Gerbiamasis redaktoriau,
Šis laiškas bus apie rusiškus reikalus. Turiu prisipažinti, kad pastaruosius pusantrų metų mano regos, klausos ir kitų juslių laukas yra susiskliaudęs iki Ukrainos karo ir su juo susijusių reikalų. Parašyti šia tema mane paskatino dvi bemaž tuo pat metu nugirstos nuomonės. Pirmuoju postūmiu tapo santūrus nusistebėjimas dėl mano domėjimosi rusų išeivių diskusijomis ir mandagus pasiteiravimas, ar nemanau tokį domėjimąsi besant beprasmiu laiko eikvojimu. Antroji nuomonė buvo kone priešinga – tai pabėdavojimas dėl diskusijų apie Rusijos ateitį stokos. Abu požiūriai yra suprantami. Emocinis karo fonas toks, kad pykčio, liūdesio, nevilties jūroje natūraliai kyla noras išbraukti, pamiršti, kokiu nors esminiu būdu paneigti tą šalį ir su ja susijusius klausimus, pastatyti betoninę sieną, išsikasti griovį, prileisti į jį krokodilų – ir apsimesti, kad ten nieko nebėra. Tuo pat metu informacinis fonas toks, kad žinių lavina apsunkina priėjimą prie svarbios ir dalykiškos informacijos. Pergalvojęs du minimus pasisakymus, nusprendžiau sudėlioti savuosius požiūrio taškus, nekukliai manydamas, kad jie kam nors bus naudingi – bent kaip paskata diskusijai.
Pirmiausia – ar apskritai verta domėtis, tyrinėti, nagrinėti. Verta dėl dviejų priežasčių – dėl Lietuvos saugumo klausimo ir vertybinio požiūrio. Gyvename kaimynystėje, ir jei istoriniai, ekonominiai bei socialiniai aspektai laikui bėgant blėsta, tai geografiniai lieka ilgam. Todėl mūsų tiesioginis interesas – kad kaimyninės šalys (šiuo atveju – konkreti kaimyninė šalis) nekeltų mums grėsmės. Arba, jei grėsmė yra, ir nuolatinė – kuo geriau suprasti ir perprasti tiek stipriąsias, tiek pažeidžiamąsias kaimynės sritis. Vertybiniai aspektai yra kiek paprastesni – norėti, kad visur, o ypač kaimynystėje, galiotų laisvojo pasaulio vertybės, yra natūralu. Kuo civilizuotesni vakarietiška prasme bus kaimynai, tuo mažiau grėsmės jie kels aplinkiniams, taigi ir mums. Tokiu būdu vertybinis impulsas tampa mūsų šalies saugumo klausimų veiksniu. Kitaip tariant, domėjimasis rusų reikalais yra ir pragmatiškai naudingas, ir vertybiškai teisingas. Tad pradžiai derėtų ramiai ir dalykiškai atsakyti į klausimą, kokia yra Rusija dabar? Pabandykime aptarti pagrindinius šios valstybės parametrus: karą, valdžią, ekonomiką, visuomenę.
Rodos, su karu yra paprasčiausia: Rusija vykdo nusikalstamą ir grobikišką karą. Tačiau po akivaizdaus fakto konstatavimo iškart prasideda neapibrėžtumai: kas tai per karas, dėl ko ir prieš ką? Karas prieš Ukrainą, karas – už sovietų-rusų imperijos teritorijų sugrąžinimą, o gal tai – Trečiasis pasaulinis karas, tik mes to dar nesuvokiame? Žūtbūt reikia suvokti karo prigimtį, kitaip rizikuojame nukreipti išteklius ir dėmesį antraeiliams dalykams.
Net ir suabejojus kai kurių rusų opozicinių mąstytojų požiūriu, kad šis karas tėra natūrali Aukso Ordos-Moskovijos, carinės ir sovietinės ekspansijų tąsa, sunku ginčyti kitą jų teiginį: kad tai, kas dabar vyksta, yra Rusijos karas prieš Vakarus. Juo labiau kad lygiai tą patį sako rusų proputiniški kalbėtojai (ir ne vien propagandistai), tas pats kiek švelnesne forma nuskambėjo 2007 m. Putino kalboje Miunchene. O svarbiausia – tai vienintelė prieiga, tvarkingai surikiuojanti visą įvykių seką: 2008 m. Sakartvelo karą, Krymo okupaciją, Rusijos ultimatumą Vakarų pasauliui 2021 m. pabaigoje ir Ukrainos užpuolimą.
Sutikus su šia teze, neišvengiamai peršasi tokios išvados: šis karas neprasidėjo Ukrainoje, čia jis ir nesibaigs. Karas pirmiausia kilo Rusijos valdovų galvose ir tik po to persikėlė į karo lauką, tik ten jis ir tegali pasibaigti. Kol neįvyks mąstymo pokyčių, tol bet koks vyksmas karo lauke, netgi hipotetinė Ukrainos pergalė, Rusijos vadovų tebus suvokta kaip laikinas pralaimėjimas mūšyje, bet ne kare. Teiginį, kad Rusija galės tęsti karą tiek, kiek norės, paremčiau bent dviem argumentais. Pirma, ilgalaikis karas yra išteklių karas, o išteklių Rusija turi daug: tiek žmogiškųjų, tiek ekonominių, tiek karinių. Antra, nereikėtų leistis apgaunamiems Rusijos nesėkmių karo pradžioje ir laikyti ją nepajėgia sėkmingai kariauti: tiek Sakartvelo, tiek Krymo-Donbaso, tiek Ukrainos karas rodo, kad Rusijos kariuomenė mokosi, ir mokosi greitai. Jau dabar karo analitikai pastebi, kad Rusija kariauja visai kitaip, nei prieš metus. Rusija turi visas galimybes kariauti ilgai.
Todėl šis karas – Rusijos karas prieš Vakarus – gali baigtis tik Rusijos suvokimu, kad kariauti su Vakarais nėra prasmės. Arba dėl to, kad ji yra nepajėgi nugalėti (bet čia išlieka amžinos skriaudos ir pagiežos grėsmė), arba dėl banalaus ir pragmatiško supratimo, kad lengviau, patogiau, saugiau yra gyventi nekariaujant šio karo. Klausimas, kodėl toks supratimas turėtų staiga atsirasti dabartinių Rusijos vadovų galvose, veda mus prie kito dėmens – valdžios.
Galbūt pasikeitus Rusijos valdžiai, situacija pasikeistų? Terminas „mafijinė valstybė“, kad ir dvelkiantis žurnalistine kliše, kalbant apie Rusiją, yra taiklus. Dabartinėje Rusijoje egzistuoja griežtas pinigų-išteklių, jėgos ir (politinės) valdžios lydinys: jei turi vieną – turėsi antrą ir trečią. Neturi bent vieno, prarasi ir kitus. Virš išteklių valdytojų plevena „sprendėjas“, vienui vienas, vienatinis, vienašališkai sprendžiantis konfliktus, atsakingas pats sau ir galbūt šiek tiek sistemai, kurios stabilumu yra suinteresuotas – bet ne įstatymui ar kokiam kitam bendresniam principui. Ir šitai veikia ne tik Kremliaus ir oligarchų lygyje, sistema yra išsikerojusi po visus regionus: bet kurioje srityje ar rajone jėgos struktūrų valdytojai nesunkiai įgyja tiek pinigų, tiek politinių išteklių, ir atvirkščiai.
Galioja ir atvirkščias principas: kažkokio „aukštesnio sprendėjo“ nutarimu galima ir netekti visų turimų išteklių. Ne veltui senokai vyrauja nuomonė, kad nuosavybė Rusijoje nėra apsaugota – kiekvienas savininkas iš esmės tėra laikinas išteklių valdytojas. Šioje sistemoje svarbu ne vien tai, kad ji neteisinga, neetiška ir dar visokia kokia mums negraži – svarbiau, kad ji yra nepajudinama: kiekvienas sistemos grandies dalyvis puikiai suvokia, kad jo ištekliai priklauso jam tik tol, kol egzistuoja ir veikia sistema. Bet kokia sistemos mutacija – demokratiniai rinkimai ar teisėsaugos normalizavimas – iškart iškeltų klausimą apie išteklių įsigijimo teisėtumą. Tokia sistema, kai pinigai, valdžia ir galia yra sujungti tarpusavyje ir valdomi iš vieno centro – yra labai stabili: net hipotetinis vieno iš elementų „iškritimas“ iš sistemos, veikimas prieš sistemą – yra nesunkiai nuskausminamas kitų dviejų pagalba, nekalbant apie visuomenės galimybes priešintis trijų elementų simbiozei. Kiek paradoksalu, kad Putino sukurta personalistinė autoritarinė sistema yra stabili, ir, greičiausiai, išliks tokia pat stabili netgi nelikus Putino. Kitaip tariant, tikėtis staigių reikšmingų pokyčių Rusijos valdymo sistemoje yra mažų mažiausiai naivu.
Panašų stabilumą demonstruoja ir Rusijos ekonomika. Nei tiesioginė karo našta ekonomikai, nei Vakarų pasaulio sankcijos nesukėlė ekonomikos griūties: galbūt labiau girgždėdama, galbūt sunkiau, bet ji sukasi ir suksis, nesukeldama staigių problemų ar gebėdama nustumti jas į tolimą rytojų. Galima įvardyti tris faktorius, kodėl kolapsas neištinka: pirmas – šalies (rinkos ir išteklių) dydis, lemiantis didelę inerciją, antras – suglobalėjęs pasaulis, leidžiantis vienaip ar kitaip (bent pusiau) apeiti draudimus ir ribojimus, trečias – laisva rinka, gebanti prisitaikyti visur ir visada. Tiesa, derėtų pabrėžti, kad mažesnis nei norėta sankcijų efektyvumas jokiu būdu nereiškia jų beprasmiškumo: sankcijos yra ir ginklas, padedantis kare, ir bausmė nusikaltėliui. Tiesiog sankcijos nėra sidabrinė kulka, nužudanti grobuonį, veikiau skaudi rakštis nepatogioje vietoje.
Ketvirtas aptartinas elementas – Rusijos visuomenė, jos nuotaikos ir savivoka. Tai gana sunkiai apčiuopiami ir pamatuojami (o šiuo metu išvis neįmanomi net apytiksliai pamatuoti) dalykai, todėl šia tema vyksta begalinės diskusijos – tiek dalykiškai rimtos, tiek ir varomos stereotipų bei emocijų. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos visuomenė yra labai individualistinė, netgi, anot kai kurių sociologų, beveik libertarinė. Nepaisant visų propagandinių užkeikimų apie bendruomeniškumą, sobornostj ir panašius dalykus (o gal kaip tik dėl jų), eilinio Rusijos gyventojo rūpesčio erdvė apsiriboja nauda sau ar šeimai. Santykis su valdžia yra jei ne priešiškas, tai labai atsietas: „valdžia – sau, aš – sau“. Gana abstraktus pritarimas aukštosios valdžios pastangoms „stiprinti Rusijos didybę“ pakankamai sėkmingai sugyvena su nepasitenkinimu vietinės valdžios savivale. Pritarimą valdžios vykdomam karui gali pakeisti pritarimas karo nutraukimui: valdžia – toli, jai geriau žinoti.
Tokia atomizuota visuomenė iš esmės prieštarauja „vieningosios Rusijos“ vaizdiniui ir supratimui, kad egzistuoja vieningas palaikymas kažkam, juo labiau karui. Netgi mobilizacija yra iš esmės perkama, ir gana dideliais pinigais. Taip, galima baisėtis, kad einama žudyti už pinigus, bet eilinio žmogaus supratimas neretai yra kiek kitoks: einu, palaikysiu automatą, užtat galėsiu paskolą išsimokėti greičiau. O kad iš automato teks šaudyti ir kad paskolą išmokėti gali tekti jau kažkam kitam, tai čia jau nemalonus netikėtumas. Neketinu teisinti nei eilinio ruso, nei Rusijos visuomenės, tik bandau aprašyti tam tikras tos visuomenės savybes, ir šis aprašymas yra visuomenės mechanizmų, o ne jų etinio vertinimo dalykai.
Antras šiame kontekste svarbus ir neretai ignoruojamas aspektas – Rusijoje užaugo posovietinė karta. Nors ir užaugusi iš esmės vien Putino valdymo metais, ši karta yra gana savita, kad ir kaip mums norėtųsi jos atstovus ir toliau laikyti tais pačiais post-imperiniais, post-sovietiniais durneliais. Ši karta užaugo globalioje informacinėje erdvėje, kai jutūbas, tviteris ir internetas apskritai yra pirminis žinių šaltinis. Tai, kas pas mus tapo pretekstu šaipytis iš hipsterių, kurie neturi televizoriaus, Rusijoje turėjo teigiamą efektą, bent iš dalies išvedusį šią kartą iš propagandinio siautulio. Dėl Rusiją XXI a. užpylusių naftos pinigų ši karta arba, tiksliau, jos labiau pažengęs sluoksnis yra matęs vakarietišką pasaulį: arba tiesiogiai nuolat lankantis, arba bent jau dirbant tarptautinių korporacijų rusiškose atšakose. Nesiveldamas į ginčą su optimistais, teigiančiais, kad šio jauno segmento poreikis visuomenės modernizavimui ir normalizavimui sugebės pakeisti Rusiją, tiesiog noriu pabrėžti, kad ši karta egzistuoja. Žinoma, reikšminga veiklios visuomenės dalis šiuo metu yra pasitraukusi iš šalies, ši emigracijos banga net gali būti lyginama su bėgimu nuo bolševikų prieš šimtą metų. Galbūt dauguma pasitraukusiųjų į Rusiją nebegrįš, tačiau šie žmonės vis dar veikia bendrame informaciniame rusų lauke, ir tai vertėtų aptarti.
Galbūt kiek paradoksalu, bet griežta laikysena rusų išeivijos atžvilgiu, atrodo, yra pakankamai efektyvi. Priešingai „rusofilų“ ir opozicijos ferštainerių būgštavimams, būtent ginčai ir skandalai dėl kone kiekvieno neatsargiai paleisto žodžio ar vertinimo padeda naujiesiems emigrantams pamatyti tiek save, tiek bendrąja prasme rusišką mentalitetą iš šalies. Tam pasitarnauja ir vidiniai, gana kategoriški emigrantų ginčai. Tai, kad imamos permąstyti stereotipinės klišės, už įprastų požiūrių slypintys mąstymo konstruktai, kad kai kurie posakiai ar vertinimai ne tik imami traktuoti kaip „politiškai nekorektiški“, bet ir suvokiamos šio nekorektiškumo priežastys – yra labai simptomiški reiškiniai. Net pavienis siūlymas rusams perkurti ar bent permąstyti savo tapatybę pripažįstant, kad dabartinės tapatybės gelmėje slypi imperiškumas, nėra toks jau atsitiktinis, nes paprastai tai, kas yra vieno pasakoma, dešimties jau yra pergalvota. Tai signalizuoja apie tam tikrą disbalansą rusų savimonėje, jei ne teigiamą dinamiką. Nesu optimistas rusų visuomenės atžvilgiu, tačiau sustabarėjęs stereotipinis požiūris į ją man irgi neatrodo teisingas.
Pabaigai – esmė. Ėmiausi šio bandymo aprašyti dabartinę Rusijos būklę ne dėl noro išvardinti ir inventorizuoti, o dėl to, kad dauguma aptartų veiksnių galėtų arba turėtų tapti svarbūs ateityje. Svarbi bet kokios dabarties analizės dalis yra išvados, rekomendacijos ir prognozės ateičiai. Tad ir pabandykime sudėlioti, kokios matyti Rusijos perspektyvos.
Artimiausias dešimtmetis. Karas prieš Vakarus tęsis. Iš esmės, jis tęsis tol, kol Rusiją valdys Putinas, o valdys jis iki pat mirties (prognozė paremta nuostata, kad jo sukonstruotai sistemai visiškai nereikalingi jokie pokyčiai, o išorinių veiksnių, galinčių sistemą pakeisti, nėra). Atsižvelgiant į šiuolaikinės medicinos galimybes – artimiausias dešimtmetis bus toks, koks yra. Galbūt – greičiausiai – aktyviąją karo fazę kažkuriuo metu pakeis atokvėpio periodas, tačiau tai tebus laikinos paliaubos. Todėl mūsų prioritetai aktyviosios karo fazės metu – visokeriopa parama Ukrainai ir pasiruošimas galimam karo veiksmų teritorijos praplėtimui (šalies gynybai). Paliaubų metu ištekliai turėtų būti sąlyginai lygia dalimi skiriami Ukrainos atstatymui ir pasiruošimui gynybai.
Artimiausi dvidešimt metų arba laikotarpis po Putino. Tikėtina, kad režimas Rusijoje šiek tiek keisis, galbūt palaipsniui švelnės ir humanizuosis, tačiau kokybiniai pokyčiai dar nevyks. Pagrindinis prioritetas – Ukrainos atstatymas ir pažanga, ne tik todėl, kad tai dora ir teisinga, bet ir todėl, kad tai būtų puikus skatinamasis pavyzdys, role model,modernizacinį potencialą turinčiai rusų visuomenės daliai. Verta paminėti, kad net optimistai Rusijos atžvilgiu modeliuoja pokyčių galimybę dešimtmečių perspektyvoje, tad egzistuoja gan platus konsensusas laiko, kada galima tikėtis pokyčių, klausimu. Tik ties strateginio laikotarpio, siekiančio 2050 m., pabaiga konsensuso yra mažiau, tenka kelti retorinius klausimus, ar Rusija išvis gali pasikeisti.
Reziumuoti laišką apie rusiškus reikalus labai pritinka neseniai kelissyk vėl nugirstu senu sovietinių disidentų tostu: „Za naše beznadiožnoje delo!“ („Už mūsų beviltišką reikalą!“). Mano supratimu, šis tostas tinka ir mums – ne dėl to, kad mums nepavyksta apsisaugoti nuo Rusijos keliamų grėsmių (turime jau 30 metų sėkmės istoriją), o todėl, kad beviltiškas yra mūsų noras užmiršti ir negalvoti apie jas. Deja, bet rūpestį Rusijos sulaikymo ir užkardymo byla paliksime dar bent vienai Lietuvos kartai.
Pagarbiai, –
Vilnius, 2023 m. birželio 3 d.