Baigiame išsigydyti XX amžių. Galbūt nekantresni sakytų, kad tik pradedame gydytis jo sukeltas traumas, tačiau dėl paties gijimo fakto abejonių turbūt nekyla, o ir argumentų, kad gijimo procesas yra labiau link pabaigos, nei pradžios – turbūt daugiau.
Kas skatina taip optimistiškai formuluoti? Nors koks čia optimizmas – baigiasi pirmasis XXI a. ketvirtis, ir akivaizdu, kad užsitęsęs krapštymasis praeitame šimtmetyje kažin ar laikytinas pagirtinu dalyku. Kita vertus, praeitas šimtmetis Lietuvai buvo didžiulių – ir traumuojančių – sukrėtimų šimtmetis, tad būtų keista, jei jis būtų apvaldytas neskausmingai.
Įvairios psichologinės traumos konkretaus asmens lygmeniu jau seniai tapo psichologijos tyrinėjimų objektu, o nūnai netgi mėgiama pop-psichologijos ar „žurnalistinės psichologijos“ tema. Kiek kebliau kalbėti apie tokius dalykus virtualaus, suburtinio-sutelktinio vienio atžvilgiu – tautos, visuomenės ar valstybės. Jau vien todėl, kad pats objektas yra išskydęs. Vis dėlto padarius nelabai griežtą prielaidą, kad egzistuoja kažkas panašaus į tautos sąmonę ar kažką, kas būdinga tik išskirtinai mums, arba apibendrinant visuomenėje vyraujančias nuotaikas, reakcijas bei naratyvus, – yra pravartu panagrinėti, kaip atrodo „psichologinės mūsų visuomenės traumos“ ir kokia yra jų dinamika.
Kalbu, aišku, toli gražu ne iš mokslo pusės, bet vis dėlto drįstu kalbėti apie išgijimą. Manyčiau, kad vienas svarbesnių to požymių – alternatyvių XX a. Lietuvos istorijos fikcijų atsiradimas. Ir ne vien tų pasakojimų kūrimo faktas, bet ir stipri reakcija į juos. 2023 m. buvo išleista Norberto Černiausko knyga Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija, sulaukusi gana gyvo susidomėjimo, o Manto Adomėno Monetoje & labirinte nugulęs gana šalutinis siužetėlis apie „Prarasto šanso“ studijas Lietuvos istorijoje neretą skaitytoją (tarp jų ir šių eilučių autorių) prikaustė, nors romano kontekste ir buvo bemaž nereikšmingas. Tiesa, pirmąja alternatyvų paieška turbūt laikytina to paties Černiausko 1940. Paskutinė Lietuvos vasara (2021), pelnytai tapusi visišku bestseleriu: autorius skaitytojams įpiršo mintį, kad galėjo būti kitaip.
Alternatyvų paieškos, susitelkiančios į 1940-uosius, rodo, koks didžiulis emocijų kalnas yra apraizgęs 1940-uosius – tikrą netekties traumą. Tokia būklė neatrodo adekvati, ypač atsižvelgiant į tai, kad objektyviai vertinant, joks mūsų elgesys (pavyzdžiui, iššautas tas vienas ar daugiau šūvių) iš esmės nebūtų pakeitęs įvykių raidos. Nei vienas, nei daugiau kraujo lašų nebūtų nuplovę. Bet gėda tebėra išlikusi, ir susidomėjimas alternatyviais naratyvais rodo, kad tai iš tikrųjų yra žaizda. O faktas, kad tie alternatyvūs pasakojimai apskritai atsiranda, signalizuoja, kad mes jau galime apie tai kalbėti, imame verbalizuoti ir taip bandome bent apmalšinti tą skaudulį ir tarsi tvarsčiu apsirišti žaizdą.
Antrasis požymis – XX a. istorinių patirčių suliteratūrinimas. Nors būta tokių bandymų ir anksčiau, bet pastaraisiais metais jų gerokai padaugėjo. Be to, omenyje turiu ne meninę formą, o išėjimą į pop-kultūrą – kiek intelektualesnę, nei banaliausioji ir labiausiai masinė, bet vis dėlto populiarią. Čia minėtini ir Bernardo Gailiaus romanai, ir Antano Šileikos kūriniai, tie patys Černiausko darbai, tikėtina, kad jų rasis ir daugiau. Pranas Morkus kažkada svajojo apie bondiados aštrumo blokbasterį apie Juozą Lukšą-Daumantą, bet anuomet taip kalbėti dar buvom nepasiruošę, ir vietoj blokbasterių anuomet atrodė priimtiniau kalbėti apie tokias graudulingas dramas kaip Vienui vieni. Dabar jau turbūt galėtume kalbėti ir šitaip.
Trečiasis požymis yra kiek sunkiau pastebimas, taip pat nelengvai formuluojamas, tačiau, mano galva, jis yra tikrai svarbus: XX amžiaus istorijos tyrimai pasiekė naują kokybinį lygį. Pirmaisiais atkurtos valstybės dešimtmečiais istorikai buvo priversti pirmiausia tyrinėti žaizdas – tiek visuomenės, tiek ir paties istorijos mokslo patirtąsias. Pokaris, Holokaustas, sovietmetis – visos skaudžios patirtys, ir dėl žinomų priežasčių apgaubtos melo, o ne tyrinėjimų. Tai buvo natūralus etapas, be kurio iš tiesų neįmanoma buvo judėti toliau. Tačiau ilgainiui visi tie skylių lopymai susivijo į pakankamai tirštą tyrimų audeklą, dėl kurio dabar galime tikėtis – ar jau stebime – kokybinį šuolį. Tą naują kokybę apibrėžčiau dviem požymiais: pirma, vis mažiau yra – arba visai nebėra – nepatogių temų; temų, apie kurias kalbėti ir kurias tyrinėti yra nepatogu. Antra, praeitas amžius pamažu imamas apibendrinti: tyrimuose nebejaučiama būtinybės kažkaip pabrėžinėti kokybines laikotarpio pervartas daugiau negu to reikalauja tyrimas. Šias išvadas aš grįsčiau tiesiog mentaline nuotrauka iš 2024 m. Knygų mugės: pristatymuose ar knygų lentynose galima rasti Vitalijos Stravinskienės knygą Migruojantis Vilnius: 1915–1994 metai (o juk tai laikotarpis su grandiozinėmis ir tragiškomis miesto pervartomis), Aelitos Ambrulevičiūtės ir Giedrės Polkaitės-Petkevičienės Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas ir miesto plėtra 1870–1940 metais, Mindaugo Balkaus Kaip Kovno virto Kaunu (objektyvi tarpukario Kauno – bemaž prievartinio – lietuvinimo istorija su nuoseklia faktologija), Marijos Drėmaitės sudaryta Jūs gaunate butą: Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais, – ir taip toliau, tą skersai visą amžių pjaustantį tyrimų sąrašą galima tęsti. Ne mažiau ir parodų analogiška tematika, vien praėjusiųjų metų – Giedrės Jankevičiūtės ir Andrzejaus Szczerskio „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“, Valdemaro Klumbio, Ernesto Parulskio, Dalios Satkauskytės ir Aurimo Švedo „Spąstai su centriniu šildymu“, galiausiai ir MO muziejaus „Vilniaus pokeris“. Vėlgi, galima minėti ir grožinę literatūrą – pirmųjų posovietinių metų socialinės pervartos patirtis tampa viešo diskurso dalimi, pirmiausia Rimanto Kmitos Pietinia kronikų ir Remygos dėka.
Visame pasakojimų apie XX amžiaus adekvatėjimo, objektyvėjimo ir normalėjimo klimate ginčai dėl Salomėjos Nėries ar Justino Marcinkevičiaus laikytini reliktais, atavizmais, o ne svarbiais mūšiais – priešingai nei kartais mums bando įrodinėti atminties karų ekspertai. Kas ką benuginčytų šiandien, kokį sprendimą bepriimtų, nėra svarbu, nes nuomonių vektorių suma jau pasverta, įvertinta ir įsigalėjusi. Bene prieš dešimtmetį žurnalistas Vytautas Bruveris teigė, kad neturėdami apibrėžimo, kas yra kolaboravimas okupacijos metu, esame pasmerkti ginčams ir nesutarimams. Žinoma, istorikams su kolaboravimu tarsi viskas aišku, tačiau į visuomenę tas aiškumas sunkiau persikelia. Tačiau panašu, kad radome (arba, teisingiau būtų sakyti, savaime radosi) kitokį problemos sprendimo būdą: konsensusas „pagal nutylėjimą“, konsensusas „pagal nuomonių daugetą“. Pavyzdžiui, bendrąja prasme ne taip svarbu, ar konkreti Salomėja, ar konkreti Nėris iš tiesų realiai atgailavo paskutiniaisiais gyvenimo metais. Visas ginčas apie galimos jos atgailos įvertinimą netiesioginiu būdu implikuoja paprastą išvadą: jeigu tu ne Salomėja, ne ypatingą reikšmę turinti, tarpukariu pripažinta poetė, tai ką sau patyliukais skrebenai dienoraštyje – yra nebesvarbu, jeigu kolaboravai. Net hipotetinis Nėries „apgynimas“ de facto reiškia kitų, ne tokių reikšmingų veikėjų, pasmerkimą – nes net Nėries statuso poetei kolaboravimo našta yra (beveik) per sunki. Analogiškai ir Justino Marcinkevičiaus atveju: jei tam, kad išpirktum Pušį, kuri juokėsi ir kitokį sovietinį rašytojiškumą, reikėjo Sąjūdžio, Mindaugo ir Mažvydo (apsimeskime, kad tai iš tiesų genialūs, nesovietiniai kūriniai, kaip kad bando įteigti dalis Marcinkevičiaus apologetų), tai tie, kurie tokių neparašė – laikytini kolaborantais be jokių išlygų ar atsiprašymų. Apskritai, kalbant apie naratyvų normalėjimą, išgijimą, galima prisiminti puikią Vytauto Toleikio formuluotę Marcinkevičiaus atžvilgiu – „sovietinis lietuvių poetas“. Visiškai tiksli ir preciziška formuluotė, lakoniška ir kartu viską apimanti.
Tad gijimo procesas, akivaizdu, vyksta. Kada gi bus galima teigti, kad pacientas pasveiko? Pirmas atsakymas, žinoma, „niekada“: žaizdos užgis, bet randai, ir bjaurūs, liks. Tačiau galime paieškoti ir pozityvesnio (bei dalykiškesnio) atsakymo. Pavyzdžiui, XX amžius mums pasibaigs tada, kai susitvarkysime su gėdingiausiais laikmečio įvykiais. Apie skaudžiausius, juodžiausius amžiaus istorijos puslapius mes jau tarsi išmokome kalbėtis, o štai gėda yra keblesnis dalykas. Berods, kad Černiauskas pusiau juokais buvo siūlęs kasmet birželio 15 d. viešai iššauti simbolinį vieną šūvį, tuo primenant patiems sau nesipriešinimą ginklu 1940 m. okupacijai. Aš formuluočiau dar šiek tiek kitaip: reikėtų birželio 15-ąją paskelbti Kazio Skučo ir Augustino Povilaičio atminimo diena. Tai ir yra gėdingiausias valstybės (ne tautos) istorijos puslapis per visą šimtmetį – valstybei nusipelnę žmonės tiesiog atiduoti susidorojimui. Jokių pasiteisinimų čia nei gali būti, nei kas įstengtų sugalvoti. Kol mes nepripažinsime šios didžiulės gėdos, neįveiksminsim to gėdos pripažinimo – tol negalėsime laikyti XX amžiaus istorijos puslapių visiškai užverstų.
Kol mes tvarkėmės su praeitimi, nejučia įsibėgėjo XXI amžius, kuris, priešingai nei buvo galima viltis ano šimtmečio pabaigoje, rodosi taip pat nebūsiąs baltas, pūkuotas ir švelnus, ir kuris jau pažėrė mums, modernia korporatyvine naujakalbe šnekant, naujų iššūkių. Ir naujų traumų, kurios yra, tebūnie man atleista, svarbesnės nei praeities šešėliai – nes jos veikia mūsų elgesį čia ir dabar ir įtakoja ateitį. Kalbu, aišku, apie Rusijos keliamą grėsmę laisvajam pasauliui ir mūsų gyvenimui. Galima sakyti, kad teoriniame – įžvalgų, stebėjimo, budrumo – lygmenyje skaudžios praeitų šimtmečių patirtys mums buvo naudingos: nesikuklindami galime sakyti, kad pirmieji ėmėme kalbėti apie tai, jog reikalai kaimyninėje šalyje krypsta į blogąją pusę. Amžiaus pradžios saloniniai ir virtuviniai gūžčiojimai pečiais dėl sovietinio himno sugrąžinimo Rusijoje ar Bronzinio kario riaušių Taline neilgai trukus virto ryžtingais Lietuvos aukščiausių valstybės pareigūnų veiksmais Gruzijos karo metu ar anuomet drastiškai nuskambėjusiais Rusijos apibūdinimais „teroristine valstybe“. Tačiau praktiniame, konkrečių sprendimų ir veiksmų, lygmenyje – mūsų reakcijos nėra tokios puikios. Dabar, kai grėsmė mums patiems tapo reali ir apčiuopiama ir netgi paskaičiuojama, tvarkomės gerokai prasčiau nei norėtųsi – ir reikėtų.
Be abejo, natūralu jausti baimę dėl karo grėsmės. Nesunku pastebėti ir tai, kad asmeninės mūsų reakcijos į tą baimę visiškai atitinka klasikinį fiziologinį baimės reakcijų modelį – fight, flee, freeze or fawn – kovok, bėk, sustink arba bandyk prisigerinti. Tačiau toliau prasideda disfunkcijos. Vieni labiau „kovoja“ su kalbančiais apie karo grėsmę, nei su pačia karo grėsme: kaltinimai isterijos ar panikos kėlimu neretai girdimi geriau nei tikrų kovotojų, nuosekliai remiančių Ukrainą, balsas. Kiti bando gyventi tartum nieko ypatingo nevyktų. Labiausiai pagarsėjęs šio reakcijos tipo pavyzdys – sprendimas dėl šimtamilijoninio stadiono komplekso statybų Vilniuje. Šiek tiek guodžia, kad prisigerintojų laikysena, kuri buvo gana neblogai girdima viešumoje iki 2022 m. vasario, ilgainiui tapo „nepolitkorektiška“, ir nūnai retas viešas asmuo ryžtųsi ją skelbti – rizika per didelė. Tačiau visiškai tikėtina, kad privačiame gyvenime, asmeninių apsisprendimų lygmenyje tokios reakcijos nėra retos.
Vienaip ar kitaip, mūsų visuomenė dabar patiria didžiulį stresą – karo grėsmės suvokimo stresą, ir stiprios reakcijos į tai – gana natūralios. Ir tai tikrai geriau nei gyventi išvis nesuvokiant grėsmės realumo ir baisumo. Tačiau švelninti reakcijas, kurios kartais praranda tikrovės pagrindą, nepakenktų. Reikėtų šią baimę įdarbinti – kad užuot žmones užvaldžiusi, ji skatintų priimti teisingus sprendimus. Komunikacine prasme, formuluotes „po penkerių metų gali kilti/kils karas“ turėtų pakeisti aiškesni ir konkretesni tikslai, pavyzdžiui: „per penkerius metus mes privalome…“ Būtent taip turi veikti tiek valdžios institucijos, tiek visuomenė, tiek kiekvienas paskiras asmuo: numatyti, susiplanuoti ir vykdyti konkrečius veiksmus, kurie galiausiai arba atgrasys nuo konflikto, arba padės jam pasiruošti ir sumažins netektis. Duokdie, kad naujajam krašto apsaugos ministrui pakaktų laiko ir galių atlikti tai, kas jau yra užsibrėžta ir paskelbta, tačiau ir kiekvienam mūsų reikalinga susidėlioti kas ir kaip – ir tai vykdyti. Paprasčiausias išgyvenimo kuprinės pasiruošimas (spėju, ne visi NŽ-A skaitytojai žino apie lt72.lt tinklapį) ne tik gali būti realiai naudingas nenumatytais atvejais, bet ir suteiktų psichologinio saugumo: aš savo dalį padariau, aš pasiruošęs.
Antraip mes esame panašūs į studentą, kuris virpa iš baimės prieš egzaminą, geria uspakajoncus, – bet neįstengia atsiversti konspektų. Praeities patirtys galėtų mus pamokyti, kad istoriškai būdavome labai skaudžiai nubaudžiami už neatliktus namų darbus, o vėliau būdavome priversti kurti stebuklus, kad bent kažkiek atitaisytume savo klaidas. XX amžius mums lyg ir baigiasi, prasideda XXI amžius – su savo naujaisiais, deja, sunkuliais ir skauduliais.
