Diskusijose apie žodžio, saviraiškos laisves ir jos ribas aš neretai pasigendu vieno dėmens. Ar būtų ginčijamasi dėl Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, ar būtų aptariami kokių titovų nukalbėjimai, ar būtų laužomos ietys dėl eilinio pasakymo, parašymo ar parodymo pokario pasipriešinimų temomis: arba oponentai, arba proponentai, arba ir vieni, ir kiti – nuolat pameta tą vieną dėmenį.
Dauguma, tikiuosi, pritartume teiginiui, kad žodžio, informacijos, žiniasklaidos laisvės – yra neginčijamos vertybės, fundamentalūs principai, vieni pamatinių laisvos visuomenės akmenų ir t. t., ir pan. Tačiau, mano galva, išsami ir pilna formuluotė skamba taip: „žodžio laisvė yra neginčijama vertybė taikos metu“. Ir štai šitas dėmuo – „taikos metu“ – yra svarbus minėtoms diskusijoms: viena vertus, lyg ir įvedamas elementas, dėl kurio galima nesutarti ir ginčytis, kita vertus, pasitelkus jį dvi lygiagrečios diskusijos – apie žodžio laisvę ir apie informacinės erdvės apsaugą – apjungiamos į vieną lygtį ar formulę, taip primygtinai neleidžiant ginčams nukrypti į lankas. Kodėl tas dėmuo ūmai pasidarė svarbus? Pirmiausia todėl, kad aktualus yra klausimas, ar mes tebegyvename taikos metu.
Pora šimtų metų civilizuotas pasaulis rėmėsi vokiečių karo teoretiko Carlo von Clausewitzo samprata, kad karas yra politikos tikslų siekimas kitomis – prievartinėmis – priemonėmis. O Valerijaus Gerasimovo1 doktrina šią sampratą apverčia: politika yra karinių tikslų siekimas nekarinėmis priemonėmis. Pilkoji zona, atsirandanti dėl šios inversijos, – zona, kai karo (dar?!) nėra, bet jau yra veikiama, siekiant karinių tikslų, – ir yra populiariai vadinama „hibridiniu karu“.
Paprastai šnekant, hibridinis karas – tai intervencinis ir kryptingas legalus, pusiau legalus ir nelegalus veikimas, taip pat tų veikimų derinimas, siekiant norima kryptimi paveikti pasirinktos šalies vidaus gyvenimą; ir šitaip veikiama nepaskelbus karo.
Viena iš hibridinio karo priemonių – veikimas, moderniai šnekant, informaciniame lauke, o senosios mokyklos terminais kalbant – propaganda. Įvairus veikimas: nuo pramanų ir šmeižtų skleidimo iki nepasitenkinimo ir nepakantumo kurstymo, sau palankių nuotaikų formavimo ar tiesiog gluminimo.
Nors hibridinis karas tapo populiariu žurnalistiniu terminu, o Gerasimovas nesugalvojo nieko ypatingai naujo, tik išguldė ant popieriaus – šie dar nenusistovėję terminai nužymi tikrai svarbius pokyčius.
Techniniu požiūriu Sovietų Sąjunga nuo pirmos iki paskutinės egzistavimo dienos veikė būtent tokiu būdu. Tad žodžio laisvės ir kryptingo piktnaudžiavimo ja problemos aktualumas (taikos metu, pabrėžčiau) buvo suvoktas labai greitai po bolševikų įsigalėjimo Rusijoje – gerokai anksčiau, nei atsirado terminas Šaltasis karas. Net atokiose nuo Europos bėdų Jungtinėse Valstijose, kurių pamatuose įmaišyta individo laisvė veikti, jau 1927 m. Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo, kaip harmonizuoti grėsmių visuomeninei sanklodai suvaldymą ir žodžio laisvės užtikrinimą. O ilgainiui suvokus, kad nesugebama apsaugoti net aukščiausio slaptumo informacijos – pavyzdžiui, atominės bombos technologijų – kilo ir, švelniai tariant, nelabai demokratinio makartizmo banga. Apskritai visos teritorijos į vakarus nuo Мurmansko-Odesos linijos vienaip ar kitaip, brutalesniu ar demokratiškesniu būdu, buvo priverstos tvarkytis su komunistine grėsme.
Visa tai yra gana seni reikalai, kuriuos tikėjomės pamiršti: sugriuvus Sovietų Sąjungai, pasaulio ateitis rodėsi nudažyta fukujamiškomis istorijos pabaigos spalvomis. Tačiau praėjus dešimtmečiui po šalies, destruktyviai veikusios po karinga komunistinės ideologijos vėliava, žlugimo staiga paaiškėjo, kad nebūtin nuslydo tik komunistinės ideologijos vėliava, o destruktyvumas ir karingumas – liko kaip buvęs. Informacinėje erdvėje naujųjų technologijų teikiami privalumai, iš pradžių išbandyti tos šalies viduje, netruko būti paskleisti po pasaulį. Paminėtina ir tai, kad hibridinis karas, jei palygintume jį su XX a. „ideologiniais karais“, yra ciniškesnis, nes laisvas nuo ideologijos primestų apribojimų.
Vienas kertinių dalykų, pagrindžiančių mano minėto papildomo dėmens svarbumą, yra atsakymas į klausimą, ar visa, kas išvardinta aukščiau, nėra paikas teoretizavimas, ar visas šitas dūzgimas apie hibridinius karus nėra karo vanagų iš scholastinių modelių paišomas baubas. Kitaip tariant, ar mes iš tiesų turime reikalų su įmantriu ir įvairiakrypčiu priešišku veikimu. Kitaip tariant, ar visa tai iš tiesų vyksta čia ir dabar, ar tik galvose ir ant popieriaus.
Kalafiorų skandalas, nūnai jau virtęs anekdotu, iš tikrųjų buvo visai nejuokingas įdėmiai stebėjusiems informacinę erdvę. Skandalinga informacija (šiuokart nebesvarbu, teisinga ar klaidinga) buvo įkelta į socialinius tinklus, kaip užmetama meškerė. Kokias dvi savaites niekas „nekibo“, o po to jaukas buvo pastebėtas. Kai prasidėjo aptarimas, ūmai netikėtai, neaišku iš kur, įsijungė „kurstymo“ mechanizmas: didžiulis kiekis dirbtinių paskyrų pradėjo tą informaciją ir platinti, ir raginti protestams, mitingams, boikotams. Tik feisbukas žino internetinius adresus, iš kurių buvo jungiamasi prie tų menamų žmonių paskyrų, bet yra neginčytina, kad vajus buvo išpūstas išorinių jėgų pastangomis. Laimei, turbūt ne iki tokio laipsnio, kaip siekta, tačiau nemenka visuomenės dalis buvo sutrikdyta.
Gerokai mažiau yra žinomi informaciniai išpuoliai apie tariamą „karių apsinuodijimą cheminiu ginklu Klaipėdos uoste pratybų metu“ („apsinuodijo–neapsinuodijo, bet cheminis ginklas!“ – tai, kas perskaičiusiam liktų atmintyje), tariamą masinę epidemiją Ruklos kariniame dalinyje („žinokit, visos Kauno klinikos sergančiais kariais išguldytos, koridoriuose, visur“) ar apie visai komišką neva nukritusios ir nesprogusios atominės bombos Klaipėdos miegamajame rajone atvejį.
Kiek daugiau žinoma apie informacines atakas prieš valstybės vadovus: pavyzdžiui, „Raudonoji Dalia“ vienu metu nuskambėjo labai garsiai.
Susumavus visa tai išvada neišvengiama – mes turime nuolatinį koordinuojamą veikimą. Tokio veikimo būdai yra surašyti kariniuose informacinių ar psichologinių operacijų vadovėliuose. Toks veikimas turi savo tikslus, auditoriją, žinutes, – ir veiksmingumo matavimo būdus. Toks veikimas yra efektyvus: tik nedidelė dalis visuomenės turi pakankamai išmanymo ir laiko fact-checkingui, o poveikis likusiai didžiajai daliai varijuoja nuo įtikėjimo netikromis žiniomis ar abejonių oficialiosiomis – iki netikėjimo niekuo.
Pasakę A, turim pasakyti ir B: šiandien mes negyvename taikos metu. Nėra tai ir karas, tad paprasčiausia (ir turbūt tiksliausia) būtų sakyti, kad gyvename ne-taikos metu. Ir ne-karo.
Kaip tvarkytis ne-taikos metu yra ir šiaip nepaprastas klausimas, tačiau mūsų visuomenei reikalas yra dar sudėtingesnis. Skirtingai nuo pasaulio į vakarus nuo mūsų, neturime bent šimtmetį – ar du, ar tris – susigulėjusio laisvo bendrabūvio papročių. Turime tik pirmąją kartą, užaugančią su supratimu, kad posakis „gyvename laisvoje šalyje“ yra aksioma. Taip pat ir neturime pritaikomų atstovėjimo prieš destrukcinį puolimą įpročių, – mūsiškė tyliosios rezistencijos patirtis šiuo atveju yra menkai naudinga. Tad prie visų bandymų suprasti, kas ta ne-taika yra, mes ant savo galvų turime dar ypatingųjų lietuviškųjų sudėtingumų: nelabai esame išmokę gyventi ir paprasčiausioje taikoje.
Kiek atidėję į šalį teoretizavimus, turime pripažinti, kad mums iškilo gana konkretus praktinis uždavinys: vieną gražų, bet nelemtą 2014-ųjų metų rytą (sakykime, kad tai nutiko prieš penkerius metus, iš tikrųjų – daug anksčiau, bet Krymo okupacija toks gana akivaizdus riboženklis) mūsų jaunoji demokratija pabudo ne-taikos sąlygomis. Ką mums daryti?
Viena vertus, lyg ir reikėtų saugoti savo informacinę erdvę nuo išpuolių (kurie ateityje gali būti ir dar brutalesni, ir dar efektyvesni). Kita vertus, būtina puoselėti žodžio, raiškos, žiniasklaidos laisves. Kuriam iš šių „viena vertus, kita vertus“ atvertimų teikti prioritetą? Kuris svarbesnis? Ir čia ta „vieningoji lygtis“, ta straipsnio pradžioje minėta išlyga „taikos metu“ yra reikalinga ir net būtina, nes būtent tik ją pasitelkus įmanoma aiškiai įvardyti pagrindinius dalykus. Tikslą: „puoselėti informacijos laisvę ne-karo ir ne-taikos sąlygomis“. Tikslo siekimo sąlygas: „laisvė“, „ne-taika“ ir „ne-karas“ yra lygiaverčiai faktoriai, ir būtina vienu metu paisyti visų trijų. Kitas esmines sąlygas: „ne-taika“ gali trukti neapibrėžtą laiką, šita „trijų kūnų problema“, šis trijų faktorių balansavimo uždavinys yra ilgalaikis, jį gali tekti spręsti dešimtmetį ar kelis – spręsti kantriai ir nuosekliai, nuolatos kintant aplinkybėms. Šiam tikslui pasiekti reikalingas visų pagrindinių visuomenės veikėjų bendras aiškus reikalo supratimas ir tarpusavio pasitikėjimas.
Sunku nuspėti, ar „ne-taika“ taip ir liks „ne-karu“, ar antrą-trečią karinio konflikto fazę (o būtent jas pagal Gerasimovo koncepciją mes dabar išgyvename) pakeis ketvirta-penkta-šešta ir tai kada nors taps tuo karu, apie kokį mokėmės vadovėliuose – tai priklauso nuo daugelio dalykų: nuo kaimyninės šalies vidinių negandų ir nuo jos agresyvumo ligų progresavimo, nuo mums draugiškų šalių sprendimų ir veiksmų. Tačiau ir nuo mūsų taip pat priklauso. Nuo mūsų supratimo, kas vyksta, nuo mūsų gebėjimų susitarti ir pasitikėti.
Paprastai šnekant – nuo suvokimo, kad gebėjimas užtikrintai vairuoti savo informacinį lauką tarp laisvės suvaržymų Scilės bei higienos nebuvimo Charibdės yra taikos užtikrinimo priemonė, o ne militaristinė pramoga.
1 Valerijus Gerasimovas – g. 1955, rusų karvedys, Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas nuo 2012 m., savaitraštyje Военно-промышленный курьер (šiaip jau kartais publikuojančiame ir gana abejotiną medžiagą) 2013 m. vasarį paskelbęs straipsnį „Mokslo vertybė yra numatymas“. Straipsnio programinės tezės, nusakančios „naujų laikų karybos“ metodus, buvo pramintos „Gerasimovo doktrina“.
