
„Kaip jūs, tu ir tavo motina, būdami tokio žmogaus giminės, galite taip elgtis – susidėti su Sąjūdžiu? Tavo senelis Kazys Preikšas buvo tikras revoliucionierius, principingas komunistas – jūs išduodate jo atminimą!“, – vieną 1988 m. rudens vakarą atsiliepęs telefonu, išgirdau nepažįstamos moters balsą. Moteris kalbėjo aiškiai ir įtaigiai, matyt, buvo įgudusi kalbėti prieš auditoriją, ir piktai bėrė priekaištų laviną. Gal dėl to įtaigumo, gal dėl to, kad pašnekovė buvo akivaizdžiai vyresnė ir nepažįstama, gal kad klausimas pasirodė esminis, o gal dėl to, kad staigiai sumojau, jog mandagus atsakymas ją dar labiau įsiutins, aš ramiai pradėjau dėlioti: „Matot, koks reikalas čia yra… Mano senelis kovojo už tai, ką laikė esant teisingu, aš buvau auklėjamas, kad reikia ginti teisybę – tą dabar aš ir darau – kovoju už tai, ką laikau teisingu. Tad nemanau, kad aš čia kažką išduodu“.
Atsakymas negimė visiškai ekspromtu. Panašią mintį išgirdau iš mamos, kai 1985 m. vasarą buvau milicijos sulaikytas per Žalgirio futbolo rungtynes. Praėjus pirmam išgąsčiui ir paaiškėjus, kad dramatiškų pasekmių suėmimas neturės, mama atsiduso ir nusijuokė: „A, maištininkų giminė ir tiek: tavo senelis septyniolikos metų buvo pirmąkart suimtas, ir tave septyniolikos supakavo. Ką čia dar bepasakysi“.
Per pastaruosius tris dešimtmečius ne kartą esu susidūręs su nuostaba ar netgi gavęs tiesų klausimą: kaipgi atsitiko, kad žymaus komunistų veikėjo anūkas užaugo visiškai priešingų pažiūrų. Paprastai atsakau panašiai kaip ir tai paskambinusiai moteriai, arba cituoju Valerijos Novodvorskajos autobiografiją: Novodvorskaja tapo tikra komuniste, tokia teisinga ir tikra, kad pavirto antikomuniste. Vis dėlto šios lakoniškos frazės, nors ir taiklios bei nužyminčios kažkuriuos svarbiausius aspektus, mažai tepasako apie patį virsmo mechanizmą. Nors virsmo procesas man atrodo visiškai natūralus ar net banalus (o nuostaboje dėl tokio virsmo įžvelgiu per daug pagarbos komunistinei ideologijai), klausimams vis besikartojant, atrodo, kad vis tik verta vieną kartą papasakoti išsamiau.
Keli biografijos faktai, skaitytojui galbūt padėsiantys geriau suprasti, kodėl aukščiau minėti klausimai pateikiami man gana dažnai. Gimiau 1968 m. Vilniuje. Mano motina Ninel1 Preikšaitė, gimusi 1936 m. Maskvoje, buvo Kazio Preikšo (1903–1961), sovietinio ir partinio veikėjo (1940–1948 m. LKP CK sekretorius propagandai, 1948–1960 m. LSSR Ministrų Sovieto pirmininko pavaduotojas, LSSR Užsienio reikalų ministras) dukra iš pirmos santuokos. Tėvas – Baku, Azerbaidžane, gimęs ir užaugęs rusas, tad ir pirmoji, gimtoji kalba, kuria prašnekau, yra rusų. Vaikystėje klausiausi močiutės lopšinių jidiš kalba, lietuvių pramokau darželyje, o deramai įvaldžiau tik besimokydamas Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje. Paauglystėje dalyvavau besikuriančiuose krepšinio ir futbolo sirgalių judėjimuose, o Sąjūdžio veikloje dalyvavau nuo pat pirmosios dienos – 1988 m. birželio 3 d. Vien šie padriki faktai gana aiškiai nužymi pažiūrų raidos trajektoriją, kurią tolesniame pasakojime ir siekiu aptarti.
Išskirčiau dvi pagrindines priežastis, paaiškinančias, kaip komunistinis vaikas virto antisovietinių nuostatų jaunuoliu: laipsnišką pažiūrų eroziją ir aplink sklandžiusių naratyvų nehomogeniškumą. Pirmąją paaiškinti nesunku: komunistinės pažiūros nesubyrėjo per vieną dieną, tai buvo ilgalaikis, kone dešimtmetį trukęs nuoseklus irimas. Jį galima palyginti su dėlionės ardymu po vieną detalę: iš pradžių matomas paveikslas, išėmus vieną, dvi, tris detales vis dar įmanoma suvokti visumą, išėmus daugiau – vaizdas darosi vis mažiau suprantamas, kol tampa visiškai neaiškus. Antroji priežastis reikalauja kiek detalesnio aptarimo, nors ji irgi yra gana paprasta. Pažiūrų, ideologijos priėmimas nėra programos instaliavimas – įdiegei ir turi, tarsi kompiuteryje. Tas procesas išsiskaido į atskirus naratyvus, kuriuos žmogus permąsto ir priima. O tų naratyvų yra aibė, netgi tokioje dogmatinėje visuomenėje kaip sovietinė. Net tokiomis dėkingomis sistemai sąlygomis, kuriomis augau aš, tų naratyvų nebuvo įmanoma visiškai suvaldyti. Gyvenimas ir žmonių subjektyvumas koregavo tą sistemos norimą sukontroliuoti pasakojimų visumą.
Pirmasis naratyvas, su kuriuo teko susidurti – grynasis, chrestomatinis komunistinis naratyvas. Suprask, komunizmas – visuotinė gerovės sistema, geriausia sistema, kurią žmonija įstengė sugalvoti. SSRS – komunizmo statytojų citadelė, o komunizmo priešininkai siekia ją sunaikinti; SSRS – visų nuskriaustųjų gynėja, komunistas – kovotojas už visuotinę gerovę, teisybę, teisingumą visur ir visada. Nors man gimus senelis jau buvo miręs, su šiuo naratyvu saistė tiek bendros giminės pažiūros, tiek ir išlikę neformalūs motinos ryšiai su vyresnės kartos aukščiausiojo ešelono valdžia. Iš vaikystės prisimenu apsilankymus Antano Sniečkaus (nors jis mirė 1974 m., kai man tebuvo penkeri), sovietinio generolo majoro Prano Petronio, Genriko Zimano (kurį, beje, prisimenu labai ryškiai, kaip ir Sniečkaus našlę Mirą Bordonaitę) namuose. Turbūt visiškai natūralu, kad tai buvo pirmasis žymaus komunisto anūko sugertas pasakojimas.
Antrasis – nacionalkomunistinis naratyvas, įtampa tarp lietuviškųjų komunistų ir Maskvos. Šie pasakojimai jau nebuvo vaikui taip lengvai prieinami, bet vis dėlto pasiekdavo ir mano ausis. Kartais jie buvo aptarinėjami namuose, kartais nugirsdavau atsitiktinai. Pirmas išgirstas pasakojimas – apie Michailą Suslovą, šeimos aplinkoje kaltinamą nuvarius senelį į kapus. Suprantama, jo ir Preikšo konfliktas buvo ne itin žymus aparatinių valdžios karų epizodas, bet mano giminėje tai buvo asmeniška ir reikšminga. O kadangi Suslovas mirė tik 1982 m., konflikto atomazgos sulaukiau ir aš. 1961 m., per Preikšo šermenis, siaurame patikimų žmonių rate Galina Jackevičiūtė (aktorė, antroji Preikšo žmona), matyt, išliedama sielvartą dėl vyro mirties ir įtūžį kaltininko atžvilgiu, pažadėjo draugams: „Kai šitas Kaščėjus numirs, iškelsiu balių“. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, vėlų 1982 m. žiemos vakarą telefono ragelyje ji išgirdo: „Nu, Galina, ruošk balių“. Vienas iš senųjų, dar tarpukario komunistų pogrindininkų Stasys Filipavičius neužmiršo pažado, o ir Jackevičiūtė iškart suprato, kad kalba eina apie Suslovą. Ar įvyko tas balius, tuomet (pasakojimą išgirdau 1983 m.) nedrįsau paklausti – iš vaikystės kažkodėl Jackevičiūtės šiek tiek prisibijojau. Gal dėl išlavinto aktorės balso ir žemo tembro, gal dėl sovietmečio aplinkai nebūdingos, visada orios laikysenos. Gilesnis emocinis ryšys tarp mūsų užsimezgė man dar paaugus.
Įsiminė ir nelinksmas pajuokavimas apie post mortem Maskvos kerštą Sniečkui. Sniečkus labai vengęs eksteritorialumo – vietų Lietuvoje, kuriose dominuotų iš SSRS atvykęs kontingentas, – vengęs prijungti Karaliaučiaus sritį, priešinęsis Mažeikių gamyklos statybai. O labiausiai eksteritorinis darinys Lietuvoje, praktiškai nepavaldus Vilniui, – atominės elektrinės miestas – buvo pavadintas jo vardu. Mūsų aplinkoje sklido versija, kad toks miesto pavadinimas – kone pasityčiojimas iš paties Sniečkaus.
Tame pačiame nacionalkomunistiniame kontekste vis figūruodavo ir Motiejaus Šumausko pavardė. Viena istorija – apie pirmą naujojo LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus, Sniečkaus įpėdinio, medžioklę. Senoji karta buvo įpratusi medžioklėje ar pirtelėje savame, patikimų žmonių rate kalbėti paprastai – be vyniojimų į vatą, tiesiai šviesiai aptarinėti valdymo reikalus, įskaitant įvairias įtampas su Maskva, chrestomatinius nacionalkomunizmo klausimus ir pan. Antai Šumauskas kažkada po vienos medžioklės tarp savų pasakęs: „Vyrai, jie (suprask – Maskva) juk mus apgavo“. Ir štai, pirtelėje po medžioklės laukiama, kol pirmas čierką pakels ir tostą pasakys „pirmasis“ asmuo. „Sėdim, laukiam, ką pasakys. Pagal tai bus aišku, ko tikėtis“, – pasakojo Šumauskas. Griškevičius pakėlė taurelę ir rėžė: „Pirmą kviečiu išgerti už mūsų lyderį, Generalinį TSKP sekretorių, draugą Brežnevą“. Šumauskui tada viskas pasidarė aišku – ne savas.
Tokie pasakojimai vis skambėdavo mūsų aplinkoje, tiesa, dažniausiai pusbalsiu ir atsargiai. Gal būtent dėl to jie man, dar vaikui, taip įstrigo – kaip paslaptis, kaip tam tikros ezoterinės žinios (buvau smalsus vaikas, ir viskas, ko negalima buvo perskaityti laikraščiuose ar knygose, atrodė vertinga). O žinutė šiuose pasakojimuose dažniausiai būdavo ta pati – Maskvos ir Lietuvos (net tos „Tarybų Lietuvos“) interesai gali būti skirtingi ar net priešingi. Tą sustiprino ir šeimos legendos, susijusios su senelio asmeniu – visi buvo įsitikinę, kad būtent Suslovo pastangomis Preikšas buvo paverstas atpirkimo ožiu, kai Maskvoje kilo nepasitenkinimas dėl atstatytos Trakų pilies.
Trečiasis naratyvas, emociškai, suprantama, svarbesnis ir artimesnis už pirmuosius du – senelio-komunisto, komunistų-revoliucionierių giminės pasakojimas. Tiesa, ne nuo senelio prasideda maištingos giminės istorija – anot šeimos padavimų, užsispyrimo ir atkaklumo, elgiantis taip, kaip laikai esant teisinga, giminėje būta nuo seno. Mano prosenelė Anelė Preikšienė, dar gerokai prieš visų pervartų pradžią, po trimetės dukters, įkritusios tarp malūno girnų, žūties pareiškė: „Jei Dievas tai leidžia, tai man nereikia tokio Dievo“. Per likusius 50 gyvenimo metų į jokią bažnyčią ji taip ir neįkėlė kojos.
Neturtinga bežemių valstiečių šeima buvo ideali tikslinė auditorija bolševikų propagandai. Idėjinė komunistinė fazė šiai valstiečių šeimai prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, pasitraukus į Rusiją. Pavirusi tame revoliucijų bei „darbininkų ir kareivių sovietų“ katile, 1918 m. vasarą Preikšų šeima į Lietuvą grįžo visiškai subolševikėjusi. Vyresnis senelio brolis Pranas įsijungė į raudonąjį žemaičių pulką, o paauglys Kazys jam padėjo kaip beįstengdamas. Raudonajai Armijai traukiantis iš Lietuvos, broliai pasidalino – Pranas pasitraukė kovoti „už teisingą reikalą“ Rusijoje, kur ilgainiui tapo Irkutsko srities Taišeto rajono administraciniu vadovu, o Kazys liko Lietuvoje su šeima, kurios be vyriškų rankų broliai sutarė nepalikti (tėvas staiga mirė 1917 m.).
Kaziui Preikšui likus Lietuvoje, toliau viskas vyko pagal gana tipinį to meto ardomosios komunistų veiklos šabloną: bolševikinė veikla ir propaganda, pogrindis, suėmimai, konspiraciniai butai ir pavardės, kelionės į SSRS ir atgal. 1936 m. Maskvoje gimė mano mama, o 1937 m. pradžioje senelis iš SSRS išvyko į Ispanijos pilietinį karą. 1939 m. grįžęs iš Ispanijos, jis sužino, kad vyresnysis brolis Pranas sušaudytas didžiųjų valymų metu, o brolio žmona nuteista kalėti lageriuose. Paradoksalu, bet sprendimas palikti žmoną su kelių mėnesių dukrele ir belstis į kitą Europos kraštą kariauti – greičiausiai išgelbėjo Kazio Preikšo šeimos gyvybes. Stalininio teroro taikiniais buvo ir senieji komunistai, ir užsienietiškos kilmės asmenys – Preikšai čia atitiko abu punktus. Maždaug tuo pat metu suimamas (o netrukus – nukankinamas ir sušaudomas) Zigmas Aleksa-Angarietis, žmogus, kurį Preikšas laikė savo mokytoju – dar viena sunkinanti aplinkybė jo biografijoje.
Grįžęs į SSRS, Preikšas gavo dar vieną užduotį – vykti į Lietuvą ir perduoti Sniečkui įsakymą grįžti į Maskvą. Veikiausiai Sniečkaus laukė Angariečio likimas, bet du seni pogrindininkai rado išeitį. Sniečkus seneliui pasakęs: „Kazy, tu manęs nesutikai, todėl nurodymo neperdavei“. Elegantiškas savo paprastumu manevras, apsaugojęs tiek adresato galvą, tiek kurjerį nuo atsakomybės už nurodymo neįvykdymą. Ir štai šiuo laikotarpiu, 1939–1940 m., man atrodo, būta kažkokio lūžio. Kai visi artimiausi bendraminčiai, nuo brolio iki Angariečio, imami persekioti ir naikinti, turbūt neįmanoma nereaguoti. Apie gilius Preikšo emocinius išgyvenimus tuo metu pasakojo visi, kas jį tuomet pažinojo. Tačiau visiškai neaišku, ar buvo kažkokių permąstymų, supratimų, susivokimų. Nežinau aš, nežino ir artimieji, kurių pasvarstymus šia tema esu girdėjęs. Pavyzdžiui, Jackevičiūtė kažkada prasitarė, kad iki pat vyro mirties nebuvo tikra, ar jis ja pasitiki, ar mano, kad ji – saugumo organų priskirta jį stebėti. Kas buvo stipriausia motyvacija Preikšui ir toliau išlikti komunistų gretose – baimė, apatija, atsakomybė už šeimą, už giminę, ar susitaikymas su mintimi, kad statant šviesų rytojų pasitaiko skaudžių klaidų? Šis klausimas, matyt, visiems laikams išliks spėlionių ir spekuliacijų objektu.
Mano supratimu, Preikšo veiklą po to lūžio momento yra lengviau įvertinti vienu sakiniu, negu suprasti ir paaiškinti. O įvertinimas yra gana paprastas, vienareikšmis ir kategoriškas – tai žmogus, nusikaltęs žmoniškumui. Ko vertas vien jo parašas po 1951 m. rugsėjo 29 d. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu dėl operacijos „Osen“ organizavimo, kuriuo vadovaujantis iš Lietuvos į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau nei 20 000 žmonių, iš kurių ketvirtadalį sudarė vaikai. Tiesa, viešai turbūt nežinomas faktas, kad neilgai trukus, berods 1952 m., Preikšas ėmė sunkiai valdyti dešiniąją ranką – jam net teko mokytis rašyti kaire ranka. Kiekvienas pagal savo tikėjimą galime spręsti, ar tai buvo Dievo bausmė, ar aiški pasąmonės reakcija atlikus nedovanotiną veiksmą, ar tiesiog fiziologija ir medicinos netobulumas.
Tačiau surišti vėlesnius jo veiksmus į vientisą, nuoseklią giją yra daug sudėtingiau. Todėl aš tiesiog išvardysiu tai, kas yra žinoma. Reikia pasakyti, kad ne visus šiuos dalykus aš žinojau sovietmečiu (pavyzdžiui, apie tą parašą ant trėmimų įsakymo), bet jie buvo žinomi arba nujaučiami šeimoje, tad turėjo įtakos ir aptariamam „senelio naratyvui“. 1942 m., LKP CK deleguotas, Preikšas dalyvavo organizuojant „lietuviškąją“ 16-ąją šaulių diviziją. Namuose pasakota, kad jis labai sielojosi, jog neparuoštas dalinys buvo mestas į mūšius, o dauguma žmonių, su kuriais jam teko bendrauti, buvo pražudyti. 1944 m. vasarą, antrosios okupacijos pradžioje, jis priešinosi teiktiems ir svarstytiems siūlymams ištremti visus lietuvius iš Lietuvos. Pokario metais dar dalyvavo organizuojant pirmąją sovietinę Dainų šventę (įdomu ir tai, kad jis visiškai nuoširdžiai mėgo dainų šventes), ždanovietiškame Lietuvos rašytojų puolime, Trijų Kryžių paminklo sprogdinime ir Vilniaus arkikatedros skulptūrų sunaikinime.
Greta absoliučiai normatyvinės stalininio režimo funkcionieriaus veiklos, esama ir gerokai prieštaringesnių gijų. Viena jų – visiškai nesisteminė pažintis ir antroji santuoka su „klasiniu priešu“. Jackevičiūtės tėvas Pranas Jackevičius (1877–1938) buvo bajoras, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Pirmasis jos vyras Pranas Morkus (1893–1946) tarpukariu buvo gana aukšto rango valdininkas, poetas, žuvęs Šiaurės Dvinos Velsko lageryje. Jackevičiūtė pasakojo, kad 1946 m. ji pati buvo sovietų saugumo suimta ir verčiama pasirašyti bendradarbiavimo pasižadėjimą. Raginimai buvę nedviprasmiški: „Arba jūs su mumis bendradarbiaujat, arba niekada nebepamatysit savo vaikų“. Išlaikyta MGB rūmuose visą naktį, ji neatlaikė grasinimų ir paryčiais pasirašė sutikimą. Grįžusi namo ir kiek atsitokėjusi, nutarė ieškoti užtarimo. Anot jos pasakojimo, sprendimas kreiptis pagalbos į Preikšą buvo blaivaus išskaičiavimo („tas nepadės, dėl ano – nežinau, o šitas – turbūt gali“) ir moteriškos intuicijos („jaučiau, kad su juo galima kalbėtis“) rezultatas. „Pažiūrėsim, ateikit rytoj“, – jai buvo atsakyta. Kitą dieną Preikšas atėjusiai prašytojai nieko netaręs grąžino jos pasirašytą pasižadėjimą. Neilgai trukus šitaip dramatiškai prasidėjusi pažintis virto santuoka.
Chruščiovinio „atšilimo“ laikais Preikšas dirbo stalinizmo represijų aukų reabilitacijos komisijoje. Ir nors šių laikų tyrimuose esu matęs negatyvių jo veiklos toje komisijoje vertinimų, anot giminės pasakojimų, jis net ir namie sukdavęs galvą, kaip kuo didesniam skaičiui žmonių suteikti leidimą grįžti į Lietuvą.
1961 m. Preikšui staiga mirus, mano mama valdžios atstovų buvo primygtinai pakviesta apžiūrėti jo kūną: „Tu girdėsi įvairių gandų, kad jį pašalino, nušovė ir panašiai – reikia, kad pati įsitikintum, jog jokių išorinių pažeidimų nėra“. Gandų iš tiesų būta, ir įvairių – kai kurie iš jų po poros dešimtmečių pasiekė net mane. Net išeivijoje, žurnale Į laisvę rašyta:
Kokius vargus tenka „savanoriškai“ prisiimti bolševikų pavergtos Lietuvos mokslininkams, geriausiai paliudija Lietuvos Mokslų Akademijos darbų temos, dažniausiai primestos iš Maskvos per Akademiją Nauk SSSR. […] Apie tai patikimam asmeniui pranešė neseniai miręs Kazys Preikšas, buvęs vadinamosios ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, senas komunistas, bet nusivylęs Maskvos kišimusi į visus Lietuvos reikalus. Jis prieš keletą metų slapta į Vakarus pasiuntęs žinią apie Maskvos pastangas Lietuvoje įvesti rusiškas raides – graždanką. Toji žinia Maskvoje sukėlusi daug triukšmo. Dabar aiškėja, kad Kazys Preikšas artimiesiems palikęs savo komunistinį testamentą su A. Sniečkaus, J. Paleckio, G. Zimano, J. Žiugždos ir visos eilės senųjų ir naujųjų komunistų labai neigiama charakteristika. Jis patikimiesiems palikęs ir neparsidavusiems lietuviams Salomėjos Nėries eilėraščių, kurių nepatikėjęs A. Venclovai, ruošusiam ir pagal Maskvos įsakymus dariusiam S. Nėrį komuniste.2
Glausčiausiai giminės naratyvą man išdėstė teta Regina Preikšaitė (jaunesnės Preikšo sesers Julijos dukra). Kažkurio paaugliško gimtadienio proga ji atsiuntė man maždaug tokį palinkėjimą: tavo giminė dėl tiesos ir teisingumo nebojo sėdėti kalėjimuose, tad ir tau linkiu užaugti doru, šviesiu, teisingu ir išmintingu kovotoju. Šiame palinkėjime kiek paradoksaliai atrodo pozityvių, gana bendražmogiškų vertybių ir komunistinio konteksto junginys. Kaip parodė tolesnė įvykių raida – kontekstas nubyrėjo, o vertybės – išliko.
Galbūt atrodys paradoksalu, tačiau šeimoje funkcionavo ir dar vienas – patriotinis naratyvas. Dar labiau paradoksalu, kad įsimintiniausią patriotizmo pamoką man davė Preikšo jaunesnioji sesuo Julija – kone vienintelė iš tiesų kietasprandė, nepalenkiama, seno, kone stalininio raugo komunistė, su kuria teko daugiau bendrauti. „Teta Julija“, kaip ją vadino mama, visada noriai bendravo su manimi, brolio anūku. Norai norais, bet šešių dešimčių metų amžiaus skirtumas darė savo – temų pokalbiams neturėjome daug, ir vienintelė gyvesnė tema buvo sportas – Julija sekė visus lietuviško sporto įvykius, nepraleisdavo nė vienos su sportu susijusios radijo transliacijos. Vieno tokio pokalbio metu aš, gal septynmetis, atsainiai pareplikavau, kad nesidomiu silpnu lietuvišku futbolu (anuomet Žalgiris žaidė žemiausioje SSRS lygoje), ir sulaukiau visai netikėtos reakcijos. Jei esate matę, kaip įsiunta žemaičiai, tas archetipinis mažakalbis žemaitis – buvo būtent taip. Man toliau bepostringaujant apie Kijevo Dinamo ir Maskvos Torpedo pasiekimus, tetos Julijos veidas išbalo. Ji nutilo ir sustingo, o man baigus pasakojimą (o gal ir nebaigus, nebepamenu), pratrūko atgal: „Kaziuk, ir tavo senelis, ir aš visą gyvenime kovojom, kad Lietuvai būtų geriau – ir tu privalai! Nesvarbu, gerai ar blogai lietuviams sektųsi, tu turi, tu privalai norėti ir siekti, kad čia būtų geriau“. Nepamenu, ar apsiverkė tas septynmetis, ar ne – bet tai buvo pamoka visam gyvenimui.
Galbūt įgudusiai akiai šie pasakojimai pasirodys ne taip ir toli nuo nacionalkomunistinio naratyvo, o priekabusis skaitytojas sakys, kad jų esmė – kone ta pati. Nesiveldamas į šiek tiek scholastika dvelkiančias diskusijas apie nacionalkomunizmo atmainas ir žodyninės „patriotizmo“ reikšmės aspektus, tokiam skaitytojui atsakyčiau šitaip: vaiko suvokta žinutė buvo „Tavo Tėvynė – Lietuva“, o ne „Naš adres – ne dom i ne ulica, naš adres – Sovetskij Sojuz“3.
Būta ir daugiau panašių pasakojimų apie Lietuvos svarbą – pavyzdžiui, mama pasakojo, kaip 1944 m., sovietams artėjant prie Lietuvos, ji, būdama septynmetė, prisiklausiusi, kaip sunku bus atkovoti Baltarusiją, stovėjo prie didžiulio karo veiksmų žemėlapio ir suko galvą (net rado būdą!), kaip greičiau išvaduoti Lietuvą, apeinant Baltarusiją. Suprantama, ji nenutuokė, koks tas „išvadavimas“ būtų, bet dėmesio verta tai, kad jai, per septynerius gyvenimo metus praleidusiai Lietuvoje vos pusmetį (tarp pirmos okupacijos ir Vokietijos–SSRS karo pradžios), – Lietuva jau rūpėjo.
Kitas panašus pasakojimas buvo apie tai, kaip 1948 m. senelis sielojosi, kad Lietuvoje yra mažiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių iš visų sovietinių respublikų (įskaitant, suprantama, net ir egzotiškąsias Kirgiziją, Turkmėniją ir pan.). Preikšas suko galvą, kaip greitai tokių išugdyti ir užsiauginti. Čia svarbu tai, kad specialistų atsivežimo „iš plačiosios Tėvynės“ variantas buvo atmetamas. Šis pasakojimas ypatingas dar ir tuo, kad nors girdėjau jį vaikystėje, man jis įgijo reikšmę daug vėliau, kai supratau, kur ta visa išsilavinusi Lietuvos dalis pasidėjo…
Trumpai tariant, tokie didaktiniai ar emociškai ryškūs kalbėjimai ir formavo tą patriotinį naratyvą. Na, o patriotinio naratyvo komunistiniame kontekste paaiškinimui gana netikėtai galima pasitelkti kalbinius niuansus. Laikantis požiūrio, kad „Tarybų Lietuva“ yra šiek tiek svarbiau, nei „plačioji tarybinė tėvynė“, ilgainiui nutinka prasmių slinktis: žodžiai „tarybinė“, „Tarybų“ – yra viso labo objekto atributas (savybė ar net priklausymo požymis), o objektas, kuris iš tikrųjų yra svarbus, yra „Lietuva“. Šią slinktį stiprino tiek mokyklinė lietuviška aplinka (legendinė Vilniaus Salomeika!), tiek nuo vaikystės sportu pramušta galva, sporto renginių atmosfera ir sirgalių bendrija.
Keistieji sovietiniai naratyvai. Visi aukščiau išvardyti naratyvai yra daugiau mažiau sisteminiai ir sutelpa didžiojo ideologinio pasakojimo rėmuose – nesakysiu gi, kad girdėdamas pasakojimus apie tai, kaip senelis sielojosi dėl mažo išsilavinusių žmonių skaičiaus, susivokiau ir ėmiau galvoti, kaip čia sugriovus tą sovietinę santvarką. Ne, tačiau jie būdavo perteikiami gyvąja žmonių kalba, o žmonės – anaiptol ne robotai: tuose pasakojimuose kartais atsirasdavo spragų, kurias vaikiškas smalsumas netrukdavo pastebėti.
Pavyzdžiui, močiutė pasakojo, kaip senelis, grįžęs iš Ispanijos karo, 1939 m. rūpinosi NKVD suimto Angariečio likimu. Bandė jį išgelbėti įkalbinėdamas atsakingus asmenis neskubėti: „Palaukit, gi tuoj įeisim į Lietuvą, galėsit pasikelti visus lietuviškus archyvus, pamatysit, kad jis doras ir sąžiningas komunistas“. Natūralus vaiko klausimas: „Bobule, o kaip jie žinojo, kad įeis į Lietuvą, Lietuvoj gi revoliucija įvyko?“ Nelauktas klausimas, į kurį atsakyti sisteminio pasakojimo apie Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje rėmuose gana keblu, tad ir atsakymas buvo gana miglotas: „Nu-u… Numatė“. Man taip ir liko anuomet nesuprantama, kaip galima numatyti revoliucinių masių pakilimą, valdžios krizę, revoliuciją… Kitas panašus paslydimas nutiko pokalbyje su močiute apie Vokietijos–SSRS karo pradžią.
– O tai kaip čia nutiko, kad fašistai taip sėkmingai puolė iš pradžių?
– Na, buvome prastai pasiruošę.
– Taigi karas Europoje jau vyko, nejaugi niekas nenumatė, kad užpuls ir mus?
– Kad bus karas su Vokietija – lyg ir numanoma buvo, bet, žinai, anuometinė karinė doktrina buvo, kad kariausim priešo teritorijoje, o savojoje – net žemėlapių nebuvo.
– Kaip tai priešo teritorijoje? Nejaugi planavo pulti Vokietiją?
– Nu ne… Kitaip ten buvo, sudėtingiau.
Tas „sudėtingiau“ irgi ilgam išliko mįslingas. Gana tipinis reiškinys, kai vaikas jaučia, kad jam suaugusieji nesako visos tiesos – taip nutiko ir su šiais dogmatinių pasakojimų subyrėjimais. Laikui bėgant tokie pokalbiai tapo reikšmingu mano minėtos pažiūrų erozijos katalizatoriumi.
Dar vienas naratyvas, kurį derėtų išskirti – nacizmo ir stalinizmo baisumų pasakojimas. Suprantama, tai nebuvo dominuojanti ar apskritai dažnai aptariama tema – gal tik Prano Preikšo ir Angariečio žūtys, užėjus pokalbio temai, buvo minimos. Tačiau gal būtent dėl temos retumo, spontaniškai pokalbiuose nugirsti pasakojimai rodėsi svarbūs ir reikšmingi. Mano supratimą apie Holokaustą turbūt visam gyvenimui suformavo dvi svečiuose prie stalo nugirstos istorijos. Viena – apie paauglę, besislepiančią šulinyje ir girdinčią jos ieškančių „policajų“ balsus – čia kažkur žydelka slapstosi. Beje, šią istoriją pasakojęs žmogus (o ta žydaitė buvo jo karą išgyvenusi teta) visiškai nuoširdžiai bijojo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo: „Tu ką, Kazy, nesupranti? Jeigu tavo draugai ateis į valdžią, mus visus iššaudys“. Šis pokalbis, tiksliau, gana jausmingas ginčas, vyko dar prieš Atgimimą. Mano tyliam ir labai asmeniniam džiaugsmui, kartu ir pasididžiavimui Atkurtąja Lietuva, šis žmogus su šeima iki šiol saugiai ir sėkmingai čia gyvena. Antrasis pasakojimas – moters pabėgimo iš geto istorija. Pamačiusi iki galo neuždarytus geto vartus, ji, pavargusi nuo gyvenimo sąlygų, ryžosi bandyti išeiti, pagalvojusi, kad gyva vis tiek neišeis, o jeigu šaus – tai šaus. Vartus saugojęs vaikinas, pamatęs ją einant prie vartų, demonstratyviai nusisuko – ir netrukdė išsprukti iš geto. Perėjusi mišką, ji buvo priglausta ir iki karo pabaigos slepiama pirmoje prieitoje troboje. Įsiminė kažkokia potekstė išgelbėtos moters liūdesyje, kad po karo jai nepavyko susirasti savo gelbėtojų – jau vėliau mama paaiškino, kad jie turbūt buvo ištremti pokario metais.
Ne vien patys pasakojimai darė įspūdį, bet ir gyvo žmogaus gyvi jausmai, kurių kupinos būdavo tos istorijos. Kartais sukrėsdavo pasakojimo paprastumas, antai teta Kazimira, kaip ją vadinom, sunaikinto Prano Preikšo našlė ir Gulago kalinė, kažkada pajuokavo:
– Tryda ne visada blogai…
– Kaip suprasti, ne visada blogai?
– Na, lageryje, kai kažkam užeidavo tryda, būdavo kaip ir šventė…
– ???
– Tryda – reiškia, nesuvirškintas maistas. Kad nemirtume badu, eidavom iš paskos ir išrinkdavom maisto likučius.
Ar galima papasakoti apie Stalino lagerius išsamiau ir įtaigiau, nei šis trumpas juodojo humoro persunktas obsceninis pasakojimas, ypač vaikui? Jį girdėjus, sruogiškas Dievų miško sarkazmas atrodė visiškai natūralus ir autentiškas.
Paveikslas būtų nepilnas be paminėjimo, kad kitas mano senelis – tėvo tėvas – taip pat atsėdėjo Stalino lageriuose. Tad skaičiuoti mėgstančiam vaikui neišvengiamai turėjo kilti klausimas: kodėl komunistinė šeima labiau nukentėjo nuo stalinizmo nei nuo nacizmo? Tikėtina, kad šie negausūs, tačiau vaiko vaizduotei labai paveikūs pasakojimai ir suformavo giluminį, intuityvų pajautimą, jog nacių ir Stalino režimai yra lygiaverčiai, o bandantys ginčyti jų tapatumą yra nesąžiningi arba nenori būti sąžiningi.
Kaip jau sakiau, beveik visi šie pasakojimai vienaip ar kitaip tilpdavo didžiojo sovietinio naratyvo rėmuose. Tačiau mane pasiekdavo ir kitos, nesisteminės istorijos, pavienių nuogirdų pynė, o dar svarbiau – tų nuogirdų nuotaika. Nuogirdos ir mane, ir namus vis pasiekdavo, o tą daugiausia lėmė dvi priežastys. Pirma – gana margas šeimos pažįstamų ratas. Tiek mamos studijos Maskvos universitete, tiek tuometinio Vilniaus jaunimo (kad ir sisteminio) aplinka – sąlygojo bendravimą su labai įvairia publika, kur politinės pažiūros anaiptol nebuvo svarbus dalykas. Mama, pasakodama apie septintą dešimtmetį, vis juokdavosi, kad saugumas, jeigu ją stebėjo (o turbūt stebėjo), turėjo išprotėti: vieną savaitgalį į svečius iš Maskvos atvažiuoja SSRS maršalo sūnus, kitą – jugoslavų disidentas, traukiniu keliavęs į Maskvą ir be leidimo išlipęs Vilniuje, o naujametiniame baliuje apsilanko tuo metu Vilniuje viešėjęs Josifas Brodskis.
Antra priežastis, dėl kurios mane pasiekdavo ir kitokios istorijos – vaikiškas smalsumas. Gana greit namiškių buvo pastebėta, kad šeimos pažįstamų rate yra žmonių, kurių klausausi išsižiojęs. Jiems viešint pas mus, ar mums – pas juos, ar tiesiog susitikus viešoje vietoje, aš kaipmat prisistatydavau, atidėjęs visus savo užsiėmimus, ir dalyvaudavau pokalbyje klausytojo teisėmis tol, kol manęs kokia nors dingstimi neišprašydavo. Netrukus man buvo paaiškinta ir labai svarbi taisyklė: to, ką išgirsti namuose, niekam nepasakok – nei mokykloje, nei kieme. Į naivoką klausimą „kodėl?“ buvo atsakyta aptakiai, bet logiškai: kiti žmonės gali nesuprasti. Arba tu ne taip supratęs papasakosi ir draugams ar mums gali iškilti nepatogumų, problemų.
Kažkurį 1977 m. spalio vakarą į svečius visas švytėdamas užėjo scenaristas Pranas Morkus, Jackevičiūtės sūnus iš pirmosios jos santuokos, nuo maždaug 1948 m. augęs kartu su mama Preikšo namuose. Morkus ėmė pasakoti apie „demonstraciją“ – garsiąsias 1977 m. futbolo riaušes Vilniuje. Kokia didžiulė buvo minia, kaip ji tamsų vakarą suplūdo prospektu į Katedros aikštę, kaip kažkas išsitraukė SSRS konstituciją (ką tik priimtą, 1977 m. spalio 7 d.) ir padegė ją aikštės viduryje, kaip minia ėmė skirstytis tik pamačiusi atvažiuojant pilnus karių vidaus kariuomenės sunkvežimius. Man kilo klausimas, kodėl reikėjo deginti konstituciją. Mama gana ramiai paaiškino, kad ten parašyta viena, o realiame gyvenime – truputį kas kita, konstitucija per daug deklaratyvi ir tuščia. Apskritai atsainumas ir nepasitikėjimas tuo, kas sakoma per televiziją ar rašoma spaudoje, buvo įprastas dalykas ir mano namuose. Gal tik to gyvenimo ir žinių neatitikimo priežasčių paaiškinimai buvo mažiau kritiški nei, tarkim, dabar.
Dar kiek kurioziška, kad turbūt esu jauniausias žmogus, sudalyvavęs Helsinkio grupės pasitarimuose. Reikalas buvo toks: bene tais pačiais 1977 m., švenčiant Tomo Venclovos dukros gimtadienį, vaikams netikėtai buvo uždrausta net artintis prie vieno iš kambarių. Iš esmės, paraleliai vyko du susibūrimai: gimtadienio šventimas vaikams bei tėvams – ir kažkoks kitas. Nebūčiau vaikas, jei užsimiršęs ar užsižiopsojęs nebūčiau į tą kambarį įsiveržęs. Ten pamačiau kelis žmones rimtais veidais kažką aptarinėjančius. Mama tame susibūrime nedalyvavo, bet labai šiltai pasisveikino su Eitanu Finkelšteinu (tą pasisveikinimą įsiminiau dėl vardo keistumo). Žinoma, anuomet neįtariau, kas ten vyko, tik daug vėliau, studijų metais, sužinojęs apie Helsinkio grupės veiklą ir jos narius, pagaliau susipratau, kodėl, pavyzdžiui, Viktoro Petkaus veidas ir povyza man atrodė tokia pažįstama iš vaikystės laikų.
Išvardijau įsimintiniausius, bet tų pokalbių ir pasakojimų būta gerokai daugiau, pačių įvairiausių – nuo įsistemintos lietuviškos inteligentijos virtuvinio politikavimo iki sionistiškai nusiteikusių žydų pasipiktinimo sovietiniu melu apie Izraelį. Visi kartu jie gulė į vieną bendrą stalčių, kuriame pamažu formavosi supratimas – sistema yra neteisinga. Įtampos tarp išvardytų naratyvų, kad ir ne itin reflektuojamos, anksčiau ar vėliau turėjo išsispręsti. Tos tektoninės plokštės negalėjo amžinai stumti viena kitą.
Kertiniu momentu turbūt tapo 1980–1981 m. Lenkijos įvykiai – „Solidarumo“ protestas ir užgniaužimas. Tų įvykių eigą sekiau gana įdėmiai – buvo natūraliai smalsu, gerokai įdomiau už kasmetinę kovą su derliaus nuėmimu ar eilinius pavasarinio plenumo sprendimų vykdymo svarstymus. Be to, ir namų aplinkos reakcija signalizavo, kad reikalas yra svarbus. Išgirdęs, kad Lenkijoje įvesta karo padėtis, jau netvėriau savo kailyje. Sovietinė žiniasklaida, nors ir reguliariai, bet šykščiai pranešinėdavo apie padėtį Lenkijoje, o šiuokart man norėjosi daugiau informacijos. „Mama, o ar galima kažkiek daugiau sužinoti – kas ten šiuo metu vyksta?“ Klausimas – vaikiškai natūralus, karo padėtis šauniajame socialistinės gerovės lageryje buvo kažkas visiškai negirdėta. „Mmm… Nelabai yra kaip sužinoti, gal reiktų „balsus“ paklausyti…“, – atsakė. Ir čia nusišypsojo naujoko sėkmė: pokalbis vyko be kelių minučių šeštą vakaro, porą minučių pasukiojęs Spidola radijo imtuvo rankenėles, išgirdau: „Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono“. Žinoma, pirmuoju žinių numeriu ėjo pranešimas apie Lenkiją. „Švedijos naujienų agentūra praneša, kad, šalies žvalgybos duomenimis, Sovietų kariuomenė nėra pervesta į karinę parengtį“, – išgirdau mane sugluminusį sakinį.
– Ėėė, mama, o kodėl jie domisi kas vyksta TSRS kariuomenėje – juk viskas vyksta Lenkijoje?“
– Na, kai panašūs įvykiai nutiko Čekoslovakijoje 1968-aisiais, TSRS su sąjungininkais įvedė savo kariuomenę ir padėjo susitvarkyti.
– O tai ką, jau buvo kažkada kažkas panašaus?
– Taip, ir 1968-aisiais, ir dar anksčiau Vengrijoje.
Ne tiek pačios naujienos kažką pakeitė, kiek tądien išgirstas laisvojo pasaulio balsas – atsivėrė visiškai nauja informacinė erdvė. Netrukus radijo klausymas tapo reguliariu vakaro užsiėmimu, kuriam reikėjo ne tik smalsumo, bet ir kantrybės – Vilniaus centre pro sovietinių „glušilkių“ (žargoninis radijo trukdžių sistemos pavadinimas) burzgimą kasdien gaudyti žinias. Kad viduje nesprogčiau nuo informacijos gausos, ėmiau konspektuoti pagrindines žinias – ir jas reguliariai tą patį vakarą raportuoti namie. Kartą į svečius užėjus Morkui ir kalbai pasisukus apie kažkokį įvykį, nutariau sužibėti: iš savo kambario atsitempiau porą storų sąsiuvinių ir ėmiau ieškoti užrašuose tikslios informacijos aptariamu klausimu. „Kas čia?“ – paklausė Pranas. „A, jis čia susirašinėja, ką per balsus išgirdo“, – paaiškino mama. „Sžeč’ nemedlenno!“4 – žaibiškai sureagavo Morkus. „Ne išmesti, o būtent sudeginti! Nele, tu ką, jeigu kažkas ras?“ Na, kad nelabai gerai, jei kažkas ras, tai supratau net aš, bet mama, rodos, daug geriau suprato, kuo tai gali grėsti asmeniui net ir Preikšaitės pavarde – ir po poros dienų sąsiuvinių nebeliko.
Ta gyvų ir įvairių žinių erdvė mane akivaizdžiai pakerėjo – tiek, kad septintoje ar aštuntoje klasėje kurpdami privalomą politiniam-ideologiniam auklėjimui „politinės informacijos valandėlę“, su keliais bendraminčiais klasiokais nutarėme pasielgti principingai: tą valandėlę parengti nesinaudojant jokiais sovietiniais žinių pranešimais. Taip ir padarėm. Suprantama, buvome apdairūs ir atsargūs, jokių „antitarybinių“ žinučių mūsų informacijoje nebuvo. Bet jautėmės labai tvirti ir užsispyrę. Apskritai šitai mūsų bendraminčių kompanijai nusišypsojo nemenka sėkmė. Tarpusavyje mes prisikalbėdavome ir daug rimtesnių dalykų, nei ši papasakota špyga kišenėje – mums viskas pasibaigė be pasekmių tik todėl, kad tarp mūsų neatsirado nė vieno stukačiaus, o tėvai, kažkokiu būdu suuodę apie mūsų itin laisvamaniškas šnekas, viską užkardė greituoju ir rūsčiuoju būdu, mums nespėjus prisidirbti.
Panašiai mane veikė ir skaitymas. Sovietinės istorinės knygos man keldavo keistą susierzinimą, tartum žvelgtum pro akvariumo stiklą – viską matai, bet negali pajusti ar pačiupinėti. Žvelgiant retrospektyviai, visa tai nesunku paaiškinti: kad ir vaikas ar paauglys, kad ir nežinodamas tikrosios istorijos, aš pajusdavau manipuliacijas ir nenuoseklumus tekste. Todėl knygos, netikėtai pasakojančios tai, kas buvo oficialiai maskuojama, buvo svarbios.
Gana tiksliai tą teisybių ieškojimo kelią nusako kelios anuomet įtaką padariusios knygos: Juozo Baltušio Tėvų ir brolių takais apie jo kelionę į Ameriką ir Su kuo valgyta druska antras tomas, kuriame aprašoma rašytojo jaunystė tarpukario Kaune, tarpukariniai Vairo metiniai rinkiniai, gauti trišalių (ir tėvų sankcionuotų) mainų dėka iš klasioko, Šapokos Lietuvos istorija, kažkurios suaugusiųjų vakaronės metu įduota į dantis nuobodžiaujančiam paaugliui. Šiuo atveju kurioziškai atsipirko neišlavintas humoro jausmas: iš pradžių šeimininkas man pasiūlė Fazilio Iskandero apsakymų rinkinį, bet pamatęs, kad manęs toks pasiūlymas nesužavėjo, sumurmėjo: „Nepagauni tu švelnios abchazietiškos ironijos…“, ėmė kuistis kažkokiame stalčiuje ir po kelių minučių įdavė man Šapoką. Baltušio knygose, nors ir pasūdytose politiškai teisingais intarpais bei vertinimais, atradau, kad tiek „imperialistinėje“ Amerikoje, tiek tarpukario „buržuazinėje nacionalistinėje“ Lietuvoje egzistavo gana padoriai funkcionuojančios visuomenės, kai kuriais aspektais akivaizdžiai gyvesnės ir sveikesnės už sovietinio sąstingio erą. Vairas suteikė galimybę dar atidžiau pažvelgti į anuometinę Lietuvą, ten virusias diskusijas, visuomenei aktualius klausimus ir tekstus. O viename iš žurnalo numerių atradau tam tikra prasme kertinį tekstą: tai buvo labai ramus, santūrus analitinis straipsnis „Komunizmas ir fašizmas“, lyginantis abiejų sistemų ypatybes – ir randantis panašumų.
Galiausiai tą nebylų naratyvų karą užbaigė viena knyga, tapusi vyšnia ant torto ir coup de grâce viename. Pusseserės (Preikšo sesers Julijos anūkės – irgi Julijos) vyro Gedimino Blažio knygų lentynoje atradau Vakaruose išleistą SSRS–Vokietijos 1939–1941 m. diplomatijos dokumentų rinkinį. Ne ilgiau minutės užtrukau skaitydamas knygos turinį, ir dar porą minučių – Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus. Ant kaktos iššokusiomis akimis skaičiau, mintyse perduodamas linkėjimų močiutės pasakojimui apie bandymus išgelbėti Angarietį (va, kodėl žinojo, kad ateis į Lietuvą), ir dar Šapokai: tai kaip čia gaunasi, 1918 m. komunistai į valdžią atėjo išorinės jėgos padedami, ir 1940 m. tas pats?
Štai tokiu būdu išsisprendė ta naratyvų debesies kova ir baigėsi mano komunistinių pažiūrų erozija. Sunku pasakyti, ar sovietiniai naratyvai neatlaikė patriotinio naratyvo konkurencijos, ar tiesiog komunistinis naratyvas, pačiai sistemai stingstant ir yrant, natūraliai subyrėjo. Man atrodo, esminis akcentas slypi kitur. Šios erozijos baigtis parodo tokį mechanizmą: komunistinio naratyvo klestėjimui būtinos buvo dvi sąlygos – netiesa ir baimė. Nesant vienai, iškart slopdavo ir antra – ideologiniai konstruktai, netekę atramų, griūdavo. Augdamas tikrų komunistų, pogrindininkų giminėje sąstingio metais aš nepatyriau, kas yra tikra sovietinės sistemos baimė (išskyrus buitinį atsargumą KGB atžvilgiu) – ir to pakako, kad tiesos ieškojimas niekais paverstų visą sovietinę propagandą.
Būtent dėl šio rezultato, kai, rodos, idealiomis laboratorinėmis sąlygomis vaikui įdiegta komunistinių pažiūrų sistema neatlaikė natūralaus tiesos ieškojimo iššūkio, aš ir laikausi nuomonės, kad doras, sąžiningas ir protingas komunistas XX a. pabaigoje neturėjo kito pasirinkimo, išskyrus tapti antikomunistu. Kaip tame vėlyvojo sovietmečio anekdote – iš žodžių „sąžiningas“, „protingas“ ir „komunistas“ kartu sujungti galima tik du.
Nors mama kiek sunkiau išgyveno aptariamą pažiūrų virsmą (tam įtakos turėjo ir artimesnis ryšys – daug sunkiau pripažinti tėvo, o ne senelio klaidas ir nusikaltimus), bet aš nesiimu spręsti, kas geriau simbolizuoja tikrąjį bolševiko kelią: ar Kominterno agentų dukra, gimusi Maskvoje, užaugusi M. K. Čiurlionio gatvės partinės grietinėlės name, o 1991 m. Sausio 13-osios naktį atskubėjusi saugoti Aukščiausiosios Tarybos, ar Kominterno agentų anūkas, augęs ir augintas senelio-revoliucionieriaus pavyzdžiu, bet aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje, ir 1991 m. Sausio 13-osios naktį lygiai taip pat bėgęs prie Aukščiausiosios Tarybos. O gal tiesiog maištininkų giminės genas pasirodė esąs stipresnis?
Atsižvelgdamas į tai, kad mano prisiminimuose galima rasti užuominų apie tam tikrą partinės nomenklatūros rūpinimąsi lietuviškais reikalais, labiausiai nenorėčiau, kad šis tekstas būtų panaudotas politinėms ar pseudopolitinėms „ir tada dirbome Lietuvai“ manipuliacijoms. Sovietinė sistema buvo nacionalinės ir politinės priespaudos sistema. Jokie kolaboravimo su ja niuansai ar aspektai neturėtų to fakto nusverti. Šis tekstas apskritai nebūtų atsiradęs, jei nebūčiau suvokęs vienos sovietmečio istorijos tyrimų problemos: dokumentuojama buvo ne visada tai, kas vyko, ne visada taip, kaip vyko, ir apskritai ne visada ir ne viskas. Tikėdamas, kad asmeniniai liudijimai kartais gali pasitarnauti istorijos pažinimui (kaip sovietmečiu jie man padėjo susivokti anuometiniame politiniame gyvenime), ir papasakojau šią istoriją.
1 Bolševikiniu papročiu vardas suteiktas pagerbiant „didijį vadą“ Leniną, tačiau praktiškai visada ir visų mama buvo vadinama Nele.
2 Kazys Gimbutis, „Lietuvoje mokslas pakeičiamas melu“, in: Į laisvę, 1963, nr. 31, p. 13.
3„Mūsų adresas – ne namas ir ne gatvė, mūsų adresas – Sovietų Sąjunga“ (rus.). Plačiai anuomet skambėjusios propagandinės dainos žodžiai.
4 Sudeginti tučtuojau! (rus.).