Kiekvienas naujai išrinktas prezidentas žada pakeisti ar pakoreguoti Lietuvos užsienio politiką. Vienas žada mažiau, kitas daugiau. Bet, nepaisant ketinimų, reikšmingesnių pokyčių beveik nebūta, ypač svarbiausiose srityse. Antai per savo rinkimų kampaniją Dalia Grybauskaitė griežtai kritikavo Valdo Adamkaus užsienio politiką. Esą Lietuva pavirtusi „vieno klausimo“ šalimi, pastoviai priekaištaujanti Rusijai, vykdanti vienašališką politiką draugaudama su vienais, nepaisydama kitų. Pasak Grybauskaitės, Lietuva pasirašinėja draugystės susitarimus su „ubagais“ (ji turėjo omenyje Gruziją, nors vėliau išsižadėjo šių žodžių), perdėm palaiko, gal net pataikauja JAV. Būta pokyčių pirmaisiais jos kadencijos metais, ji susitiko su Vladimiru Putinu, nukeliavo į Baltarusiją, atmetė prezidento Baracko Obamos kvietimą susitikti Prahoje, nedviprasmiškai atsiribojo nuo Adamkaus globojamo Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio. Naujoviškos politikos etapas greitai baigėsi. Grybauskaitė tapo griežčiausia Putino kritike, pavadino Rusiją teroristine valstybe, Lietuva liovėsi laikytis bendros ES politikos ir ėmė siųsti ginklų Ukrainai (savo „ubagui“), tvirtai rėmė JAV, stengėsi įsiteikti prezidentui Donaldui Trumpui, kai jis smerkė NATO šalis, kurios neskyrė 2% nuo BVP gynybai.
Gitano Nausėdos ketinimai buvo kuklesni: jis nežadėjo keisti pagrindinių Lietuvos užsienio politikos prioritetų, bet davė suprasti, kad šį tą koreguos. Esą laikas atsisakyti „stručio“ politikos Astravo ir Baltarusijos atžvilgiu, reikia gerinti ryšius su Minsku, skatinant jį nepasiduoti Rusijos spaudimui. Praėjus vos mėnesiui po jo prisaikdinimo jis nukeliavo į Vokietiją, prieš tai dar lankėsi Lenkijoje ir Latvijoje. Nausėda mokėsi Vokietijoje, laisvai kalba vokiškai, vadina šią šalį savo antrąja tėvyne, tad buvo galima manyti, kad jis sieks su ja praplėsti ir gilinti santykius. Nepraėjus nė pusantrų metų nuo inauguracijos atrodo, jog naujos politikos paieškos išsenka, kad prezidentas darys, ką darė ir jo pirmtakai: smerks Rusiją, stipriai palaikys savo „ubagą“ – baltrusių protestuotojus, bus jų šauklys ir pagrindinis rėmėjas, kaip Adamkus buvo Gruzijos, o Grybauskaitė – Ukrainos. Tikėtina, kad jis stos Vašingtono pusėn, kilus nesutarimams tarp JAV ir ES bei Vokietijos.
Šios užsienio politikos magistralės nėra iš piršto laužtos, diplomatų ir politikų išmislas, jas smarkiai veikia Lietuvos geopolitinė padėtis bei įvykiai kaimyninėse šalyse. Bet šitokie išoriniai veiksniai nelemia visko, lieka ir veikimo laisvės. Estijos ir Latvijos geopolitinė padėtis labai panaši į Lietuvos, bet jų politika skiriasi. Jų požiūris į Rusiją ir jos keliamas grėsmes mažai kuo kitoks, bet jos laikosi santūriau, nejaučia poreikio, a lá Linas Linkevičius, kas savaitę pakartotinai pakritikuoti Kremliaus ar dabar – Aliaksandro Lukašenkos. Jų demografinė padėtis, didelis rusų ir rusakalbių procentas turi poveikį, bet, manyčiau, kad mažą, ypač Estijai. Abi šalys rodo didesnį lankstumą, kai kuriais atžvilgiais – ir iniciatyvą. Suplanuotas Lukašenkos vizitas į Latviją balandį buvo atšauktas dėl COVID-19 pandemijos. Bet Latvijos prezidento Egilio Levito spaudos tarnybos pranešė, kad per „ilgą pokalbį“ abu prezidentai diskutavo apie draugiškus tarpusavio ryšius ir 2021 m. Pasaulio ledo ritulio čempionatą, kurį turėtų kartu rengti Minskas ir Ryga. Pernai balandį Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid su darbiniu vizitu viešėjo Maskvoje, susitiko su Rusijos vadovu Putinu. Kai kurie Estijos politikai kritikavo vizitą, bet juo ji nei sukėlė grėsmių Estijos saugumui, nei paniekino šalies vertybes, nei pažeidė kokius nors svarbius principus. Estijos prezidentei atvykus į Vilnių, Nausėda teigė suprantąs Kaljulaid sprendimo logiką, būtent, „kodėl mes leidžiame kitoms valstybėms spręsti apie Europos su Rusija santykius, o ne mums. Juk mes irgi ES dalis, tai jeigu gali kalbėti kiti, mes galime kalbėtis ir patys“. Bet Lietuva toliau laikysis nuostatos, kad su Rusija nėra apie ką kalbėtis.
Nutarimai yra priimami vakuume, o reaguojama į įvykius. Lietuva pradėjo „globoti“ Gruziją per ir po jos karo su Rusija 2008 m. Reikėjo Gruziją palaikyti, bet reikėjo tai daryti atviromis akimis, pripažįstant, jog Gruzija, nors gal ir išprovokuota, pirmoji puolė ir okupavo Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį. Ir kad Rusijos nutarimas pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę nesiskyrė nuo Lietuvos ir daugelio Vakarų Europos šalių nutarimo pripažinti iš Serbijos per karą atplėšto Kosovo nepriklausomybę. Maidano protestai, Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija bei Rytų Ukrainos separatistų palaikymas buvo paskata Lietuvai besąlygiškai remti naująją Kijevo valdžią.
Įvykiai kartojasi. Grybauskaitė nutraukė savo pastangas gerinti santykius su Baltarusija po to, kai 2010 m. Lukašenka suklastojo prezidento rinkimų rezultatus ir nuožmiai numalšino demonstrantus. Ji net draudė užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui susitikti su savo kolega iš Minsko. Šį rudenį Baltarusijos valdžia pakartojo 2010 m. rinkimų klastojimo ir smurto scenarijų, tik šį kartą piliečiai sukilo ir jau tris mėnesius rengia masines demonstracijas įvairiuose Baltarusijos miestuose. Nausėda reagavo griežtai, tapo pagrindiniu protestuotojų rėmėju, ragino kitas šalis nepripažinti rinkimų rezultatų ir reikalauti naujų bei ėmėsi įvairių priemonių palaikyti ir šelpti demokratijos šalininkus. Pirminė reakcija yra pagirtina, ir neabejoju, kad Baltarusija taps specialiu Nausėdos užsienio politikos projektu. Dabar sunku suklupti, kai viskas balta ir juoda, kai aišku, kas palaiko demokratiją, kas ją slopina. Bet juk toks aiškumas nėra amžinas? Kaip reikės elgtis po pusmečio ar kelerių metų, ar bus minimalių pastangų kalbėtis su valdžia, jeigu Lukašenka nepasitrauktų ar nebūtų nuverstas, kas darytina, jei kiti opozicijos šulai, kaip antai Koordinacinės tarybos prezidiumo nario Pavelo Latuškos įsteigta Nacionalinė antikrizinė valdyba, priešintųsi prezidente pasiskelbusios Sviatlanos Cichanouskajos pretenzijoms vadovauti visai opozicijai?
Lietuvos užsienio politika nepasižymi subtilumu, niuansuotais sprendimais ir veikla. Priešai kategoriškai smerkiami, draugai, net tokie avantiūristai kaip Saakašvilis, keliami ant pjedestalo. Baltai juodame pasaulyje nereikia kelrodžių, nes kelias tiesus. Bet ne visada taip buvo. Jelcinui prezidentaujant santykiai su Rusija buvo tokie geri, kad 2000 m. žinomas Rusijos politologas Dmitrijus Treninas savo straipsnį „Rusijos–Lietuvos santykiai: ar sėkmės istorija tęsis“ baigė tvirtinimu, jog „esamų ir ateinančių problemų nustatymas ir konstruktyvus jų sprendimas yra geriausias būdas užtikrinti, kad santykinė Rusijos ir Lietuvos santykių sėkmė galėtų būti įtvirtinta ir paversta žydinčiais ir abipusiai tenkinančiais santykiais būsimoje platesnėje Europoje“.
Santykiai pablogėjo dėl agresyvios Rusijos politikos, bet poveikio turėjo ir kai kurie Lietuvos sprendimai. Antai 2004 m. Lietuva pasiskelbė siekianti tapti regiono lydere. Buvo aiškinama, jog Lietuva turėtų vykdyti aktyvią užsienio politiką, telkti savo kaimynes, būti alternatyva Estijai, esą pasirinkusiai tapti auksine provincija, teikiančia pirmenybę savo gyventojų gerovės užtikrinimui. Nė viena regiono šalis nepripažino Lietuvos lyderystės, o siekdama atsiriboti nuo Estijos, Lietuva, tegul ir pasąmoningai, pripažino išskirtinius jos pasiekimus. Manau, Lietuva tebepuoselėja šią svajonę, ir, kilus krizei Rusijos kaimynystėje, užima griežčiausią poziciją ir palaikydama opoziciją, ir smerkdama valdžią. Ši taktika ir nuostata turi privalumų. Gruzinai, ukrainiečiai ir dabar baltrusiai greit neužmirš Lietuvos palaikymo bei draugystės, paramos sunkiomis dienomis, o tai reikšmingas laimėjimas, kuriuo Lietuva gali didžiuotis. Antra vertus, savo kategoriška pozicija ir retorika Lietuva taip susitapatina su viena puse, kad retai kviečiama dalyvauti problemų sprendimuose. Bus įdomu matyti, koks teks vaidmuo Lietuvai, jei užsimegs tarptautinės derybos Baltarusijos krizei sureguliuoti.
Negalima nepritarti Lietuvos teikiamai paramai kaimynams jų bėdos ir išbandymų metais. Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu – kitas reikalas. Nusistovėjusios išankstinės nuostatos, vaizduotės bei Rusijos specialistų stygius užkerta kelią lankstesnei politikai, skatina nuolatinę kritiką ir retorinius ekscesus, keliamų grėsmių pervertinimą bei nenorą arba negebėjimą kritiškai įvertinti, kas daroma, klausti, ar nėra veiksmingesnių alternatyvų įsisenėjusiam kursui. Gal jų ir nėra, bet tai turėtų būti tyrimų ir apmąstymų rezultatas, o ne pradžios taškas. Lietuvos politikos išskirtinumą netiesiogiai patvirtino Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, 2016 m. gegužę pareikšdamas, kad Lietuva tapo pačia rusofobiškiausia NATO valstybe. Linkevičius suskubo jį pataisyti, kad lietuviai gerbia rusų kultūrą, tad esame „kremliofobai“, o ne rusofobai. Linkevičius tiksliau negu Lavrovas apibrėžė Lietuvos nuostatą, bet fobija lieka fobija, būtent intensyvi baimė kažko, kas tikrovėje kelia mažai ar visai nekelia pavojaus.
Nemažai Lietuvos politikų ir politologų yra linkę save laikyti Rusijos žinovais. Toks vaizdavimasis gal glosto jų savimeilę, bet nėra pagrįstas. Gebėjimas suprasti Rusijos vidaus ir užsienio politiką nėra susijęs nei su pažintimis, nei su praeitimi, mažai ką reiškia tai, kad Rusija yra Lietuvos kaimynė, ją ilgą laiką buvo okupavusi, kad (ne)proporcingai daug lietuvių kalba rusiškai, turi rusų pažįstamų, gali žiūrėti Rusijos televizijos programas. Vietoj detalios analizės šalies, besigrumiančios su įvairiomis imperijos pabaigos politinėmis ir socialinėmis-kultūrinėmis traumomis, kartojami šablonai apie mafijos valstybę, naująjį carizmą, peršamas Rusijos kaip amžino agresoriaus vaizdinys. Siekiant veiksmingai neutralizuoti Rusijos keliamas grėsmes, reikia tinkamai jas suprasti, kuo tiksliau nustatyti Rusijos ketinimus ir jų įgyvendinimo galimybes, o ne tik manyti, kad Maskva užprogramuota elgtis taip, kaip įsivaizduojamai elgtųsi paradigminė blogio imperija. Reikia kruopštaus stebėjimo, sukauptų žinių ir analitinių įžvalgų. Bet Lietuva neturi nė vieno pirmo rango sovietologo ar dabarties Rusijos žinovo, neturime pirmaujančio tyrimų centro, nors tokiu dar gali tapti Rytų Europos studijų centras, jei daugiau lėšų būtų skiriama Rusijos analizei. Nesidomėjimas Rusija, taigi ir menkas jos supratimo lygis, yra neišvengiama mūsų „kremliofobijos“ išdava.
Tikrų Rusijos specialistų neturime ir juos vangiai ugdome. Mano ir kolegos apskaičiavimu, iš 60 daktaro disertacijų, tarptautinių santykių tematika apgintų VU TSPMI, tik 8 buvo apie Rusiją, nors Rusija yra didžiausias Lietuvos užsienio politikos iššūkis. Paprastai kurią nors šalį tyrinėjantys doktorantai joje gyvena metus ar dvejus, renka medžiagą, bendrauja su vietos mokslininkais, su kuriais vėliau palaiko ryšius, pasidalija įžvalgomis, prašo patarimų. Nežinau, kiek lietuvių politologų šiame šimtmetyje stažavo Rusijoje, bet spėčiau, jog mažai. Ne daug dažniau Rusijoje lankosi ir dirba mūsų specialistai. Kontrastas su kai kuriais kitų šalių specialistais – akivaizdus. Antai daugelio knygų apie Rusiją autorius ir itin produktyvus apžvalgininkas Markas Galeotti dažnai vieši Rusijoje, kartais ilgiau negu mėnesį, nuomoja butą eiliniame Maskvos kvartale, bendrauja su vietos gyventojais. Jis pažymi, kad Maskva yra patrauklus, įdomus, gana vakarietiškas miestas, kad rusai nėra visiškai pasyvūs ir valdžios įbauginti, kad egzistuoja pilietinė visuomenė, esama politinio pliuralizmo, o drąsūs reporteriai užsiima tiriamąja žurnalistika. Rusija nėra J. R. R. Tolkieno Mordoro atitikmuo, kaip ją linkusi vaizduoti Lietuvos žiniasklaida. Ir neabejoju, kad lietuvis, kuris panašiai rašytų, būtų laikomas Maskvai naudingu idiotu, jei ne jos agentu. Rusija lieka savita terra incognita.
Ambasadoriais į Rusiją yra skiriami kompetentingi, bet ne pirmo rango diplomatai. Užsibuvę Maskvoje, jie grįžta ir tyli, ne taip, kaip buvę JAV ir Jungtinės Karalystės ambasadoriai, kurie plačiai komentuoja ir vertina Rusijos politiką. Susidaro įspūdis, kad jauni perspektyvūs diplomatai nėra siunčiami dirbti Maskvoje, kur turiningai praleistų penkerius ar šešerius metus, praplėsdami savo žinias. Jaunimas ir jų viršininkai žvalgosi į Vakarus, varžosi dėl paskyrimo į ambasadas ES sostinėse, kur gyvenimas malonesnis ir įgyta patirtis gali atverti kelią į gerai mokamą darbą ES biurokratijoje. Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino metais Vytautas Landsbergis, Česlovas Stankevičius ir kiti susitikdavo ir derėdavosi su Rusijos diplomatais, kas leido jiems geriau pajusti Rusijos politikos ir gyvenimo pulsą. Dabarties politikai nebeturi ryšių su savo kolegomis Rusijoje, o prieš du dešimtmečius įgytos įžvalgos neįgalina geriau suprasti Putino ir jo silovikų, kurie kitaip elgiasi ir žiūri į pasaulį, negu jų pirmtakai, neleidžia numatyti Kremliaus veiksmų. Per paskutinį Lietuvos ir Rusijos vadovų aukščiausio lygio susitikimą Helsinkyje vasarį 2010 m., taigi po Rusijos ir Gruzijos karo, Grybauskaitė sakė seniai tvirtinusi, jog reikia konstruktyvaus aukšto lygio dialogo su Rusija, nors ir atmetė Putino siūlymą dalyvauti elektrinės Kaliningrade statyboje. To dialogo nebūta, ir Kremlius veikiausiai atsisakytų susitikti, priminęs, jog prezidentė pavadino Rusiją teroristine valstybe. Bet Nausėda klysta teigdamas, kad su Rusija nėra daug apie ką kalbėtis. Yra svarių klausimų, dėl kurių reikėtų tartis, ne mažiau nei 2010 m., nors tesama itin mažos tikimybės, jog diskusijos būtų vaisingos ir būtų pasiekta susitarimų. Konkrečių rezultatų neduodantys vadovų susitikimai yra naudingi, nes suteikia progą geriau suprasti ir priešiškai nusiteikusį pašnekovą.
Jei Nausėda norėtų susitikti su Putinu, vargu ar jis galėtų tai padaryti, nemokėdamas itin didelės politinės kainos. Jis būtų vadinamas geranoriu naivuoliu, išdaviku, gal net sulauktų piktesnių epitetų. Lietuva gyvena informacijos burbule, kuriame Rusija vaizduojama tik neigiamai. Praėjus šešeriems metams po Krymo okupacijos, nepaprastai daug dėmesio skiriama galimiems Rusijos invazijos scenarijams, vadinamojo Suvalkų koridoriaus keliamoms grėsmėms, Karaliaučiaus srities militarizacijai, kitiems agresyviems Maskvos veiksmams. Negalima nutylėti tokių barbariškų Rusijos veiksmų kaip Aleksejaus Navalno nuodijimo, reikia jai taikyti sankcijas. Bet, vykstant karui, juo svarbiau suprasti, su kuo kovojama, nesitenkinti banaliais trafaretais. Kai kurie žurnalistai didžiuojasi savo šališkumu, esą jie negali būti neutralūs vykstant tiesos ir netiesos kovai, kai negalioja tradiciniai žurnalistikos objektyvumo principai. Apskritai teikiama tik vienašališka informacija. Dažnai verčiami ir perspausdinami kitataučių Rusijos kritikų straipsniai. Antai BNS kas savaitę publikuoja Edwardo Lucaso komentarus, kuriuos perspausdina kiti interneto portalai. Kitokią nuomonę reiškiantys tekstai beveik niekada neišvysta dienos šviesos. Kiek užsienio politika besidomintys lietuviai yra skaitę neseniai mirusio Stepheno Coheno, Richardo Sakwa‘os, Otavos universiteto profesoriaus Paulio Robinsono, Merlenne Laruelle straipsnius, net ir Galeotti tekstus, kurie dažniausiai kritikuoja Kremliaus politiką, bet kitu kampu? Kiek žino jų pavardes, kiek didžiuojasi savo nežinojimu? JAV, kaip ir Lietuvos, žiniasklaida persistengia, vaizduodama Rusiją itin tamsiomis spalvomis, kaltindama ją tikrais ir menamais nusikaltimais. Priekaištų ir kaltinimų sutirštinimas būna kontraproduktyvus paaiškėjus, kad prasižengimai tik fantazijos vaisius, nes tada kyla abejonių ir dėl neginčytinų faktų. Minėti ir kiti veiksniai sukuria aplinką, kurioje rimtesni pokyčiai ne tik nesvarstomi, bet nė neįsivaizduojami. Kaip jau minėjau, neatmestina galimybė, kad Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu yra racionali ir teisinga, bet tai būtų tik atsitiktinumas, pritarimo išankstinėms nuostatoms vaisius, o ne rimtos analizės išvada.
Santykiai su Vakarų partneriais yra kertinis užsienio politikos akmuo, saugumo ir ūkio gerovės garantas. Bet Vakarai nėra monolitas, esama nesutarimų tarp ES ir JAV, ir tarp atskirų ES šalių, pavyzdžiui, tarp Vokietijos ir Graikijos ar Italijos dėl ūkio politikos. Nesutarimai neišvengiami, kaip ir kiekvienos šalies vidaus politikoje. Lietuva yra ES narė. Bet su mažomis išimtimis Lietuva stoja JAV pusėn jos ginčuose su ES. Tai buvo lyg ir suprantama Adamkui prezidentaujant, juk jis buvo JAV pilietis ir ten gyveno pusę amžiaus. Išskyrus pirmuosius kadencijos metus, kai stengėsi pabrėžti savo išskirtinumą ir nenuspėjamumą, Grybauskaitė dažniausiai irgi stodavo JAV pusėn, nors kaip Europos ekskomisarė ji buvo įtakinga Briuselio insaiderė ir sprendimų priėmėja. Nausėda, kaip minėta, save laiko germanofilu, ir ne be pagrindo. Bet vargu ar jis pasiryžęs stoti Vokietijos pusėn ir priešintis sankcijoms, kurias JAV taiko dujotiekio Nord Stream 2 dalyviams. Vokietija ne kartą nurodė, kad tokios ekstrateritorinės sankcijos esančios nepriimtinos, nedera su tarptautine praktika. JAV nepaisė šių protestų, spalio pabaigoje išplėtė ir sugriežtino sankcijas. Nežinia, ar nesutarimai eskaluos. Esama nepatvirtintų vokiečių spaudos pranešimų, kad rugpjūtį 24 iš 27 ES šalių pasirašė notą JAV valstybės departamentui, protestuodamos prieš JAV kišimąsi, pabrėždamos, kaip jau darė ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis, kad apie „Europos politiką turi spręsti Europa, o ne trečiosios šalys“. Nežinia, kurios trys šalys nepasirašė notos, bet rugsėjo 24 d. Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje tvirtinama, jog būtina stabdyti dujotiekio tiesimą.
Absoliuti Lietuvos politikų dauguma priešinasi dujotiekiui Nord Stream 2, mano nuomone, be tvirto pagrindo. Taip, tai kontroversiškas projektas. Vieni nuogąstauja, kad jis pakenks Baltijos jūros ekosistemai, kiti, kad jau laikas išvis atsisakyti iškastinio kuro. Bet pagrindinis lietuvių priekaištas – esą dujotiekis padarys ES priklausomesnę nuo Rusijos dujų. Svarbu įsisąmoninti, jog jis taip pat padarys Rusiją priklausomesnę nuo savo klientų Vakarų Europoje. Milijardus eurų kainavęs dujotiekis taptų bevertis, jei Rusija nutartų nutraukti dujų tiekimą. Be to, sąmoningas dujų netiekimas ar mėginimas šantažuoti užtikrintų, kad ES šalys trumpiausiu įmanomu laiku visiems laikams atsisakytų rusiškų dujų. Tad nemanau, kad Rusija laiko dujotiekį slaptu ginklu, kuriuo ketinama parklupdyti Europą, ji pirmiausia suinteresuota išvengti brangių tranzito mokesčių nedraugiškoms šalims, kaip Ukraina ir Lenkija, ir kurios krizės metu galėtų nusavinti dalį dujų.
Lietuva nenori užrūstinti Vašingtono ir neskubės skelbti, jog nepritaria JAV siekiams. Reikia vengti viešinti nesutarimus, ypač su galingu partneriu, jei tai įmanoma. Antra vertus, Lietuvos ryšiai su ES yra glaudesni ir intymesni negu su JAV. Pristatydamas savo gerovės valstybės koncepciją Nausėda teigė, kad gerovės Lietuva „turi būti stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi Europos Sąjungos valstybė“ (išskirta mano, – K. G.). ES smarkiai prisidėjo ir prisideda prie Lietuvos ūkio suklestėjimo, Lietuva tikisi solidarumo iš savo partnerių, tad turi solidarizuotis su jais, kartais ir tais atvejais, kai tai suerzins JAV. Manytina, kad JAV apgailestauja, bet supranta, kad kai kuriais klausimais nuoširdžiausi partneriai gali galvoti kitaip ir kad reikia gerbti tokį savarankiškumą. Demokratinės ankstesnių JAV administracijų nuostatos buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių Europos šalys susitaikė su JAV hegemonija po Antrojo pasaulinio karo. Būtų gaila, jei tos demokratiškos nuostatos būtų atsisakoma dabar. Vis dėlto abejoju, ar Nausėda rizikuos galima Vašingtono rūstybe ir solidarizuosis su ES šalimis, ginant ES teisę į savo energetikos politiką.
Bus ir kitų nesutarimų, tad dažnės atvejų, kai Lietuva turės spręsti, kurią pusę palaikyti. Joe Bideno išrinkimas JAV prezidentu įtampą sumažins ir pašalins kai kuriuos kivirčus. Bet nebus grįžtama į padėtį Obamos prezidentavimo metais. Lapkričio 5 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yvesas Le Drianas pareiškė, kad „nebus galima sugrįžti į ankstesnę situaciją. […] turėsime kurti naujus transatlantinius santykius, kurie bus nauja partnerystė“. ES esą bus suverenesnė „saugumo, gynybos ir strateginės autonomijos srityse“. Prancūzija viena nelemia ES politikos, ji labiau už daugelį narių skatina didesnį savarankiškumą. Didėjant nesutarimams, Lietuva ir Nausėda turės nutarti, ar laikytis tradicinio JAV palaikančio kurso.
Baigiant reikia paminėti Lietuvos politiką Lenkijos atžvilgiu. Tai aiškiausia išimtis teiginio, kad Lietuvos užsienio politika nesikeičia. Po nepriklausomybės atgavimo dvidešimt metų santykiai buvo šiltai draugiški. Bet įtampos kaupėsi, o 2010 m. vasarą įtakingas Lenkijos dienraštis Rzecpospolita paminėjo, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra blogi. „Kyla tik klausimas, kada tai atvirai pripažins abiejų šalių politikai. Ir ką jie darys siekdami tai pakeisti.“ Santykių blogėjimas buvo pripažintas, bet nieko nebuvo daroma jiems pataisyti. Nebuvo jokių aukštesnio lygio susitikimų net 2014–2015 m., kai buvo rimtai nuogąstaujama dėl galimos Rusijos agresijos, kas gal rodo, jog Lietuvos valdžios viršūnės, nepaisant sukuriamos regimybės, rimtai nemanė, jog tariama Rusijos grėsmė yra aktuali. Dabar tarpusavio santykiai yra šilti, gal net perdėm draugiški, ypač jei Lietuva be jokių išlygų palaikytų Lenkiją jos ginčuose su ES dėl teisinės viršenybės ir teismų nepriklausomumo. Vieno kraštutinumo pakeitimas kitu nėra pažangos ženklas.
