ES ir NATO šalys nedviprasmiškai palaiko Ukrainą, taiko griežtas ūkines sankcijas Rusijai, šiltai priima milijonus ukrainiečių bėglių, dažnai jiems sukurdamos ypač palankias sąlygas. Ukrainai pažadėta dešimtys milijardų eurų paramos, tiesa, tik maža šios sumos dalis jau pervesta Kijevui. Teikiama vis daugiau ir vis galingesnių ginklų. Nuogąstaujant dėl galimos Kremliaus reakcijos, karo pradžioje buvo tenkinamasi perduoti prieštankinę ginkluotę, „Stinger“ raketas, kai kurių rūšių dronus. Buvo nutarta netiekti Rusijos gamybos naikintuvų, nes jais esą būtų galima pulti taikinius Rusijoje, o tai galėtų privesti prie karo tarp Rusijos ir NATO. Šie nuogąstavimai greitai aprimo, Vakarai atsisakė dalies savo neformalių raudonųjų linijų, į Ukrainą siunčia galingus ginklus, raketinę artileriją HIMARS bei tolimo nuotolio priešlaivines raketas. Tiesa, ginklai nėra teikiami tokiais kiekiais, kokių pageidauja Kijevas.
Dabartinę padėtį labiausiai primena SSRS antpuolis prieš Suomiją 1939 m., Helsinkiui atmetus Maskvos ultimatumą ir atsisakius perleisti dalį Karelijos netoli Leningrado. Suomijos kariuomenė nelauktai atrėmė pirmąjį Maskvos smūgį, veiksmingai priešinosi daugiau negu du mėnesius, už kiekvieną savąjį nukovė ar sužeidė nuo penkių iki aštuonių sovietų karių. Daugelis europiečių atvirai reiškė susižavėjimą suomių drąsa, ragino savo vyriausybes padėti Suomijai, tačiau šie raginimai nesulaukė atgarsio. Vokietija atsisakė Suomijai parduoti ginklų, stengėsi užkirsti kelią apsirūpinimui tais ginklais, kuriuos Suomija pajėgė užsakyti iš Italijos. Didžioji Britanija ir Prancūzija svarstė intervencijos galimybę, tačiau jų kariai būtų galėję pasiekti Suomiją tik per Norvegiją ir Švediją, kurios nepritarė jų tranzitui, nuogąstaudamos, kad tokiu atveju jas pultų Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Tautų Sąjunga nesuteikė konkrečios paramos, nors iš savo gretų pašalino SSRS. Po trijų su puse mėnesio Suomija buvo priversta pasirašyti taikos sutartį, netekdama 11 proc. savo teritorijos. Skirtingai nuo Ukrainos, ji kovojo vienų viena.
Ne visus tenkina dabartinė Vakarų šalių teikiama pagalba. Vakarai esą turėtų tiesiogiai ginti Ukrainą, ten siųsti savo karius, nors Ukrainai ir negalioja NATO sutarties penktasis straipsnis. Teigiama, kad nors nėra įsipareigojimo ginti Ukrainą, yra dorovės pareiga tai daryti. Kai kurios dorovės pareigos padėti kitiems akivaizdžios. Nevalia neduoti maisto badaujančiam, nepakelti pargriuvusio senuko. Jei žiauriai savo sūnų mušantis tėvas nesiliauja to daręs, gali griebtis jėgos, galbūt net mirtinos, kad nutrauktum smurtą prieš vaiką. Privalome suteikti reikalingą pagalbą, jei galime tai daryti, perdėm nerizikuodami savo gerove ir gyvybe. Jei toks elgesys privalomas, siekiant išgelbėti vieno žmogaus gyvybę, ar jis nėra privalomas, siekiant išgelbėti tūkstančių ukrainiečių gyvybes? Valstybės esą turi pareigų gelbėti žmones, nors retai elgiasi kaip privalo ir ištiesia pagalbos ranką.
Apskritai gelbėjimo veiksmus galime suskirstyti į dvi grupes, vienkartinius gyvybės gelbėjimo momentus ir pasikartojančius gerovės bei sveikatos palaikymo atvejus. Kai įsikišama, siekiant nutraukti tėvo smurtą prieš vaiką, intervencija vienkartinė. Panašiai privalome iš tvenkinio ištraukti skęstantį vaiką, tik moralinis išsigimėlis eitų pro šalį ir nieko nedarytų. Prievolė rūpintis vargstančiųjų gerove yra sudėtingesnė. Filosofas Peteris Singeris aiškina, jog jei galima apsaugoti mažą vaiką nuo bado mirties, paaukojant penkiasdešimt eurų šalpos organizacijai OXFAM, tai taip pat privalome aukoti pinigus, kaip iš tvenkinio ištraukti skęstantį vaiką. Pasak Singerio, aukos kovai su badu yra pareiga, o ne kokia nors neprivaloma malonė, kurios suteikimas priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Tie, kurie atsisako aukoti, elgiasi nemoraliai. Negana tik kartą paaukoti, esama milijonų badaujančių ar sergančių gana lengvai pagydomomis ligomis, tad reikia daugelį kartų atverti piniginę, priklausomai nuo finansinės padėties.
Manoma, kad individai turi teisę nepalankiomis aplinkybėmis nerizikuoti savo gyvybe ir neužsikrauti didelės finansinės naštos. Nors privalau vaiką gelbėti, jei galiu saugiai tai daryti, galiu nepulti vaiką mušančio tėvo, jei jis turi šaunamąjį ginklą. Kiekvienas suaugęs žmogus privalo stengtis sugauti iš trečio aukšto lango krentantį mažą vaiką, nes tik minimaliai nukentės. Bet jei nuo balkono kristų daugiau nei šimtą kilogramų sveriantis vyras ar moteris, žmogus neturėtų pareigos jį sugauti ar sušvelninti jo kritimą, nes krentančiojo kūnui atsitrenkus į gelbėtojo, pastarasis veikiausiai smarkiai nukentėtų, būtų traumuotas, jo kaulai būtų sulaužyti ir panašiai. Net jei būtume įsitikinę, kad mūsų sulaužytų kaulų sąskaita storulė liktų gyva, mes neprivalėtume jos sugauti. Mėginimas ją išgelbėti būtų supererogacinis veiksmas, viršijantis dorovės reikalavimus.
Rašau, lyg dorovė būtų viena, jos reikalavimai nedviprasmiški ir visiems suprantami. Taip nėra. Daugelis nepritaria Singerio išvadai, kad reikia nuolat aukoti. Žmogus nėra beširdis egoistas, jei, dosniai aukojęs pinigų OXFAM, nutaria, kad išpildė pareigą vargingiesiems. Singeris yra utilitaristas, tad mano, jog doroviškai teisingas elgesys yra tas, kuris sukuria daugiausia pasitenkinimo didžiausiam žmonių skaičiui. Utilitarizmas nurodo, kaip žmogus beveik visada privalo elgtis, nes tik vienas veiksmas sukels teigiamiausių pasekmių. Bet ši beveik nenutrūkstanti pareiga kurti pasaulį su didžiausiu patenkintų žmonių skaičiumi padaro individo veiksmus priklausomus nuo esamo priežastingumo tinklo. Kitos dorovės teorijos pabrėžia žmogaus autonomiją, jo laisvę gyventi kaip nori bei teisę siekti tų tikslų, kurie jam brangūs ir suteikia gyvenimui prasmę, net jei praleidžiamos progos tenkinti kitų svarbesnius, neatidėliotinus poreikius.
Norint išsiaiškinti, ar kitos valstybės turi pareigą siųsti karius kovoti Ukrainoje, vertėtų pasidomėti, ar iš humanitarinės intervencijos (HI) analizės galima pasisemti įžvalgų. Šis pasiūlymas gali atrodyti absurdiškas, juk HI ir su ja susijusi „Atsakomybė apsaugoti“ (Right to Protect – R2P) yra skirtos išgelbėti ir apsaugoti piliečius nuo savo vyriausybių represijų ir nusikaltėliškos veiklos. HI normos valstybei ar valstybių grupei suteikia teisę pažeisti kitos šalies suverenumą bei teritorinį vientisumą be jos leidimo, panaudojant jėgą nutraukti arba užkirsti kelią plačiai paplitusiems pagrindinių žmogaus teisių pažeidimams, kuriuos sukelia šalies valdžios veiksmai arba įsiviešpatavusi nevaldoma anarchija ir smurtas. Ukrainos valdžia nei skriaudžia, nei engia savo piliečius, kenčiančių nuo Rusijos agresijos ir nuožmaus kariavimo būdo. Bet yra reikšmingų panašumų tarp HI ir karinės intervencijos. Abiem atvejais užsienio valstybės A siekia apsaugoti šalies B piliečius, neutralizuodamos juos engiančias ar puolančias pajėgas C. Per humanitarinę intervenciją C būtų pavaldžios vietos valdžiai B, karinės intervencijos atveju C sudarytų trečios šalies D kariai. Abiem atvejais žmonės yra skriaudžiami ir žudomi. Kas juos žudo – ar savųjų, ar svetimųjų valdžia – mažiau svarbu, negu poreikis juos apsaugoti ir gelbėti. Galima laikyti karinę intervenciją HI rūšimi arba giminingu reiškiniu. Intervencijos, kaip ir R2P, suteikia valstybėms teisę imtis karinių veiksmų bei nutarti, ar jos naudosis šia teise ir dalyvaus, ginant svetimuosius. Pagal plačiai paplitusį supratimą HI nėra pareiga, ji leistina, bet neprivaloma, todėl valstybės pačios sprendžia, ar jos sieks sutramdyti baudėjus. Šalis ar šalys gali įsikišti vienu atveju, bet pasyviai laikytis kitu, net galiojant gana giminingoms aplinkybėms. Esą čia atskirų valstybių suverenus sprendimas, panašus į individo nutarimą aukoti pinigų savo mėgstamiausioms šalpos organizacijoms arba užsiimti kūno ar sielos labdaros veiksmais, antai alkaną papenėti ar nuogą apdengti. HI gali būti pareiga, jei ja beveik niekuo nerizikuojama, juolab jei polinkį nieko nedaryti didele dalimi skatintų doroviškai nepateisinamas abejingumas, pavyzdžiui, apatija afrikiečiams ir apskritai nebaltaodžiams. HI gali tapti ir neleistinu veiksmu, jei pastangos padėti, pavyzdžiui, čečėnams ar tibetiečiams pakirstų taiką ir sukeltų didelės karinės konfrontacijos pavojų.
Kai kurie filosofai žengia tolesnį žingsnį argumentuodami, kad jei HI yra moraliai leistina, ji yra moraliai privaloma. Teigiama, kad pasaulio bendruomenė negali nusigręžti nuo žmonių persekiojimo ir bėdų vien dėl atsitiktinumo, kad šalis turi tarptautinės bendruomenės pripažinimą ir su ja susietą pareigą gerbti šalies suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Valdžiai smurtaujant, žmonių gyvybės gelbėjimas viršija pareigą gerbti valstybės teises, o dėl savo šiurkščių nusižengimų valstybė praranda kai kurias teises. Ar esama panašių argumentų, kurie leistų teigti, kad jei valstybės turi moralinę teisę siųsti savo karius kariauti į Ukrainą, tai jos turi moralinę pareigą tai padaryti?
Daugelis Trečiojo pasaulio šalių nuogąstauja, kad HI gali tapti dingstimi kištis į kaimyninių šalių reikalus, kad ją lems geopolitiniai, o ne humanitariniai sumetimai, kad galingosios šalys ją vykdys selektyviai, labiausiai prieš mažas negalinčias apsiginti šalis, kurios neturi galingo patrono. Kaip Kinija besielgtų su jos teritorijoje gyvenančiais uigūrais, jokia šalis nedrįs jėga nutraukti jų persekiojimo, kaip nebuvo stengtasi apsaugoti čečėnų nuo Rusijos karinių represijų. JAV nesmerkiama, kai ji siuntė savo karius į Grenadą ir Panamą, nors Vašingtonui labiausiai rūpėjo apsaugoti savo interesus, o ne engiamuosius. Tik galingiausios šalys pasikliaus intervencijos teise, nes tik jos pajėgs ja naudotis.
Pastarąjį šimtmetį daugiau dėmesio ir reikšmės skiriama žmogaus teisėms, dažnėja humanitarinės intervencijos, nors ne visada jos taip vadinamos. Bet HI nėra tapusi tarptautinės teisės dalimi, iš dalies dėl minėtų būgštavimų, kad tuo bus piktnaudžiaujama. Nuogąstavimai yra perdėti. Valstybės turi rimtų priežasčių vengti įsikišti. Intervencija reikalauja didelio žmonių kiekio ir finansinių išteklių, ypač jei ji užsitęsia metų metus. Rizikuojama savo karių ir taikdarių sveikata ir gyvybėmis. Intervencija yra politiškai rizikinga, ypač demokratijoms, nes jų rinkėjai nubaus valdančias partijas, jei ji būtų nesėkminga ar per brangi. Sunkiai išsprendžiama išsklaidytos atsakomybės problema, nutariant, kuri valstybė arba koalicija turi imtis intervencijos ar jai vadovauti. Kaip parodė intervencija Libijoje 2012 m., net galingos šalys, antai Didžioji Britanija ir Prancūzija, nėra kariškai pajėgios savarankiškai vykdyti tokią operaciją, tad perleido vadovavimą JAV.
HI intervencija yra ir karinė intervencija, o karas yra didžiausias žmonijos sukeliamas blogis. Žudomi ne tik kariai, bet neišvengiamai ir nekalti civiliai, nors kariškiai ir politikai vadina jų žūtį netyčiniu šalutiniu nuostoliu (collateral damage), siekdami pateisinti tai, kas beveik nepateisinama, pasikliaujant anodininiais terminais, tinkamesniais smulkioms pramoninėms avarijoms apibūdinti. Tik ypatingomis aplinkybėmis galima kariauti ar imtis HI, nes karai neapsieina be žudymų ir naikinimo. Įsikišusios pusės kariams gresia žūtis ir sužeidimai, todėl tebemanoma, kad valstybės neturi pareigos vykdyti HI arba siųsti savo karius dalyvauti jau vykstančiame kare, jos esą laisvos rinktis dalyvaus ar ne.
Intervencijų šalininkai nurodo, kad HI leistinos tik tada, kai jos atitinka teisingo karo kriterijus: proporcingumą, teisingą ketinimą, paskutinę išeitį arba taikių alternatyvų nebuvimą, pagrįstą sėkmės tikimybę ir pan. Jei visi šie nelengvai įgyvendinami kriterijai yra patenkinti, tai žinome, kad kariniai veiksmai nepažeidžia dorovės normų, o sėkminga intervencija išgelbės žmonių gyvybes ir pagerins jų gyvenimą, tai kodėl intervencija yra tik leistina, pasirinkimas, o ne pareiga? Jei yra itin svarių siekių ar tikslų, kaip kad nekaltų žmonių gyvybių išsaugojimas, kurie pateisintų visas intervencijos sukeliamas mirtis, kančias ir naikinimą, jų įgyvendinimas įgyja kategorišką, imperatyvią galią, kurios negalima nepaisyti, tada intervencija tampa pareiga. Galima griebtis jėgos, kai ja ginami tokie svarūs reikalai, kai jos panaudojimo priežastys yra tokios svarbios, kad jos atsveria tas priežastis, kurios paprastai draudžia stambaus masto organizuotą žudymą. Jei leistina kariauti, tai privalu kariauti. Jei HI yra teisinga, reikia ją vykdyti, nes turime žudymus ir naikinimą pateisinančią pareigą. Jei tikslas, dėl kurio ketinama griebtis smurto, yra per menkas tokiai pareigai pagrįsti, kaip jo pagrindu galima pritarti mirtį sėjančiam įsikišimui? Kai intervencija neturi dorovinio mus įpareigojančio pagrindo, ji negali būti pasirenkamoji, ji neteisinga ir nepateisinama, taigi tiesiog draustina. Tad reikia atmesti aiškinimą, kad dorovės ar tarptautinės teisės normų nepažeidžiančios ir teisingo karo kriterijus tenkinančios intervencijos gali būti pasirenkamosios. Yra ypatingų atvejų, kai teisingo karo kriterijų neatitinkanti intervencija gali tapti privaloma, būtent taip ja būtų galima užkirsti kelią didesniam blogiui, pavyzdžiui, priversti potencialų agresorių atidėti planus pradėti nepateisinamą invaziją.
Kad ir kokie būtų argumentai, kad valstybės turi pareigą vykdyti intervenciją, sunku atsikratyti įsitikinimo, kad intervencija leistina, bet ne privaloma. Šią nuostatą skatina polinkis sutapatinti individo ir valstybės padėtį bei dorovines pareigas. Kaip individai turi teisę nepalankiomis aplinkybėmis nerizikuoti savo gyvybe, taip ir valstybės turi panašią pasirinkimo teisę. Tad kaip gali valdžia reikalauti, jog piliečiai dalyvautų karinėje operacijoje, per kurią jie gali žūti arba būti sužeisti? Vis dėlto esama esminių skirtumų tarp individų ir valstybių. Individai ir priima, ir vykdo savo sprendimus, valstybėse vieni priima sprendimus, o kiti turi juos vykdyti. Nutarę didinti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas arba dalyvauti HI, Seimo nariai nevyktų į poligonus Pabradėje ar Rūdninkų girioje, juolab į Ruandą ar Kongą, jie ten siųstų eilinius piliečius ir kareivius. Filosofas Kieranas Obermanas pažymi, kad priimdami nutarimą pradėti HI, dalyvauti taikos palaikymo misijoje ar kare, parlamentarai savo nutarimu primeta rizikas ir kaštus piliečiams. Tad reikia lyginti šį jų sprendimą ne su individo nutarimu atsidėti labdarai ar žmonių gelbėjimui, bet su vadinamaisiais „gailestingojo samariečio“ arba „prievolės gelbėti“ įstatymais, kurie įpareigoja individą suteikti pagalbą nelaimingo atsitikimo ar bendro pavojaus atveju. Gali būti baudžiamas, jei nesuteiki privalomos pagalbos. Yra riba kaštams, kuriuos įstatymų leidėjai gali primesti piliečiams, kaip ir riba kaštams, kuriuos individai privalo prisiimti vykdydami savo įsipareigojimus kitiems. Į juos reikia atsižvelgti, tad įstatymai, perdėm reikalaujantys iš žmonių ir primetantys sunkiai įgyvendinamus reikalavimus, laikomi neteisingais, tad ir neprivalomais. Kai šios ribos dera, atsiranda pareiga, bet kaip jas nustatyti?
Šalies gailestingojo samariečio įstatymai galėtų įpareigoti piliečius pagauti iš langų krentančius mažus vaikus, bet jie negalėtų įsakyti gelbėti krentančių storulių, nes tai sukeltų rimtą pavojų gelbėtojų sveikatai. Žmogus gali mėginti sušvelninti itin nutukusiųjų kritimus, bet nei teisė, nei dorovė nereikalauja tokio žingsnio. Individai turi teisę susikurti autonominio veikimo erdvę, kurioje jie laisvi nustatyti, kaip elgsis, išskyrus tuos atvejus, kai elgesys privalomas ar draustinas. Ta erdvė ne tik nustato ribas tam, ką jie privalo daryti, bet ir tam, ką kiti jiems gali primesti daryti. Gerbdama individo laisvę elgtis savo nuožiūra, valdžia negali peržengti autonominės erdvės ribų ir jam primesti pareigų, kurios viršija tai, ko dorovė iš jo reikalauja. Bet ji gali reikalauti, kad žmogus darytų tai, ką jis privalo daryti. Savo ruožtu individas privalo prisiimti ir vykdyti moralines pareigas, kaip kad krentančio ar skęstančio mažo vaiko gelbėjimą. Panašiai žmonės turi pareigą teikti humanitarinę pagalbą, tad valdžia gali šito reikalauti. Turime pareigą atitinkamomis aplinkybėmis dalyvauti humanitarinėje ar karinėje intervencijoje, tad valdžia gali įsakyti mums tai daryti. Bet su išlyga, kad valdžios reikalavimai neviršys mūsų dorovės pareigų ir nepažeis autonominės erdvės. Tad atskirais atvejais dar reikia nustatyti, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis numatoma intervencija yra pateisinama, taigi ir privaloma, kuri kaina priimtina ir kuri perteklinė, kokie yra veikimo erdvės rėmai. Kaip minėta, utilitaristams veikimo laisvės erdvė būtų labai ribota ir ankšta, o libertarui, kaip Robertui Nozickui, ji beveik beribė, nes pareigos kitiems itin menkos.
Šitokie argumentai įtikina, bet tik iš dalies. Nors HI turi karinį matmenį, smurto lygis retai pasiekia karinio naikinimo aukštumas. Kaip minėta, intervencijos vykdomos prieš silpnas valstybes, kurios paprastai negeba veiksmingai priešintis interventėms. Nors tiesioginius karinius HI veiksmus galima greitai nutraukti, jų sukelta suirutė, dažnai pereinantį į pilietinį arba konfesinį karą kaip Libijoje ar Irake, gali nunešti dešimtis tūkstančių gyvybių. Reikia šitokias galimybes įtraukti į karo proporcingumo apskaičiavimus. Valstybė negali pradėti HI arba karo veiksmų, kurie neatitinka teisingo karo kriterijų, bet kriterijų atitikimo pobūdis gali būti įvairiausias. Vieni studentai išlaiko egzaminus surinkdami penkis balus, kiti dešimt. Visi yra išlaikę egzaminus, bet jų pasiekimai nėra tapatūs. Valstybės retai atitinka teisingo karo kriterijų tame pačiame lygmenyje. Nesunku įsivaizduoti aplinkybes, kai HI vos atitinka kriterijus, antai kai pastangos rasti taikų sprendimą nėra nuoširdžios, kaip per 1999 m. NATO surengtas derybas Rambouillet prieš JAV intervenciją Kosove ir Serbijoje, arba kai misijos sėkmė priklauso nuo kelių palankių aplinkybių įgyvendinimo tuo pat metu, taigi nuo laimingo įvykių junginio. Tuomet pareiga vykdyti intervenciją labiau provizorinė, reikalaujanti, kad būtų kariaujama atsargiai, imantis ypatingų priemonių aukoms išvengti, skirtingai nuo tų atvejų, kai visi kriterijai yra įvykdyti be jokių išlygų. Ir ne visi karai lygūs. Nacių pergalė būtų sukėlusi tokias katastrofiškas pasekmes, kad dalyvavimas kare prieš nacius turėjo būti privalomas, net jei žūtų šimtai tūkstančių žmonių, o kiekvienam kariui rimtai grėstų žūti. Netvarkingame pasaulyje įsipareigojimai ir leidimai nėra juodi ir balti. Intervencija ir privalomi kariniai veiksmai gali netekti to statuso, pakitus aplinkybėms.
Pasiekus išvadą, kad reikia sustabdyti žmonių persekiojimą ir žudymą arba teikti pagalbą neteisėtai užpultai šaliai, reikia nustatyti, kuri valstybė ar valstybių grupė turi įsikišti, žinant, kad tai brangiai kainuos, kalbant apie gyvybes ir turtą. Ar kuri nors šalis turi pareigą prisiimti šią atsakomybę, prileidus, kad jokia šalis neturi teisės įpareigoti savo kaimynų? Ar puolama ar engiama šalis gali reikalauti, jog kuri nors šalis ar organizacija teiktų pagalbą? Kuo bendresnė atsakomybė, tuo didesnė tikimybė, kad visos šalys jos kratysis, ir nė viena neišties privalomos pagalbos rankos, kas jau nutiko daugelį kartų. Šiuo metu JAV vienintelė Vakarų šalis, galinti atlikti sudėtingesnes intervencijas, tad ar kitos šalys privalo sukurti greito reagavimo pajėgas, kurias būtų galima mesti į kovos lauką, ar dalyvavimas šiose pajėgose privalomas? Daugiau klausimų negu atsakymų.
Kelios pastabos gimininga tema. Pasak Vakarų valstybių, Rusijos invazija pažeidė normomis pagrįstos tarptautinės tvarkos kertinį nepuolimo principą. Jei nebus veiksmingai reaguojama į jo pažeidimą, Rusija puls kitas šalis, o kitos agresyviai nusiteikusios valstybės, matydamos, jog Kremliui leista savavaliauti, seks jo pavyzdžiu. Taip buvo praeitame šimtmetyje, kai Japonija, Vokietija, Italija, Sovietų Sąjunga viena po kitos puolė savo kaimynes. Net Lenkija dalyvavo Čekoslovakijos dalybose, nuglemždama lenkų apgyventą Zaolžės (Tešino) sritį. Gresiant pavojui, kad išsikeros panaši tarptautinė anarchija, Vakarai esą turintys užkirsti kelią šitokio hobsiško pasaulio atsiradimui. Anarchijos sąlygomis gindamos užpultą šalį, atskiros valstybės ne tik gina jos piliečius nuo agresijos, bet ir apsaugo savo piliečius nuo galimų antpuolių bei didina jų saugumą. Tačiau ne kiekvienas karas sudrebina tarptautinės visuomenės pamatus ir atveria vartus anarchijai. To nedarė JAV invazijos į Iraką ir Afganistaną bei daugelis kitų konfliktų. Kol kitos šalys neseka Rusijos pavyzdžiu, kol tarptautinė tvarka nesuyra, kol anarchija nesiautėja, vargu ar leistina įsitraukti į karą nepuolimo principo gynimo vardu.
Kiekvienas karas yra unikalus, kaip ir aplinkybės, atitinkančios proporcingumo ir sėkmės tikimybės principus. Kas galioja vienomis aplinkybėmis, negalioja kitomis. Jei sėkmės tikimybė būtų didelė, o tikėtinas intervencijos gėris didesnis už galimai sukeltą blogį, įvertinant intervencijos poveikį ne tik kovojančioms šalims, bet ir visam pasauliui, tiesioginis Ukrainos gynimas nuo Rusijos agresijos būtų pateisinamas, net privalomas. Ukrainą puola branduoliniais ginklais apsiginklavusi valstybė, grasinanti jais pasinaudoti, tad esama realios tikimybės, kad intervencija gali privesti prie masinio naikinimo ginklų panaudojimo. Tuo atveju ne tik reikėtų perkalibruoti priežastinius intervenciją palaikančius ryšius, bet ir kariauti besirengiančios šalys turėtų paklausti, kaip jos gali pateisinti neapskaičiuojamų rizikų primetimą ne tik savo sąjungininkėms, bet ir neutralioms šalims. Ypatingas statusas, kurį Rusijai suteikia branduolinio ginklo turėjimas, yra pasityčiojimas iš pastangų reguliuoti karą, nustatant visoms šalims bendrus standartus. Kažkas giliai iškreipta, kai piktybiškoms šalims suteikiamos ypatingos privilegijos, išimtys ir lengvatos. Bet tikrovė tokia, kokia ji yra. Ir buitiniame gyvenime esama situacijų, kur reikia nusileisti smurtautojui. Gerokai pagarbiau elgiamės su automatu apsiginklavusiu banditu negu su tuo, kuris rankoje laiko lazdą. Galime be didesnių dvejonių mėginti nuginkluoti pastarąjį, bet galėtume sau leisti pulti pirmąjį tik įsitikinę, kad jis negebės paleisti salvių iš automato. Tokių garantijų paprastai neturime.
