Kas yra liberalas, kas yra liberalizmas, ar liberalizmas yra gėris? Šie klausimai seniai keliami, bet pastaruoju metu jie aktualėja, vieniems skelbiant galutinę liberalizmo pergalę, kitiems, antai 2017 m. Paryžiaus deklaracijos signatarams, įspėjant, kad liberalizmo skatinama klaidinga Europos samprata kelia didesnę grėsmę Europos ateičiai negu Rusijos avantiūrizmas ar musulmonų imigracija: „Paskendusi išankstinių nusistatymų, prietarų ir nežinojimo ir apakinta tuščių, save sveikinančių utopinės ateities vizijų, netikra Europa instinktyviai slopina nesutarimus […] laisvės ir tolerancijos vardan“ (vertimas iš anglų kalbos tiesos.lt).
Vakaruose liberalizmas yra dominuojanti ideologija ar pasaulėžiūra, labiausiai sietina su politinėmis ir visuomeninėmis institucijomis – teisine valstybe, demokratiškais ir laisvais rinkimais, rinkos ūkiu, socialiniu teisingumu, žmogaus teisėmis, asmens laisve ir autonomija, taigi su gerais ir pagirtinais dalykais, sudarančiais sąlygas oriai gyventi. Kiti pasiryžę plačiau suprasti liberalizmą, priskirti jam tokį vaidmenį dabartyje, kokį kadaise turėjo krikščionybė. Savo knygoje Liberalism as a Way of Life Alexandre’as Lefebvre’as aiškina, kad liberalizmas yra užvaldęs ne tik visuomeninį-politinį, bet ir kasdienį gyvenimą. Dėl jo įtakos mes žinome, kad kainos parduotuvėje bus tos pačios visiems klientams ir kad valdžios pareigūnai su mumis elgsis teisingai, nepriklausomai nuo to, kas esame. Liberalios vertybės ir nuostatos apima pilietinę visuomenę ir privačią sferą, tad didele dalimi lemia Vakarų kultūros gyvenimą. Lefebvre’as tvirtina, kad „liberalizmas yra mūsų laikų vanduo. Liberalizmas, įrašytas į mūsų pamatines institucijas ir glūdintis daugelyje mūsų kasdienės kultūros sričių, įsiskverbė į mūsų poras ir giliai bei asmeniškai formuoja tai, kas mes esame“.
Šį geranorišką liberalizmo apibūdinimą griežtai atmeta Paryžiaus deklaracijos signatarai, daugelis kurių krikščionys: liberalizmas, atmesdamas pamatines Europos civilizacijos vertybes, esąs kenksminga jėga, kurią reikia neutralizuoti. Šitokiems kritikams liberalizmas yra ne tiek ideologija, kiek ypatingomis vertybėmis grindžiama kovinga pasaulėžiūra, kuri atkakliai stengiasi primesti visiems savo pasaulio tvarkos ir doros sampratą. Liberalizmas kaip komunizmas esą siekia pertvarkyti žmonių ir pasaulio gyvenimą, nugalėti tamsą ir neracionalumą, idant būtų galima įžengti į geresnį ir vertingesnį amžių. Liberali visuomenė skelbiasi skatinanti toleranciją, įvairovę ir laisvą mintį, bet faktiškai pripažįsta šias vertybes tik bendraminčiams.
Paryžiaus deklaracijai pritarė ir tokie JAV liberalizmo kritikai kaip Patrickas Deneenas ir Harvardo profesorius Adrianas Vermeule’is. Šiame tekste ypatingą dėmesį skirsiu pastarajam. Vermeule’is – katalikų konvertitas ir šauklys katalikiško integralizmo, teigiančio, kad katalikų tikėjimas turėtų būti pilietinės visuomenės viešosios teisės ir politikos pagrindas. Pasak Vermeule’io, „ilgalaikis tikslas – liudyti Viešpatį ir plėsti jo vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią iki pat žemės pakraščių“. Kritikai teigia, kad Vermeule’is siekia sukurti autoritarinę katalikišką teokratiją.
Bet pradėkime nuo paties liberalizmo kritikos aptarimo. Nors ir skelbdamas pakantumą, liberalizmas skatina socialinį, kultūrinį ir ideologinį konformizmą. Intelektualai arba įsisavina liberalią tapatybę, arba verčiami išoriškai su ja susitaikyti, nes priešingu atveju jie žeminami, gėdinami, traktuojami kaip rasistai, seksistai, homofobai, nepajėgę atsisakyti trogloditinio mąstymo. 1996 m. prezidentaujant Billui Clintonui, JAV kongresas priėmė Santuokos gynimo įstatymą (Defense of Marriage Act), kuris uždraudė tos pačios lyties asmenų santuokų federalinį pripažinimą, santuokai esant tik tarp vieno vyro ir vienos moters, ir suteikė valstijoms teisę atsisakyti pripažinti kitų valstijų palaimintas tos pačios lyties asmenų santuokas. Praėjus dešimtmečiui, įstatymą aistringai palaikę liberalūs intelektualai jau smerkė bet kokį priešinimąsi tos pačios lyties santuokoms kaip kultūriškai retrogradišką fanatizmą. Iškovojus homoseksualų santuokų teisinį pripažinimą, pradėta agituoti dėl transseksualų tapatybės pripažinimo. Pasak Vermeule’io, liberalizmui reikia priešo, kad išlaikytų savo sakramentinę dinamiką. O greitai pasiekus transseksualų tapatybės pripažinimo, bus surasta naujas tikslas, galbūt poligamija, savanoriškas suaugusiųjų incestas arba privalomas vegetarizmas, kurį reikės ginti nuo „tamsos jėgų“.
Kaip ir kitų liberalizmo oponentų, Vermeule’io baimės ir įtarinėjimai išpūsti, jo sarkazmas perdėtas, tačiau teisingai pastebima, kad liberalai linkę labiau susitelkti į „kultūrinius karus“, o ne į skurdo, socialinės atskirties ir benamystės įveiką, – galbūt todėl, kad apkabinti gėjų nieko nekainuoja, o kovoti su socialine neteisybe tuština piniginę. Antra vertus, sunku sutikti su šių kritikų teiginiais, kad liberalizmas turįs iš anksto nulemtą istorinį kelią, „vidinę būtinybę“ vis ieškoti atsilikusių oponentų, kuriuos reikia demaskuoti, arba net susinaikinti pačiam. Neįrodyta, kad agresyviai progresyvus variantas yra tinkamiausias liberalizmo įgyvendinimas. Didysis liberalizmo filosofas Johnas Rawlsas buvo švelnus ir gailestingas žmogus, savo teisingumo teorijoje ypatingą dėmesį skyrė vargšų padėties gerinimui, o knygoje Law of Peoples teigė, kad ne tik demokratiškos, bet ir „padorios hierarchinės tautos“ (pavyzdžiui, Iranas), kurių politinė sistema nėra demokratinė, o moterys ir religinės mažumos diskriminuojamos, nusipelno lygiateisės narystės tarptautinėje visuomenėje. Jo liberalizmas nei agresyvus, nei progresyvus.
Liberalizmo įvairovė, skirtingos jo sampratos kelia sumaištį, nes neaišku, kokie yra pagrindiniai liberalo ir liberalizmo bruožai. Tvyrant neaiškumams, įvairių įsitikinimų žmonės gali pasiskelbti ar būti laikomi liberalais. Tai rodo ir lietuvių patirtis. Juozas Tūbelis, ilgalaikis premjeras ir Antano Smetonos dešinioji ranka, viename tautininkų susirinkime esą sakęs: „Mes visi esame liberalai iki kaulų smegenų, ir aš, ir prezidentas, ir jūs visi iki vieno“. Veikiausiai Tūbelis galvojo apie ūkio politiką, nors autoritariniai tautininkai, kurie priešinosi demokratijai ir palaikė „tautos vadą“, būtų buvę itin saviti liberalai. Pokario metais buvo įprasta kalbėti apie lietuvius liberalus, o santariečiai save tokiais laikė. Būtų tiksliau šitokius liberalus vadinti laicistais, nes priešiškumas Bažnyčiai, „klerikalams“ ar politinei katalikybei buvo pagrindinė jų jungiamoji grandis, reiškiama atvirai ir dažnai. Kad ir kaip juos vadintume, lietuviai liberalai/laicistai beveik nesidomėjo socialiniu teisingumu, individo autonomija, veikimo laisvės ribojimais, valdžios paternalizmu, žalos principo taikymu bei daugeliu kitų klasikinį liberalizmą apibrėžiančių problemų. Jos nebuvo aktualios išeivių gyvenime ir todėl, kad dauguma šių klausimų susiję su valstybės valdymu, o suverenios valstybės nebuvo. Santarvininkų ir santariečių dauguma JAV buvo politiškai konservatyvūs bei abejingi judėjimams dėl pilietinių teisių ir prieš Vietnamo karą. Būta ir reakcionieriškumo apraiškų. Per 1968 m. JAV prezidento rinkimus du trečdaliai Čikagos santariečių balsavo arba už konservatorių Richardą Nixoną, arba už rasistą George’ą Wallace’ą. Sunku vertinti liberalizmo būklę dabartinėje Lietuvoje. Nors Liberalų sąjūdis skelbiasi palaikantis individualią laisvę ir toleranciją, skatina piliečius labiau įsitraukti į šalies valdymą, susidaro įspūdis, kad partijai labiau rūpi palaikyti verslą, sumažinti ar panaikinti jį kaustantį biurokratinį reguliavimą. Neaišku, kiek partija tapatinasi su klasikiniu Johno S. Millio liberalizmu ar modernesniais jo variantais, bet akivaizdus abejingumas migrantų teisėms ir likimui verčia manyti, kad nepopuliarių teisių gynimas nėra prioritetas.
Knygoje Common Good Constitutionalism (2022) Vermeule’is teigia, kad teismai turi aiškinti Konstituciją, įstatymus ir vykdomuosius dekretus, siekdami sukurti patvarią sistemą, leidžiančią siekti bendrojo gėrio bei užtikrinti tęstinumą ilgaamžių principų, kaip antai ius gentium, bendros visoms civilizuotoms teisinėms sistemoms, ir objektyvios prigimtinės moralės. Tariama, kad valdžia padeda nukreipti asmenis, asociacijas ir visuomenę į bendrąjį gėrį, ir kad griežtas valdymas jo siekiant yra visiškai teisėtas. Kadangi valdovai (neatsitiktinai jie vadinami rulers) teisėtai siekia bendrojo gėrio, konstitucinėje teisėje turėtų būti suformuluoti papildomi principai, pagal kuriuos toks valdymas būtų veiksmingas. Konstitucinė teisė turi suteikti valdovams plačias galimybes skatinti tradicines bendrąsias gėrybes – taiką, teisingumą ir gausą, šiomis dienomis dar pridedant sveikatą, asmens (safety) ir ekonominį saugumą. Skirtingai nuo utilitarizmo, bendras gėris yra bendras, o ne atskirų gėrybių – mano, tavo ir kitų – sankaupa ar agregatas. Jis yra aukščiausias ne tik bendruomenės, bet ir jos narių gėris, nes „žmonių klestėjimas ne tik atsitiktinai, bet ir iš esmės priklauso nuo politinių bendruomenių klestėjimo“. Bendrojo gėrio santvarkoje teisės yra svarbios tik kaip priemonės šiems tikslams pasiekti. Pagrindinis konstitucinės santvarkos tikslas yra skatinti gerą valdymą, o ne „saugoti laisvę kaip tikslą savaime“. Pasak Vermeule’io, laisvė yra „blogas šeimininkas, bet geras tarnas“, jei yra tinkamai apribota ir nukreipta.
Siekiant skatinti bendrąjį gėrį ir sukurti teisingą bei gerai sutvarkytą visuomenę, negalima remtis individų sprendimais, lygiai traktuojant ir sumuojant visus. Reikia pagarbos hierarchijai, būtinos visuomenei funkcionuoti, solidarumo šeimose, socialinėse grupėse, įvairiose visuomenės ir profesijų organizacijose; tinkamo subsidiarumo, atviro pripažinimo, kad visi teisės aktai turi būti grindžiami esmine moralės samprata, ir kad moralės skatinimas yra svarbi ir teisėta valdžios funkcija. Šitokios viešai hierarchiją pripažįstančios ir vertinančios nuostatos bei įsitikinimas, kad galima žinoti, ko reikalauja dorovė, nedera su nepaliaujama individualistinės autonomijos plėtra. Vermeule’is tvirtina, kad bendrojo gėrio konstitucionalizmas nesiekia maksimaliai didinti autonomijos ar mažinti piktnaudžiavimo valdžia, bet siekia užtikrinti, kad valdovas turi galią, reikalingą gerai valdyti. Konstitucionalizmas nelaiko nepriimtinais politinio dominavimo ir hierarchijos, nes yra įsitikinęs, kad teisė turi tėviškų atsakomybių, yra išmintinga mokytoja ir gerų įpročių ugdytoja. Valdovai ir valdžia gali imtis priemonių pavaldinių labui įgyvendinti, net prieš jų pačių suvokimą, kas jiems geriausia. Ilgainiui suvokimas gali keistis, o piliečiai bus dėkingi valdovui, kurio teisiniai apribojimai, galbūt iš pradžių patirti kaip prievartiniai, skatina subjektus formuoti geresnius įpročius ir įsitikinimus, kurie tiksliau seka ir skatina bendruomenės gerovę. Kiekvienu atveju teisingas valdymas pabrėžia solidarumą ir subsidiarumą, jis vykdomas bendruomenės ir ją sudarančių pagalbinių grupių vardu, o ne paskirų asmenų naudai.
Globalizuotame pasaulyje valstybė turi turėti pakankamai galių apsaugoti pažeidžiamiems asmenims nuo pandemijų, stichinių nelaimių, klimato kaitos ir nuo galingų bendrovių, kurios skatina šiuos pokyčius. Antai nėra jokios konstitucinės teisės nesiskiepyti, nes valstybė įgaliota saugoti visuomenės sveikatą ir gerovę, silpnuosius nuo įvairių biologinių, socialinių ir ekonominių pandemijų. Vermeule’is neigia, kad šitokiais atvejais tradicinės žmogaus teisės yra koziriai, tad reikia jas gerbti net tada, kai jų nepaisymas arba laikinas panaikinimas tenkintų daugumos interesus, leistų jiems patogiau ar sočiau gyventi. Reikia atmesti liberalų pretenzijas savo pasitenkinimą (finansinį ir seksualinį) bei savo klasės ar socialinės aplinkos gerovę iškelti aukščiau už bendrąjį gėrį. Viešas pornografijos draudimas yra moralės aplinkosaugos rūšis, visuomenė turi nuspręsti, kas ji yra ir kaip ją traktuoti.
Ankstesni JAV teismų sprendimai žodžio laisvės, abortų, seksualinių laisvių ir kitais susijusiais klausimais turės būti peržiūrimi, atsižvelgiant į bendrojo gėrio konstitucionalizmo režimą. Teiginys, kad kiekvienas individas gali „apibrėžti savo egzistencijos, prasmės, visatos ir žmogaus gyvybės paslapties sampratą“, turėtų būti ne tik atmestas, „bet ir užantspauduotas kaip bjaurus, visiems laikams išeinantis už priimtinumo ribų“. Turės būti atšaukti žodžio laisvę reguliuojantys ir ginantys įstatymai, draudžiantys valdžiai vertinti viešosios kalbos kokybę ir moralinę vertę, mat „vieno žmogaus vulgarumas yra kito žmogaus lyrika“. Taip pat teks atsisakyti nuosavybės ir ekonominių teisių, kurios draudžia valstybei užtikrinti bendruomeniškumą ir solidarumą naudojant ir skirstant išteklius.
Vermeule’io teorija yra ambicinga. Jis ragina įvykdyti moralės kontrrevoliuciją bei pertvarkyti teisinę sistemą. Jis atsisako liberalų tikėjimo pažanga, nusigręžia nuo Apšvietos projekto ir nepripažįsta Millio „gyvenimo eksperimentų“, kurie leidžia žmonėms patiems atrasti savirealizacijos kelius, skatinant autonomiją, sudarant sąlygas asmenybei augti ir moraliai tobulėti. Užuot palaikius tokius eksperimentus, būtų išmintingiau atsigręžti į ankstesnius laikus, kai įstatymas ar autoritetingi asmenys buvo įsitikinę savo gebėjimu žinoti dorovės reikalavimus, ir pasiūlė ar nurodė priemones, užtikrinančias individų ir visuomenės klestėjimą.
Vermeule’is teisingai pastebi, kad liberalioje valstybėje – ne viskas tvarkoje. Kapitalizmas turi giliai įsišaknijusių trūkumų. Pavyzdžių apstu. JAV miestuose, kuriuose gyvena milijonieriai ir milijardieriai, gatvėse pilna benamių. Istoriko Edwardo P. Thompsono aprašytoje Naujųjų amžių Didžiosios Britanijos „moralinėje ekonomikoje“ socialiniai santykiai tarp elito ir plebso buvo grindžiami abipusiškumu ir socialiai „teisinga kaina“ už maistą nepritekliaus metu. Dabar kainą teoriškai lemia rinkos jėgos, nors jomis dažnai manipuliuojama. Prezidentas Joe Bidenas sako, kad nedidins mokesčių tiems, kurie uždirba mažiau nei 400 000 JAV dolerių per metus, tarsi tokiam turtingam žmogui būtų nepelnytai užkrauta našta, jei jis būtų apmokestintas papildomais 5 000 – 10 000 JAV dolerių per metus, kad būtų padidintos išmokos nepasiturintiems vaikams. Antivakseriai ir kiti šarlatanai galėjo laisvai atsisakyti skiepų net tamsiausiomis Covid-19 pandemijos dienomis, kai mirė tūkstančiai žmonių ir nebuvo aišku, ar bus galima stabdyti ligos plitimą. Visuomenė sankcionuoja ar bent jau pritaria vis didesniam ir nereikalingam vulgarumui. Šventvagystė kartais sąmoningai pasitelkiama siekiant pažeisti tikinčiųjų, ypač musulmonų, religinius jausmus, sukelti jiems nerimą, paskelbti, kad jie čia nepridera. Vis labiau įsitvirtinantis „pirmiausia aš“ mentalitetas kenkia visuomenės socialiniam audiniui ir skatina abejingumą, net beširdiškumą. Visi esame susipažinę su visuomenės ydomis ir individų trūkumais, kurių pašalinimas padėtų kurti geresnę visuomenę.
Būtina klausti, ar bendrojo gėrio konstitucionalizmo rekomendacijos yra geriausia priemonė tai padaryti ir kiek teoriškai gyvybinga pati koncepcija. Vermeule’is neargumentuoja, o tik prileidžia, kad egzistuoja prigimtinė teisė ir ja pagrįstas bendras gėris. Ši teisė nekinta ir yra universali, nukreipia elgesį į racionaliai pateisinamus arba objektyviai gerus tikslus. Prigimtinės teisės teorija peršama jau du tūkstantmečius, tad manytina, kad per tą laiką teorijos puoselėtojai būtų priartėję prie vieningo jos supratimo, jų įsitikinimai sutaptų, panašiai kaip moksle. Bet to dar nematyti. Dėl to vieni kritikai teigia, kad „kaip ir paleistuvė, prigimtinė teisė yra prieinama kiekvienam“. Nėra ideologijos, kurios nebūtų galima apginti pasitelkus prigimtinį įstatymą. Vermeule’is tvirtina, kad bendrosios gėrybės – taika, sauga, gausa, sveikata ir ekonominis saugumas yra „aukščiausios gėrybės, skirtos individams“. Filosofas Brianas Leiteris klausia, kodėl nemanyti, kad bendrasis gėris yra būtinas individų gėriui įgyvendinti, bet jis niekaip nesudaro individualaus gėrio? Tai du skirtingi dalykai. Galbūt individo gėriui reikia šių gėrybių, bet nesvarbu, ar jos yra bendros, ar ne. Vermeule’is nepaaiškina, kas lemia, kad kažkas yra individo gėris, ar kodėl laikyti „bendrąjį gėrį“ aukščiausiu individo gėriu yra labiau priimtina negu manyti, kad bendruomenės gerovė susideda iš jos narių gerovės.
Kyla ir derinimo klausimas. Vermeule’is pažymi, kad reikia įgyvendinti taiką, teisingumą, gausą, sveikatą, saugumą, bet nesvarsto, kurioms gėrybėms teikti pirmenybę, jei jų negalima suderinti arba jei tarp jų kyla konfliktas. Ir kuriuo pagrindu? Prisiminkime Didžiosios Prancūzijos revoliucijos principų trejybę – laisvė, lygybė, brolybė – dar pridurkime teisingumą. Šios neabejotinos vertybės dažnai prieštarauja viena kitai ir reikia pasirinkti, kuriai jų teikti pirmenybę. Teisingumas ir lygybė reikalauja laisvės apribojimų, turto kaupimo pažabojimo. Lygus žmonių traktavimas nebus teisingas, jei neatsižvelgiama į aplinkybes ir žmonių pastangas. Brolybė veikiausiai ypač klesti ten, kur laisvė apribojama. Jei šios vertybės lengvai derėtų, galėtume kurti visuomenę, kur jų visų būtų kuo daugiau. Bet šioje ašarų pakalnėje reikia jas lyginti ir sverti, siekiant nustatyti, kuris jų derinys yra optimalus, ir nebus vieningo atsakymo į šį klausimą.
Vermeule’io peršami bendrojo gėrio elementai yra tiek pat, jei ne labiau abstraktūs ir neapibrėžti negu Prancūzijos revoliucijos iškeltos vertybės. Galima sutikti, kad sveikata, taika ir ekonominis saugumas praturtina visų bendruomenės narių gyvenimą, bet šios gėrybės stebuklingai neatsiranda. Jos sukuriamos žmonių, kurie turi nustatyti jų konkretų turinį, optimalias priemones joms įgyvendinti, santykinį svorį. Bus sunku suformuluoti visiems priimtinus atsakymus, antai kad sveikata ir ekonominis saugumas būtų lygiai vertinami, arba kad, kaip dabartinėje Lietuvoje, saugumas svarbesnis negu sveikata, tad reikia pirmenybę skirti ginklams. Neišvengiamai bus nesutarimų ir kažkas turėtų spręsti, kurį variantą palaikyti. Nors to tiesiogiai nesako, Vermeule’is patikėtų sprendimą valdovui. Tokia interpretacija dera su jo pastabomis apie vadovą, hierarchijos svarbos pabrėžimu, išvada ankstesnės knygos Terror in the Balance, kur kartu su Ericu A. Posneriu argumentuoja, jog vykdomoji valdžia vienintelė turi išteklių, galių ir lankstumo reaguoti į grėsmes nacionaliniam saugumui, tad natūralu, neišvengiama ir pageidautina, kad valdžia tektų jai. Kongresas racionaliai pritaria vykdomosios valdžios pirmenybei; teismai racionaliai paklūsta, net jei kai kurios pilietinės teisės pažeidžiamos. Reikia filosofų-karalių, kurie imtųsi lemiamų sprendimų, bet kaip juos išugdyti?
Vermeule’is tik prabėgomis svarsto konkrečios bendros gėrybės valdžios planus, nors nurodo, kad vystytų protekcionistinę darbo ir ekonominę politiką, pažabojant galingas korporacijas, siektų „išvalyti“ viešąją erdvę, draudžiant pornografiją, šventvagystę, veikiausiai ir įžeidžiančią kalbą, ribotų LGBTQ teises, remtų religines bendroves. Neaišku, kaip tokia valdžia įgyvendintų šitokius planus visuomenėse, kur lig šiol buvo skatinama autonomija ir pabrėžiamos žmogaus teisės ir laisvės. Ar pavyktų liberalizmo džiną sugrūsti atgal į butelį, nesigriebiant itin griežtų priemonių? Trumpai aptarsiu ketinimą neleisti žmonėms nesiskiepyti ir kovą su pornografija. Plintant naujoms epidemijoms kaip Covid-19 ar kovojant su mažiems vaikams pavojingiausiomis ligomis, kaip tymai, kokliušas, difterija, poliomielitas, atsisakymas skiepytis yra neleistina prabanga. Bet kaip priversti žmones skiepytis? Juk policija negriebs žmonių gatvėse ir priverstinai neskiepys. Vargu ar sodins į kalėjimą ir neišleis, iki kol sutiks skiepytis. Veikiausiai būtų taikomos vis didesnės piniginės baudos, įvestas galimybių pasas. Bet šitokios priemonės nepaveiks užkietėjusių antivakserių. Rimtesnė problema – tai skiepai prieš pavojingas vaikų ligas. Norint įgyti bandos imunitetą nuo tymų, reikia paskiepyti apie 95 % gyventojų, bet jei vieni vaikai neskiepijami, kyla pavojus kitiems. Tokius neatsakingus tėvus reiktų drausminti, bet kaip? Gal neleisti neskiepytiems vaikams lankyti mokyklų, net privačių, žaisti viešose žaidimo aikštelėse? Bet kuo jie užsitraukė šią bausmę? Griežtesnės, teismų aprobuotos priemonės nėra stebuklinga lazdelė, ypač jei baudžiamasis įsitikinęs savo tiesa. Norint uždrausti pornografiją, reikia ją identifikuoti ir užkirsti kelią jos plitimui. Pernelyg uolūs cenzoriai dažnai priima netinkamus sprendimus. Išleidus Madame Bovary Gustave’as Flaubert’as buvo paduotas į teismą dėl „nusižengimų visuomenės moralei ir religijai“, iš dalies dėl simpatiško svetimautojos vaizdavimo. Flaubert’as buvo pripažintas nekaltu. Thomo Manno Mirtis Venecijoje yra apysaka apie homoseksualią aistrą, todėl būtų taikinys cenzoriams, valdžiai nusistačius prieš LGBT bendruomenę. Tiek šiais, tiek daugeliu kitų atvejų davatkų pergalė būtų praradimas ne tik literatūrai, bet ir žmogaus dvasios išradingumui. Erotika ir seksas daugumos žmonių gyvenime atlieka svarbų vaidmenį, tad rašytojai neišvengiamai apie tai rašys, nepaisydami „visuomenės padorumo“ kriterijų. Šiame amžiuje kiekvienas žmogus yra leidėjas, galintis paskelbti savo kūrinį internete, kur jį kopijuos visi norintys. Viskas, ką galima suskaitmeninti, gali beveik netrukdomai patekti į viešąją erdvę, o patekus beveik neįmanoma sugrąžinti šio džinoatgal įbutelį. Nebūtų lengva nubausti autorių, kuris galėtų teisintis, kad tekstą pasiuntė tik keliems draugams, neketindamas paskleisti viešoje erdvėje – o draugai gali dalytis mintimis. Abiem atvejais – skiepų ir pornografijos – lazdos negana, reikės ir meduolio bei daug daug kantrybės, nors ir visa tai neužtikrins laukiamos metamorfozės.
