Žodžio ir išraiškos laisvės principas yra nesudėtingas. Beveik absoliuti pirmenybė turi būti teikiama laisvam žodžiui, tad reikia pagrįsti ir pateisinti kiekvieną apribojimą. Juo mažiau varžymų, juo geriau. Bene visi mėginimai reguliuoti žodžio laisvę kelia jai pavojų, nes ribojimai turi polinkį daugintis: po pirmojo suvaržymo seka antras, tada trečias. Valdžia turi būti kuo neutralesnė, žodžio laisvę teikti ne tik „geriečiams“, bet visiems – rasistams, komunistams, džihadistams, kraštutiniams nacionalistams, kol jie tiesiogiai nesiekia sukelti smurto ar pavojaus kitiems. JAV Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad rasistinius, antisemitinius pasisakymus galima drausti tik tada, jei jais kurstoma tučtuojau imtis neteisėtų veiksmų ir jei esama realios galimybės, kad klausytojai tai darys, panašiai kaip nevalia teatre šaukti „Gaisras!“ ir sukelti paniką. Kitokie ribojimai nepateisinami, net jei išsireiškimai įskaudina kitus. Kaip pastebėjo britų teisėjas lordas Sedley: „Žodžio laisvė apima ne tik įžeidžiančius, bet ir erzinančius, ginčytinus, ekscentriškus, eretinius, nepageidaujamus ir provokuojančius pasisakymus, jei jie neskatina smurto“. Liudydamas žmogaus didybę, Thomas Wolfe’as rašė: „Reikėjo žmogui dainų kelti dvasiai kovoje, ir jis turėjo Homerą. Reikėjo žodžių priešui iškeikti, ir buvo Dante, Voltaire’as ir Swiftas“. Be Dante’s, Voltaire’o ir Swifto prakeikimų Vakarų kultūra būtų skurdesnė ir provincialesnė.
Pastaraisiais metais didėja žodžio laisvės varžymai, kurie reiškiasi įvairiomis formomis. Kreipiamasi į teismus, siekiant net laisvės atėmimu bausti žmones už tariamą karo ar neapykantos kurstymą. Varžoma žiniasklaidos laisvė, įvedama cenzūra. Prieš kelerius metus atliktas organizacijos Žurnalistai be sienų (Reporters sans frontières – RSF) 180 šalių ir teritorijų tyrimas rodo, kad žurnalistų veikla yra visiškai sustabdyta arba rimtai trukdoma 73 valstybėse ir suvaržyta 59 kitose. Valdžios siekia, kad skaitytojai ir žiūrovai gautų tik „tinkamas“ žinias ir sukurtų tokį pasaulio ir politikos įvaizdį, kuris atspindėtų ir papildytų oficialų supratimą. Ribojimai teisinami ir nacionalinio saugumo sumetimais, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą. Varžymus taiko ir autoritarinės valstybės, ir Vakarų demokratijos, nors pastarosios cenzūruoja rečiau ir švelniau. JAV buvo ir tebėra politinio žodžio bei išraiškos laisvės bastionas. Bet ši tvirtovė braška, vykstant aršiems kultūros karams, ypač švietimo srityje.
Žodžio laisvės gynėjai dar pasikliauja Johno Stuarto Millio „žalos principu“, pagal kurį vienintelis tikslas, dėl kurio galima teisėtai naudotis galia prieš bendruomenės narį, yra užkirsti kelią žalai kitam piliečiui. Jų nuomone, nustatant, ar kas nors nukentėjo dėl kito asmens žodžių, negana atsižvelgti tik į fizinę žalą, būtina įvertinti išsireiškimų poveikį psichosocialinėms savybėms. Tikslingi įžeidimai ar atviras bauginimas gali nuolat žeminamų, niekinamų mažumų narius veikti kaip žodinė prievarta, sukelti fizinę ir psichinę žalą sveikatai, nuolatinei įtampai, didinant streso lygį. Kai kurie mokslininkai mano, kad iš dalies dėl diskriminacijos ir užgauliojimų JAV juodaodžių pagrindiniai sveikatos rodikliai (širdies ligos, vėžys, insultas) prastesni negu kitų etninių grupių. Žemesnio luomo juodaodžiai patiria apčiuopiamą ir konkrečią žalą tiek tiesiogiai dėl fanatiškų (bigoted), žeminančių kalbų poveikio, tiek netiesiogiai dėl sukeliamos priešiškos ir diskriminuojančios aplinkos. Šis neigiamas poveikis gali likti nepastebėtas, nes vyrauja polinkis į fanatiškas kalbas ir įžeidinėjimus žvelgti kaip į atskirus beveik vienkartinius incidentus, kurie rimtai nepakenkia net jautriausiam žmogui, o ne kaip į dalį kasdienio priespaudos režimo, kuris sistemingai kenkia diskriminuojamoms mažumoms. Nuo tokių kalbų nenukenčia politikos, verslo, sporto ir muzikos pasaulio įžymybės. Jų visuomeninė pozicija, pasitikėjimas savimi nesudrebės ir dėl pagiežingiausios kritikos. Neįsivaizduoju, kad LeBronas Jamesas, Kylianas Mbappé ar Barackas Obama pergyventų psichologinę krizę, jei kas nors pavadintų juos „niggeriais“.
Kovo 16 d. Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą už Seimo nario Tomo Raskevičiaus niekinimą dėl jo seksualinės orientacijos, beveik 3000 eurų bauda nuteisė vyrą, kuris pernai sausį viešoje Raskevičiaus feisbuko paskyroje po paskelbta nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė“ iš savo asmeninės paskyros parašė niekinantį komentarą: „Pid…ai job…i bl… naikint jumis bl…“ Apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo veiksmai buvo atsitiktiniai, neapgalvoti, labiau spontaniški, o pati žinutė – nekonkreti ir lakoniška, kad vyras nesiekė ir negalėjo realiai sukurstyti socialinio tinklo naudotojų smurtauti prieš šią žmonių grupę. Vis dėlto jį nubaudė už viešą Seimo nario niekinimą dėl jo seksualinės orientacijos. Taigi pakako feisbuke priklijuoti komentarą: „Pid…ai job…i bl… naikint jumis bl…“, kad būtum baudžiamas.
Man sunku suprasti teismo sprendimo logiką. Nuteistasis neketino nei smurtauti, nei skatinti kitus smurtauti, jo veiksmai neapgalvoti, nors pasikliovė necenzūriniais žodžiais. Mes negyvename puritoniškoje visuomenėje, kurioje viešas keikimasis laikomas pažeidžiantis visuomenės papročius ar kenkiantis viešajai tvarkai, tad ir baustina veika. Galime prisiminti neseną pavyzdį, kai premjerė Ingrida Šimonytė pademonstravo, kad vulgarumas tampa priimtina norma, feisbuke rašydama: „Agnė Širinskienė šūde maudytis yra Jūsų asmeninis pasirinkimas, nors ir kas vakar tai darykit, jeigu Jums malonu“. Jei praeidamas pro Raskevičių nuteistasis būtų burbtelėjęs savo komentarą, vargu ar jis būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, juolab kad abejotina, jog toks primityvus komentaras smarkiai įskaudintų Raskevičių, sumenkintų jo savivaizdį ir priverstų suabejoti savo verte. Jis yra Seimo narys, žinomas ir gana populiarus politikas, surinkęs 10 proc. balsų Vilniaus mero rinkimuose. Deja, buvimas viešąja persona reiškia, kad gali tapti piktų ir savo liežuvių nesuvaldančių žmonių taikiniu.
Šiam nuteistajam JAV nebūtų keliama byla dėl jau minėtų priežasčių. Suprantu, kad Lietuvos įstatymai yra kiti, kad Konstitucijoje pabrėžiama, jog žodžio laisvė „nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Nors teoriškai galima teisinti šitokius išraiškos suvaržymus, jie atveria duris piktnaudžiavimui, sudaro sąlygas garbės ir orumo gynimo ar kovos su dezinformacija dingstimi kreiptis į teismus ar etikos komisijas, siekiant nutildyti politinį oponentą ar užkirsti kelią kritikai.
Stebina LRT mėginimai bausti laidų vedėją Virginijų Savukyną dėl jo kritiškų pastabų teisingumo ministrės atžvilgiu. Juk LRT yra žiniasklaidos organizacija, kuri turėtų atkakliai ginti išraiškos laisvę, o ne ją tramdyti. Nemažiau stebina LRT Tarybos pirmininko Eugenijaus Valatkos aiškinimas, kad „žodžio laisvė nėra absoliuti – jos ribojimai atsiranda, kuomet iškyla kolizija su vertybinėmis nuostatomis, kurios įtvirtintos organizacijos veiklą reglamentuojančiais dokumentais“. Valatka akivaizdžiai nesupranta pagrindinių žmogaus teisių esmės. Filosofo Ronaldo Dworkino žodžiais, šitokios teisės yra „koziriai“, kuriems teikiama viršenybė prieš eilinių piliečių ar valstybės norus ar interesus. Teisinei valstybei privalu jas gerbti net tais atvejais, kai jų nepaisymas arba laikinas panaikinimas tenkintų daugumą, leistų jai patogiau gyventi. Teisės nėra eilinis kašto ir naudos analizės faktorius, jos stovi virš kasdienių interesų.
Vos prasidėjus karui Ukrainoje, Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė Lina Bušinskaitė aiškino, kad „žodžio laisvė – tai įpareigojimas skelbti tik faktais patikrintą informaciją, nekurstant nesantaikos, karinių veiksmų“. Ši žodžio laisvės interpretacija lyg ir įkūnija Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės į žodžio laisvę apribojimą ar sumenkinimą, kai jis skleidžia dezinformaciją. Bet įpareigojimas skelbti tik faktais patikrintą informaciją galioja pasakų, o ne mūsų pasaulyje. Jei žodžio laisvė įpareigotų skelbti tik faktais patikrintą informaciją, turėtų keistis politinių diskusijų pobūdis, nes daugelio politikų teiginiai nėra pagrįsti neginčijamais faktais, bet remiasi šališkomis prielaidomis ir išankstinėmis nuostatomis. Pagrindiniai religijų pasakojimai ir doroviniai patarimai nėra faktais patikrinti. Tariamai neginčijami faktai gali būti kvestionuojami. Kurį laiką buvo šventai tikima, kad privalomas kaukių dėvėjimas padeda stabdyti COVID-19 plitimą. Nauji moksliniai tyrimai verčia abejoti, ar ši nuomonė teisinga. Daugelis dalykų, kuriuos sąžiningai laikome tiesa, tokie nėra, tad sunku atskirti sąmoningą ir tyčinę dezinformaciją nuo klaidingos informacijos, kuria jos skleidėjas nuoširdžiai tiki. Galime džiaugtis, kad Bušinskaitė nesiūlė įsteigti Tiesos ministerijos pagal George’o Orwello romano 1984 pavyzdį.
Bušinskaitė per aukštai kelia tiesos sakymo, tad žodžio laisvės kartelę. Bet ar yra dugnas? JAV teismas nagrinėja balsavimo mašinų gamintojos Dominion Voting System (DVS) 1,6 mlrd. dolerių vertės ieškinį dėl šmeižto prieš Fox News, kurios žinių laidose ir diskusijų programose buvo nuolat kartojami Donaldo Trumpo ir jo rėmėjų tvirtinimai, kad 2020 m. JAV prezidento rinkimų rezultatai buvę suklastoti, iš dalies pasikliaujant bendrovės DVS įranga. JAV itin sunku laimėti bylą dėl šmeižto, nes 1964 m. Aukščiausiasis Teismas priėmė nuosprendį, kad visuomenės veikėjai turi įrodyti, jog naujienų organizacija buvo veikiama to, ką teismas pavadino actual malice, t. y. kad ji skleidė piktybiškai sąmoningus melagingus prasimanymus. Užkirtęs kelią ieškiniams dėl netyčinių klaidų, šis nuosprendis atvėrė kelią naujienų organizacijoms aktyviai informuoti apie valstybės pareigūnų veiksmus, nenuogąstaujant, kad joms bus keliamos bylos už šmeižtą. Nuosprendis buvo ne tik naudingas, bet ir būtinas.
Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad daugelis Fox News reporterių ir pranešėjų netikėjo respublikonų pasakojimais apie klastotes, tyčiojosi iš Trumpo ir aršiausių jo šalininkų. Fox News advokatai neneigia, kad štabas suprato, jog Trumpo skundai buvo visiškai be pagrindo, bet pabrėžia, kad jie niekada netvirtino, jog teiginiai apie klastotes atitiko tikrovę. Esą Fox News darė tik vieną dalyką: būtent pateikė žiūrovams tikrą faktą, kad Trumpas ir jo sąjungininkai kalbėjo apie sukčiavimą ir kaltino Dominion mašinas. Fox News kaip žinių organizacija tik pranešė apie šiuos melagingus kaltinimus, jokiu būdu jiems nepritarė. Jeigu teismas būtų nutaręs, kad Fox News tyčia skelbė melagingą ir kurstančią informaciją bei palaikęs ieškinį, daugelis naujienų organizacijų būtų turėjusios naujai įvertinti savo procedūras, pagal kurias nustatoma, kokias žinias jie gali skelbti, ką jų moderatoriai gali sakyti diskusijų laidose. Teismui vos prasidėjus byla buvo nutraukta, Fox News sutikus DVS sumokėti 787,5 mln. dolerių. Nebuvo nustatyta, ar įstatymai tinkamai apsaugo tyčinės dezinformacijos kampanijų aukas ir kiek Konstitucija gina sąmoningai dezinformaciją skleidžiančią žiniasklaidą.
Daugelis politinio žodžio laisvę laiko demokratijos šerdimi. Jei visų piliečių teisės lygios, tai jie turi turėti lygias teises laisvai ir viešai reikšti savo nuomonę apie politikus, valdžią, religiją, visuomeninį gyvenimą, verslą, apie tai, kas svarbiausia jų gyvenime. Bene visos Vakarų demokratijos teoriškai palaiko šią teisę, bet faktiškai ją riboja, ir ne visada pagrįstai. Iššūkį politinio žodžio laisvei sukelia Rusijos invazija į Ukrainą. Lietuva, kaip ir daugelis šalių, numatė baudžiamąją atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Lietuvoje asmenims, viešai neigiantiems prieš Ukrainą vykdomą karą, pateisinantiems Rusijos ir Baltarusijos vykdomą agresiją, gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų. Šalyse, kuriose antirusiškos nuotaikos nėra tiek tvirtai įsiviešpatavusios, dar stengiamasi rasti deramą pusiausvyrą tarp išraiškos laisvės ir draudimo pritarti agresijai. Vokietijoje ši dilema akivaizdi. Sausio pabaigoje Berlyno apygardos teismas nutarė radikalios leninistinės-trockistinės partijos aktyvistui Heinrichui (Heineriui) Bückeriui skirti 2000 eurų baudą arba 40 dienų laisvės atėmimo bausmę dėl viešo „pritarimo agresijai“. Savo kalboje prie sovietų memorialo Bückeris greta kitko sakė, kad mes, vokiečiai, niekada daugiau neturime dalyvauti jokiame kare su Rusija, turime sąžiningai stengtis suprasti Rusijos priežastis, dėl kurių ji vykdo specialiąją karinę operaciją Ukrainoje, ir kad jis gali suprasti Putino požiūrį. Teisėjas Bückerio teiginius įvertino ne tik kaip įžeidžiančius ar šokiruojančius, bet ir kaip nusikalstamą veiką pagal Vokietijos Baudžiamąjį kodeksą. Nuosprendis dar neįsigaliojo, nes Bückeris jį apskundė, kas reiškia, kad vyks eilinis teismo procesas. Neaišku, kaip baigsis byla.
Vokietijos požiūris į susirinkimo laisvę skiriasi nuo Lietuvos. Paskelbus nepaprastąją padėtį, Lietuvoje susirinkimo laisvė buvo smarkiai apkarpyta. Paskelbta, kad draudžiama organizuoti ir rinktis į susirinkimus, kuriuose siekiama „bet kokia forma ar apimtimi palaikyti Rusijos Federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos veiksmus“. Ši formuluotė šiek tiek atsargesnė negu Remigijaus Šimašiaus su Konstitucija nesuderinamas grasinimas nepritarti jokiems renginiams, „jei jie turės nors mažiausių sąsajų su Rusijos propaganda“. Vokietija mitingų nedraudžia. Vasario 26 d., taigi mėnesį po Bückerio teismo, Berlyne vyko mitingas, kuriame buvo smerkiamas vyriausybės vykdomas ginklų tiekimas Ukrainai ir raginama surengti taikos derybas karui užbaigti. Policija pranešė, kad mitinge prie Brandenburgo vartų dalyvavo apie 13 000 žmonių, rengėjai – 50 000 žmonių. Dvi mitingo organizatorės teigia, kad surinkta daugiau nei 645 000 parašų po peticija, kritikuojančia valdžios politiką Ukrainos atžvilgiu. Nežinau, kaip elgtųsi Lietuvos valdžia, jei būtų prašoma leidimo organizuoti mitingą, kuris smerktų ginklų tiekimą Ukrainai ir ragintų surengti taikos derybas bei rinkti parašus po panašia peticija. Juk tuos siekius galima interpretuoti kaip mėginimus pritarti Putinui ir jo karui. Putinas siekia, kad Vakarai neginkluotų Ukrainos, šiuo metu veikiausiai pritartų deryboms, kurios paliktų nemažą Ukrainos teritorijos dalį Rusijos rankose, tad šių siekių propagavimas dera su Rusijos tikslais, tad traktuotinas kaip netiesioginis Rusijos veiksmų palaikymas. O įstatymas nurodo, kad nevalia „bet kokia forma ar apimtimi“ palaikyti Rusijos veiksmus, taigi ir netiesiogiai. Tokia interpretacija Lietuvą priartintų prie Rusijos, kuri griežtai baudžia vadinamosios specialiosios karinės operacijos kritikus. Lietuvos valdžia atsidurtų nepatogioje padėtyje, jei Ukrainai šiuo metu nenorint derybų, būtų prašoma suteikti leidimą viešoms katalikų pamaldoms už taiką. Kokiu pagrindu būtų galima drausti mišias už taiką? Ar padėtis pasikeistų, jei Maskvos patriarchatui pavaldūs stačiatikiai siektų panašaus leidimo?
Prasidėjus Rusijos invazijai, tvyro nežinia ir nuogąstavimai, kad Maskva ketina pulti kitas kaimynes, tad skubiai buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Nesiginčyta dėl šio žingsnio, bet nuo karo pradžios praėjo daugiau negu metai ir per tą laiką išaiškėjo du svarbūs dalykai. Pirma, Rusija nepuls NATO šalių. Moderni vakarietiška ginkluotė kelia didžiausią grėsmę Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, o ši ginkluotė yra labiausiai pažeidžiama, kai prieš gabenimą į frontą ji atvežama ir saugoma Lenkijoje ir Rumunijoje. Sandėliai, geležinkelio skirstymo stotys ir vietiniai oro uostai turėtų būti prioritetiniai taikiniai, tačiau nė vienas jų nebuvo užpultas. NATO atgrasymo politika veikia, Lietuva yra saugi. Antra, Europos, kaip ir Lietuvos, parama Ukrainai buvo didesnė, vieningesnė ir patvaresnė nei tikėtasi. Buvo laukiama dosnios paramos, tačiau jos apimtis gerokai viršijo pačius optimistiškiausius scenarijus. Tokios vienybės Lietuvoje nebūta nuo pat kovų dėl nepriklausomybės atkūrimo prieš daugiau negu 30 metų. Atsižvelgdama į šiuodu veiksnius, Lietuvos valdžia turėtų atšaukti apribojimus, kuriuos ji įvedė 2022 m. vasarį ir kurie dabar nereikalingi. Susirinkimų draudimai yra pertekliniai, jais valdžia eilinį kartą ir be pagrindo rodo nepasitikėjimą savo piliečiais. Vadinamųjų „vatinukų“ yra labai mažai. Viešųjų ryšių ekspertas Liutauras Ulevičius taikliai pastebėjo, kad reikėtų leisti laisvai susirinkti Kremliaus rėmėjams, kurie ant pamušto rusų tanko deda raudonus gvazdikus. „Tegul tie šimtas žmonių susirenka ir pradeda savo piketą. Jei kitoje vietoje bus 10 tūkst., kurie palaikys Ukrainą, visiems viskas bus aišku“. Visuomenės vienybė labiau negu policinės priemonės užtikrina atsparumą propagandai.
Jungtinė Karalystė irgi pasiryžusi bausti tuos, kurie pasisako prieš Ukrainą. Pernai liepą jos valdžia, o ne teismas, nutarė taikyti sankcijas nepriklausomu žurnalistu besivadinančiam Grahamui Phillipsui, kurio net gynėjai tvirtina, kad jis prorusiškas propagandistas. Valdžia užšaldė jo banko sąskaitas, tad jis negali nei apmokėti savo būsto hipotekos, nei gauti atlygio už internetinius straipsnius, kurie yra pagrindinis jo pajamų šaltinis. Jis oficialiai paskelbtas persona non grata, nors joks teismas nepripažino jo kaltu. Pasak Užsienio reikalų ministerijos, sankcijos Phillipsui skirtos ne dėl to, kad jis nusikalto, o dėl to, kad jis „kūrė ir skelbė žiniasklaidos turinį, kuriuo remiami ir skatinami veiksmai ir politika, destabilizuojantys Ukrainą ir keliantys grėsmę Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ar nepriklausomybei“. Net jei jo straipsniai turėtų tokį poveikį, žurnalo Spectator redaktoriaus pavaduotojas Toby Smithas klausia, kodėl tai priežastis bausti jį be teismo? „Jei Didžioji Britanija kariautų su Rusija, tai būtų vienas dalykas: karo metu kai kurios pilietinės laisvės turi būti sustabdytos. Bet mes nekariaujame.“ Phillipsas yra odiozinė asmenybė, Rusijos agresijos sukeltas pyktis ir pasibjaurėjimas yra suprantamas, visiškai neutrali pozicija reikalauja moralinio aklumo, tačiau negalima pateisinti bausmės skyrimo net dėl atgrasių ar erezinių nuomonių reiškimo. Geležinės saviraiškos laisvės garantijos padėtų neutralizuoti raginimus bausti tuos, kurie dėl kokių nors priežasčių kitaip mato pasaulį. Verta prisiminti, kad per Vietnamo karą JAV dažnai vyko masiniai protestai.
Kaip minėta, JAV įsižiebė kultūros karai. JAV gyventojai yra susiskaidę į dvi stovyklas. Daugelis dešiniųjų pažiūrų amerikiečių nerimauja dėl mažėjančio baltaodžių gyventojų procento ir visuomenės pokyčių, esą kenkiančių pagrindinėms šalies vertybėms. Vadinamieji pažangieji, priešingai, mano, kad Amerikos visuomenė nepakankamai pakitusi, būtina ryžtingai kovoti su rasizmu, seksizmu, ksenofobija, socialine nelygybe ir priespauda. Pagrindiniai abiejų pusių įrankiai – kitaip galvojančių nuomonių cenzūra ir oponentų nutildymas, pasikliaujant vadinamąja atšaukimo kultūra (cancel culture). Tam palanki federacinė JAV struktūra – valstijos, miestai, kaimai, net smulkesni vienetai gana laisvai tvarko savo reikalus. JAV yra apie 13 800 valstybinių mokyklų apygardų, daug religinių ir privačių mokyklų, kurios turi didelę laisvę savarankiškai nustatyti mokymo programas. Tarptautinis PEN klubas nustatė, kad 2022 m. liepos-gruodžio mėn. 1477 knygos buvo pašalintos iš mokyklų bibliotekų, ketvirtadaliu daugiau nei per ankstesnį pusmetį. Knygų draudimus vis dažniau lemia organizuotos pastangos, kurioms vadovauja išrinkti pareigūnai arba aktyvistų grupės, kurių veiksmai gali paveikti visą apygardą ar valstiją.
Draudimų daugumą inicijuoja konservatyvių pažiūrų žmonės, kuriems labiausiai kliūva knygos, kur rašoma apie LGBTQ+ žmones ar rasizmą. Įsitikinę, kad pedagogai vienašališkai diegia kairiąsias politines pažiūras, konservatyviai nusiteikę tėvai įkūrė nacionalines organizacijas, tokias kaip „Mamos už laisvę“, siekdami didinti tėvų vaidmenį nustatant mokymo programą ir pašalinti iš mokyklų bibliotekų, jų nuomone, seksualiai netinkamas knygas. Jų pornografijos sąvoka – labai talpi. Kovą Floridos valstijos mokyklos direktorius buvo priverstas atsistatydinti, kai tėvai pasiskundė dėl Renesanso meno pamokos, kur buvo rodoma Mykolo Angelo Dovydo skulptūra. Savo ruožtu centrinė JAV valdžia paskutinį kartą uždraudė knygą 1963 m., o draudžiamas knygas galima nusipirkti vietos parduotuvėje ar užsakyti per Amazon.
Jei konservatoriai uoliausiai prižiūri ir cenzūruoja mokymo programas, tai liberalai puoselėja atšaukimo kultūrą, bando užkirsti kelią, jų manymu, rasistinių ir ksenofobinių idėjų sklaidai, stengiasi neleisti kviesti paskaitininkų, kurie propaguoja tokias idėjas, šaukia ir nutraukia jų kalbas, neleidžia būti išgirstiems, kai jie lankosi universitete. Taip pat siekiama, kad už tokių idėjų skleidimą būtų pašalinami iš universiteto profesoriai, – net tie, kurie turi kontraktą, neleidžiantį jų atleisti dėl minčių raiškos.
Pernai mažas Hamline universitetas iš pareigų atleido meno istorikę, kuri pamokoje parodė pagarbų pranašo Mahometo atvaizdą iš XIV a. Pasipiktinusi musulmonė studentė apkaltino dėstytoją islamofobija, teigė, kad universitetas jai nerodė deramos pagarbos, nors dėstytoja iš anksto įspėjo studentus, kad rodys atvaizdą. Kilus pasipiktinimui dėl atleidimo, buvo klausiama, kodėl leista vienam žmogui savo radikalias religines pažiūras primesti visai klasei, kodėl pataikauti tokiam primygtiniam ir autoritariniam reikalavimui. Universitetas prisipažino klydęs, pagarbą musulmonų studentams laikydamas svarbesne už akademinę laisvę. Galima tik viltis, kad po šio incidento universitetai rodys stuburą, nepataikaus atšaukimo kultūros šaukliams.
