Karas Ukrainoje yra unikalus, bet ir įprastas. Nors būta mažesnio masto karinių konfrontacijų tarp buvusių Jugoslavijos respublikų bei Gruzijos ir Rusijos penkių dienų karo 2008 m., pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos kariauja dvi galingos valstybės. Matome karą iš arti, gauname reportažus tiesiog iš mūšio lauko, filmuojami artilerijos bombardavimo ir raketų smūgiai, matome vaizdus sugriautų ir apgadintų pastatų, žuvusių civilių ir kareivių kūnų, patekusių į konfliktą civilių kančias. Bet betarpiškumo įspūdis, lyg įvykiai stebimi tiksliai taip, kaip jie vyksta, yra šiek tiek klaidinantis. Karą stebime iš ukrainiečių ir Vakarų žiniasklaidos perspektyvos, matome sunaikintus rusų, bet ne ukrainiečių tankus ir kitą karinę techniką.
Jei karas Europoje yra išskirtinis, tai apskritai karai yra beveik kasdieniai įvykiai. Prestižinio Browno universiteto karo išlaidų projekto ataskaita rodo, kad 20 metų po Rugsėjo 11-osios trukusių karų su teroru JAV kainavo 8 trilijonus dolerių, per kuriuos žuvo daugiau nei 900 000 žmonių. Kovo 20 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Mariupolio uostamiesčio apgultis pateks į istoriją dėl Rusijos pajėgų vykdytų karo nusikaltimų. „Padaryti su taikiu miestu tai, ką padarė okupantai, yra teroras, kuris bus prisimenamas ne vieną šimtmetį.“ Neginčytiną Mariupolio gynėjų drąsą ir miesto sunaikinimą veikiausiai prisimins ukrainiečiai ir kai kurie europiečiai, bet vargu ar kitų žemynų tautos, kurių miestai buvo siaubiami nuožmiau ir ilgiau. Per ilgesnę negu ketverių metų Alepo apgultį žuvo 21 000 – 31 000 žmonių, apgadinta arba sugriauta 33 500 pastatų. Nuo 5 iki 9000 civilių žuvo Grozne, kurį 2003 m. Jungtinės Tautos pavadino labiausiai sunaikintu miestu mūsų planetoje. Grozno sunaikinimas nesukėlė platesnio pasipiktinimo. Vakarų šalių provincializmas, abejingumas kitų žemynų žmonių kančioms iš dalies paaiškina, kodėl nemažai trečiojo pasaulio šalių nepasmerkė Ukrainos invazijos.
Karas išmaniųjų telefonų, kompiuterių ar televizijų ekranuose nėra naujas reiškinys. Reporteriai ir kiti jais pasikliovė per 1991 m. Persų įlankos karą, kai JAV vadovaujama koalicija iš Kuveito išvarė ją okupavusią Irako kariuomenę. Pradinius koalicijos oro pajėgų išpuolius prieš Bagdadą tiesiogiai nufilmavo korespondentai iš savo viešbučių. 42 dienas ir naktis iš eilės koalicijos pajėgos Irake vykdė vieną intensyviausių bombardavimo iš oro kampanijų istorijoje, iš amerikiečių bombonešių kamerų nufilmuodamos taikinį sunaikinantį sprogimo momentą. Priešingai nei dabar nušviečiamas karas Ukrainoje, kur pabrėžiamos žmonių kančios, gyvenamųjų namų ir civilinės infrastruktūros naikinimas, Irake dėmesys buvo sutelktas į pažangiausius, neregėtai veiksmingus JAV ir koalicijos pajėgų ginklus. Tai buvo savotiškas naujausių Amerikos puolamųjų ginklų galios šlovinimas, karas kaip pramoga. Šią beveik šventinę nuotaiką užfiksavo karo stebėtojai, konfliktą pavadindami video žaidimų karu.
Nebuvo platesnio masto protestų prieš šios žudymų šventės nepadorumą. Klinikinis dronų ir išmaniųjų bombų smūgių tikslumas, tai, kad nebuvo matyti žuvusiųjų lavonų ar kūno dalių, padėjo žmonėms nematyti to, ką jie turėjo matyti: visi stebėję taikinio susprogdinimą turėjo suprasti, kad dauguma, jei ne visi, taikinyje buvę žmonės žuvo. Bet tarptautinės humanitarinės (ginkluotojo konflikto) teisės nebuvo pažeistos. Dauguma žuvusiųjų buvo kareiviai, tad teisėti taikiniai. Leidžiama nužudyti net tūkstantį ar daugiau priešo kareivių, siekiant išgelbėti vieno bendražygio gyvybę. Daugelis Irako karių buvo jauni, dažnai išsigandę šauktiniai, neatsakingi už karą sukėlusius sprendimus, jiems grėsė griežtos bausmės, jei jie būtų mėginę vengti karo prievolės. Jie irgi karo aukos, gal net nekaltos aukos. Įsimintini dar vaizdai iš vadinamojo Mirties greitkelio iš Kuveito į Iraką, kuriame per vieną parą koalicijos pajėgos sunaikino nuo 1400 iki 2000 paniškai bėgančio priešo transporto priemonių. Prezidentas George’as H. W. Bushas kitą dieną nutraukė karo veiksmus išgelbėdamas daugelio priešo karių gyvybes. Ukrainos invazija atskleidė tikrą, neromantizuotą karo vaizdą visame jo brutalume: masinį miestų bombardavimą ne itin tikslia artilerija, manomai tyčinį gyvybiškai svarbios civilinės infrastruktūros, įskaitant sveikatos priežiūros įstaigas (balandžio viduryje Pasaulio sveikatos organizacija buvo patvirtinusi 64 atvejus) ir mokyklas, naikinimą, abejingumą civilių likimui.
Jau pirmąją karo savaitę Kremlius buvo kaltinamas įvykdęs karo nusikaltimus, vis dažniau buvo reiškiami reikalavimai patraukti atsakomybėn už šiuos kasdien didėjančius žiaurumus atsakingus asmenis. Apsilankęs Ukrainoje, Gitanas Nausėda sakė, kad „anksčiau ar vėliau kiekvienas žudikas, marodierius ir prievartautojas sulauks atpildo“. Ši viltis neišsipildys. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) dirba vangiai dėl įvairių priežasčių. Nors per pastaruosius dešimtmečius įvykdyta tūkstančiai įtariamų nusikaltimų, iki 2022 m. sausio 1 d. pradėta tik 30 bylų. Buvęs milicijos vadas Darfūre Rahmanas buvo apkaltintas karo nusikaltimais Sudane 2003–2004 m., kai per konfliktą 300 000 žmonių žuvo ir milijonai buvo priversti palikti savo namus, bet jo teismas Hagoje prasidėjo tik šį balandį. Tikimybė, kad Putinas ir kiti už invaziją į Ukrainą atsakingi politikai bus nubausti, yra arti nulio. Rusija jų neišduos, niekas jų nesulaikys, kaip ir neišduos eilinių kareivių. TBT taisyklės leidžia nagrinėti bylą tik tuo atveju, jei kaltinamasis asmuo fiziškai yra teismo salėje. Bet kruopštūs galimų nusikaltimų tyrimai yra labai svarbūs, nes tikrindami įkalčius, kritiškai vertindami tvirtinimus bei pakaltinimus ir atmesdami tuos, kurie nėra tvirtai pagrįsti, jie atlieka pagrindinį vaidmenį padedant nustatyti, kas iš tikrųjų atsitiko.
Suprantamas dėmesys karo nusikaltimams, negalima jų ignoruoti. Bet jis iš dalies užgožia didžiausią ir pagrindinį nusikaltimą, būtent agresiją prieš kitą šalį. Toks agresijos nustūmimas į antrą planą nėra atsitiktinis ar vienkartinis reiškinys. Savotiškas agresijos nuvertinimas prasidėjo vos pasibaigus Niurnbergo procesui, per kurį po Antrojo pasaulinio karo buvo teisiami 24 įtakingiausi nacių Vokietijos vadovai. Daugelis žmonių teismą labiausiai sieja su karo nusikaltimais, neregėtai žiauriomis SS ir Vokietijos karių įvykdytomis žudynėmis, masiniu nekaltų civilių, ypač žydų naikinimu. Kaltinimai naciams buvo pareikšti dėl Hagos konvencijoje civilizuotų valstybių nustatytų kariavimo papročių pažeidimo, dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui. Bet pagrindinis kaltinimas buvo dėl agresyvaus karo suplanavimo ir sukėlimo. Pirmą kartą istorijoje agresija buvo pripažinta tarptautiniu nusikaltimu, jos vykdytojai nubausti kaip kriminaliniai nusikaltėliai. Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio sutarties 227 str. buvo nurodyta, kad Vokietijos kaizeris Vilhelmas bus teisiamas tarptautiniame teisme už „didžiausią nusikaltimą tarptautinei moralei ir sutarčių šventumui“. Kaizerio teismas neįvyko dėl įvairių priežasčių. Vokietija nebuvo vienintelė šalis, atsakinga už karą, nebuvo tvirto įsitikinimo, kad valstybė gali būti atsakinga už karo pradžią, kai kurios šalys, ypač JAV, griežtai priešinosi minčiai, jog agresija gali būti nusikaltimas, esą atsakomybė už karo provokavimą nebuvo teisinė problema, o medžiaga istorikų ginčams. Ankstesniais amžiais karai buvo laikomi sudėtine kasdienės politikos dalimi, tradiciniu karalių ir valdovų užsiėmimu, mažai ką bendro turinčiu su teise ir dorove. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV šitaip aiškino savo nutarimą 1672 m. pradėti karą: „Nebandysiu teisintis. Ambicija ir šlovės siekis visada atleistini kunigaikščiui, o ypač jaunam kunigaikščiui, kurį likimas taip pamalonino kaip mane… Kariauti buvo įprasta ir būtina XVIII a. suverenų politinė veikla, taip pasauliui skelbiant, kad jie ir tik jie pasilieka teisę spręsti savo teisinius ginčus pasitelkdami ginklus.
Niurnbergo procese iš esmės buvo teisiama agresija, nusikaltimai žmogiškumui buvo traktuojami kaip agresijos sukeltas mažesnis nusikaltimas. Savo verdikte teisėjai rašė, kad „karas iš esmės yra blogis“, tad suteikė absoliučią pirmenybę jo draudimui, juolab kad karo pasekmės paveikia ne tik kariaujančias šalis, bet ir visą pasaulį. Pradėti karą nėra „tik tarptautinis nusikaltimas; tai aukščiausias tarptautinis nusikaltimas, kuris skiriasi nuo kitų karo nusikaltimų tuo, kad aprėpia susikaupusį visumos blogį“. Jei karai būtų atvirai ir visada smerkiami, sumažėtų tikimybė, kad rastųsi karo nusikaltimų. Siekdama užkirsti kelią agresijai, JTO Chartija uždraudė karą, išskyrus tuos atvejus, kai priešinamasi agresijai arba kai kariniams veiksmams pritaria JTO Saugumo Taryba. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui „savigynos“ sąvoka ir aiškinimams, kad leistina pradėti „gynybinį“ karą, reaguojant į paspartintą kitos valstybės ginklavimąsi ar stiprėjimą, chartijoje sąmoningai parašyta, kad galima pasikliauti jėga tik kitos valstybės „ginkluoto išpuolio“ atveju. Vadinamieji prevenciniai karai yra draudžiami.
Nuostata, kad agresija yra aukščiausias tarptautinis nusikaltimas, buvo greitai užmiršta, ko gero, ji niekada nebuvo tinkamai įsisąmoninta. Buvo praleistos kelios progos ryžtingai užkirsti kelią jos proveržiams. Po Niurnbergo teismo stojo Šaltasis karas, padalijęs pasaulį į dvi priešingas stovyklas, kurių kiekviena besąlygiškai palaikė savuosius, užtikrino, kad savieji taikos drumstėjai nestos prieš teismą. Iširus Sovietų Sąjungai, JAV tapo pasaulio hegemone, bet, kaip savo knygoje Humane: How the United States Abandoned Peace and Reinvented War rašo teisės ir istorijos profesorius Samuelis Moynas, JAV skyrė pirmenybę karų veiksmų švelninimui, savitam jų prijaukinimui, siekdamos laiduoti, kad ginklai būtų kuo tikslesni, kad kuo mažiau civilių nukentėtų, kad būtų pagarbiai elgiamasi su karo belaisviais. Moynas laiko klaida Vašingtono sprendimą teikti pirmenybę humaniškam karui, o ne taikiam pasauliui. Įstatymais ir susitarimais vis labiau ribojant karo veiksmus, karas tapo žmogiškesnis ir mažiau atgrasus, drauge mažiau reikšmės teikta agresijai pažaboti. Įsidėmėtina, kad į JAV karininkų pasitarimus, nustatančius, kurie taikiniai bus puolami ir kokiais ginklais, kviečiami advokatai, kurie turi pasakyti, ar numatyti veiksmai dera su karo taisyklėmis. Su advokatais nebuvo tariamasi, kai buvo svarstomi Afganistano ir Irako puolimai.
Nors to nebuvo sąmoningai siekiama, JAV iš esmės išrado naują ginkluoto konflikto formą be erdvės ar laiko ribojimų. Moyno teigimu, visa planeta tapo JAV mūšio lauku ir tokia išliks ateityje. JAV savo kalavijus ne perkalė į arklus, o išlydė dronams gaminti. Levas Tolstojus pažymėjo, kad karas, kaip ir vergija, yra dorovinis blogis. Vergiją reikia visiškai panaikinti, užuot stengusis ją sužmoginti ir padaryti mažiau nuožmią. Skatinimas kariauti be nusikaltimų panašus į raginimą palaikyti žmogišką vergiją, smurtą ir atvirą priespaudą pakeičiant nesiliaujančiais, bet mandagiais įsakymais. Tolstojus nuogąstavo, kad pastangos sušvelninti karą mažins pasipiktinimą juo ir gali paversti jį labiau toleruojamu. Jis neklydo.
Jau ne kartą esu rašęs, kad agresijos draudimas dažnai ignoruojamas ar apeinamas ne tik Rusijos, bet ir JAV, kurios jaučia teisę, kartais net pareigą imtis karo veiksmų, nors negalioja JTO Chartijoje numatytos sąlygos. Kai viena šalis nepaiso normų, jų nepaisys ir kitos, pažymėdamos, kad jos tik daro tai, ką daro neva nepriekaištingos valstybės. Putinas seniai siekia, kad Rusija būtų pripažinta viena pasaulio galybių, kurios esą gali nepaisyti tarptautinės teisės normų ir pažeisti kitos šalies teritorinį vientisumą, kai tai joms naudinga. Ne tik Putinas pasiryžęs prisiskirti sau šią privilegiją. Pradėdama karinę operaciją Sirijoje 2019 m., Turkija pasiuntė JTO Saugumo Tarybai laišką, kuriame teisino savo įsiveržimą teigdama, kad JT chartijos 51 str. apibrėžta „savigynos teisė“ leidžia imtis veiksmų „apsisaugoti nuo neišvengiamos (imminent) terorizmo grėsmės, užtikrinti Turkijos sienų saugumą, neutralizuoti teroristus“. Čia Turkija sekė JAV pavyzdžiu, kurios jau kelis dešimtmečius teisina panašias „savigynos“ operacijas. Akivaizdžiausias atvejis – neteisėta Irako invazija, pagrįsta iš piršto laužtu aiškinimu, kad esą Irakas bet kurią dieną gali JAV užpulti biologiniais ar cheminiais ginklais. Nutarimas pulti buvo pristatomas kaip būtina savigyna, nors Irakas neturėjo nei tokių ginklų, nei priemonių juos nukreipti prieš JAV. Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys su didžiausiu entuziazmu palaikė JAV agresiją. Kai 2019 m. JAV numušė Sirijos naikintuvą Sirijos teritorijoje, Vašingtonas tvirtino turįs teisę dalyvauti „kolektyvinėje koalicijos partnerių pajėgų savigynoje“. Kaip pažymi teisės profesorė Oona Hathaway, kai savigyna pateisinami kariniai veiksmai prieš kitos valstybės pajėgas tos valstybės suverenioje teritorijoje, kertinė agresiją reguliuojanti „savigynos“ sąvoka netenka konkretaus turinio, tampa beprasme. Panašiai būtų galima teisinti „specialias karines operacijas“.
Jei agresija yra didžiausias nusikaltimas, ji turėtų būti sustabdyta prieš įvykstant, nesitenkinant bausti agresorių post factum. Bet kas galės ir ryšis sutramdyti galingą agresorių? JTO iš esmės yra bedantė, nes veto teisę turinčios nuolatinės Saugumo Tarybos narės linkusios apsaugoti savo valstybes-klientes ir sąjungininkes, tad vieninga JTO sankcionuota intervencija beveik neįmanoma. Korėjos karas buvo ryškiausia išimtis. Prasidėjus Šiaurės Korėjos invazijai, SSRS dar boikotavo JTO, tad nespėjo vetuoti Saugumo Tarybos nutarimo siųsti tarptautines pajėgas Pietų Korėjai apginti. Tai nepasikartos. Apskritai šalys vengia tiesiog kištis į kitų šalių konfliktus, palaikyti agresijos auką, nes neišvengiamai žūtų jų kareiviai-piliečiai, kad būtų apsaugoti ir išgelbėti kitos šalies piliečiai. Reta valstybės galva drįs tokiomis aplinkybėmis rizikuoti savo piliečių gyvybe ir politine karjera. Esama išimčių, pavyzdžiui, jei ši ir užpultoji valstybė sutartimi įsipareigojusios viena kitą ginti, kaip NATO šalys. Valstybė A galėtų nutarti ginti kaimyną B nuo puolimo, jei numatytų, kad pergalę pasiekęs agresorius C tiek padidins savo ekonominį ir karinį potencialą, kad įgytų pajėgumą lengvai užpulti ir įveikti B. Tokiomis aplinkybėmis protingiau priešintis kartu, negu būti nugalėtiems paeiliui.
Įsivaizduokime, kad pasiseka pertvarkyti JTO, atimant veto teisę iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių. Po pertvarkų karinė intervencija būtų laikoma teisėta, jei jai pritartų trys penktadaliai Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos narių. Ar kas nors pasikeistų? Toks nuošimtis dabartinių narių veikiausiai pritartų remti Ukrainą, bet tik NATO, iš tiesų tik JAV, yra pakankamai galinga kariauti su Rusija. JAV ne kartą yra puolusi kitas šalis – Serbiją, Iraką, ką ir kalbėti apie nykštukines valstybės Pietų ir Vidurio Amerikoje – be JTO leidimo, tad tas leidimas nebūtų stebuklinga lazdelė, kuri išlaisvintų prikaustytą ar miegantį milžiną. Jei Vašingtonas įsitikinęs, kad yra pernelyg pavojinga ir nutrūktgalviška rizikuoti atvira konfrontacija su Rusija dėl Ukrainos, JTO leidimas nepakeistų šio saugumo apskaičiavimų. JAV toliau elgtųsi taip, kaip jos elgiasi dabar.
TBT agresijos apibrėžimas apima invaziją, karinę okupaciją, žemės aneksiją, bombardavimą ir uostų blokadą, tad akivaizdu, kad Putinas yra atsakingas už agresiją, ir ne vieną kartą, juolab kad nenutraukia antpuolio. Bet TBT negali tirti jo atvejo, nes Rusija neratifikavo statuto. Kovą dešimtys žinomų teisininkų ir politikų, įskaitant buvusį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Gordoną Browną ir istoriką Timothy Gartoną Ashą, pradėjo kampaniją siekdami sukurti specialų tribunolą, kuris teistų Rusiją už agresiją Ukrainoje. Jei tribunolas būtų įsteigtas, jo nepripažintų Rusija, bet jis būtų itin svarbus forumas Rusijos agresijai vertinti ir smerkti.
Dabartinis karas yra unikalus. Vienais atžvilgiais Rusijos įsiveržimas panašus į invaziją į Iraką, kitais – mažiau šiuolaikiškas ir techniškai pažangus. Puolimo smaigalyje buvo tūkstančiai tankų, bet užpuolikas negebėjo užtikrinti oro erdvės kontrolės, o išmaniųjų bombų ir lazerių trūkumas vertė jį pasikliauti artilerija. Rusijos ginkluotųjų pajėgų silpnybės buvo pastebėtos tik po karo pradžios, bet tai iš pradžių nebuvo paskata amerikiečiams keisti savo strategiją ir ryžtis nuosekliau remti Ukrainą, gal net siųsti savo karius į mūšį. Pirmą kartą vyksta karas, kuriame agresorius yra branduoliniais ginklais apsiginklavusi šalis, tad galinti sukelti branduolinę katastrofą. Tokios konfrontacijos iki šiol nebūta, tad trūksta patirties, kuria būtų galima vadovautis. Ukraina yra pirmasis, bandomasis atvejis, ir jau dabar matyti, kad keičiasi NATO ir JAV požiūris.
Atsakingi Rusijos pareigūnai kelis kartus darė užuominų, kad ekstremalioje padėtyje Rusija pavartotų branduolinius ginklus. Tokie grasinimai neišvengiamai kelia susirūpinimą, gal didesnį negu septintame dešimtmetyje per Kubos raketų krizę. Tuometiniai branduoliniai ginklai buvo strateginiai, skirti masiniam naikinimui, ir net vieno ginklo paleidimu būtų rizikuojama nežabota branduoline konfrontacija, ko nė viena pusė nenorėjo ir kurios nė viena pusė negalėjo laimėti. Dabar padėtis yra kita. Rusija turi apie 2000 skirtingo dydžio ir galios taktinių branduolinių užtaisų, ir įvairiausių užtaisų siuntimo į taikinį sistemų. Be to, Rusijos karinė doktrina numato įvairių taktinių ginklų naudojimą kartu su kitomis priemonėmis, siekiant įbauginti oponentą ir priversti jį pasitraukti, vadovaujasi vadinamąja „eskaluoti, siekiant deeskaluoti“ strategija. Jei viena pusė panaudotų taktinį branduolinį ginklą, net jei taikinys būtų karinė oro bazė ar jis būtų susprogdintas ore, oponentas turėtų spręsti, kaip reaguoti. Nieko nedaryti nėra opcija, o kontratakos būdas ir pasekmės neprognozuojamos, tad nėra jokių garantijų, kad neišsivystytų nesuvaldomas smurto eskalacijos ratas. Atrodo, kad šiuo metu Vašingtonas įsitikinęs, jog negali tuo rizikuoti.
Lietuvos vadovai, kurie neturi prieigos prie slaptų JAV žvalgybos duomenų bei branduolinio karo vykdymo strategijos ir kurie veikiausiai nėra įsigilinę į branduolinių ginklų taikymo ir atgrasymo teorijas, lengvabūdiškai, net neatsakingai ragina NATO nekreipti dėmesio į Rusijos grasinimus, elgtis lyg jų nebūtų. Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė yra kelis kartus teigusi, kad branduoliniai Rusijos grasinimai yra paprasčiausi gąsdinimai, kuriais siekiama sustabdyti Vakarų ryžtą, todėl į juos reikia atsakyti drąsiai. Prezidentas Nausėda sakė, kad NATO neturėtų pereiti į tiesioginę karinę konfrontaciją su Rusija, bet pridūrė, jog Rusijos grasinimai branduoline ginkluote yra blefas, juk „jeigu Vakarai negali rizikuoti beatodairišku branduoliniu karu, negali rizikuoti ir Rusija“. Šis NATO ir Rusijos sutapatinimas yra nelauktas. Nausėda ir kiti Lietuvos politikai nuolat pabrėžia, kiek Rusija ir Putinas skiriasi nuo Vakarų, kokios skirtingos jų nuostatos ir vertybės, o štai mirabile dictu branduolinio ginklo naudojimo klausimu jie esantys bendraminčiai. Briuselyje įsikūrusi Tarptautinė krizių grupė (International Crisis Group) mano, kad tokie argumentai dėl stipresnio Vakarų atsako yra spėlionėmis ir svajonėmis grįsto galvojimo derinys.
Prezidentas Joe Bidenas, ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Markas Milley, kiti administracijos vadovai nėra vien skaitę apie Kubos raketų krizę, jie ir dalyvavo krizę imituojančiuose kovos veiksmų modeliavimuose, kurių paskirtis – leisti jiems netiesiogiai patirti branduolinį pavojų. Prezidentas Johnas F. Kennedy svarbiausią Kubos raketų krizės pamoką apibūdino šitaip: „Visų pirma, gindamos savo gyvybiškai svarbius interesus, branduolinės valstybės turi užkirsti kelią konfrontacijoms, kurios verstų rinktis arba žeminantį pasitraukimą, arba branduolinį karą“.
Aistringi Zelenskio prašymai, daugelio įvairių šalių, įskaitant JAV, pareigūnų raginimai imtis griežtesnių priemonių prieš Rusiją sukėlė sunkiai atlaikomą spaudimą suteikti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms galingesnių ginklų, kaip antai MIG-29. Kol kas atmetami Zelenskio prašymai įvesti neskraidymo zoną, bet JAV ir NATO vis mažiau paiso naujų Rusijos perspėjimų neteikti Ukrainos pajėgoms pažangesnių ginklų ir nemokyti ukrainiečių, kaip juos naudoti. Rusijai nereaguojant į didėjančią paramą, susidaro įspūdis, jog manoma, kad Maskva nesieks eskaluoti karo. Balandžio pabaigoje Pentagonas atvirai aptarė galimybes padėti Kijevo kareiviams išmokti naudoti artileriją pagal „išmokyti mokytojus“ programą. Taip pat svarstoma, kiek žvalgybinės informacijos apie bazes Rusijoje perduoti Ukrainai, turint omenyje, kad ukrainiečiai jau atliko nedidelius sraigtasparnių reidus prieš Rusijos degalų sandėlius. Tad atrodo, kad dar atviras klausimas, kiek paramos bus teikiama Ukrainai. Reaguodamas į Rusijos oficialią diplomatinę notą Jungtinėms Valstijoms, perspėjančią, kad JAV ir NATO „jautriausių“ ginklų sistemų siuntos į Ukrainą aštrina konfliktą ir gali sukelti „nenuspėjamas pasekmes“, Bideno spaudos atstovė Jen Psaki atmetė, jos teigimu, „tuščius grasinimus“ iš Maskvos. Panašiai kaip Nausėda ir Grybauskaitė.
Gal Putinas iš tiesų blefuoja grasindamas branduoliniu karu. Verta prisiminti Kennedy įspėjimą, kad reikia vengti padėties, kuri verstų rinktis arba žeminantį pasitraukimą, arba branduolinį karą. Taip pat ir Blaise’o Pascalio lažybas. Pascalis teigė, kad visada geriau „statyti“ už Dievo egzistavimą, kadangi jei Dievas egzistuoja, už tikėjimą laimėsi amžiną gyvenimą rojuje. Bet jei statai, kad Putinas blefuoja, ir klysti, tai gali sukelti branduolinį karą, galimai privesiantį prie žmonijos baigties. Vašingtonas ir Maskva turės priimti itin rimtus sprendimus. (2022-04-22)
