Migracijos problema yra rimta, ilgalaikė, nelengvai sprendžiama. Ji tik aštrės, vis didesniam skaičiui – legalių ir nelegalių – migrantų ir bėglių siekiant apsigyventi ES šalyse, kurių daugelis gyventojų nelinkę jų įsileisti. Susikerta įvairūs principai ir vertybės, antai nacionalinis suverenumas su visuotine dorove. Dabartinė tarptautinė teisinė santvarka suteikia suvereniai valstybei beveik neribotą juridinę ir moralinę teisę užtikrinti savo nacionalinius interesus ir bendruomenės narių gerovę, valdyti sienas ir nustatyti, kam bus leidžiama apsigyventi jos teritorijoje, net ir nuspręsti nepriimti taikių nepasiturinčių kitataučių. Migracijos šalininkai pripažįsta, kad šiuo metu tokia teisė egzistuoja, bet teigia, kad ji nedera su universalios dorovės principais, jog visi žmonės turi lygią moralinę vertę, tad reikalauja pateisinti skirtingą jų traktavimą.
Susikerta judėjimo ir asociacijos laisvės šalininkai. Pirmieji įsitikinę turintys teisę apsigyventi geresnes sąlygas užtikrinančioje vietoje, net jei tenykščiai gyventojai tam priešintųsi. Asociacijos laisvės gynėjai aiškina, kad teisė rinktis, su kuo bendrauti ir užmegzti glaudesnius ryšius, suponuoja teisę ir nebendrauti su kitais. Laisvo judėjimo šalininkai atitaria, kad be atvirų sienų daugeliui žmonių sunku, jei apskritai įmanoma, sukurti geresnį gyvenimą, išsivaduoti iš skurdo. Jų oponentai teigia, kad vietos gyventojai gali beveik išskirtinai rūpintis savo bendruomenės klestėjimu, valdyti savo sukurtos politinės bendruomenės sienas. Migracijos šalininkai turi parodyti, kad teisė gyventi svetimoje šalyje yra pranašesnė už dabartinių piliečių teisę nuspręsti, ką įsileisti, kad siekis įsikurti geresnį gyvenimą užtikrinančioje svetimoje šalyje svarbesnis negu vietos gyventojų noras laisvai rinktis, su kuo bendrauti. Migracijos oponentai savo ruožtu turi parodyti, kad teisė neįsileisti svetimųjų viršija pareigą juos priimti. Nė viena teisė nėra absoliuti. Migrantai neturi teisės apsigyventi ten, kur tik panorėtų, o migraciją griežtai ribojančios šalys turi atsižvelgti į tarptautinio teisingumo reikalavimus.
Valstybės tradiciškai įsivaizduojamos kaip politinės bendruomenės, kurias vienija visiems gyventojams bendra tautinė ar politinė kultūra. Šalies gyventojams suteikiama narystę užtikrinanti pilietybė, o kiekvienas žmogus suvokiamas kaip priklausantis tik vienai valstybei, nors mažas procentas jų turi ir kelias pilietybės. Paprastai žmonės susieti su savo valstybe nuo gimimo iki mirties. Migrantai – išimtis, neturinti aiškios vietos šioje santvarkoje. Šitaip vaizduoja politinį pasaulį ne tik nacionalistai. Iškiliausias praeito amžiaus politinis filosofas Johnas Rawlsas aiškino, kad teisingumas kaip sąžiningumas įgyvendinamas atskirose valstybėse, deramai sutvarkius jų pagrindines socialines, politines, ekonomines ir teisines institucijas.
Ši politinės santvarkos samprata silpnėja didėjant globalizacijai ir įvairių tarptautinių institucijų svarbai. Klausiama, ar tradicinės suverenumo galios doroviškai pateisinamos, ar valstybė gali skirti beveik absoliučią pirmenybę savo piliečiams. Jau prieš trisdešimt metų filosofas Josephas Carensas teigė, kad Vakarų demokratijose gimstant gaunama pilietybė yra šiuolaikinis feodalinės privilegijos atitikmuo: paveldėtas statusas, smarkiai padidinantis geresnio gyvenimo galimybes. Niekas dabar neteisintų tokios gimimo aplinkybėmis grindžiamos teisėtvarkos, tad nevalia susitaikyti su dabartiniu tarptautiniu režimu, pagal kurį gero gyvenimo perspektyvas labiausiai lemia tai, kur gimei. Vakariečio gyvenimo perspektyvos nepalyginti šviesesnės negu Sudane ar Namibijoje gimusiųjų. Nei vieni, nei kiti nenusipelnė savo padėties – vieniems laimė nusišypsojo, kitiems ne. Nevalia susitaikyti su gamtos loterijos pasekmėmis, su atsitiktiniais gyvenimo kokybę lemiančiais nepriklausomais faktoriais, kaip menki protiniai gebėjimai, paveldėtos negalios, gimimas disfunkcinėje šeimoje ar valstybėje. Siekiant neutralizuoti šias morališkai nepateisinamas nelygybes, reikia pašalinti kliūtis, mažinančias galimybes susikurti geresnį gyvenimą, o tai, Carenso nuomone, reiškia, kad reikia globaliniu mastu kompensuoti už visas nepelnytas privilegijas, neteikiant ypatingos reikšmės valstybės sienoms, jas atveriant ir įteisinant migraciją.
Galima suabejoti, ar visuotinė teisė migruoti yra vienintelė ir veiksmingiausia priemonė kovai su nelygybe. Pravartu palyginti ekonominius migrantus su bėgliais – žmonėmis, kurie negali saugiai gyventi savo šalyje ir kurių teisinį statusą bei teises apibrėžia tarptautinė konvencija dėl pabėgėlių statuso. Plačiai pripažįstama, kad ypatinga pabėgėlių padėtis suteikia jiems teisę į prieglobstį. Kiekvienas privalo padėti prie durų slenksčio sukniubusiam žmogui ar paliktam kūdikiui, negalima užtrenkti durų ir užmerkti akių. Galima įvairiais būdais jiems padėti, nebūtinai pakviečiant apsigyventi savo namuose. Pagalbos forma (profesionalų iškvietimas, sumokėjimas geriau galinčiam ir pan.) priklauso nuo aplinkybių ir tavo pasirinkimo.
Bėglių padėtis panaši. Jei jie patenka į šalies teritoriją, ši privalo užtikrinti jų saugumą ir žmogaus teisių gerbimą. Negali būti abejingas bėglių likimui, bet nebūtinai privalai leisti jiems įvažiuoti į šalį ir joje nuolat gyventi. Bėgliai turi teisę prisiglausti kur nors saugiai, o ne kur nori. Kitos šalys gali pasisiūlyti prižiūrėti bėglius, ypač jei juos sieja etniniai ar religiniai ryšiai. Galima joms ir mokėti už tą priežiūrą. Toks atsakomybės permetimas gali atrodyti kaip savanaudiškas atsakomybės nusikratymas, paliekant savo sąžinę švarią, bet svarbiausia yra padėti kitiems, o ne būti dorumo etalonu. Svarbu prisiminti, kad bėglių poreikiai didesni negu paprastų migrantų, kuriems galima taikyti griežtesnius reikalavimus.
Ir šalies gyventojai negali apsigyventi bet kur savo valstybės teritorijoje, yra daug vietų, kuriose eiliniai piliečiai negali įsikurti. Teisė rinktis gyvenamąją vietą yra labiau nominali negu reali. Patraukliausi JAV miestai – Bostonas, Niujorkas, San Franciskas, Los Andželas – per brangūs gyventojų daugumai. Daugelyje turtingų miestelių zonavimo taisyklės nustato, kad žemės sklypai turi būti itin dideli, taigi viršija paprastų žmonių finansines galimybes. Čia kliūtis ne tik finansinė, bet ir teisinė, nes savivaldybei leidžiama įstatymais reguliuoti sklypų dydį. Negalite apsigyventi nacionaliniame parke, net jei tai vienintelė vieta, kuri jus visiškai tenkintų – jums patinka gyventi šalia meškų ir vilkų. Teisė gyventi kur nori gali būti ribojama, siekiant nesunaikinti vietovės unikalumo. Galima argumentuoti, kad tokie suvaržymai diskriminuoja eilinius piliečius, tad turėtų būti panaikinti. Bet migrantai negali skųstis, kad apribojimai taikomi tik jiems.
Imigracijos šalininkai teigia, kad dabartinė tarptautinė sistema nepaiso nei liberalios demokratijos, nei dorovės principų. Liberalioje demokratijoje tiems, kuriems priverstinai galioja įstatymų apribojimai, turi būti suteikiamas balsas, nustatant jų turinį. Balsą turi tik nacionalinės valstybės piliečiai, kurie turi beveik neribotą galią spręsti savo vidaus reikalus, įskaitant sienų kontrolę. Migrantų galima nepaisyti. Sistema yra moraliai ydinga ir dėl to, kad nedera su dorovės reikalavimais, jog visi svarbūs sprendimai turi būti pateisinami visiems paveiktiesiems, ir visų interesai lygiai vertinami ir gerbiami.
Liberalios demokratijos rėmėjai tvirtina, kad piliečiai privalo paklusti įstatymams ar prievartinėms politinėms institucijoms tik tuo atveju, jei jie turi teisę ir galią paveikti šias institucijas ir įstatymų priėmimą. Visi žmonės, turintys mokėti mokesčius, turėtų turėti balsą nutariant, koks bus šių mokesčių pobūdis ir paskirtis, kaip ir koks bus įvairių taisyklių, pavyzdžiui, kelių eismo, turinys. Migracijos atveju yra aiški takoskyra tarp migrantų ir piliečių. Migrantai nėra kviečiami išreikšti savo nuomonę, nors jiems priverstinai galioja priimti nutarimai, ypač tie, kurie suteikia valdžios institucijoms galią pasikliauti prievarta, siekiant užkirsti kelią jiems patekti į valstybę. Jei visiems įstatymo paveiktiesiems nesuteikiama galimybė dalyvauti nustatant įstatymų turinį, tie įstatymai pažeidžia demokratijos principus ir jų nesaisto. Šitokia liberalios demokratijos samprata nėra visuotinai priimta, jos oponentai neigia, kad visiems turi būti suteiktos lygios teisės sprendžiant visus klausimus. Nemanome, kad į butą atėję nepakviesti svečiai turi teisę kartu su šeimininku nutarti, ar jie gali ten pasilikti, ypač jei šeimininkas vienas, o svečių keli. Butas priklauso šeimininkui, o ne norintiems ten įsikurti, tad jo balsas turi turėti didesnį, net lemiamą vaidmenį. Esą panašus principas galioja ir valstybėms, kai šalies teritorija yra tarsi namai. Antra vertus, negalima automatiškai manyti, kad individams taikomi principai be jokių išlygų galioja valstybei.
Jei nutartume migrantams suteikti balsą priimant migracijos įstatymus, tai kokiu pagrindu nustatytume, kokį svorį suteikti jų norams ir nuomonei? Tiksliai žinome, kas yra šalies pilietis ar nuolatinis gyventojas, bet kas yra tie teisę pasisakyti turintys migrantai? Ar tie, kurie jau yra šalyje, ar tie, kurie yra pakeliui arba rengiasi netrukus atvykti, ar visi potencialūs migrantai, net jei dabar jie neturi konkrečių planų? Pastaruoju atveju, ko gero, reiktų suteikti balsą kokiam ketvirtadaliui pasaulio gyventojų. Problemiškumą didina ir tai, kad gresia užburtas ratas, nes reikia spręsti, kam bus duotas balsas ir koks, nustatant, kam suteikti teisę pasisakyti dėl migracijos politikos.
Nebūtų nesutarimų, jei čiabuvių (taip vadinsiu migraciją ribojančios šalies gyventojus) ir migrantų interesai būtų tie patys arba labai panašūs. Akivaizdu, kad jie nėra tokie. Čiabuviams nerimą kelia ne vien galimas gyvenimo lygio smukimas. Jie nuogąstauja, kad platesnės apimties migracija sunkintų pastangas išsaugoti savo kultūrą, mažintų tarpusavio solidarumą (sunkiau užjausti svetimus), silpnintų demokratiją, kenktų socialinei gerovės valstybei, pakertant pensijų ir kitų pašalpų lygį. Be konkrečių tyrimų nežinome, kiek pagrįsti minėti nuogąstavimai, bet nevalia jiems suteikti lemiamą vaidmenį, net jei jie turėtų tvirtą pagrindą.
Priimdami moralinius sprendimus, turime laikytis universalaus požiūrio, atsižvelgdami į visų paveiktų asmenų interesus, o ne tik to siauro rato, su kuriuo turime glaudžius ryšius. Mums reikia neutralizuoti polinkį teikti pirmenybę sau ir saviesiems. Vienas tokių instrumentų yra Rawlso „nežinojimo uždanga“. Nors jis siekė, kad ši uždanga būtų taikoma pagrindinei visuomenės struktūrai, ją galima pasitelkti kaip priemonę užtikrinti, kad vertinant moralinius sprendimus, nebūtų įtraukti nereikšmingi skirtumai. Individas, besirenkantis moralinius principus už nežinojimo uždangos, neturi žinių apie savo lytį, rasę, amžių, intelektą, turtus, įgūdžius, išsilavinimą ir religiją, vietą visuomenėje. Neturėdami šios informacijos mes nesiūlytume nei šališkų savanaudiškų principų, nei kokių diskriminuojančių nuostatų. Būtų neracionalu diskriminuoti juodaodžius arba teikti ypatingas privilegijas translytėms moterims dėl itin paprastos priežasties: nežinodami, ar esame juodaodžiai, ar translytės moterys, nepritartume principams, kurie galėtų būti pagrindas mus skriausti.
Vadinamieji kontraktualistai, tokie kaip Thomas M. Scanlonas, mano, kad turime pamatinį norą sugebėti savo veiksmus pateisinti ir pagrįsti, pasikliaudami bendrais laisvai pasirinktais principais, kurių kiti negalėtų pagrįstai atmesti. Tarkime, kad pasitvirtina čiabuvių nuogąstavimai apie migracijos įteisinimo žalą, jų gyvenimo kokybės smukimą. Tačiau nepakanka to, kad principas mane neigiamai veikia. Norėdamas nustatyti, ar galiu pagrįstai atmesti principą, turiu įvertinti jo poveikį kitiems. Nors principas man sukelia neigiamų pasekmių, neturiu priežasties jį atmesti, jei kitos alternatyvos sukelia didesnę žalą kam nors kitam. Gana akivaizdu, kad migracijos draudimo atveju gamtos loterijos pralaimėtojai labiau nukentės negu čiabuviai, kurie neturi pateisinamos priežasties atmesti migraciją įteisinantį principą.
Iki šiol kalbėta, lyg teisė migruoti yra vienalytė, suteikiama ar nesuteikiama visiems. Bet nereikia sutapatinti bėglių ir geresnio gyvenimo siekiančių ekonominių migrantų. Bėgliai gyvena už savo šalies dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami. Jie verčiami ieškoti prieglobsčio kitose valstybėse, nes negali saugiau gyventi savo šalyje. Jų tėvynė tapo nebetinkama vieta gyventi. Tad jie turi teisę migruoti, bet nebūtinai į tą valstybę, į kurią labiausiai norėtų. Ekonominių migrantų padėtis kita. Jie nebenori gyventi savo tėvynėje, nes negali ten išgyventi. Migracija jiems yra priemonė didinti gerovę, išvestinis tikslas. Jei yra veiksmingesnių priemonių šiam tikslui įgyvendinti, reiktų suteikti pirmenybę joms. Jeigu jų šalis staiga ūkiškai suklestėtų, nebebūtų priežasties migruoti. Nebūtų pagrindo ir tada, jei jie sulauktų tinkamos paramos, kuri leistų jiems įveikti skurdą. Teisė migruoti grindžiama teise išbristi iš skurdo. Apskaičiuojama, kad migrantų išlaikymas Skandinavijos šalyse kainuoja penkis ar šešis kartus daugiau negu kainuotų jų pačių valstybėse. Tokiu atveju būtų galima atmesti teisę migruoti arba ją riboti, nes egzistuoja patrauklesnė alternatyva.
Dorovinis visuotinumas nereiškia, kad negalime ypatingo dėmesio ir reikšmės skirti žmonėms, su kuriais turime ypatingą ryšį. Neginčytina, kad žmogus turi teisę labiau rūpintis savo vaikais ir šeima negu kaimynų. Neturėtume draugų, jei neskirtume jiems ypatingo dėmesio, o draugystė – viena didžiųjų gyvenimo vertybių. Nors mes pasirenkame savo draugus, su draugyste susietos pareigos nėra laisvai pasirenkamos, o kyla iš paties santykio, taigi yra duotos. Kultūra atlieka itin reikšmingą vaidmenį formuojant individo asmenybę, yra jo tapatybės dalis, jos vienkartinis turinys suteikia prasmės gyvenimui. Žmogui itin rūpi išsaugoti tas savybes, kurias jis laiko nepakeičiamomis savo gyvensenai, tad reikia sudaryti sąlygas, kurios leistų kultūrinės bendruomenės nariams užtikrinti jos klestėjimą. Turtingos valstybės pilietybė nėra tik nepagrįsta privilegija. Kadangi esame teisinės respublikos piliečiai, priimantys įstatymus, kurie yra mums privalomi, tai turime pareigą teisingai elgtis, įgyvendinti teisingumą vieni kitų atžvilgiu. Ši pareiga yra unikali ir nėra privaloma kiekvienam pasaulyje, ji nėra netiesioginė pasekmė kurios nors kitos visai žmonijai privalomos pareigos. Teisingumas yra tai, ką per savo bendras institucijas esame skolingi tik tiems, su kuriais palaikome tvirtus politinius santykius. Taigi šitokių specialių įsipareigojimų prisiėmimas nėra riboto geranoriškumo ir vietininkiškumo požymis. Šie įsipareigojimai nesuteikia teisės žmogui mažiau rūpintis pašaliniais žmonėmis, bet dažnai didina atsakomybę artimiesiems ir kitiems, su kuriais esame susieti specialiais ryšiais.
Šios pareigos ir įsipareigojimai švelnina reikalavimą vienodai traktuoti visų interesus, leidžia mums teikti pirmenybę mums brangiems asmenims ir projektams. Prioritetas gali būti teikiamas mūsų tautos ir valstybės bei jų narių klestėjimui, net jei reikia tam investuoti neproporcingai daug laiko ir išteklių. Bet šis palankumas saviesiems neturi visiškai nustelbti mūsų pareigų skurstantiems ir nuskriaustiesiems. Nėra algoritmo, kuris nustatytų, ką mes jiems skolingi ir kaip tą „skolą“ įgyvendinti. Akivaizdu, kad Vakarų valstybės daro per mažai. Šis aiškus aplaidumas yra gėdingas.
Nors priekaištaujama, kad migrantai kenčia prievartą, jei jie neįleidžiami į kurią nors valstybę, filosofas Davidas Milleris aiškina, kad negalima sutapatinti prievartos ir prevencijos. Kai migrantams neleidžiama imigruoti, viena alternatyva tampa nepasiekiama, bet lieka daugelis kitų variantų, pavyzdžiui, išvykti į kitą šalį, likti ten, kur esi ir taip toliau. Esate prievartaujamas, kai esate verčiamas ką nors konkrečiai daryti. Neprievartauji į savo namus neįsileisdamas atgrasaus kaimyno, tik atimi iš jo vieną iš daugelio galimų veiksmų. Yra daug kitų valstybių, į kurias imigrantas gali patekti, o šalis, į kurią jis mėgino persikelti, nebando sutrukdyti jam imigruoti kitur. Nepriimanti valstybė siekia tik to, kad jis neteisėtai nepatektų į jos teritoriją, o ne kad liktų savo kilmės šalyje, tad nėra prievartos ir liberalios demokratijos principų pažeidimų. Šis argumentas labiau tikina, kai atmetamas atitinkamai žinybai įteiktas formalus kreipimasis įsileisti, o ne kai ginkluoti pasieniečiai apgręžia žmones Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje.
Tarptautinė teisė pripažįsta visų valstybių teisę valdyti savo sienas ir nutarti, kam bus leidžiama atvykti į šalį, o kam ne. Šiai teisei įgyvendinti leidžiama pasikliauti prievarta, nelegaliai sieną kirtę migrantai dažnai jėga gražinami į šalį, iš kurios atvyko, net baudžiami kalėjimo bausme. Tarptautinis teisinis režimas greit nesikeis. Teisės imigruoti nepripažins turtingesnės šalys, į kurias labiausiai plūstų imigrantai. Jau kurį laiką Europoje didėja ksenofobiškos nuostatos, stiprėja prieš migrantus nusiteikusios politinės partijos ne tik neva tamsiuose Rytų Europos kampuose, bet ir anksčiau tolerancija pasižymėjusiose Skandinavijos šalyse, Nyderlanduose, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Priešiškumą migrantams skatina ne tik nepakantumas ir būgštavimai dėl galimo gyvenimo lygio smukimo, bet ir nuogąstavimai dėl neribotos imigracijos neigiamo poveikio vietos kultūrai, tarpusavio solidarumui, demokratijos tvarumui ir gerovės valstybės pamatams.
Nors Lietuva didžiuojasi esanti teisinė valstybė, vykdanti vertybėmis grindžiamą užsienio politiką, jos elgesys su migrantais labiau kritikuotinas negu gerbtinas. Neigiamos nuostatos migracijos klausimais nėra naujas reiškinys, sietinas su migrantų veržimusi į Lietuvą iš Baltarusijos. 2015 m. tarptautinis tyrimas „Migrantų integracijos politikos indeksas“ MIPEX paskelbė, kad Lietuva užima 34 vietą iš 38 valstybių pagal sąlygų palankumą migrantams, o tai vienas prasčiausių rezultatų tarp visų vertintų valstybių. 2020 m. rezultatai atskleidžia, kad šalyje įgyvendinama politika yra vertinama tik 37 taškais iš 100. Kitų tyrime dalyvavusių šalių vidurkis – 50 taškų iš 100. Tai reiškia, kad migrantams ir naujai į šalį gyventi atvykstantiems užsieniečiams kyla daugiau kliūčių nei galimybių. Lyginant su 2015 m. MIPEX tyrimo rezultatais, bendras Lietuvos vertinimas šiek tiek pakilo. Daugelis Lietuvos politikų instinktyviai priešinasi migracijai, ypač kai migrantai nėra europiečių kilmės. Kai 2015 m. ES šalys, iš esmės Vokietija, atvėrė duris daugiau negu milijonui migrantų, Lietuva reagavo skeptiškai. Prasidėjus masinei migracijai, vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis pasakė, kad Lietuva galėtų svarstyti galimybę priimti iki 10 bėglių, ir tik tokius, „kurie atitinka mūsų kultūrinius ypatumus, sakykime, yra krikščionys“. Kiti Lietuvos vadovai galvojo panašiai. Praėjus vos kelioms valandoms po Europos Komisijos siūlymo į Lietuvą perkelti 207 pabėgėlius ir per dvejus metus išnagrinėti 503 prašymus, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pareiškė, kad Lietuva nepasiruošusi tiek priimti, kad „įtempus visus pajėgumus, tai galėtume kalbėti apie 40–50 žmonių grupę“. Tiek apie europietišką solidarumą ir krikščioniškąjį gailestingumą. Vis dėlto Lietuva sutiko priimti ES jai skirtą 1105 pabėgėlių kvotą, o į Lietuvą atvyko maždaug pusė šio skaičiaus. Tiesa, kai kurios šalys, antai Vengrija, yra net priešiškiau nusiteikusios migrantų atžvilgiu. Bet kitų didesnis abejingumas nepateisina Lietuvos abejingumo. Nėra abejonės, kad didesnio bėglių skaičiaus priėmimas kenktų tam pritariantiems politikams ir partijoms, bet politikai, pretenduojantys į šalies lyderius, turi vadovauti, parodyti kitiems kelią, ne tik pritarti visuomenėje vyraujančiai nuomonei.
Baltarusijos suburtas nelegalių imigrantų srautas metė Lietuvai rimtą iššūkį. Reikėjo jį sustabdyti, nes didžiulis migrantų skaičius būtų viršijęs Lietuvos galimybes jais pasirūpinti, paskatintų kitus sekti jų pavyzdžiu, leistų Aliaksandrui Lukašenkai primesti savo sąlygas. Lietuvos valdžia teisėtai priešinosi Lukašenkos kėslams, bet ir skubėjo juos demonizuoti, laikydama jų mėginimą kirsti Lietuvos sieną hibridinio karo forma, o juos pačius – Lukašenkos agresijos bendrininkais. Nors migrantai bando nelegaliai patekti į Lietuvą pasikliaudami Baltarusijos tarnybų paslaugomis, jie nėra Lukašenkos režimo samdiniai, siekiantys destabilizuoti Lietuvą ar jai pakenkti. Jie nori pasiekti Vakarus, Lietuva – tik nemaloni ir nelaukta kliūtis.
Daugelis migrantų nėra badaujantys beturčiai, iš pradžių jie elgėsi įžūliai ir iššaukiančiai bei stokojo savybių, kurios paprastai sukeltų užuojautos jausmą arba gailestį. Hibridinio karo retorika sukūrė itin neigiamą migrantų įvaizdį, skatino juos traktuoti tik kaip grėsmę keliančius karius, nustelbė norą ir gebėjimą suprasti, kad tarp jų yra į bėdą patekusių žmonių, kuriems reikia ištiesti pagalbos ranką. Niekas neabejoja, kad žmogiškumas ir dorovė reikalauja suteikti pagalbą Baltijos jūroje skęstantiems migrantams, tad nepateisinamas abejingumas pasienyje įstrigusiųjų likimui, ypač žiemos metu (nors ir neaišku, kaip tai daryti), nenusileidžiant Lukašenkos kėslams. Akivaizdu, kad Vyriausybė neketina nei atsisakyti savo itin griežtos linijos, nei rimtai atsižvelgti į Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ kritiką ir siūlymus. Gabrieliaus Landsbergio pastaba, kad diskusijos dėl migrantų pasidalijimo tarp visų bendrijos šalių „yra būtent ne ta diskusija, kurios Lietuvos pusė nori“, rodė Vyriausybės abejingumą savo partnerių rūpesčiams ir migrantų likimui. Arkivyskupas Gintaras Grušas neseniai pažymėjo, kad migrantai yra mūsų broliai ir seserys, tad turime dėti visas pastangas jiems padėti, bet valstybė taip pat privalo sustabdyti jų panaudojimą politiniams tikslams. Jis neturėjo konkrečių pasiūlymų, kaip rasti deramą pusiausvyrą. Popiežius Pranciškus pažadėjo paremti 100 000 eurų suma migrantus, įstrigusius Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje.
