1948 m. paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pirmame Preambulės sakinyje rašoma: „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, o pirmoje pastraipoje pažymima, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Orumo svarbą ir reikšmę panašiai pabrėžia Vokietijos konstitucija, vadinamasis Pagrindinis įstatymas (Grundgesetz): „(1) Žmogaus orumas yra neliečiamas. Visų valstybės valdžios institucijų pareiga – jį gerbti ir saugoti. (2) Todėl Vokietijos tauta neliečiamas ir neatimamas žmogaus teises pripažįsta esant kiekvienos žmonių bendruomenės, taikos ir teisingumo pasaulyje pagrindu“.
Lietuvos konstitucijos II skirsnyje žmogaus orumas minimas keturis kartus. Tvirtinama, kad jį gina įstatymas, kad draudžiama jį žeminti, o įstatymai saugo, kad niekas nepatirtų kėsinimosi į žmogaus garbę ir orumą. Dabartinės vyriausybės programoje rašoma, kad „žmogaus teisės ir orumas – vertybės, kuriomis vadovausimės įsiklausydami į kiekvieno piliečio lūkesčius ir priimdami sprendimus“. Apibūdindamas gerovės valstybę prezidentas Gitanas Nausėda aiškino, kad „teisingumą socialinėje srityje suprantu kaip užtikrinimą, kad kiekvienas žmogus turėtų lygias galimybes siekti savo tikslų, galėtų gyventi oriai – ir savarankiškai“.
Taigi žmogaus orumas svarbus, gal net žmogaus teisių pagrindas, reikia jį saugoti ir puoselėti. Bet kas jis yra, kaip konkrečiai galime jį puoselėti arba pažeisti, koks jo santykis su žmogaus teisėmis, asmens laisve, autonomija? O gal, kaip rašo Harvardo prof. Stevenas Pinkeris straipsnyje „Orumo kvailumas“, tai tuščia prieštaravimų persunkta sąvoka be aiškaus turinio. Teigiama, kad vergovė ir degradacija yra doroviškai smerktina, nes pažeidžia žmogaus orumą, bet taip pat tvirtinama, jog negalima atimti žmogaus orumo, net jį pavergus ir pažeminus. Pinkerio kritika nėra originali, prieš du amžius panašiai rašė Arthuras Schopenhaueris. Dar anksčiau utilitarizmo tėvas Jeremy Benthamas panašius priekaištus reiškė laisvės sąvokai, sarkastiškai pažymėdamas, jog prigimtinių teisių gynėjai aiškina, kad mes visi gimstame laisvi, bet skundžiasi, jog tiek daug mūsų gimsta vergijoje. Tad kai kurie filosofai siūlo atsisakyti orumo sąvokos. Esą galime pasakyti viską, ką norime, apie žmogų, jo savybes ir dorovę, atsisakę neaiškios ir slidžios orumo sąvokos, juolab kad orumas mažai kuo skiriasi nuo žmogaus autonomijos, kurią gana gerai suprantame.
Reikia priešintis šiai pagundai. Orumas nėra šių dienų filosofijos naujadaras, kurį galime pašalinti, jam dar neįsitvirtinus. Ciceronas plačiai rašė apie orumą, kaip ir Renesanso filosofai, ką ir kalbėti apie Kantą. Sąvoka paini, ne be vidinių prieštaravimų. Kitaip ir negali būti, nes skirtingų kartų bei mokyklų mąstytojai pastebėdavo ir pabrėždavo skirtingus jo atspalvius. Kito ir tos pačios tradicijos supratimas. Katalikų Bažnyčia šimtmečiais mokė apie žmogiškąjį orumą, bet dar XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XIII, prabilęs apie darbo orumą, vis dėlto pabrėžė, kad pagal Dievo planą visuomenėje esama įvairių luomų, vieni kilnesni už kitus, kiti menkesni, tad skirtingi savo orumu, teisėmis ir galiomis. Tik po Antrojo pasaulinio karo Bažnyčia pradėjo skelbti, kad visų žmonių orumas yra lygus, kad jis nesąs skirstomas pagal luomus ar rangus. Antra vertus, nereikia manyti, kad „orumas“ yra ar taps nediferencijuota sąvoka, turinčia tik vieną skiriamąjį bruožą. Žaidimais laikome šachmatus, preferansą, futbolą, Rubiko kubą, kompiuterio Minecraft ir tuos 80 žaidimų, kuriuos Pieteris Bruegelis pavaizdavo savo paveiksle Vaikų žaidimai. Visi šie užsiėmimai vienas nuo kito ženkliai skiriasi, bet jie pakankamai panašūs, kad juos laikytume žaidimais.
Orumo sąvoka prieštaringa. Kartais jis suprantamas labai plačiai, kaip grindžiantis iš jo kylančias žmogaus teises. Orumas siejamas su pareiga gerbti asmens moralinį neliečiamumą ir jo besąlygišką, nelygstamą vertę, bei su žmogaus autonomija, jo gebėjimu sukurti ir įgyvendinti gyvenimo planą. Tad aiškinama, kad mūsų orumas pažeidžiamas kaskart, kai nusižengiama mūsų teisėms, su mumis nedorai elgiamasi. Orumą galima suprasti ir siauriau, jį sieti su žmogaus socialiniu statusu, garbe. Šitaip suprastas orumas reikalauja pagarbaus elgesio su žmonėmis, kurių nevalia pažeminti, niekinti, pagal kai kurių šalių įstatymus – ir šmeižti. Antra vertus, jei kas nors man sumeluoja, mane apšneka, užgauna, įskaudina, nepaiso kai kurių mano teisių, jis nebūtinai pažeidžia mano orumą. Plačiąja prasme orumas yra visų mūsų teisių šaltinis, visas jas netiesiogiai grindžia, tad dažnai ir pažeidžiamas. Siaurąja prasme orumas labiausiai sietinas su mums rodoma pagarba bei su pažeidžiančiais ir žeminančiais veiksmais. Tik mažas nuošimtis žmogaus teisių yra išimtinai grindžiamos siekiu apsaugoti žmones nuo pažeminimo ir degradacijos bei užtikrinti, kad deramai būtų pripažįstamas ir gerbiamas jų visuomeninis statusas.
Orumas turi bent tris skirtingus aspektus ar atspalvius. Pirmasis susietas su plačiąja orumo samprata, žmogaus verte ir asmens autonomija. Šį aspektą itin pabrėžė Immanuelis Kantas, kuriam orumas yra neįkainojama, besąlygiška, nepalyginama, įgimta ar savybinga vertės rūšis. Jis dar tvirtina, kad asmens autonomija yra žmonių orumo pagrindas. Daugelis dabarties filosofų irgi skiria ypatingą reikšmę autonomijai, asmens gebėjimui būti tuo, kuo jis nori, jo gebėjimui nusistatyti ir įgyvendinti gyvenimo planus ir tikslus. Ši savybė mus skiria nuo kiti gyvūnų, grindžia mūsų orumą bei žmogaus teises. Vokietijos konstitucija orumą tiesiog sieja su žmogaus teisėmis. Dėl orumo neliečiamybės, kurią turi ginti valstybė, ginamos ir gerbiamos žmogaus teisės. Nuodugniau aptarsiu ši orumo atspalvį vėliau.
Antrasis aspektas susijęs su statusų ir rangų sulyginimu ir paaukštinimu. Praeityje žmonės buvo skirstomi pagal rangus, o skirtingi rangai turėjo skirtingas teises, galias ir privilegijas. Kadaise dignitas nurodė rangą, kurį turėjo tik aukštesniųjų luomų nariai, kunigaikščiai aukštesni negu bajorai, vyskupai negu dekanai. Bajorams buvo leidžiama dalyvauti šalies valdyme, jiems galiojo skirtingi įstatymai, jie buvo teisiami ypatinguose teismuose ir tik dėl kai kurių nusižengimų. Reikėjo su jais pagarbiai elgtis, net kai jie nusidėdavo. Prasčiokai neturėjo rango ir tik ribotas teises.
Filosofas Jeremy Waldronas aiškina, kad aukštas statusas laipsniškai demokratėjo, prasčiokai įgijo vis daugiau teisių, su jais pradėta elgtis, lyg jie turėtų tą patį dignitas, kuris kadaise priklausė tik kilmingiesiems. Aukštuomenės dignitas virto žmogaus orumu, kai tapo privalu visus traktuoti lyg jie būtų bajorai, jiems rodyti deramą pagarbą ir susirūpinimą jų gerove. Žmogiškasis orumas paverčia kiekvieną žmogų bajoru, kiekvieną moterį karalaite, nebelieka baudžiauninkų ir kitų nevisateisių žmonių. Visų teisės yra lygios ir aukščiausio rango, visi turime teisę būti traktuojami kaip praeityje aristokratai. Jei kadaise mužikai nuolankiai prašydavo pono malonės, kurią jis retkarčiais teikdavosi suteikti iš savo gerumo, žmonės dabar primygtinai reikalauja, kad jų teisės būtų gerbiamos, o orumas – pripažintas. Šis savo vertės pajutimas reikalaujant, kad valdžia su mumis elgtųsi pagarbiai, kalbėtų ir stengtųsi mus įtikinti, o ne tik tiesmukai įsakinėti, yra vienas šiuolaikinės demokratijos pagrindų.
Įsidėmėtini du momentai. Pirma, orumas reikalauja pripažinti, kad visi yra lygūs, turi teises ir gali reikalauti deramos pagarbos. Nebėra skirtingų statusų. Antra, praplečiamas teisių laukas ir apimtis. Reikia gerbti ne tik pilietines teises, kurios užtikrina asmens, žodžio, minties laisves, teisę į nuosavybę, į teisingą bylos nagrinėjimą bei politines teises, kurios leidžia mums dalyvauti šalies politiniame gyvenime kaip rinkėjams ir renkamiesiems, bet dar ir socialines teises, būtinas oriam gyvenimui. Nedarbas, skurdas, neraštingumas, psichinės ligos ir panašios sąlygos pakerta žmogaus savigarbą, jį stigmatizuoja ir paprastai sumenkina kitų jam rodomą pagarbą. Siekdama užtikrinti šių piliečių orumą, valstybė turi padaryti viską, ką gali, kad sumažintų šias žeminančias nelygybes. Politologas Timothy Gartonas Ashas teisingai pastebėjo, kad gerovės valstybė perskirsto ne tik pinigus, bet ir orumą, o „orumo perskirstymas“ leidžia mažiau pasiturintiems laisviau kvėpuoti, jaustis visateisiais šalies piliečiais, o ne elgetomis.
Trečiasis atspalvis yra susijęs su žmogus elgsena, laikysena, iš dalies net išvaizda. Orus (angliškai dignified) žmogus išlaikytas, santūrus, grakštus, kilmingo veido. Jis žino savo vertę, bet nesipuikuoja, jam svetimas servilizmas bei pastangos įtikti, jis geba sutramdyti savo pyktį, nereaguoja perdėm emocingai į įvykius, pagarbiai elgiasi su kitais, bet ir išlaiko atstumą. Jis negalėtų būti entuziastišku Žalgirio sirgaliumi. Šitoks orumas susijęs su tam tikru gravitas, tad nėra norma: ne visi gali būti orūs, pavyzdžiui, neįgalieji, sergantys Alzheimeriu, mažamečiai vaikai. Bet vokiečių tapytojo Fritzo von Uhde’s paveiksle Heideprinzeßchen nutapyta basa, kokių aštuonerių metų mergaitė, išdidžiai stovinti pievoje su smilga burnoje primena, kad orumas nėra vien subrendusiųjų ar pasiturinčiųjų savybė. Šitoks orumas nepriklauso vien nuo dvasinių savybių, nemažą vaidmenį atlieka įvairūs doroviniu požiūriu niekiniai atsitiktinumai – finansinė padėtis (sunku oriai laikytis, kai gyveni skurde), ūgis (150 centimetrų ūgio vyras rečiau bus laikomas oriu negu 185 centimetrų), vyraujančios socialinės normos ir papročiai. Individas, kuris nesusipažinęs ar nepaiso priimtino elgesio ir etiketo taisyklių, apsileidžia, nesirūpina savo išvaizda, valgo rankomis, dėvi neišlygintus marškinius, nebus laikomas oriu.
Ši orumo samprata sunkiai dera su kitomis dviem. Orus žmogus perdėm panašus į rafinuotą aristokratą, bankininką, estetą, ir ne visi žmonės gali ar nori tokiais būti, juolab kad toks orumas gali degeneruoti į snobizmą, žmogaus vertę glaudžiai sieja su dabartinėmis, bet nebūtinai vertingomis visuomenės normomis. Be to, jis stiprina polinkį žmonėms suteikti skirtingus ir nelygios vertės statusus, nors rangų niveliavimas bei aukščiausio statuso sudemokratinimas ir suteikimas visiems buvo būtinas, siekiant pabrėžti žmogaus orumo vertę ir visuotinumą. Šis dalinis orumo sampratų nesuderinamumas primena, kad nepaisant įsitikinimo, jog reikia gerbti pagrindinį visų žmonių orumą, nelengva tai daryti realiame pasaulyje, nes žmonių veiksmai ir gyvenimo būdas veikia mūsų pastangas rodyti jiems vienodą pagarbą ir rūpestį. Buvusio JAV prezidento Baracko Obamos veiksmus ženklina orumas, kuris svetimas Donaldo Trumpo gyvenimo būdui. Nors iš dalies įgimtas, Obamos orumas yra aibės sąmoningų pasirinkimų per visą savo gyvenimą rezultatas, kaip ir Trumpo grubumas bei vulgarumas. Nereikėtų žmonių sąmoningai žeminti, bet tam tikras Trumpo ir kitų pasipūtėlių sugėdinimas, netgi įskaudinimas, ko gero, sveikintinas, nes tik taip galima išreikšti nepritarimą jų pretenzijoms ir polinkiui žeminti kitus.
Kantas teigia, kad orumas yra „aukščiau bet kurios kainos ir nieko ekvivalentiško jam nėra“, taigi negalima jo atsisakyti ar iškeisti. Gal taip yra, jei žmogaus orumas ne vien nuo jo priklauso, jis su juo gimsta, jei orumas sklinda iš žmogaus gelmių, iš Dievo sukurtos sielos. Bet pagal sampratą, kuri siejama su žmogaus elgsena, statusu ir visuomenės vertinimu, esama aplinkybių, kurios pateisina orumo atsisakymą. Jei tavo vaikai neturi maisto ir kitaip jo negali gauti, tai leistina prašyti išmaldų, nors žinai, kad tai negarbinga, ir jauti, kad save žemini ir pamini savo orumą. Būna ir kitų aplinkybių, kai žmogus verčiamas nusižeminti, kad apsaugotų artimuosius, nors tokiais atvejais jaučia gėdą, net pasibjaurėjimą savimi.
Sugrįžkime prie pirmosios prigimtinio orumo sampratos, – to orumo, kurį Visuotinė žmogaus teisių deklaracija laiko laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindu. Koks to orumo turinys? Savo veikale Dorovės metafizikos pagrindai Kantas rašė, kad protingos būtybės orumas kyla iš to, jog ji nepaklūsta jokiam kitam dėsniui, išskyrus tą, kurį tuo pačiu metu ji pati sau nustato. Moralė leidžia protingai būtybei būti savaiminiu tikslu. Taigi tik moralė ir žmogus, kiek jis pajėgia būti moralus, gali turėti orumą. Nesigilinant į Kanto filosofijos subtilybes (pavyzdžiui, kuria prasme orumas yra iš esmės moralės, o ne žmonių savybė), tarkime, kad žmogaus orumas slypi jo gebėjime priimti ir paklusti tik tiems nurodymams, kuriuos jis nustato sau, pasirinkdamas ir įgyvendindamas savo vertingo gyvenimo sampratą. Orumo šerdį sudaro žmogaus gebėjimas būti tuo, kuo jis nori būti. Norint būti doroviniu veikėju, reikia pačiam pasirinkti savo gyvenimo kelią, neleisti kitiems tave valdyti ar primesti savo gyvenimo sampratą. Gyvenimo planas turi būti realistiškas ir pasiekiamas, negali smarkiai viršyti turimų gebėjimų ir galių. Dažniausiai šie planai yra kuklūs – išsimokslinti, rasti profesiją, sukurti šeimą, jei įmanoma, patogiai gyventi. Paprastai patys negalime užsitikrinti oraus gyvenimo. Gebėjimas atpažinti vertingo gyvenimo bruožus bei turėjimas jo realizavimui reikalingų savybių mažai ką reikštų, jei nebūtume laisvi jį įgyvendinti arba jei kiti žmonės mums kliudytų.
Autonomija yra neginčytinai svarbus orumo elementas, bet nėra vieningo atsakymo į klausimą, ar galima orumą sutapatinti su ja, o jei autonomija kartais nedera su orumu, tai kam skirti pirmenybę? Pradėkime nuo paprasto, kasdieniško pavyzdžio. Filosofas Michaelis Rosenas atkreipia dėmesį į Prancūzijos ir Europos teismų nutartį, kad vietos valdžia teisėtai uždraudė nykštukų metimo konkursą, kai naktinio klubo klientai siekdavo kuo toliau ant pripučiamojo čiužinio numesti apsauginį kostiumą vilkintį nykštuką. Miesto burmistras uždraudė konkursą iš dalies dėl to, kad jis nerodė pagarbos žmogiškam orumui. Nykštukas Manuelis Wackenheimas kreipėsi į teismus, prašydamas panaikinti nutarimą, pažeidusį jo teises į laisvę ir darbą bei jį diskriminavusį. Jis argumentavo, jog šis užsiėmimas nepažeidė jo orumo, nes žmogus negali būti orus be darbo, o Prancūzijoje nėra darbo nykštukams, Prancūzijos aukščiausiasis administracinis teismas (Conseil d’Etat) atmetė Wackenheimo skundą, juo pasekė ir JTO žmogaus teisių komitetas, kai nykštukas apskundė Conseil d’Etat nutartį.
Atvejis įdomus tuo, kad orumas negrindė autonomijos, bet ją varžė, dėl jo buvo ribojama Wackenheimo teisė savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir užsitikrinti pragyvenimą. Nykštuko byla yra tarpinis atvejis. Nei jis manė, kad buvo aplinkybių verčiamas nusižeminti (jis iš vis nemano buvęs pažemintas), nei jis buvo kitų žmonių sąmoningai žeminamas: metimų organizatoriai nemanė, kad jie skriaudė nykštuką, tiesiog su juo susitarė, o nykštukas nebadavo, nebuvo benamis. Jei ginčijamasi, ar nykštuko orumas buvo pažeistas, ar galima kitaip paaiškinti ir pateisinti teismų nutartį? Rosenas pažymi, kad organizacija „Mažieji JAV žmonės“ atkakliai priešinosi nykštukų mėtymų įteisinimui, esą toks žingsnis kenktų nykštukų daugumos pastangoms užsitikrinti daugiau pagarbos bei savo vertės pripažinimą. Esą Wackenheimas turėtų atsisakyti veiksmų, kurie griautų jau ir taip trapų nykštukų orumo jausmą. Argumentas nelabai įtikina. Nykštukų savijautai ar jų puoselėjamam įvaizdžiui padaryta žala būtų per menka valstybės intervencijai pateisinti, nes tiek mažai žmonių buvo susipažinę su Wackenheimo atveju, kad jo elgesys paveiktų, ką žmonės apskritai galvoja apie nykštukus. Norint taikyti Johno S. Millio žalos principą, kuris leidžia riboti žmogaus laisvę tik tuo atveju, jei jo veiksmai kenkia kitiems, žala turi būti konkreti, apčiuopiama. Negalima drausti veiksmų ar žodžių vien dėl to, kad jie ką nors užgauna, įžeidžia ar sukelia pasipiktinimą, prisiminus, kad žmonės gali užsigauti ir įsižeisti be pagrindo. Trumpi sijonai ar iškirptės gali sukelti uolių musulmonų pasišlykštėjimą, bet įžeisti jų jausmai nėra pagrindas varžyti moterų laisvės rengtis, kaip nori. Nors valdžia negali pasikliauti žalos principu, siekdama uždrausti Wackenheimo mėtymą, gal jis turi pareigą solidarizuotis su kitais savo likimo draugais, atsižvelgti į tai, kaip jo veiksmai gali paveikti kitų „mažų žmonių“ savijautą.
Nors ir nėra vieningos nuomonės dėl Wackenheimo orumo pažeidimo, neginčytina, kad pažeistume nykštuko orumą, jei jį mėtytume, nesulaukę jo pritarimo. Mėtymas susietas su jų mažumu. Panašiai negalime tyčiotis iš aklųjų, statydami kliūtis jų kelyje arba atkakliai prašydami psichikos trūkumų turinčių asmenų atlikti užduotis, viršijančias jų galimybes. Mes neigtume jų orumą, pabrėždami trūkumus, kurių jie negali įveikti. Žmonių orumas itin pažeidžiamas, jei jie kankinami, žiauriai baudžiami. Bet kitais atvejais sunkiau nurodyti, kaip orumas pažeidžiamas. Vokietijos parlamentas, po rugsėjo 11 d. teroristų išpuolio JAV, priėmė įstatymą, kuris leido numušti lėktuvą, jei yra neginčijamas pagrindas manyti, kad juo bus pasinaudojama užmušti dar daugiau žmonių, pavyzdžiui, įsirėžiant į stadioną. Konstitucinis teismas paskelbė įstatymą antikonstituciniu, nes jo įgyvendinimas pažeistų įgulos ir keleivių orumą. Esą valdžia, užuot vykdžiusi savo pareigą apsaugoti jų gyvybę, juos nužudytų, kad kitus apsaugotų, tad juos traktuotų kaip priemonę, o ne kaip tikslą. Bet kur slypi tas orumas, kurį teismas mėgina apsaugoti? Ar keleivių orumas pažeidžiamas ir jie naudojami kaip priemonė, nes jų neatsiklausta? O jei jie pritartų numušimui, ar jų orumas būtų išsaugotas? Jei keleivių orumas pažeidžiamas, leidžiant juos nužudyti, ar nepažeidžiamas stadione susirinkusių žiūrovų orumas, jei leidžiama lėktuvui į juos įsirėžti? Ar nereikėtų numušti lėktuvą ir paaukoti keleivius, kurie vis tiek žus, kad žiūrovai, taigi daugiau žmonių, liktų gyvi? Kalbama apie orumą, bet esminis klausimas yra kaip sverti žmonių gyvybes ir tas aplinkybes, kuriomis jiems keliamas pavojus. Priekaištus ketinimui numušti lėktuvą galime aiškiau formuluoti pagal Pauliaus principą, kad nevalia daryti blogio, kad atsirastų gėris. Mat tyčinis ir sąmoningas žudymas yra nepateisinamas, kad ir kokias geras pasekmes jis sukeltų. Negali vieno žmogaus nužudyti, kad išgelbėtum dešimt, nevalia numušti lėktuvo ir nužudyti keleivių, kad išgelbėtum žiūrovus. Dėl Pauliaus principo ginčijamasi, bet bent aišku dėl ko.
Orumo klausimai sietini su reikšmingiausiais gyvenimo momentais, gyvybės pradžia ir pabaiga. Nutarimas turėti ar neturėti vaiko, kaip retas kitas, veiks tolesnę gyvenimo eigą, ir autonomija, taigi ir orumas, reikalauja, kad jis būtų laisvai priimamas. Bet, gyvybės principo šalininkų nuomone, moters sprendimą ir autonomiją riboja pareiga gerbti gemalo orumą, nenutraukti jo gyvybės. Jų nuomone, žmogus yra žmogus nuo apvaisinimo, kai susidaro zigota ir nusistato genetinė tapatybė. Gemalas ne išsivysto į žmogų, bet vystosi kaip žmogus, tad reikia saugoti jo gyvybę ir orumą. Remdamasis panašia logika, Johnas Locke’as pažymi, kad nors naujagimiai gimsta be tos lygybės, kurią racionalumas suteikia visiems žmonėms, jie gimsta jai (born to it), ir įauga į šį statusą panašiai, kaip didikų vaikai paveldi savo tėvų titulus. Nors oficialiai Vokietijoje abortai yra neteisėti, bet niekas nėra baudžiamas, jei jie įvyksta per pirmąjį trimestrą ir po moters pokalbio su psichologu. Rosenas pabrėžia padėties paradoksalumą, sakyčiau net absurdiškumą. Vokietijos teismai leidžia valdžiai nepaisyti gemalo teisės į gyvybę, kurią grindžia nepažeidžiamas gemalo orumas, bet ir nustato leistinas šios teisės nepaisymo ribas.
Mirtis gali sukelti panašų konfliktą tarp orumo ir autonomijos. Senatvę dažnai lydi įvairūs negalavimai nuo fizinių kančių, kurias sukelia kai kurios neišgydomos vėžio rūšys, iki dvasinės mirties, kai Alzheimerio liga užtemdo ir užmigdo atmintį bei dvasinį tęstinumą. Abu atvejai užtikrina, jog nelaimingasis negalės oriai gyventi. Eutanazijos šalininkai aiškina, kad jei žmogus laisvas nustatyti savo gyvenimo gaires, tai jis turėtų būti laisvas nutarti, kada ir kaip jis mirs, juolab tada, kai jis nebegalės oriai gyventi. Nutarimas, ar toliau gyventi, ar nutraukti gyvenimą, yra paskutinė jo autonomijos išraiška. Katalikų Bažnyčia ir didžioji dauguma filosofų, antai Kantas ir Locke’as, mano, kad eutanazija doroviškai nepriimtina, žmogui neleista savęs nužudyti, nes tai prieštarauja žmogiškajam orumui. Pasak Locke’o, aš negaliu sunaikinti savo gyvenimo, nes tai yra kažkas, kas man skirta, mano Kūrėjo patikėta naudoti jo tikslams, o ne saviems. Čia yra ryški takoskyra tarp skirtingų orumo ir autonomijos tarpusavio ryšių supratimo. Vieniems žmogaus orumas yra įkūnijamas jų autonomijoje, kuri savo ruožtu suteikia vertę jų pasvertiems nutarimams. Kitiems autonomija yra labai svarbi vertybė, bet dėl jos negalima pateisinti veiksmų, kurie prieštarauja įgimtam orumui. Orumas nustato neperžengiamas ribas, kurias turi gerbti dorovės paisantis žmogus.
Siekiau paaiškinti, kas yra orumas, bet gal tik padidinau sumaištį, nagrinėdamas skirtingas sąvokos sampratas, dviprasmybes, vidinius prieštaravimus. Bet minimaliai – orumas skatina mus jausti savo vertę, savo nuožiūra tvarkyti savo gyvenimą, reikalauti, kad mūsų teisės būtų gerbiamos ir kad nebūtume žeminami.
