Spalį prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad patriotinis ugdymas turi tapti privaloma švietimo dalimi. Valstybės saugumu turi rūpintis kiekvienas pilietis, tad integruotas pilietinis ir patriotinis ugdymas yra neatsiejama nacionalinio saugumo užtikrinimo prielaida. Jei būtina, privalu įgyvendinti reikalingus pokyčius mokyklose ir švietime apskritai. Numatoma, kad pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas visose Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose būtų privalomas nuo 2024 m. rugsėjo. Nausėdos pastabos, išsakytos per susitikimą dėl pilietinio ir patriotinio ugdymo, buvo proginės, trumpas bendriausių bruožų apibūdinimas bei įvadas į platesnes diskusijas. Jis suplakė į vieną patriotinį ir pilietinį ugdymus bei glaudžiai susiejo pilietiškumo ir gynybinius įgūdžius. Gynybinių ir karinių aspektų svarbą pabrėžia ir tai, kad kurso organizavimu rūpinasi Lietuvos šaulių sąjunga.
Būtent dėl Šaulių sąjungos vaidmens ir užuominų apie gynybos įgūdžius Nausėdos pastabos ir neramina. Dabartinėmis sąlygomis, Rusijos ir Ukrainos karo šešėlyje, stiprėja polinkis į patriotizmą žvelgti per saugumo prizmę, pražiūrint, kad patriotas pirmiausia nėra ateities karys, bent jau nemilitaristinėse valstybėse. Išskyrus itin specifines aplinkybes, rengimasis karui neturėtų būti svarbi bendrojo auklėjimo dalis. Lietuva nėra kokia nors Sparta, kuri beveik kasmet kariaudavo. Hitlerjugendo ir įvairių komunistinių jaunimo organizacijų ugdymas buvo iškrypimas, patriotinio auklėjimo parodija, o ne sektinas pavyzdys.
Bene pirmasis lietuvio straipsnis, nuosekliau nagrinėjęs patriotizmą, buvo 1923 m. paskelbtas filosofo Stasio Šalkauskio „Tikras patriotizmas ir jo reiškimosi lytis“. Tuo metu Lietuvos geopolitinė padėtis buvo nepavydėtina. Skirtingai nuo dabartinės Lietuvos, ji neturėjo jokių patikimų sąjungininkių, buvo apsupta priešų. Lenkija buvo užgrobusi Vilnių, Vokietijoje augo revanšistinės nuotaikos, nacionalsocialistai telkė jėgas ir rengėsi perversmui, Mussolinio fašistai jau buvo įvykdę savo „žygį į Romą“ ir perėmę Italijos valdymą, Maskva nebuvo susitaikiusi su imperijos netektimi, bolševikai svajojo apie buržuazinę valstybių santvarką sugriausiančią pasaulinę revoliuciją. Šalkauskis neragino jaunimo rengtis galimam karui, bet griežtai smerkė nacionalistus, tarp jų ir lietuvius, šovinistines nuostatas, imperines svajones.
Šalkauskio tautos samprata buvo moralistinė, pabrėžianti doros svarbą. Jis tautą suvokė ne kaip faktą, bet labiau kaip pašaukimą ir uždavinį. Tauta mylima ne dėl to, kad ji didelė, graži ir galinga, o visų pirma dėl to, kad ji sava; kitą kartą net dėl to, kad nelaiminga ir skriaudžiama. Tauta turi tobulėti, kaip tobulėti turi ir ją priglaudžianti bei užbaigianti tautinė valstybė ir jos piliečiai, ypač patriotai. Straipsnyje Šalkauskis tvirtino, kad „dalykas mylimas ne toks, koks jis yra, bet toks, koks jis privalo būti“. Patriotizmas yra susietas su tinkamai suprastos didybės pageidavimu savo tautai. Svarbu ugdyti išvidinę vertę ir dvasinę didybę, kurią galima neribotai plėsti ir tobulinti, ne materialinę ar fizinę, kuri gali skatinti aroganciją ir agresiją. Šalkauskis nurodė Lenkijos pavyzdį. Negebėjusi suprasti, kad kultūrinė įtaka svetimai tautai nesuteikia teisės jos valdyti, „vakarykštė vergė pasidarė kitų tautų pavergėja ir tuo iš naujo ilgam laikui užnuodijo tautinių santykių atmosferą Rytų Europoje“.
Tikrasis patriotizmas pageidauja savo tautai moralinės didybės, jos ugdymas yra „pirmutinė tikro patrioto pareiga“, o patriotizmas, nustojęs skatinti savo tautą tobulėti, yra „tarsi apmirusi šaka, neduodanti vaisių“. Norint, kad tauta taptų nacija (pasiektų aukščiausią savo raidos pakopą), ji turi dalyvauti kuriant universalią civilizaciją ir kultūrą. Patriotas siekia, kad jo tautiečiai būtų dori ir kūrybingi. Karžygių nebūtinai reikia, nes nacionalistai, šovinistai, imperialistai ir kiti, suteikiantys ypatingą reikšmę galiai, yra ne tik „žmonijos, bet ir savo tautos budeliai“. Norint tobulėti, reikia atpažinti trūkumus ir neigiamas tendencijas, su jomis kovoti ir jas įveikti. Šiuo atžvilgiu patriotizmui reikia kritiško, o ne pamaldaus požiūrio į valdžią ir esamą santvarką.
Šalkauskis nebuvo neklystantis mąstytojas. Galima atmesti daugelį jo tautos supratimo elementų, antai teleologinę nuostatą, kad tautos turi ypatingas užduotis, kurias turėtų siekti įgyvendinti, kad Lietuvos paskirtis esą tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Nėra jokių garantijų, kad pasiseks išvystyti kultūros milžinus, o valstiečių kultūrinimas nedaug kuo skyrėsi nuo buržuazinių įpročių diegimo, mokymo valgyti su peiliu ir šakute, o ne rankomis iš bliūdo. Bet Šalkauskis neklydo, pabrėždamas visoms tautoms nelengvai pasiekiamą dorą. Savo piliečių moralei ir savo valdžios poelgiams abejingos tautos gali įbauginti kaimynes, bet jos nebus gerbiamos ir jomis retai bus sekama. Šalkauskio patrioto ir patriotinio ugdymo samprata svetima dabartinei valdžiai, bet turėtų priminti, kad ir realių grėsmių akivaizdoje gal nereikėtų skirti ypatingos reikšmės gynybos įgūdžiams mokyti. Patriotas bus pasiryžęs aukotis, siekdamas užtikrinti šalies saugumą, gins ją, jei ji bus užpulta, tačiau vargu ar teiks pirmenybę kariniam mokymui, veikiausiai atsispirs galvosenai, kad kareivinės yra apsišvietusio patriotizmo židinys.
Negalima sutapatinti piliečių ir patriotų. Piliečiai gali nebūti patriotai, nors patriotai dažniausiai yra ar siekia tapti piliečiais. Nebūdamas piliečiu, negali visapusiškai dalyvauti šalies politiniame gyvenime, prisidėti lemiant jos dabartį ir ateitį. Pilietybė yra teisinė kategorija, kurią suteikia valstybė. Ji įpareigoja laikytis įstatymų, bet tai turi daryti ir ne piliečiai bei turistai. Pilietis gali nesidomėti politika, būti abejingas, net priešiškai nusiteikęs savo šalies atžvilgiu. Iš šitokių „popierinių“ piliečių mažai ko tikimasi. Paprastai kai kalbama apie pilietiškumą, turime omenyje sąmoningus ar įsipareigojusius piliečius, kurie aktyviai dalyvauja šalies gyvenime ir politikoje, rūpinasi jos gerove. Turime dvi skirtingas sąmoningų piliečių sampratas. Pagal pirmąją pavyzdingas pilietis nuosekliai gerbia įstatymus, jų nepažeidinėja, reikalui esant padeda valdininkams juos įgyvendinti. Antroji samprata nurodo, kad sąmoningas pilietis pagarbiai, bet kritiškai vertina šalies valdžią ir nusistovėjusią tvarką, pastebėjęs šalies trūkumus ar ydas, antai mažumų diskriminaciją, gal net parodo pilietinį nepaklusnumą. Šios sampratos gali susikirsti. Klusnus valdžios nurodymų įgyvendinimas gali prisidėti įtvirtinant valdžios peršamas normas ir praktikas, kritiškas jų vertinimas gali skatinti nepritarimą valdžios veiksmams. Geras pilietis pagal pirmąją sampratą gali tapti nevykusios valdžios ramsčiu, o su blogybėmis kovojantis pilietis gali patekti į valdžios nemalonę ir būti laikomas rimties ir tvarkos griovėju.
Tai nėra tik teorinė galimybė. Tarpukariu Antanas Smetona ir tautininkai uzurpavo valdžią, pabrėždavo režimo palaikymo svarbą ir tai pristatydavo kaip patriotizmo etaloną. Esą tikri patriotai yra tautininkai ir jiems prijaučiantieji. Uolūs tautininkai padėjo autoritariniam režimui išlikti valdžioje, slopino demokratiją patriotizmo vardu. Valdžios kritikai, ir tikrai turėję ką kritikuoti, rizikuodavo atleidimu iš darbo, įvairiomis baudomis, net kalėjimu. Vasario 16-osios akto signataras ir trumpalaikis premjeras Pranas Dovydaitis 1932 m. už kritines pastabas Pavasarininkų kongrese buvo nuteistas kalėti pusantro mėnesio. Šiuo atveju drausmingi piliečiai kenkė Lietuvai, nors ir siekė jos gerovės.
Šalkauskis nebuvo aklas tvarkos gerbėjas. 1935 m. laiške prezidentui Smetonai jis rašė: „Mano giliu įsitikinimu, aiškiai yra atėjęs laikas nedviprasmiškai, lojaliai ir griežtai pakeisti valdomąjį režimą… Tas faktas, kad režimas turi remtis cenzūra, nepaprastu policijos pareigų išplėtimu ir normaliai nepateisinamu elementarių laisvių suvaržymu, yra geriausias vienybės nebuvimo visuomenėje įrodymas“. Šalkauskis nenukentėjo dėl šio laiško.
Skirtingų pilietiškumo sampratų susikirtimas bent švelnia forma yra neišvengiamas, nes reikia nustatyti, kokį požiūrį diegti. Ar verčiau pabrėžti pareigą, atsakomybę ir klusnumą, ar skatinti savarankiškumą bei atsakomybės jausmą už priimtus sprendimus ir juos palaikančias psichologines nuostatas? Pavojai susiję su abiem pilietiškumo sampratomis. Raginimai kritiškai, o ne pamaldžiai vertinti valdžios veiksmus gali skatinti ne tik skeptišką, bet ir cinišką požiūrį į valdžią, polinkį laikyti ją nesąžininga, netikėti jos peršamų savo veiksmų paaiškinimu, iš aukšto ir niekinančiai žiūrėti į pasyvius bendrapiliečius. Jei šitoks perdėm kritiškas požiūris plačiai paplistų, jis galėtų įdiegti nepagarbos valdžiai ir jos institucijoms kultūrą, panašią į tą, kuri paplito tarp studentų JAV septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje. Savo ruožtu tai sukėlė pasipiktinimą tarp tradicinių patriotų, kurie manė, kad tyčiojamasi iš jų įsitikinimų ir menkinamos jų vertybės. Pravartu pastebėti, kad ne tik noras aklai nepritarti valdžios ir visuomenės trūkumams skatina kritišką požiūrį į valdžią, polinkį atmesti jos aiškinimus. Aršūs buvusio prezidento Donaldo Trumpo rėmėjai skeptiškai vertina valdžios veiksmus ir netiki jos pasisakymais, bet ne todėl, kad jie individualiai ir savarankiškai priėjo tą pačią išvadą, bet kad aklai tiki tikrovei prieštaraujančiais Trumpo pasakojimais. Lietuvos „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyvių priekaištų valdžiai motyvai ir motyvacija panašūs į buvusio JAV prezidento gerbėjų.
Paklusnumą vertinančiam pilietiškumui būdingi savi pavojai. Kaip rodo tautininkų pavyzdys, tai gali skatinti perdėtą pagarbą valdžiai, dirbtinę vienybę, nepakantumą kitaip galvojantiems, bandos mentalitetą. Rusijos agresija prieš Ukrainą lengvina dabartinį šių neigiamų savybių įsiviešpatavimą Lietuvos visuomenėje. Net švelni valdžios politikos Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu kritika griežtai ir beveik visuotinai smerkiama.
Pasmerkimo sulaukia ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir kitų šalių vadovai, jei jie drįsta reikšti nuomonę, kuri skiriasi nuo vyraujančių nuostatų, nuo šiandienės įprastinės išminties. Kilo pasipiktinimo banga, kai vasarą popiežius Pranciškus pasakė, kad „galbūt NATO lojimas prie Rusijos durų paskatino Kremliaus vadovą piktai sureaguoti ir sukelti konfliktą“, taigi kad NATO veiksmai galėję prisidėti prie Putino nutarimo pulti. Pažodžiui vertinant popiežiaus pasisakymą, jis yra visiškai tikslus: pats Putinas pakartotinai pabrėžė, kad NATO plėtra kelia grėsmę Rusijai, tad Vakarai turintys atstatyti iki 1997 m. Rytų Europoje egzistavusią padėtį. Popiežiaus pastabos buvo apie tai, ką Putinas galvojo, ir nieku gyvu neteisino Putino veiksmų, o pats Pranciškus stačiatikių patriarchui Kirilui pasakė, kad „patriarchas negali būti Putino klapčiukas“. Dar daugiau kritikos sulaukė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pastaba, kad Vakarai turėtų apsvarstyti, kaip patenkinti Rusijos saugumo garantijų poreikius, jei Putinas sutiktų derėtis dėl karo Ukrainoje užbaigimo. Kaip ir popiežius, Macronas neteisino Rusijos agresijos, bet priminė, kad siekiant tvarios taikos, reikia atsižvelgti į Kremliaus nuogąstavimus, kurie prisidėjo prie Rusijos sprendimo įsiveržti į Ukrainą. Ar galima tai daryti, nepažeidžiant esminių Ukrainos interesų, yra kitas klausimas.
Nelengva ugdyti pilietiškumą ir patriotizmą. Paprastai pabrėžiama pareiga vykdyti įstatymus ir palaikyti esamą tvarką. Žmonių išrinkti atstovai įstatymus priėmė, laikydamiesi konstitucijos, o esama padėtis susiklostė dėl to, kad piliečių dauguma jai pritaria arba bent nemano, kad reikėtų ar verta jai priešintis. Pareiga paklusti itin pabrėžiama jėgos struktūrose ir ginkluotose pajėgose, kurios grindžiamos griežta drausme. Eilinis vykdo seržanto įsakymus, o ne juos vertina. Šios taisyklės mokomas kiekvienas karys nuo įstojimo dienos. Bet ar kas tinka arba pateisinama kariuomenėje, tas galioja ir bendrojo ugdymo mokyklų mokiniams, gimnazistams, ypač prisiminus, kad jaunimas imlus, linkęs gerbti vyresnius autoritetus, tad priimti jų pasisakymus kaip tikrą pinigą? Ar mokyti juos be abejonių vykdyti įsakymus, ar pabrėžti, kad kai kurie įsakymai gali pažeisti karo taisykles, tad jų vykdymas nėra privalomas, gali tapti karo nusikaltimu? Ar išvis reikalingi visiems privalomi kursai, kurie kartu diegs pilietiškumą ir karinius įgūdžius, lyg tai būtų tas pats dalykas, ar karinio elemento įtraukimas neiškreips pilietiškumo supratimo, jaunimui primetant kariškių mentalitetą? Esu gana tikras, kad Šalkauskis nepritartų tokiems kursams.
Lietuva yra demokratija, o ne totalitarinė valstybė, tad galima viltis, kad planuojami kursai bus be didesnių perlenkimų. Susidaro įspūdis, kad karininkija yra nuosaikesnė negu juos kuruojantys politikai. Vargu ar neapykanta priešui bus sąmoningai diegiama, bet turime pagrindo nerimauti, jei istorija yra kelrodis į tai, kas gali nutikti. Bene visais laikais visuose karuose priešas nužmoginamas, vaizduojamas kaip blogybės įsikūnijimas, tad vertas mirties. Neseniai išleistoje knygoje apie Anglijos revoliuciją cituojamas parlamento šalininko raginimas, kad „dabar ne laikas gailestingumui, ne dabar žiūrėti į savo priešus kaip į tautiečius, kaip į giminaičius ar bendražygius protestantus, bet kaip į Dievo ir mūsų religijų priešus ir Antikristo šalininkus, todėl nevalia mūsų akims jų užjausti, mūsų kardams jų pasigailėti“. Panašiai galvota ir Antikoje, galvojama ir dabartiniais laikais. Kone kiekviename kare, kuriame dalyvavo seniausia pasaulyje demokratija JAV, priešas tapo paniekos, neapykantos ir rasistinių nuostatų objektu. Neapykanta buvo taikoma priešo vadovybei ir eiliniams kariams. Per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiai japonus laikė nepilnaverčiais žmonėmis, karikatūrose dažnai juos vaizduodavo beždžionėmis. Populiariausias iliustruotas savaitraštis Life pirmame puslapyje išspausdino nuotrauką, vaizduojančią jauną moterį su japono kareivio kaukole. Moteris rašo sužadėtiniui padėkos laišką už atsiųstą kaukolę. Kitų demokratijų kareiviai elgėsi ir galvojo panašiai. Neapykanta priešui išsivysto greitai, bet slopinama sunkiai.
Guostų gebėjimas tikėti, kad praeityje daug kentėję lietuviai būtų pakantesni, gerbtų priešus ir karo taisykles, mat yra susipažinę su jų nepaisymo pasekmėmis. Vargu ar taip bus. Nors Lietuva tiesiogiai nedalyvauja kare Ukrainoje ir jos piliečiai nežūsta mūšio lauke, neapykanta rusams plačiai paplitusi, viešai skatinama, valdžia lyg pritaria arba bent nesiima priemonių neapykantai sutvardyti. Viliuosi, kad patriotizmo kursuose numatomas priešas – būtent rusų kariai – nebus vaizduojami, kaip Lietuvoje dabar itin madinga, „orkais“, nežmogiškomis būtybėmis, kuriuos galima, gal net privaloma naikinti be sąžinės priekaištų. Polinkis nužmoginti priešą pasireiškia, net kai priešai yra savi. Teisindami 1948 m. gegužės trėmimus, kurių aukomis tapo 40 000 žmonių, lietuviai rašytojai pasikliovė biologinėmis metaforomis, tapatindami partizanus, jų talkininkus, taigi ir tremiamuosius, su vabzdžiais. Juozas Baltušis teigė negalįs toliau kęsti „niekšingųjų šliužų“, Julius Būtėnas tvirtino, kad liaudis „reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščiųjų parazitų“, o Vladas Mozūriūnas aiškino, kad liaudies priešus kurstė „bedvasiai, sutanomis apvilkti kirminai“.
Susitaikymas su termino „orkas“ vartojimu nėra vienintelis atvejis, kai Lietuvos valdžia nesipriešina neapykantos kurstymui ir ksenofobijai. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė atkakliai demonizuoja migrantus, mėginančius kirsti Lietuvos sieną, primygtinai juos vaizduodama kaip Lietuvai kenkti siekiančius Lukašenkos ir Rusijos hibridinio karo savanorius, o ne bėglius iš karo zonos, ieškančius politinės užuovėjos ir saugesnio gyvenimo. Nors pirmieji nelegalūs migrantai iš Irako sąmoningai pasinaudojo Baltarusijos valdžios paslaugomis, seniai aišku, kad migrantai mėgina patekti į Lietuvą ne dėl to, kad talkininkautų Lukašenkai, o dėl to, kad kelias per Baltarusijos girias nepalyginti saugesnis negu mėginimas perplaukti Viduržemio ar kitas jūras. 2022 m. iki rugpjūčio pabaigos daugiau nei 1200 migrantų žuvo Viduržemio jūroje, nuo 2014 m. žuvo beveik 25 000. Net Bilotaitei turėtų būti akivaizdu, kad migrantai nekelia jokių pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ji nėra vienintelė politikė, išdidžiai nusiteikusi prieš migrantus, bet ant rankų pirštų galėtum suskaičiuoti politikus, kurie kritikuoja šią žmogaus teises pažeidžiančią nuostatą, kuri nedera nei su tarptautinėmis normomis, nei su nesiliaujančiu didžiavimusi, kad Lietuva vykdo vertybinę politiką.
Paradoksalu, kad tiek dėmesio skiriama saugumui, kai saugumas yra užtikrintas. Nežinia, kaip baigsis karas Ukrainoje, bet akivaizdu, kad Rusija patyrė neįsivaizduotos apimties pralaimėjimą. Paaiškėjo, kad jos ginkluotosios pajėgos nebuvo tinkamai parengtos ir blogai kovoja, užtruks mažiausiai dešimtmetį atstatyti išeikvotų ginklų atsargas, o išskyrus branduolinius ginklus, jie neatitiks NATO ginklų standartų, net jei visos sankcijos būtų atšauktos. Rusijos revanšizmas ribosis žodžiais, nes priešingai nei Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo, jai trūksta ekonominių ir mokslinių pajėgumų, reikalingų valstybės galiai atkurti. Prieš tris dešimtmečius Rusija buvo pašaipiai vadinama Burkina Fasu su raketomis. Dabar apibūdinimas gana tikslus. Taip, raketos išliks ir kels potencialią grėsmę žmonijai, bet pavojaus neutralizacija bus išskirtinis Vašingtono rūpestis. Lietuva neturės jokio vaidmens nei atgrasydama Maskvą, nei apsisaugodama nuo galimo strateginio antpuolio. Gimnazijose išmokti kariniai įgūdžiai nebus reikalingi raketų ir oro pajėgų konfrontacijose.
Atsižvelgus į dabartines visuomenės nuotaikas, nemanau, kad pilietiškumo ugdymas turėtų būti siejamas su karinių įgūdžių mokymu, ypač privalomuose kursuose, kuriuos prižiūrėtų Šaulių sąjunga. Dėstytojai veikiausiai nebus deramai parengti, tad veikiausiai nebus skiriama deramo dėmesio ginkluotų konfliktų taisyklėms. Bus sunku atsispirti pagundai skiepyti patriotizmą, pasikliaujant supaprastintu konflikto vaizdavimu, kuriame „geriečiai“ lietuviai priešinasi agresyviems, blogos valios persunktiems rusams, taigi gėrio kova su blogiu. Tokiame pasakojime mažai vietos niuansams, juo labiau subtilumui.
Privalomas kursas gimnazistams yra nereikalingas, netgi perteklinis, švaistymas laiko, kuris būtų geriau išnaudojamas įprastinėms studijoms. Vaikinai dabar įpareigoti atlikti karinę prievolę, tikiu, kad laikantis lygybės ji greitai bus įvesta merginoms. Taigi dauguma piliečių įgyja ar įgis karinį mokymą ir tada, kai jie yra brandesni. Esama jaunuolių ir galbūt merginų, kurie aistringai domėsis kariniais reikalais ir mokymais. Jų interesams tenkinti galėtų būti organizuojami pasirenkamieji kursai, o jie patys galėtų įstoti į jaunuosius šaulius ir ten pasinerti į karinius reikalus. Patriotiniame auklėjime daugiau dėmesio turėtų būti skiriama pastangoms įtikinti jaunimą pasilikti Lietuvoje ar išvykus sugrįžti bei kurti didesnes šeimas, Lietuvai dar neištuštėjus.
Man ganėtinai patraukli Šalkauskio patriotizmo samprata, pabrėžianti doros ir dvasinio tobulėjimo reikšmę. Tačiau vargu ar ji veiksmingai skatins jaunimo patriotinius jausmus, įkvėps norą aukotis tėvynei. Sudėtinga pateisinti aiškios pirmenybės suteikimą savo bendrapiliečiams ar tautiečiams, kai galioja visuotinis raginimas tobulėti dvasiškai ir morališkai. Žydų maldoje Al Hanisim dėkojama „už stebuklus ir išgelbėjimą, ir už galingus darbus, ir už pergales, kurias užtikrinote anais laikais mūsų protėviams ir mums dabar“. Galingi, įkvepiantys žygiai ir darbai yra tie, kuriuose žmogus rizikuoja savo gyvybe, dažniausiai kare. Šiuo atžvilgiu mažai kas pakito nuo Biblijos ir senų laikų. Daugelis mūsų žino apie Winstono Churchillio vadovaujantį vaidmenį per Antrąjį pasaulinį karą, apie Vokietijos miestus bombardavusius lakūnus, gal net apie feldmaršalą Bernardą Montgomery. Bet mažai kas žino ir mažai kam rūpi, kad rašytoja Vera Brittain pasmerkė masinį civilius žudantį Vokietijos miestų bombardavimą, o filosofė Gertrude E. M. Anscombe – branduolinių ginklų naudojimą. Abiem moterims reikėjo drąsos reikšti tai, ką daugelis bendrapiliečių laikė išdavikiškomis nuomonėmis, bet joms negrėsė nei mirtis, nei kalėjimas. Tad jos neįtraukiamos į didvyrių gretas, retai minimos kaip sektinas pavyzdys.
Karas, deja, turi savo žavesio. Ilgainiui tapęs aršiu pacifistu, Levas Tolstojus veikale Karas ir taika nupiešė nevienareikšmį karo vaizdą, atskleidė jo blogybes, bet daugelis skaitytojų ir filmų režisierių pasiduoda tradiciniam sentimentaliam karo romantizavimui ir mato tik garbingą rusų pasipriešinimą agresoriui. Apskritai mes minime kare žuvusiuosius, bet šloviname jų žudikus. Per Napoleono karus žuvo milijonai, vien 400 000 per žygį į Maskvą, bet jis tebelaikomas išskirtine asmenybe ir karžygiu.
Reikia priminimų, kad būtina pagarbiai elgtis su priešu, bet reikia ir pasakojimų apie praeities didvyrius. Tarpukario Lietuvoje praeities pergalės buvo svarbus tautinio ir patriotinio auklėjimo elementas, romantizuota Adolfo Šapokos istorija lėmė praeities supratimą, daugeliui berniukų buvo suteikiami Vytauto, Algirdo, Kęstučio, Mindaugo ar Gedimino vardai. Kadaise galvojau, kad gerai, jog ta mada praėjo, nes ji rodė, kad tauta subrendo, bet dabar nesu tuo tikras.
Žmogus – sudėtinga, nevienalytė būtybė, įkūnijanti įvairius prieštaravimus. Tie prieštaravimai atsispindi jo organizacijose. Smetonos valdžia puoselėjo Šaulių sąjungą, kurios narių dauguma palaikė autoritarinį jo režimą. Bet neproporcingai daug šaulių išėjo į mišką partizanauti ir žuvo, kovodami už laisvę. Dabartinėmis sąlygomis patriotinis auklėjimas neapsieis be romantizuotos praeities ir be kovos už laisvę aukų pabrėžimo, bet šiuos momentus turi atsverti nuoseklios pastangos vengti priešo demonizavimo ir juo grindžiamos dirbtinės vienybės skatinimo.
