Pastangos nustatyti valstybės ir Bažnyčios santykius yra vienas pagrindinių Vakarų politinio gyvenimo bruožų nuo krikščionybės atsiradimo. Šiandien valstybės galia tiek išaugusi, kad religija negali jai mesti rimtesnio iššūkio Vakaruose, bet vadovai ir tikintieji tebeteikia daug reikšmės tiems santykiams nustatyti. Seniai pripažinta, kad religijos laisvė yra viena iš kertinių žmogaus teisių. JAV konstitucijoje pabrėžiama, kad Kongresas negali priimti įstatymų, kurie įtvirtintų kurią nors religiją arba draustų žmonėms išpažinti savo tikėjimą. Visada būta nuogąstavimų, kad valdžia kišasi į Bažnyčių reikalus ir uzurpuoja jų teises arba kad Bažnyčios siekia savo pasaulėžiūrą primesti valstybei ir visiems piliečiams, kad ir kokie būtų jų įsitikinimai. Plintant sekuliarizacijai ir globalizacijai, didėjant netikinčiųjų skaičiui ir religijų įvairovei bei stiprėjant vadinamiesiems kultūrų karams, intensyvėja raginimai aiškiau apibrėžti religiją, kuo tiksliau nubrėžti skirtį tarp valstybės ir Bažnyčios, užtikrinti įstatymų nešališkumą ir visų piliečių lygų traktavimą. Religijos šalininkai linkę manyti, kad viešojoje nuomonėje arba bent akademijoje įsitvirtinantis liberalizmas riboja tikinčiųjų teises, mėgina religiją išstumti iš viešojo gyvenimo, prisidengiant lygiateisiškumo skatinimu. Savo ruožtu liberalai skundžiasi, kad valstybė netiesiogiai palaiko religiją, suteikia jai įvairiausių privilegijų ir išimčių. Ir klausia: jei reikia vienodai traktuoti religinius ir sekuliarius įsitikinimus, tai kokiu pagrindu galima pateisinti išimtis, nepažeidžiant poreikio visus piliečius traktuoti lygiai. Vieni siūlo panaikinti išimtis ir privilegijas, kiti mano, kad jas galima pateisinti, pasikliaujant ne religiniais argumentais, o pabrėžiant tas religijos savybes, kurios bendros ir pasaulietiniams įsitikinimams, ir kurių puoselėjimui galima pritarti iš neutralių pozicijų. Valstybė gali gerbti ir saugoti religiją, bet tik kaip vieną iš piliečių pasirinktų gero ir vertingo gyvenimo būdų, bet ji nei suteikia pirmenybę, nei įtvirtina vieną gėrio sampratą.
Kadangi religijų esama įvairiausių, mokslininkams nesiseka nurodyti jos būtinų ir pakankamų sąlygų, susitarti dėl apibrėžimo. Knygoje Why Tolerate Religion filosofas Brianas Leiteris teigia, kad religijos turi tris būdingas savybes: (i) jos generuoja kategoriškus reikalavimus veiksmams, kurie turi būti įgyvendinti, nesvarbu kokios aplinkybės, kokie galimi alternatyvūs veiksmai; (ii) jos remiasi tikėjimu ir „galiausiai neatsako […] į įrodymus ir priežastis, kaip jos suprantamos su pasaulio pažinimu susijusiose srityse“; (iii) jos teikia „egzistencinę paguodą“ dėl kančių ir mirties. Leiteris klausia, ar sąžinės reikalai, kurie kategoriškai nurodo, kaip reikia elgtis, yra izoliuoti nuo priežasčių ir įrodymų, bet suteikia egzistencinę paguodą, turi ypatingos rūšies vertę? Taip suformulavus klausimą, peršasi neigiamas atsakymas. Bet Leiteris mano, kad dėl kitų priežasčių tikintiesiems, kaip ir netikintiesiems galima kartais suteikti privilegijų bei išimčių iš bendrųjų įstatymų.
Kelios pastabos apie Leiterio religijos suvokimą. Jam religija yra sąžinės reikalas, doktrina ir iš jos išplaukiantys įpareigojimai, taigi protestantiška samprata. Bet daugelis tikinčiųjų yra religingi iš įpročio, dėl pagarbos tradicijoms, poreikio susitaikyti su nelaimėmis ir gyvenimo iššūkiais, transcendencijos ir prasmės ilgesio, o ne dėl dieviškosios bausmės baimės ar šventraščių draudimų. Daugelis nemano, kad svarbiausia laikytis kategoriškų reikalavimų, kurių nevalia jokiomis aplinkybėmis pažeisti ar nepaisyti. Religija nėra vien sąžinės, proto ir dogmų derinys. Prancūzų istorikas Roger Chartier pažymi, kad XVIII a. bedievystė sparčiausiai plito tuose Prancūzijos regionuose, kur kunigai jansenistai stengėsi įvesti teologiškai asketišką krikščionybę, išrauti tradicinius, esą prietarų persmelktus kaimo tikėjimo elementus. Grynindami ir švarindami tikėjimą nuo „praeities atgyvenų“, jie išardė tikėjimą palaikančių jausmų ir patirčių kompleksą. Sudvasintas religingumas tinka tik kai kuriems. Žydams, musulmonams, hinduistams ritualai irgi labai svarbūs.
Abejonių kelia kita Leiterio peršama religijos savybė, jos tariamas pasikliovimas tikėjimu, beveik visiškas tikėjimo izoliavimasis nuo įprastų patvirtinimo ir falsifikavimo metodų. Esama religijos fundamentalistų, kurie pažodžiui supranta ir priima Biblijos teiginius. Teigti, kad religiniai įsitikinimai nėra visiškai pagrįsti įrodymais, yra vienas dalykas; visai kitas, kad jie visiškai nepriklauso nuo įrodymų. Charleso Darwino darbai sukėlė religijos krizę, parodžiusią, kad įrodymai yra svarbūs religijai ir kad į juos atsižvelgiama. Ir ką paneigė jo teorija? Kaip klausė vienas filosofas, ar turėtume Darwino teoriją laikyti įrodymu prieš Dievo egzistavimą, įrodymu prieš tikėjimą, kad Dievas sukūrė pasaulį, ar prieš tikėjimą, kad Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas? Nedviprasmiškai paneigtas tik trečiasis teiginys, o paneigimas rodo, kad nėra visiškai nusigręžiama nuo įrodymų ir mokslo.
Teisės filosofas Ronaldas Dworkinas knygoje Religion without God perša kitą religijos sampratą. Pirmame knygos sakinyje jis tvirtina, kad religija yra gilesnė už Dievą. Religija yra gili, savita ir išsami pasaulėžiūra. Religinės nuostatos esmė yra įsitikinimas, kad „viską persmelkia imanentinė, objektyvi vertybė, kad visata ir jos tvariniai sukelia pagarbos jausmą (awe), kuris persipynęs su baime ar nuostaba, kad žmogaus gyvenimas turi tikslą, o visata tvarką“. Tikėjimas Dievu yra viena galima šios gilesnės pasaulėžiūros išraiškų ar pasekmių. Nors Dworkinas to tiesiogiai netvirtina, jam religija yra šios tikinčiuosius, bedievius ir agnostikus jungiančios pasaulėžiūros epifenomenas. Įsitikinimai apie vertybių objektyvumą ir visatos didingą grožį leidžia atriboti religiją nuo Dievo ir į religingųjų gretas priimti tuos, kurie pripažįsta tuos du įsitikinimus, bet jų nesieja su Dievu ar dievybėmis. Esama religinių ateistų.
Dworkinui žmogaus gyvenimas turi objektyvios prasmės ir svarbos. Vertybės ir dorovės normos nėra žmogaus sugalvoti evoliucijos proceso rezultatai. „Žiaurumas yra neteisingas“ yra objektyvus teiginys, kurį mes atpažinome, o ne sugalvojome. Dworkinui moraliniai teiginiai yra būtinai teisingi, nėra galimų visatų, kuriose žmogaus pavergimas būtų doroviškai teisingas, nors praeityje žmonės pritarė vergijai. Vertybėmis yra grindžiamas įsitikinimas, kad žmogaus gyvenimas turi objektyvią prasmę ir svarbą, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą ir neišvengiamą pareigą stengtis gyventi prasmingai, prisiimdamas etinę ir moralinę atsakomybę sau ir kitiems.
Pirmaisiais pokario metais išeivijoje lietuviai filosofai išvystė vadinamąją nepasaulėžiūrinės politikos koncepciją, kuria buvo siekiama užtikrinti, kad viešajame gyvenime niekam nereikėtų daryti kompromisų su savo sąžine ir asmeniniais įsitikinimais, kad asmuo ir jo laisvė būtų apsaugoti nuo valstybės prievartos, tad siūlė patikėti švietimą, auklėjimą, šeimą, santuoką ir kultūrinius reikalus pasaulėžiūra grindžiamoms bendruomenėms. Koncepcija liko neišbandyta ir tikrovės neužginčyta, bet būtų buvę labai sunku ją įgyvendinti, nes valdžia būtų įsivėlusi į beveik kiekvieną sritį, kurią buvo siūloma atriboti nuo politikos. Antai į šeimyninį gyvenimą, teisiškai nustatydama, kokiomis aplinkybėmis galima tuoktis, skirtis arba įsivaikinti, kokias teises sutuoktiniai turi vienas į kito turtą ir t. t. Religijai besireiškiant viešoje erdvėje, reikia nutarti, ar kryžiai gali kaboti viešose įstaigose, kokias mokymo programas gali turėti religinių bendruomenių mokyklos. Kilus neišvengiamiems nesutarimams, valdžia sprendžia jurisdikcijos konfliktus tarp Bažnyčios ir valstybės, nutaria, kokius klausimus ji pati spręs, kokias sritis patikės religinėms ir kitoms bendruomenėms, ir nustato, ar religija turi savybių, kurios pateisina išimtis iš bendrųjų įstatymų. Trumpai pažvelgsiu į keturias kontroversiškas sritis – religijos pareigas, švietimą, viešąją erdvę, seksą ir šeimą, klausdamas, kokį svorį reikėtų suteikti tikinčiųjų sąžinės reikalavimams.
Religinės pareigos. Leiteris klausia, kodėl leidžiama sikhų berniukui nešioti kirpaną (durklą) į mokyklą, nes to reikalauja jo religija, nors mokyklose draudžiami ginklai? Tokio leidimo nesulaukia kaimo berniukas, kuriam tėvo perleisto peilio nešiojimas yra šimtametė jo bendruomenės tradicija. Kokios yra principų grindžiamos priežastys, dėl kurių valdžia teikiasi atleisti tik religingus žmones nuo bendrų įstatymų naštos? Leiteriui tokių priežasčių nėra, tad abiem berniukams turi galioti bendras draudimas.
Ar ši išvada per skubiai pasiekta? Nuoširdžiai tikintiesiems religija turi ypatingos reikšmės, tad siekiant užtikrinti, kad tikintieji ir pasauliečiai būtų vienodai traktuojami, kai kurios išimtys būtinos. Neturėtų būti leidžiama ginklo nešioti mokyklose ir lėktuvuose, bet jei išimtis pateisinama, reiktų ją suteikti sikhų berniukui, kuriam draudimas skaudesnis negu klasiokams, nes įstatymai verčia pažeisti tikėjimo įpareigojimą. Įsitikinę, kad Dievas leido arba uždraudė ką nors daryti, religingieji suteikia ypatingos reikšmės tokiems veiksmams. Jų draudimas gerokai apsunkina jų gyvenimą ir sąžinę, tad jie turi tvirtesnį pagrindą prašyti atleidimo nuo tokio įstatymo, negu asmuo, kuriam įstatymas neleidžia įgyvendinti eilinio noro. Ir čia reikia diferencijuoto požiūrio. Nors reikalavimas, kad motociklininkai dėvėtų šalmus labiau apsunkina sikhus, kuriems specialūs galvos apdangalai yra šventa pareiga, negu jaunuolius, kurie nori pajusti plaukus kedenantį vėją, išimtis nepateisinama. Juk įstatymas nedraudžia sikhams dėvėti turbanų, o tik neleidžia jiems važiuoti motociklu be šalmo. Šalmai privalomi statybvietėse, darbas kaip pragyvenimo šaltinis yra svarbesnis nei motociklininkų džiaugsmai, todėl šiuo atveju sikhams turėtų būti suteikiama išimtis.
Pasak Dworkino, pirmenybės suteikimas neutraliems, nediskriminuojantiems vyriausybės teisės aktams prieš privačius religinius įsitikinimus yra neišvengiamas ir teisingas. Nors kai kurios JAV indėnų gentys savo ritualuose vartoja pejotlį, narkotikų vartojimą reguliuojantys įstatymai neturėtų daryti jiems išimties, nes šiais įstatymais siekiama apsaugoti visus piliečius nuo pavojų sveikatai.
Mokyklų ir mokymo programų klausimas yra sudėtingesnis. Nesutariama dėl tėvų ir valstybės teisių bei pareigų pasidalijimo auklėjant vaikus. Tėvams suteikiamos ypatingos teisės, bet jos nėra neribotos, o paskutinį žodį turi tarti valstybė, nubrėždama kompetencijos ribas. Paprastai vaikai privalo lankyti mokyklą iki 16 metų. Kai kuriose šalyse suteikiamos išimtys etninėms ar religinėms grupėms. JAV Aukščiausiasis Teismas patenkino amišų bendruomenės prašymą leisti jų vaikams mokytis tik iki 14 metų. Esą tolesnis mokslas nereikalingas jų gyvensenai (amišai gyvena panašiai, kaip jų protėviai gyveno XVIII a.) ir nedera su jų religiniais įsitikinimais. Oponentai nurodo, kad bendruomenę palikti nutaręs suaugęs amišas neturėtų žinių ir įgūdžių, būtinų sėkmingai gyventi moderniame pasaulyje. Jis tampa savo bendruomenės įkaitu, negebančiu pasinaudoti galimybių įvairove dėl bendruomenės apribojimų.
Rugsėjį New York Times paskelbė tyrimą, kuris parodė, kad daugybė chasidų mokyklų Niujorko valstijoje sąmoningai neleidžia studentams įgyti elementaraus pasaulietinio išsilavinimo, nors per pastaruosius ketverius metus iš valdžios gavo milijardą dolerių pašalpos. 2019 m. vos vienas iš 1000 moksleivių išlaikė standartizuotus valstybinius skaitymo ir matematikos testus. Chasidų vadovai tvirtina, kad jie nustato mokymo programą savo mokyklose, tad moksleiviai ilgiausias valandas jidiš kalba beveik išskirtinai mokosi žydų religinius dalykus. Valstijos įstatymai garantuoja vaikams tinkamą išsilavinimą, bet chasidų mokyklos jų nepaiso. Neturėtų būti religinių ar kitokių teisinių išimčių, kurios užkerta kelią vaikams įgyti bazinį išsilavinimą, be kurio jie lieka nelygiaverčiais piliečiais. Religinių bendruomenių mokyklos gali į mokymo programą įtraukti religinius dalykus, bet jie turi papildyti matematikos, kalbos ir mokslo pamokas, o ne jas pakeisti.
Nesutariama dėl mokyklų programų valstybės mokyklose. Viena Pensilvanijos mokyklų apygarda liepė mokytojams paminėti teorijas, kurios atmeta Darwino evoliucijos teoriją ir teigia, kad pasaulį sukūrė antgamtinis protas. Teismas priėjo prie išvados, kad mokyklos tarybos nurodymas buvo pagrįstas religiniais įsitikinimais, o ne moksliniu sprendimu. Kurią teoriją žmogus laiko teisinga, didele dalimi priklauso nuo to, ar jis tiki Dievu. Ateistas instinktyviai atmeta dieviškąją kūrybą, o tikinčiajam labiau tikėtina, kad Dievas, o ne atsitiktinumas sukūrė nuostabiai sudėtingus augalus ir gyvūnus. Mokslo požiūriu abi prielaidos – kad D/dievas egzistuoja arba neegzistuoja – lygiavertės. Jei pasikliovimas vienu sprendimu yra antikonstitucinis religinių įsitikinimų įtvirtinimas, tas pats galioja ir kitam. Atrodo, kad atsiduriame aklavietėje.
Dworkinas siūlo religijos laisvę suprasti kaip ginančią kiekvieno teisę gyventi pagal savo gero gyvenimo sampratą. Teisė gyventi savo paties pasirinktą dorovinį gyvenimą yra kertinė vertybė, tad valstybė turi apsaugoti visas etines pažiūras, kai galima gerai gyventi su orumu ir savigarba. Valdžia gali riboti piliečių laisves ir teises, jei apribojimus grindžia neutraliomis priežastimis, tokiomis kaip siekis apsaugoti gamtą ar teisėsaugos sistemos veiksmingumą. Religijos laisvė nėra pažeidžiama, jei ją riboja neutralus, nediskriminuojantis, bendruoju interesu grindžiamas įstatymas, net jei jis sukelia didesnę atsitiktinę naštą kai kuriems gyventojams, pavyzdžiui, minėtoms indėnų gentims.
Jei teisė į dorovinį nepriklausomumą užtikrina religijos laisvę, tai valdžioms nevalia varžyti piliečių laisvių, kai varžymai grindžiami prielaida, kad viena gero gyvenimo samprata yra pranašesnė už kitas. Kartais nelengva nustatyti, ar varžymai diskriminuoja, bet aišku, kad Pensilvanijos mokyklos apygardos nutarimas nėra neutralus. Dieviškosios kūrybos teorijos mokymas kaip alternatyva darvinizmui yra ne tiek visatos istorijos aiškinimas, kiek pritarimas religijos vaidmenį pabrėžiančioms gero gyvenimo sampratoms, siekiant jas įskiepyti mokiniams. Jis pažeidžia teisę į dorovinį nepriklausomumą, tad nėra leistinas valstybinėse mokyklose. Privačioms mokykloms draudimas negalioja. Šiuo atveju buvo atmestos pastangos propaguoti religiją, prisidengiant mokslu. Panaši argumentų struktūra gali būti naudojama nepateisinamu pripažinti Prancūzijos mokyklų draudimą nešioti religinius simbolius – hidžabus, kipas, didelius kryžius. Nors draudimas galioja visoms religijoms ir yra sudėtinė valdžios peršamos laïcité dalis, jis yra įkvėptas antimusulmoniškų nuostatų, tad atmestinas.
Ginčijamasi ir dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime. Pasak liberalų, lygiateisiškumui reikalaujant valstybę griežtai atskirti nuo Bažnyčios, malda turi būti draudžiama valstybinėse mokyklose, neleistina rotušių aikštėse ar kitose viešose vietose per Kalėdas pastatyti prakartėles, valdžios pareigūnų kalėdiniuose atvirukuose leistina sveikinti tik „su Šventėmis“. Viešas krikščionybės atributikos demonstravimas esą rodo valdžios palaikymą ir pritarimą krikščionybei, diskriminuoja kitaip galvojančius, juos įskaudina, gal net pažemina, pabrėžia, kad jie nelaikomi lygiaverčiais piliečiais. Dėl visų šių priežasčių valstybė turinti būti nuosekliai neutrali. Juolab nepriimtina, kai valstybė turi oficialią religiją (kelios Europos valstybės laiko tam tikrą krikščionybės denominaciją savo valstybine religija), arba kaip kad Lietuva skirsto religijas į netradicines bei tradicines ir tik pastarąsias palaiko.
Ar griežto neutralumo pažeidimai savaime diskriminuoja ir skriaudžia kitaip tikinčius? Privalu gerbti kiekvieno sąžinės laisvę, bet tai nereiškia, kad valstybė turi visiškai atsiriboti nuo bet kokios religinės simbolikos ar kad kiekvienu atveju reikia apsaugoti jautresnius asmenis nuo to, kas gali juos užgauti ar sukelti nemalonių pojūčių. Prieš dešimtmetį Europos Žmogaus teisių teismas patvirtino Italijos valstybinių mokyklų teisę klasėse kabinti kryžius. Valstybei nevalia religiškai indoktrinuoti vaikų, bet Nukryžiuotojo atvaizdo kabinimas ant sienos nėra nei religinė didaktika, nei priverstinė religijos pamoka. 2014 m. JAV Aukščiausiasis Teismas (5 teisėjai už, 4 prieš) nutarė, kad trumpa malda savivaldybės sesijos pradžioje buvo formali, ne perdėm sektantiška, ir ne tokia, kuri priverstų kitaip tikinčius jaustis nejaukiai, tad nepažeidžia Konstitucijos. Kryžiai net tik kabo ant sienos, – bene kiekviename Europos miestelyje yra bažnyčia, gal ir neveikianti, dažnai pastatyta ant kalvelės, kad iš toli būtų matomi jų bokštai ir kryžiai. Jų nenugriausi, net jei jų buvimas piktina vietos bedievius. Antra vertus, Šveicarijos gyventojų nutarimas uždrausti naujų minaretų statybas šalyje sunkiai pateisinamas, jų buvimas nėra propagandos įrankis, skirtas vietiniams atversti į islamą.
Valstybės nėra ir negali būti visiškai neutralios. Jos turi savo gero gyvenimo sampratą, tad siekia užtikrinti nacionalinį saugumą, kovoti su klimato kaita, skatinti socialinį teisingumą ir kitas bendras vertybes, nors joms visi nepritaria. Apskritai puoselėjama kultūra ir jos paveldas, didžiuojamasi graikų, romėnų, Renesanso ir švietėjų laimėjimais. Filosofė Cecile Laborde klausia, kokiais argumentais galėtume pateisinti religijos ir jos palikimo ignoravimą, kodėl būtent religija negali būti puoselėjamos kultūros dalis? Ar nenuskurstų kultūra, jei ištisos religijos išnyktų? Akivaizdžiai nukentėtų kultūra, jei žmonėms trūktų pagrindinių religinių žinių, reikalingų suprasti ir įvertinti Renesanso ir Baroko šedevrus, Bacho muziką. Ir kuo skiriasi nepriverstinė, ekumeninė švietimo politika, kuria siekiama supažindinti su religijų įvairove ir jų kultūriniu paveldu nuo įprastos liberalios pasaulietinės kultūros rėmimo politikos?
Jausminguose nesutarimuose dėl gėjų teisių ir santuokų bei abortų tikintieji ir liberalai paprastai rikiuojasi priešingose stovyklose. Dworkinui teisė gyventi savo paties pasirinktą dorovinį gyvenimą yra pažeista, kai valdžia draudžia arba apsunkina homoseksualų gyvenseną. Valstybė turi nešališkai vertinti ne tik visas religijas, bet ir skirtingas gero gyvenimo sampratas, pavyzdžiui, dėl seksualumo. Tikintieji gali nepritarti homoseksualams, griežtai juos smerkti, net jais bjaurėtis. Bet įstatymai turi būti pateisinami tik argumentais, kurie suprantami ir prieinami visiems piliečiams. Homoseksualumo pasmerkimas Biblijoje ar Korane nėra pakankamas pagrindas drausti homoseksualius santykius. Be to, draudimams pritariantieji juos taiko ne tiek sau, kiek kitiems, taip atimdami iš jų teisę gyventi pagal savo įsitikinimus. Tas gyvenimo būdas nesukelia konkrečios žalos kitiems, nors gal kai kuriuos papiktina. Galime nepaisyti to pasipiktinimo, kaip nepaisome musulmonų fundamentalistų pykčio dėl trumpų sijonėlių.
Abortai – dar jautresnis klausimas. Šiemet JAV Aukščiausiasis Teismas panaikino ankstesnį sprendimą, kuris buvo įtvirtinęs moterų konstitucinę teisę į abortus visoje šalyje, pareikšdamas, kad dabar atskiros valstijos galės pačios leisti arba uždrausti abortus. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kaip vieną pagrindinių šalies prezidentavimo ES tikslų įvardijo siekį įtraukti į ES pagrindinių teisių chartiją teisę į abortą. Nors Macronas dažnai kalba apie visus europiečius vienijančias vertybes, savo siūlymu jis skelbia, kad katalikybė, kuri abortus laiko negimusios gyvybės žudymu, nedera su pagrindinėmis ES vertybėmis. Jis nepateikė argumentų pateisinti savo ex cathedra verdiktui.
Dworkinas teigia, kad įteisindama abortus liberali demokratija netvirtina, jog religinis įsitikinimas (Dworkinas laiko religiniais visus asmeninius etinius įsitikinimus apie gyvenimo prasmę ir vertę), kad abortai yra leistini, yra teisingas, o nuostata, kad jie neleistini, klaidinga. Tai būtų nepriimtinas pritarimas vienai ar kitai gero gyvenimo sampratai, o įstatymai turi gerbti visų teisę į etninį nepriklausomumą. Valdžiai nevalia prievarta primesti moterims sprendimus, jos pačios turi imtis atsakomybės už savo dorovinius sprendimus, taigi daryti ar nedaryti abortą, kaip ir dėl lytinių santykių pasirinkimo ar eutanazijos.
Būtų sunkiau prieštarauti Dworkinui, jei abortai būtų nedviprasmiškai vieno asmens sprendimas, kaip jis gyvens savo gyvenimą. Dworkinui gemalas lyg neegzistuoja, neturi nei teisių, nei interesų. Šis gemalo supratimas nėra loginė etinio nepriklausomumo principo išvada, veikiau leidžia abortus laikyti grynai asmeniniu klausimu, kaip lytinė pakraipa. Daugeliui tikinčiųjų abortai nėra tik asmeninės etikos klausimas, nes gemalas kaip būtybė, kuri taptų žmogumi, jei nebūtų aborto, turi interesų, kurių kaip potencialaus žmogaus negalima nepaisyti. Kyla ir klausimų apie teisingumą, ar abortai nepaiso pažeidžiamų žmonių teisės į gyvybę, ar neigia esminį žmogiškosios gyvybės sakralumą. Dworkinas apėjo problemą, kaip mokyklinėse programose vertinti prielaidas apie Dievo egzistavimą, atkreipdamas dėmesį į dieviškos kūrybos teorijos šalininkų siekius, neturinčius nieko bendra su mokslo tiesa. Tačiau abortų atveju abi pusės vienodai remiasi šališkais, mokslo nepatvirtintais vaisiaus supratimais.
Vakaruose abortai įteisinami pragmatiniais sumetimais. Kiti jautrūs klausimai nesulaukia visuotinio pritarimo ir sprendžiami panašiai. Kokios išimtys leistinos, priklauso ir nuo vyraujančių visuomenės nuotaikų, tolerancijos lygio, kas sulauktų ramaus pritarimo vienoje šalyje, sukeltų aistras kitoje. Valstybinė religija akivaizdžiausiai pažeidžia Bažnyčios ir valdžios atskirties principą, bet Jungtinė Karalystė yra tolerantiška šalis, kur ramiai susitaikoma su Anglikonų Bažnyčios privilegijomis. Tokia tvarka nepiktina religijos skeptiko Leiterio, bet ją veikiausiai pasmerktų religijos be Dievo entuziastas Dworkinas. Nieko nepadarysi.
