Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Eugenijus Antanas Cukermanas. Sangina. 2023. Popierius, akrilas. 62 × 60

Vakarų valstybių parama Ukrainai karo technika, ginklais ir amunicija sulaukia didelio dėmesio ir kelia diskusijas visame pasaulyje ne tik dėl tiekimo apimčių, kiekio ir galimybių, bet ir dėl didžiųjų galių (sic!) geostrateginių interesų tiekiant ginklus. Karo veiksmai aktualizuoja įvairiausius karo istorijos siužetus ir priverčia ieškoti paralelių, todėl šiame tekste pamėginsime įdėmiau paanalizuoti, kaip besikuriančiai Lietuvos valstybei sekėsi užsitikrinti Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paramą ginklais Nepriklausomybės karuose su bolševikais ir bermontininkais, bei atskleisti, kodėl didžiųjų valstybių interesai ir laikysena šiuo klausimu keisdavosi. Ši istorija ypač įdomi dėl to, kad Lietuvos diplomatai ir kariuomenės atstovai ginklų prašė priešingose barikadų pusėse atsidūrusių valstybių, ką tik kariavusių viena prieš kitą Didžiojo karo metu.

PRIKLAUSOMYBĖ NUO VOKIETIJOS

Susikūrus Lietuvos valstybei, susiformavo dvi užsienio politikos kryptys, viena nukreipta į Vakarų valstybes, visų pirma į Angliją, kita – į karą pralaimėjusią Vokietiją. 1918–1919 m. pirmoje pusėje Vokietijos politinė ir ekonominė parama buvo itin svarbi Lietuvai, tačiau ginklų tiekti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei neskubėta, nors Lietuvos pasiuntinys Berlyne Jurgis Šaulys gana anksti pasiekė susitarimą su Vokietija dėl kariuomenės aprūpinimo amunicija ir ginklais. Tačiau procesai vėlavo, 1918 m. pabaigoje ginklai Lietuvos pajėgų nepasiekė.

Situacija kiek pasikeitė bolševikams įsiveržus į Lietuvos teritoriją. 1918 m. gruodžio 29 d. Krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis tarėsi su Rytų fronto vadu generolu Maxu Hoffmanu ir Vokietijos vyriausybės įgaliotiniu Lietuvoje Ludwigu Zimmerle. Hoffmano laikysena buvo skeptiška, jis pareiškė, kad turimus ginklus Lietuvai galėtų perduoti tik su Berlyno žinia, kadangi pastarieji lietuvių nesėkmės atveju gali atitekti bolševikams. Kiek palankesnės pozicijos laikėsi Zimmerle, apeliavęs į tai, kad Vokietija privalo laikytis paliaubų sutarties su Antante, pagal kurias jos pajėgos bus atitrauktos iš buvusių Rusijos kraštų, kuriuos Vokietija okupavo per karą, kai tik sąjungininkai manys esant „tinkamą momentą“. 

Praėjus savaitei po susitikimo, 1919 m. sausio 6 d., Velykis įteikė Vokietijos karinei vadovybei oficialų prašymą suteikti Lietuvos kariuomenei paramą ginklais: prašė 30 920 šautuvų, 2036 karabinų, 96 kulkosvaidžių, 885 revolverių, 12 artilerijos pabūklų, 1280 sviedinių patrankoms, 5 400 000 šovinių1. Vis dėlto situacijos tai nekeitė, nepaisant palankios Zimmerle‘s pozicijos – ginklų perdavimas Lietuvai vyko vangiai, tiksliau – praktiškai išvis nevyko. 1919 m. sausio 10 d. Lietuvos kariuomenė gavo dvi rusiškas 76 mm patrankas su 132 sviediniais ir 24 traukiančiais arkliais. Dar po dviejų dienų, 100 mokomųjų granatų, sausio 17 d. – dar 200 rankinių granatų, 200 rusiškų šautuvų, 2 kulkosvaidžius ir 40 000 šovinių, o sausio 20 d. – dar 200 rusiškų šautuvų ir 40 000 šovinių2. Vangiai surinktų ginklų vos užteko apginkluoti keliems šimtams iš 3000 tuo metu į kariuomenę įstojusių savanorių.

Aktyviau ginklų tiekimo klausimas pajudėjo tik 1919 m. vasarį3, kai Vokietijoje buvo numalšintas bolševikų sukilimas, o vyriausybė nusprendė stabdyti artėjančią Raudonąją armiją prie Rytų Prūsijos sienų. Šiaurės rytų karo vadovybė buvo perkelta arčiau Baltijos valstybių ir į Kuršą pasiųstas generolas Rüdigeris von der Goltzas. Pasikeitus Vokietijos strategijai, pasikeitė ir Lietuvos statusas: vokiečiai ėmė kur kas aktyviau tiekti ginklus kariaujančiai Lietuvai. Per tris 1919 m. vasario savaites Vokietija suteikė Lietuvos kariuomenei daugiau nei 4000 vokiškų šautuvų ir karabinų, 600 granatų ir 500 000 šovinių4. Vasario 27 d. Lietuvą pasiekė 8 lėktuvai, 186 vežimai ir 855 aprangų kavaleristams komplektai5. Šios ginkluotės pakako apginkluoti augančioms savanorių gretoms. Dar svarbesnė už aprūpinimą buvo ir tiesioginė karinė Vokietijos parama: su jos karinių dalinių pagalba 1919 m. vasario 9–13 d. Lietuvos kariuomenė sustabdė bolševikus prie Kėdainių, Jiezno bei Alytaus6 ir išsilaikė linijoje Gardinas–Kaunas–Liepoja.

Sustabdžius bolševikus, pozicijas Lietuvoje ir Kurše sustiprinusi Vokietijos karinė vadovybė ėmė centralizuoti ginklų tiekimo procesą. 1919 m. kovo 3 d. Vokietijos Šiaurės rytų vadavietės ryšių su Lietuva karininkas Tschunke informavo Lietuvos vyriausybę, kad visus Lietuvos kariuomenės apginklavimo klausimus dėl teisinių aspektų reikia tvarkyti per vyriausiąjį Vokietijos atstovą Lietuvoje7.

1919 m. kovo pabaigoje Vokietijos vyriausybė nusprendė neparemti Lietuvos kariuomenės žygio į Vilnių dviem batalionais pėstininkų ir dviem artilerijos baterijomis8. Dar anksčiau Vokietija visai apribojo ginklų tiekimą Lietuvos kariuomenei ir tiekė tik karinius reikmenis bei aprangą9. Pasikeitusią Vokietijos laikyseną galima sieti ne tik su sustiprėjusia Vokietijos pozicija Baltijos regione, tačiau ir su susikomplikavusiais Lietuvos ir Vokietijos santykiais, kadangi tą patį 1919 m. kovą į Lietuvą atvyko plk. Celestino Reboulio vadovaujama Prancūzijos karinė misija, lietuvių sutikta itin palankiai10. Kiek galima nustatyti iš skurdžių išlikusių diplomatinių šaltinių, tai nesužavėjo Vokietijos dalinių Lietuvoje vadovybės, pavyzdžiui, Tschunke kone grasindamas klausė Krašto apsaugos ministro plk. Antano Merkio: „Ar prancūzų pagalba Lietuvos kariuomenei priimtina? Jeigu priimtina, tai vokiečiai nebegalėsią „paraleliškai“ dirbti ir padėti Lietuvos kariuomenei organizuotis“11. Tai buvo rimtas perspėjimas nuo Vokietijos karinės paramos priklausomai Lietuvai.

Situacija menkai keitėsi ir vėlesnį pavasarį. Gegužę ir birželį ginklų ir amunicijos tiekimas iš Vokietijos beveik sustojo, nors tuo pat metu premjeras Mykolas Sleževičius nurodė Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Juozui Purickiui gauti kuo daugiau ginklų. Pavyzdžiui, generolas Walteris Eberhardtas atsisakymą patenkinti tuometinio Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko Velykio prašymą suteikti 12 000 šautuvų, 100 kulkosvaidžių ir 5 000 000 šovinių12 motyvavo tuo, kad ginklai esą reikalingi Vokietijos dalinių apsaugai13. Birželio 28 d. Vokietijos daliniai apskritai pasitraukė iš Lietuvos, palikdami labai mažą ir menkavertį šaudmenų, minų ir granatų kiekį, kurių didelė dalis nebebuvo tinkama naudoti14. Lietuva dar ne kartą kreipėsi į Vokietiją dėl ginklų įsigijimo, tačiau 1919 m. vasarą Vokietiją apribojo įsigaliojusios Versalio taikos sutarties nuostatos, todėl ji atsisakydavo parduoti ginklus be Antantės šalių sutikimo15. Perspektyvų gauti karinę paramą iš Vokietijos praktiškai nebeliko.

ANTANTĖS VALSTYBIŲ PAGALBOS VILTIS

Antroji prioritietinė Lietuvos užsienio politikos kryptis buvo Anglija. Dar 1918 m. gruodį į Baltijos jūrą atplaukė admirolo Edwyno Alexander-Sinclairo vadovaujama laivyno eskadra, parėmusi besikuriančias Estiją ir Latviją ginklais. Lietuviams sekėsi sunkiau: Kūčių išvakarėse, gruodžio 23 d. Lietuvos atstovai susitiko su vieno anglų karinio laivo kapitonu. Jis atsakė, kad be Londono žinios suteikti jokios paramos ginklais negali ir patarė kreiptis tiesiogiai į vyriausybę. Tačiau kontaktai su Anglija mezgėsi sunkiai: tik 1919 m. balandžio 6 d. Lietuvoje trumpam apsilankė Anglijos diplomatas Herbertas Grantas Watsonas, pažadėjęs Lietuvai paskolą, ginklų, amunicijos ir drabužių kareiviams. Po šio vizito premjeras Sleževičius nurodė Lietuvos delegacijai prie Paryžiaus Taikos konferencijos „spausti Angliją ir Ameriką, kad mums greičiau duotų amunicijos, ginklų ir rūbų“16. Viltys gauti paramos iš Prancūzijos pusės buvo dar aptakesnės: 1919 m. kovo 19 d. į Lietuvą atvykusi Prancūzijos karinė misija Lietuvai ginklų nežadėjo, nors istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad Prancūzijos karo laivų flotilės Baltijos jūroje vadas admirolas Jeanas-Josephas Brissonas po 1919 m. balandžio 25 d. susitikimo su Lietuvos prekybos ir pramonės ministru Jonu Šimkumi informavo Prancūzijos vyriausybę, kad ji atsiųstų ginklų, amunicijos ir drabužių17. Tačiau nepanašu, kad prašymas buvo įgyvendintas.

1919 m. pavasarį, Vokietijai iš esmės nutraukus ginklų tiekimą Lietuvai, neliko nieko kito kaip intensyvinti pastangas derybų su Antantės valstybėmis kryptimi. Pirmosiomis gegužės dienomis Lietuvos vyriausybė nurodė delegacijai prie Paryžiaus Taikos konferencijos kreiptis į JAV kariuomenės likvidacinę komisiją, kuri turėjo išformuoti Europoje esančius JAV karinius dalinius, prašydama ginklų, amunicijos ir aprangos 30 000 karių aprūpinti18. Gegužės 31 d. Tomas Naruševičius informavo Lietuvos vyriausybę, kad JAV likvidacinė komisija sutiko parduoti Lietuvai ginklų ir drabužių, tačiau tik per privačią draugiją, kadangi JAV Kongreso sprendimu ginklai galėjo būti parduodami tik prieš Vokietiją kariavusioms valstybėms, o Lietuva bent jau 1919 m. pirmąjį pusmetį tokia nebuvo. JAV sutiko parduoti Lietuvai 100 šarvuotų automobilių, 300 artilerijos pabūklų, 100 lokomotyvų, 1300 vagonų, 60 000 porų batų, 25 000 paltų ir 35 000 švarkų19. Tačiau dėl minėto ginklų perdavimo užprotestavo Prancūzija, kuri visą Prancūzijoje laikomą JAV karinį turtą laikė savo nuosavybe20.

Akivaizdu, kad derybose su Antante Vokietijos įtaka Lietuvai buvo rimta kliūtis. Tiesa, tai ne vienintelis faktorius, sunkinęs Lietuvos pozicijas – Antantė tuo metu tebepuoselėjo viltis, kad „baltieji“ laimės pilietinį karą Rusijoje, todėl rėmė Aleksandro Kolčiako vyriausybę. „Baltųjų“ pergalės atveju Lietuvos suvereniteto perspektyvos būtų atrodžiusios miglotai.

1919 m. birželio 18 d. į Paryžių atvyko Lietuvos karo misija, sudaryta iš karininko Mykolo Gedgaudo, Jono Koreivos ir Biliūno, kuri ėmėsi intensyvios ginklų ir karinių reikmenų paieškos. Per du mėnesius delegacijos nariai susitiko su Vyriausiuoju Prancūzijos karo vadu generolu Henri Le Rond, Anglijos kariuomenės vadu generolu Edwardu Spearsu, JAV generolu Taskeriu Howardu Blissu, italų generolu Ugo Cavalliero ir japonų generolu Takeji Nara21, Prancūzijos Generalinio štabo Baltijos skyriaus ir kariuomenės tiekimo departamento atstovais22. Tačiau sąjungininkų atstovai nepažadėjo nieko – geriausiu atveju paprašydavo pateikti reikiamos ginkluotės ir amunicijos sąrašus.

Lietuvos delegacija prie Paryžiaus Taikos konferencijos tokią padėtį laikė kritiška23. Pato padėtis: Vokietija nesutiko Lietuvai duoti ginklų be Antantės sutikimo, o Antantės valstybės teigė nesuteiksiančios paramos ginklais, kad jie nepatektų į vokiečių rankas, ypač kol pastarieji laikėsi Lietuvoje24. Stringant deryboms Paryžiuje, mėginta ieškoti aprūpinimo kelių Londone25, nors greitų rezultatų nebuvo, daugiau apsiribota pažadais ir deklaracijomis: Anglijai pripažinus Lietuvą de facto, 1919 m. rugsėjo 26 d. jos karinės misijos Lietuvoje vadovas pulkininkas Rowanas Robinsonas pažadėjo, kad Anglija skirs ginklų Lietuvos gynybai26. Tuo metu Lietuvos padėtis buvo sudėtinga ne tik diplomatiniame lauke, bet ir karo fronte. 1919 m. spalį ir lapkritį vykstant kovoms su bermontininkais, Šiaurės Lietuvoje dislokuotiems kariniams daliniams, pirmajam ir septintajam pėstininkų pulkui, ėmė stigti ginklų ir šovinių.

Laimei, būtent tada Antantė ėmė aktyviau spręsti vokiečių pasitraukimo iš Baltijos regiono klausimą ir galiausiai ėmė tiekti ginklus Lietuvos kariuomenei: 1919 m. spalio 1 ir 7 d. Anglijos misija Rygoje perdavė Lietuvai beveik 3000 rusiškų šautuvų su 1 500 000 šovinių, o Prancūzija Lietuvai suteikė daugiau nei 300 „Maxim“ kulkosvaidžių, 7500 šautuvų, 3 000 000 šovinių ir 22 000 kareivių aprangos komplektų27. Ginklai garlaiviu buvo išgabenti į Liepoją, o iš ten geležinkeliu pasiekė Lietuvą28. Didele paspirtimi Baltijos valstybėms tapo ir tai, kaip buvo sprendžiamas vokiečių evakuacijos klausimas, mat tai kuravusi Sąjungininkų komisija, vadovaujama generolo Henri Niesselio, nusprendė išvykstančių vokiečių karinių dalinių karinius reikmenis perduoti Baltijos valstybėms29. Būtent komisijos pastangomis, remiantis Versalio taikos sutartimi, Vokietija buvo priversta perduoti Lietuvai daugiau nei 20 000 vienetų įvairios ginkluotės, įskaitant ir 225 kulkosvaidžius, 25 patrankas, virš 8 000 000 šovinių ir 33 000 sviedinių30. Bent kuriam laikui Lietuvos kariuomenės aprūpinimo klausimas Nepriklausomybės kovose buvo išspręstas.

Straipsnis parengtas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos interesų sankirta Baltijos šalyse ir jų valstybingumo problema 1918–1920 m.“ (Nr. S-MIP-21-46).

1 Iš Vokietijos reikalaujamų ginklų ir amunicijos sąrašas, 1919-01-06, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 1, ap. 1, b. 1, l. 76–77.

2 Freiwilligenkorps General Kommando raštas Krašto apsaugos ministrui, 1919-02-22, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 26, l. 3.

3 Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose, Vilnius: Generolo Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnaus universitetas, 2007, p. 39.

4 Freiwilligenkorps General Kommando raštas Krašto apsaugos ministrui, 1919-02-22, l. 3.

5 Oberkommando Ost ryšių karininko haupt. Tschunke‘s pranešimas, 1919-03-01, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 26, l. 28.

6 Vytautas Lesčius, op. cit., p. 39.

7 Haupt. Tschunke‘s raštas Krašto apsaugos ministrui, 1919-03-03, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 26, l. 22.

8 Zenonas Butkus, Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos: Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 137.

9 Intendantūros dalies viršininko pranešimas, 1919-03-11, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 26, l. 24; Intendantūros dalies viršininko kar. Barščevsko pranešimas, 1919-03-14, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 26, l. 23.

10 Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus Taikos konferencijos apyskaita, 1919-05-07, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 11, l. 31–41.

11 Jurgio Šaulio pranešimas Mykolui Sleževičiui, 1919-03-25, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 40, l. 227.

12 Krašto apsaugos ministro kreipimasis, 1919-06-23, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 26, l. 140.

13 Gen. ltn. Walterio von Eberhardto raštas Krašto apsaugos ministrui, 1919-06-24, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 26, l. 139.

14 Vincas Liubinas, „Mūsų ginklai 1919–1920 m.“, in: Mūsų žinynas, 1938, Nr. 11–12, p. 762.

15 Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos 70 posėdžio protokolas, 1919-08-04, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 12, l. 61–63.

16 Mykolo Sleževičiaus laiškas Martynui Yčui į Paryžiaus Taikos konferenciją, 1919-04-22, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 23, l. 1–3.

17 Mykolo Sleževičiaus telegrama Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Juozui Purickiui, 1919-04-25, in: Edmundas Gimžauskas, Lietuvos ir Lenkijos santykiai: Nuo pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki Liucijano Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis – 1920 m. spalis), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012, p. 138–139.

18 Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus Taikos konferencijos kreipimasis, 1919-06-20, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 10, l. 151–157; Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus Taikos konferencijos posėdžio protokolas,
1919-05-10, in: Edmundas Gimžauskas, op. cit., p. 173.

19 Vyriausybės posėdžio protokolas, 1919-05-31, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 11, l. 214–220.

20 Lietuvos karo misijos Paryžiuje pirmininko raportas Krašto apsaugos ministrui, 1919-08-28, in: LCVA, f. 929, ap. 1, b. 338, l. 3–5.

21 Ibid.

22 Lietuvos karo misijos Paryžiuje pirmininko raportas Krašto apsaugos ministrui, 1919-08-18, in: LCVA, f. 1, ap. 1, b. 31, l. 15–17.

23 Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus Taikos konferencijos posėdžio protokolas, 1919-08-07, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 12, l. 31.

24 Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos 73 posėdžio protokolas, 1919-08-04, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 12, l. 61–63.

25 Ištrauka iš Ministrų kabineto posėdžio protokolo, 1919-08-05, in: Edmundas Gimžauskas, op. cit., p. 272.

26 Jono Žiliaus pranešimas Lietuvos delegacijai prie Paryžiaus Taikos konferencijos, 1919-10-08, in: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 12, l. 22–23.

27 Lietuvos karinės misijos Prancūzijoje pranešimas Krašto apsaugos ministrui, 1919-09-19, in: LCVA, f. 929, ap. 1, b. 338, l. 110–123.

28 Vincas Liubinas, op. cit., p. 768; Vilma Bukaitė, Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m., Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2013, p. 55.

29 Juozo Purickio pranešimas Ernestui Galvanauskui, 1919-11-10, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 41, l. 22–25.

30 Vincas Liubinas, op. cit., p. 763.