Joe Scarborough yra teisės mokslus baigęs žurnalistas, jo buto sienų nepuošia įrėmintas istorijos daktaro diplomas. Nežiūrint to, jis užsiima istorija ir rašo neblogai. Knygoje Saving Freedom: Truman, The Cold War, and the Fight for Western Civilization (Gelbėjant laisvę: Trumanas, Šaltasis karas ir kova už vakarų civilizaciją, 2020) jis ryškina Harry Trumano, Amerikos prezidento 1945–1953 m., vaidmenį, išjudinusį ilgą įvykių eigą, pasibaigusią Sovietų Sąjungos ir apskritai marksistinio komunizmo žlugimu. Knygą verta skaityti, nes ji parašyta sklandžiai, nėra sunki ir kreipia dėmesį ne į pokario detales, o bendrą situaciją, kurią net ir mūsų vyriausieji yra primiršę.
Būdamas dar gimnazistas, pirmą kartą susidomėjau Amerikos prezidento rinkimais 1952 m., kuriuos, mano ir daugelio lietuvių džiaugsmui, Trumanas pralaimėjo. Net mokytoja mane drausmino, kai ant Trumano plakato užkeverzojau ūsus. Anais laikais naujai atvykusių lietuvių tarpe vyravo mintis, kad respublikonai yra antikomunistai, o demokratai linkę į Stalino nusikaltimus ir šiaip komunizmo grėsmę daug dėmesio nekreipti. Laikui bėgant pradėjau aiškiau skirti retoriką nuo politikos – demokratai daugiau daro, respublikonai karingiau kalba. Knygoje tai patvirtinantis faktas: kai demokratų vyriausybė nutarė paremti sunkiai su komunistais kovojančius graikus, kaip tik antikomunistine retorika užsiimantys respublikonai tam priešinosi. Jiems svarbiau buvo mažinti išlaidas ir mokesčius, tuo patenkinant balsuotojus (p. 31–32). Karą laimėjus, kam reikalinga brangiai atsieinanti kariuomenė?
Pagal tradiciją respublikonai buvo linkę į izoliacionizmą, būtent jų tarpe vyravo įsitikinimas, kad Amerikai geriausia ribotis savu kontinentu ir nesikišti į nesibaigiančius Europos kivirčus. Prezidentas Donaldas Trumpas, šiuo atveju, partijos tradicijas atgaivino. Nesikišimo politiką respublikonai rėmė tiek prieš karą, tiek po karo. Daug pasakanti Trumano 1948 m. rinkimų kampanijos kalba, kurią Scarborough cituoja: „Komunistai nori, kad vyriausybę sudarytų respublikonai, nes jų reakcinė politika baigsis chaosu ir konfliktais, ir tada komunistai klestės. Komunistai nori, kad Amerika pasitrauktų ir Europą bei Aziją paliktų jiems. Valdant respublikonams, jie perimtų kraštą po krašto“ (p. 210–211).
Franklinas Rooseveltas mirė 1945 m. balandžio 12 d., vos pradėjęs savo ketvirtąją kadenciją, likus kelioms savaitėms iki karo Europoje pabaigos. Tarytum įsikišo Apvaizda! Rooseveltas linko Vokietiją bausti, taip kartodamas Versalio klaidas. O jo įpėdinis Trumanas apsisprendė Europą, Vokietijos neapleisdamas, atstatyti. Taip vidutiniokas Trumanas, iš kurio, kaip pabrėžia Scarborough, retas kas daug ko tikėjosi, pasireiškė kaip pasaulinio masto politikas. Kaip tik jo administracija pastatė taikios Europos pagrindus, dar po septyniasdešimt metų klestinčios. Trumano valstybės sekretorius George’as C. Marshallas 1947 m. birželio 5 d. kalbėdamas Harvardo universitete pareiškė: būtina atgaivinti europiečių pasitikėjimą savimi, tikėjimą, kad jų kraštų ir visos Europos laukia šviesi ekonominė ateitis (p. 203). Taip gimė istorijoje žinomas Marshallo planas, Europos atstatymas. Taip prasidėjo komunizmo žlugimas.
Amerikoje dažnai sovietų sužlugdymo garbė priskiriama prezidentui Ronaldui Reaganui. Tam pritaria ir Scarborough. Aš pats garbę dalinčiau tarp Harry Trumano ir Vytauto Landsbergio. Bet tai jau kita, sudėtinga tema.
Rooseveltas tikėjo, kad su sovietais reikia ir galima gerai sugyventi, kad jo asmeninio žavumo, jo politinio meistriškumo pakaks. Tai mano vertinimas. Scarborough Rooseveltui atlaidesnis, nors pastebi, kad Jaltoje Rooseveltas net neprotestuodamas pritarė Stalino „tamsiems kėslams Rytų Europos atžvilgiu“ (p. 25). Mano supratimu dar svarbiau yra tai, kad socialistas Henry Wallace’as (1888–1965) nebebuvo viceprezidentas. Jis 1944 m. aplankė sovietų vergų stovyklas ir patikėjęs svetingais, gero vyno netaupančiais šeimininkais nuo šalčio ir bado gaištančius vergus palaikė tvirtais pionieriais. Grįžęs apie kolchozus jis rašė tarytum niekada nebuvo girdėjęs apie milijonus aukų pareikalavusią kolektyvizaciją. Beje, net ir po sovietijos žlugimo dar pasigirsta vienas kitas balsas, lyg ne Trumanas, o Walllace’as teisingai įvertino Sovietų Sąjungą.
Kaip kandidatas į viceprezidentus vietoje Wallace’o Trumanas buvo iškeltas 1944 m. demokratų partijos suvažiavime, audringame, intrigų pilname, kartais prisidedant ir alkoholiui. „Eikit po velnių“, – atsakė Trumanas partijos vadams, kai į jį kreipėsi pirmą kartą. Turėjo telefonu skambinti pats Rooseveltas – jis ne įtikinėjo, o paprasčiausiai įsakė. Amerikos folklore mulai laikomi dideliais užsispyrėliais. Pasirodo, kad „prakeiktas mulas“ Trumanas suprasdamas, jog Rooseveltas arti mirties, baiminosi, kad prezidentavimo našta kris ant jo pečių (p. 73–76).
Scarborough nepristato istorijos kaip išmintingų galiūnų raiškos laiko. Priešingai, jo istorijos veikėjai yra eiliniai žmonės, vieni gabesni, kiti bukesni. Jų sprendimus įtakoja ne vien žinios, bet ir žmogiškos silpnybės. Įtariama, pavyzdžiui, kad vienas įtakingas senatorius, užkietėjęs izoliacionistas, atsivertė, tapo Trumano politikos rėmėju, nes smaginosi su dailia vieno diplomato žmona (p. 110). Jo atsivertimo dėka senatas priėmė paramos Graikijai įstatymą.
Knygoje ypatingai iškeliamas Graikijos klausimas: ar Amerika turėtų laikytis nuošaliai ir leisti komunistams Graikiją paimti į savo rankas? Graikijos vaidmuo matyti rodyklėje – jai skirtas beveik visas puslapis. Tuo tarpu Baltijos valstybės, Rumunija, Vengrija iš viso nepaminėtos. Kitos Rytų Europos valstybės paminėtos vos kelis kartus.
