Menininkė Malvina Jelinskaitė šiais metais pristatė dvi fotografijų parodas – „Mèno forte (Klausyk pasroviui)“ Prospekto galerijoje Vilniuje ir „Klausyk pasroviui“ Anima Mundi akademijoje Šiauliuose. Šių metų NŽ-A nr. 2 buvo iliustruotas jos darbais. Palydėdami renginius ir publikacijas skelbiame pokalbą su autore. Jurgis Dieliautas: „Kalbėjomės polemiškame, problemiškame, ironiškame lygmenyje, kur vaizdas pasitinka mintį, linija – žodį, spalva – šviesą, o forma – turinį, nes filosofija nėra kažkas rūstaus, trenkiančio šlapia žeme ar absoliučia anapusybe, besiplaikstančia kartu su voratinkliais vėjyje. Mintis, kaip sakė Nietzsche, yra linksma, ji – šokanti mintis. O Malvinos Jelinskaitės darbuose yra ir šokantis ritmas, ir šokanti besiplaikstanti ritmiška spalva“.
Kaip subrendo ir apsireiškė pavadinimas „Klausyk pasroviui“?
Taip, kaip galima „pamatyti garsą, išgirsti spalvą“, kol suvokimas skverbiasi į tylą. Mėgstu šią metaforą, ją dažnai praktikuoju dirbdama su vaikais, kai mokomės vizualiai mąstyti.
Yra toks terminas „sinestezija“, arba „sąjūtis“, reiškiantis, kad garsą galime išgirsti vaizdu. Kalambūriškai tai dar vadinama vizualine arba vaizdo klausa. Visur esame įsikibę į paviršinę informaciją, į „abrozdėlius“, paveikslėlius ir viską norime matyti bei mąstyti paveiksliškai, o jūsų fotografijose tie vaizdai, paveikslai, tas paveiksliškumas tampa ne tai kad atvira rezistencija, nes nesistengiate darkyti ir jaukti tikrovės, o bandote į tikrovę pasižiūrėti tarsi iš kitos pusės, kaip Möbijaus lape. Lėtai, lėtojo laiko principu bandote sukurti intrigą – tarsi iš visų pusių įvedinėjate mus į savo paveikslą, parodydama kitą matymo variantą. Man rūpi dar vienas dalykas: paprastai vienos spalvos fotografams yra jaukios, priimtinos ir yra tam tikrų spalvų, kurių jie vengia. Į savo darbus įvesdama vadinamąsias popkultūros, želė spalvas, jūs nebijote spalvingumo. Tad klausimas būtų: koks yra jūsų asmeninis santykis su spalva fotografijoje? Kaip pavyksta suvaldyti spalvas, kokius rebusus siūlote, kokias sentencijas ir intencijas kuriate žiūrovui?
Fotografuodama susižaviu ne pačia spalva, o šviesa spalvoje, ir visos šios nuotraukų spalvos, atidžiau pažiūrėjus, yra apšviestos spalvos. Jas vadinu fotografinėmis. Norėčiau net teigti, kad fotografuodama apšviestas, nušviestas spalvas prisiliečiu prie fotografijos kaip rašymo šviesa prigimties. Mano fotografavimas, nelyg platoniškasis filosofavimas, prasideda nuo nuostabos. Kai nustembu, pradedu fotografuoti. Su fotoaparatu rankose įsitraukiu į tokią fotomedijavimo procedūrą, kurioje kryptingai gilinuosi į šviesos šaltinio apšviestą spalvą, tarsi norėdama į ją patekti, pasibūti joje, o pasibuvusi – išsaugoti. Todėl fiksuoju. Fotoaparatas tarpininkauja šiame imanencijos, kaip ir transcendencijos, rituale ir įgalina mane pro objektyvą kaip mikroskopą ar teleskopą tirti šviesos poveikį spalvai, aplinkai ir man pačiai. Domiuosi apšviestomis spalvomis, noriu jas patirti fotografiškai, suvokti metafiziškai, o ne pažinti gamtamoksline ar grynai estetine prasme.
Spalva jūsų fotografijose turi apsauginę ar įvadinę funkciją? Spalvomis siekiate iliuminuoti tikrovę ir ieškoti tokios spalvos, kuria galėtume pasišviesti, kad spalvų tamsoje ar perteklingoje spalvinėje tikrovėje mums nereikėtų prisimerkti ir galėtume labai aiškiai ir tiksliai rasti savo maršrutą, bent jau vizualinį maršrutą? Ar čia yra priešingai – siekiate sukurti tokią iliuminaciją, tokią euforiją, kad nuo tam tikrų spalvų mes tarsi pasitrauktume?
Mano fotografijos yra tam tikros pridengtos, paslėptos, neakivaizdžios būties išraiška. Toks filtras, kuris susikuria sąmoningai gilinantis į kažką, kas mane nustebino, sulaikė dabartyje, patraukė dėmesį. Tai ir tam tikra optinės pasąmonės būsena, kurioje transcenduoju. Ateityje galbūt gebėsiu stebėtis, pavyzdžiui, ta įspūdingai apšviesta vaza visai be fotografavimo, be noro tą šviesą įamžinti, nulaužti kaip kodą, atrakinti slaptas duris, įminti mįslę. Tačiau kol jaučiu pilnatvę taip gilyn į tylą prasiskverbdama, užsiimu spalvotų šviesos raštų fiksavimo, struktūravimo ir archyvavimo procedūra – fotografuoju.
 |
 |
 |
| Malvina Jelinskaitė. Trys atsidavimo požymiai. 2025. Skaitmeninis atvaizdas |
Simonos Weil tekstuose apie teologinius dalykus irgi prasišviečia tam tikri panašūs aspektai. Ji sako, kad būtis turi uždangą, ir tam, kad būtis liktų slėpiniu, ta uždanga turi išlikti. Kita vertus, pats meno kūrinys kuria savo uždangas nuo pernelyg aitrios, ryškios, deginančios, naikinančios kasdienės tikrovės, kitaip tariant, čia prieiname prie Platono olos alegorijos. Išėję iš savo įpročių, iš savo urvo, iš savo nuostatų daugiabučio ir pradėję matyti dalykus pernelyg akivaizdžiai – būname to pernelyg akivaizdaus akivaizdumo tarsi apakinti. O kaip su tuo ryškumu jūsų fotografijoje? Kaip pavyksta surežisuoti, sureguliuoti, rasti tokį ryškumą, kuris mūsų suvokimo neatbaidytų, „nesudegintų“, neperšviestų, o priešingai, išsaugotų intrigą?
Tiesiog darymo ir ieškojimo būdu, maksimaliai įsijaučiant į tai, ką patiriu ir tai, kas man veriasi. Tokia sensorine pasąmonės optika vadovaujuosi. Ir pasitikiu ja. Fotografuoju nelyg kvėpuoju. Kai įkvepiu – pradedu, kai iškvepiu – fotografavimas baigiasi. Todėl visos šios nuotraukos turi savo serijas, trukmes. Serijiškumas atsiranda iš ilgo ar trumpo nirimo gilyn, prasiskverbiant pro regimybės paviršių. Fotografuoju, kol daiktas man pasirodo pats arba yra parodomas. Trukmę valdau ne aš, bet tai mano santykis su tikrove.
Kaip to pertekliaus nepaversti sartriška pykinimo procedūra, kad neatsirastų šleikštulys ir nesuvirškinami dalykai? Kai kuriuose jūsų darbuose net du trys atvaizdai talpinami viename vaizde, arba priešingai – vaizdai atvaizde, bet kiek aš suvokiu, tai nėra diptichai, tai greičiau dupletai – du šūviai vienu metu, ir jie neišsiskiria, o kažkur kažkuriame taške susivienija. O čia net keturi. Kaip tokią komponentų grūstį ir stichiškumą sujungiate, sutalpinate?
Abstrahuodama. Kad ir kokį a priori tikslą sau beišsikelčiau, pradinėje nufotografuotųjų atrankoje aš „tikrinu“, ar ta nuotrauka turi krūvį, ar ji „veikia“, ar akumuliuoja energiją, ar turi užtaisą. Pavienėse fotografijose esantys turiniai ir siužetai paklūsta komponavimui pagal spalvą ir formą, steigiasi kita prasmė nei buvo fotografavimo metu, randasi naratyvas.
Prancūzų filosofas Jeanas-Lucas Marionas kalba apie kūrinio prisotinimą. Anot jo, kūrinys tampa baigtinis ir ima iš savęs spindėti, kai atsiranda pilnatis, kūrinio pilnatis. Kaip jums sekasi tą pilnatį pajusti, kada yra stop, gana, finalas, kada ištinka prisotinta riba?
Drąsa kurti ir nebijoti klysti, mėgaujantis pačiu darymo procesu.
Bet matome gerus kūrinius, gerus kompozicinius sprendimus, tai vis dėlto, kas čia suveikia – automatika ar spontaniškumas?
Suveikia įdirbis. Kai kartą kažkuriame anekdote anglo paklausė, ką jūs darote su futbolo aikštelės žolyte, kad ji tokia vešli, jis tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Mes tiesiog rūpinamės ja jau tris šimtus metų“. Įdirbis, kaip reguliari praktika, įduoda man savus raktelius, atveria savus vartelius, tereikia pasitikėti tuo, ką darau, ir iš to pasitikėjimo randasi žinojimas. Fotografija yra dėkinga medija tokiems slaptų durelių atrakinimams ir užrakinimams, labirintų ir užkaborių atradimams, nes esu laisva niekada to niekam neparodyti, jeigu ką.
Menininko tiesa visada turi intenciją per kūrinius save reprezentuoti, už kūrinių pasislėpus eiti į viešumą, paveikslais prisidengus pasirodyti. Autorinė šviesa, kurioje mes su autoriumi per savo suvokimą susisiekiame, ateina iki mūsų per kūrinį, ir mes sugrąžiname autoriui jos atspindį. Autorių ir autorinę šviesą visada atspindi tokie trys į žvaigždžių pavidalo trikampį išsirikiavę veiksniai: fotografija, fotografavimas ir tai, kas fotografiška. Ši trejybė – tai ne semiotinis trikampis, o labiau heidegeriška prasme svarstytinas klausimas. Kas jums yra fotografija, jau šiek tiek atskleidėte, apie fotografavimą taip pat šiek tiek įsileidote į savo virtuvę. O kas jūsų fotografijoje jums yra fotografiška, kas yra tas grynumas, esencija?
Galvoju. Gal nesuinteresuota žiūra?
Prancūzų filosofas Andre Roulle kalba apie tai, kad dabartinė fotografija, netgi reportažinė, yra įsikūrusi tarp dokumento ir eksperimento, o pas jus yra ryškus fikcijos (išmonės) momentas, tarsi einant į klampų raistą. Fotografija kaip medija turi lietuvišką atitikmenį, kuris reiškia terpę. Toje terpėje yra tam tikras tirpalas. Tad kaip jums pavyksta sukurti tą tirpalą, kuriame atsirastų ta branduolinė reakcija? Kaip pavyksta tą tirpalą paversti mus pasiekiančiomis, mums suprantamomis spalvomis? Kaip pavyksta tuo tirpalu kaip autorei neapsinuodyti? Ne psichologiškai perdegti, o nenudegti kaip druskos ar sieros rūgštim?
Įdirbis?
O kiek ir kokį imunitetą kitose gyvenimo sferose suteikia fotografinis įdirbis – fotografinis matymas ir mąstymas?
Fotografijos man padeda dauginti pasakos, mito tikrovę, puoselėti vaikiškumą plačiąja prasme. Beje, pasakos iki mokslo revoliucijos buvo išimtinai suaugusiųjų reikalas, atgaiva, išminties ir pažinimo šaltinis.
Pasaka naratyvo prasme bus seka, o seka yra laikas bent jau Kanto sampratoje. Tai, kas seka vienas paskui kitą. Husserlio prasme seka kaip formali procedūra būtų tai, kas buvo prieš tai, kas yra dabar ar bus po to. Seka jūsų fotografijose turi savitų bruožų, ji kaip savitas ritmas. Kas jums yra svarbiausi akcentai kuriant savo ritmą, savo seką, taip vizijas paverčiant apčiuopiama materija, kai ją galime ne vien matyti, o galime paliesti, pačiupinėti, net įžiūrėti aromatus, žodžiu, čia gali suveikti visi penki pojūčiai. Kur čia ta paslaptis?
Pasaka man visada yra kažkas, kas vyko „seniai, seniai, labai seniai“. Pasaka prasideda ir baigiasi taške, akimirkoje. Ji veikia cikliškai, jos seka pasikartojanti. Per pasikartojimą, kaip amžino sugrįžimo mitą, ieškau absoliučios erdvės, bevietės ir belaikės būsenos, kurioje viskas tęsiasi amžinai arba niekada nesibaigia. Ji tokia nei fizinė, nei įsivaizduojama ar prisimenama.
Paprastai mes esame lavinami per fotografiją žiūrėti kiaurai, kad fotografija yra tik laikinas tarpininkas, tik pats susifokusavimas, kad ji atlieka dalinę ar tarpinę funkciją. Bet yra šiek tiek kitaip – ir sunkiausias dalykas yra pats fotografinis paviršius. Norint jame išsilaikyti, reikia žymiai didesnės pastangos, nei žiūrėti į fotografiją kaip pro langelį. Kaip jums pavyksta, kuriant savo estetinius ir poetinius paviršius, sukurti dar ir dėmesingumą, nuotaiką bei kitus dalykus?
Aš gal kaip toje pasakoje, kurios veiksmas vyksta pilyje, kai staiga visi pilies gyventojai turi išvažiuoti, tik aš viena lieku ir man patikimi visi pilies raktai, išskyrus vieną kambarėlį, į kurį man negalima – gal taip?
Fotografija yra ne tik transcendencija, fotografija yra ir imanencija. Ji yra tam tikra materija, tam tikra duotis. Jūsų darbuose realios apčiuopiamos duoties yra žymiai daugiau, nei išvestinės duoties. Tikrosios tikrovės esencijos juose yra labai daug, ir atidžiau pasižiūrėjus visur juntamas saikas. Kaip pavyksta išlaviruoti ir išlaikyti aukso vidurį?
Pojūčiu ir pamatuotu atsitiktinumu.
 |
 |
 |
 |
| Malvina Jelinskaitė. Tarp dangaus ir tavo vidaus. 2025. Skaitmeninis atvaizdas |
O kiek intelektualinę klausą lavina vaizdai? Kokie vaizdai jums daro didžiausią įspūdį, veikia vizualine prasme?
Kino vaizdai, kinematika, jų prigimtis. Mano fotografijos yra savotiški kinematografiniai stopkadrai, sufotografuotas kinas. Esu sukūrusi savotišką fotoscenarijų „Ilsėtis peizaže“ (2022).
Jūsų vaizduose yra ne tik išplaukimas, bet ir plūduriuojanti akimirka. Pavyzdžiui, šioje fotografijoje žiūrint į žmogų, o toje į paukštį, lygiai kaip ir į minėtus dvejybinius, trejybinius vaizdus. Visur yra tarsi pakimbanti ar apibendrinanti akimirka, kuri kartu yra labai judri. Kokią reikšmę jums turi vaizdo judrumas?
Didelę. Pačią svarbiausią.
Tai čia yra mobilizacija ar relaksas?
Relaksuojanti mobilizacija, mobili relaksacija.
Matau daug tamsių spalvų. Ar jūs taip slepiatės?
Spalvos kuria sieną. Kai spalvos sutemsta, tamsoje ir šešėliuose veriasi paslaptys. Įeidamas į mano fotografinę tamsą, tu tarsi „pasišvieti savimi“.
Kodėl čia pasirinkote tokią netradicinę ekspoziciją? Kai žiūrime albumą, žvilgsnio kampas yra maždaug keturiasdešimt penki laipsniai. Kai žiūrime darbus ant sienos, matome juos tiesiai ar šonu. O čia turime nuleisti akis žemyn ir pažiūrėti, kas po kojomis. Gal ir sveika pakeisti rakursą bei nuostatą ir pasižiūrėti kiek kitaip nei įprasta.
Taip, fotografijos šioje parodoje yra pažirusios pasieniais, prie kėdžių, ant žemės, ant molbertų, atremtos į baldus ir atokesnes lentynas, kai kurios dėl skambesio pakibusios ant sienų, kelios net neišpakuotos iš permatomos plastiko plėvelės, ir visai ne dėl to, kad nebuvo laiko jų išpakuoti. Kitaip negu pradiniame variante, jau minėtoje parodoje „Mèno forte (Klausyk pasroviui)“, kur fotografijos nelyg daiktavardžiai, būdvardžiai ir veiksmažodžiai buvo sugrupuotos į savotiškus vizualius sakinius, kaip teiginius ar neiginius, dabar, „atsikabinę“ nuo vitgenšteiniškos kalbos filosofijos implikacijų, įžvelgtų Kęstučio Šapokos, jos ėmė reikštis savarankiškai, savo pačių viduje tarsi įskeldamos, įžiebdamos, įsukdamos judesį, kuris net nebuvo fotografuotas. Radosi tokia pačiame foto paviršiuje išsicentruojanti judesio dinamika, kuri užlaiko žiūrovą nuotraukos vizualinėje materijoje ir jam nebėra reikalo už jos, per ją, pro ją į kažką anapus žiūrėti. Jis tiesiog gali būti tokioje nuotraukos duotyje ir kontempliuoti pasroviui. Tik čia tos srovės dar ir vertikalios, ir jų, anot jūsų, yra daug. Todėl tai yra ne tik vizualinė, bet ir mentalinė užduotis. Vešli tyla ir vienas debesis. Tokia mano fotografinė mintis.
