Kleantas iš Asės (c. 330–230 m. pr. Kr.) – vienas iš svarbiausių filosofų, priklausiusių ankstyvajai Stojai (mokyklai, gavusiai vardą nuo savo rinkimosi vietos Atėnuose – „margojo portiko“, gr. stoa poikilē). Mokyklos vadovu jis tapo 262/261 m. pr. Kr., mirus jos įkūrėjui Zenonui iš Kitijo. Diogenas Laertijas išvardija 50 Kleanto veikalų pavadinimų (Stoicorum Veterum Fragmenta, I, 481). Deja, kaip ir Zenono bei stoicizmo sistemintojo Chrisipo atveju, iš visų šių kūrinių mūsų dienas tepasiekė trumpos ištraukos. Pastarasis faktas – fragmentiškas palikimas – iš dalies lemia tai, kad ankstyvoji Stoja, palyginus su vėlyvąja (Markas Aurelijus, Seneka), sulaukia mažai dėmesio. Dėl to kenčia paties stoicizmo samprata, nes vėlyvųjų stoikų pavyzdžiu susitelkiama į etiką pamirštant jos sąsają su kitomis dviem stoikų filosofijos šakomis – logika ir fizika (aprėpiančia ir teologiją). Tačiau yra viena išimtis – nors ir trumpas, bet vientisas kūrinys, kurį aptinkame tarp poetinių Kleanto fragmentų – himnas Dzeusui.
Naudodamasis įprastais literatūriniais tropais ir tradicinio religinio himno forma, Kleantas 39-iose hegzametro eilutėse perteikė fizikines ir etines stoikų nuostatas. Turbūt svarbiausias stoikų fizikos bruožas – materiali pasaulio samprata. Vis tik transcendentiškumo atsisakymas čia dera su teizmu, o naudojant šiandieninę terminologiją, stoikus galėtume pavadinti panteistais. Kleantas Dzeusą vadina daugvardžiu, nes stoikai aukščiausią dievą tapatina su imanentišku, tačiau tobulai protingu, visą visatą persmelkiančiu ir tvarkančiu protu (logos). Kitas būdas įvardyti šią dievybę, taigi ir kitas „vardas“ – pneuma, t. y. kosminis ugninis (taigi materialus, tačiau racionalumą žymintis) kvėpavimas. Himne į dievišką ir protingą visatos prigimtį nurodo „bendroji tvarka“ (koinos logos) ir „bendrasis įstatymas“ (koinos nomos).
Koks tiksliai yra ankstyvųjų stoikų fizikos ir etikos santykis – platesnės diskusijos objektas. Vis dėlto galima drąsiai pabrėžti šių sričių susietumą. Kadangi visas pasaulis yra materialus ir žmogaus siela savyje turi tą patį protingąjį ugninį pradą, stoikai žmogaus tikslu įvardija gyvenimą pagal prigimtį (plg. SVF, III, 4). Kitaip tariant, gyvenimą sekant ne instinktais, o protu (logos) (plg. SVF, III, 178). Ta patį siekį matome ir himne. Žmogus panašus į Dzeusą dieviškuoju pradu ir išreiškia tikslą juo vadovautis. Tiesa, žmonės gali atsisakyti gyventi pagal visatos tvarką ir tapti vienintele blogio pasaulyje priežastimi. Nors dieviškos tvarkos tai esmingai nesutrikdo, tačiau lemia blogą gyvenimą pačiam žmogui.
Filosofinis himnas nėra Kleanto naujovė. Pavyzdžiui, Aristotelis yra sukūręs himną dorybei (jį cituoja Atėnajas Puotaujančiuose sofistuose, XV, 696a-d). Platono Puota, nors ir proza, atspindi tradiciją prieš simposiją pašlovinti dievą ar dievus (Symp., 177a-b; plg. Ksenofano žodžius esą „išmintingiems vyrams pirmiausia reikia apgiedoti (hymnein) dievą“ (DK 21 B1)). Tačiau himnas Dzeusui nėra tik į himno rūbą įvilkti filosofiniai konceptai. Tekste problematiškai susipina filosofinės prielaidos ir su jomis iš pažiūros sunkiai suderinamas religingumas. Pirmiausia stebina malda, kuri tampa savotiška teksto kulminacija. Iš stoikų galėtume tikėtis padėkos dievybei (plg. Epikteto Pokalbius, 1.12.32), tačiau čia į dievybę kreipiamasi tarsi ji nebūtų tas pats racionalus principas, kuris yra ir žmogaus sieloje. Tad himnu Kleantas ne tik pristato skaitytojui stojiškas nuostatas, bet ir atsiduria veikiau tradicinei religijai pritinkančioje maldautojo pozicijoje. Ne be reikalo sakoma Kleantą buvus religingiausią iš visų stoikų.
Himno struktūroje galima išskirti tris pagrindines dalis: invokaciją (1–6), argumentą (7–31) ir maldą (32–39). Kleantas į Dzeusą kreipiasi naudodamas gausius tradicinius epitetus ir pateikdamas šio kreipimosi pagrindimą. Centrinėje dalyje aprašomas Dzeuso valdymas ir jo opozicijoje esantis nederamas žmonių atsakas į šią tvarką. Šios dvi priešybės įrėmina teksto branduolį – dievišką sujauktos pasaulio tvarkos atstatymą (plg. Herakleito logos kaip priešingybių vienybę). Galiausiai malda prašoma įgyti dievišką pažinimą ir formuluojamas etinis imperatyvas apgiedoti bendrą įstatymą. Šiose eilutėse ir vėl atsiskleidžia įtampa tarp kreipimosi į Dzeusą kaip į atskirą aukščiausią dievybę ir jo tapatinimo su stojiška visatos tvarka.
Nors dėka Stobajo (V a.) antologijos (konkrečiai – XIV a. Farnesinus rankraščio) mus pasiekė vientisas himno tekstas, jame esama keleto įtrūkių ir neaiškumų. Bene daugiausia diskusijų yra sukėlusi ketvirtoji eilutė. Rankraštyje prieš žodį atvaizdas/imitacija (μίμημα) įrašyta ἤχου (ēkhos – ‘garsas’). Kai kurie leidėjai bandė interpretuoti žodį ēkhos kaip žmogaus kalbą. Tuomet suprastina, kad žmonės, vieninteliai įgiję gebėjimą kalbėti, gali šlovinti Dzeusą. Tačiau visiškai neįtikėtina, kad Kleantas naudotų žodį ēkhos, kuris žymi neartikuliuotą kalbą. Nė vienas iš eilutės taisymų netenkina nei semantiškai, nei tekstologiškai. Tad čia pasirinktas semantiškai tinkamiausias ir tekstologiškai įmanomas A. C. Pearsono variantas θεοῦ (theou). Šiuo taisymu seka ir išsamios himno studijos autorius Johanas C. Thomas (Johan C. Thom, Cleanthes’ „Hymn to Zeus“: Text, Translation, and Commentary, Tübingen: Mohr Siebeck, 2006). Pastarojo leidimo įvadas ir komentarai naudingi norintiems toliau pažindintis su Kleanto himnu Dzeusui.
Himną iš graikų kalbos vertė Vaiva Vasiliauskaitė (versta iš Thomo leidimo, nukrypimai įvardyti publikacijos įvade ir komentaruose), įvadą parašė ir vertimą redagavo Simonas Baliukonis.
HIMNAS DZEUSUI
O, nemariųjų kilniausias, daugvardi, visvaldi per amžius,
Dzeusai, valdove gamtos, su įstatymu vedantis visa,
Sveikas! Kadangi teisinga mirtingiesiems į tave kreiptis.
Esam iš tavojo prado, vienintelis atvaizdas dievo
5Tarpe būtybių mirtingų, kur žemėj gyvena ir šliaužo1,
Taigi tave apdainuosiu ir šlovinsiu tavąją galią.
Klauso tavęs visata, apie Žemę skriejanti ratą,
Kur ją bevestum, ten noriai nurodymą tavąjį seka.
Tu dviašmenį laikai nepalenkiamoj rankoj savojoj
10Žaibą, kurs tau patarnauja, liepsnojantį, gyvą per amžius2.
Kur tik žaibu savo trenktum, gamta visa tučtuojau virpa3,
Bendrą vedi tu juo tvarką, kuri sklisdama po visatą4,
Maišos į šviesulius vis, tiek į didįjį, tiek į mažuosius5,
Štai koks yra iškiliausias karalius visos viešpatijos!
15Nieks be tavęs šitoj žemėj, dievybe, įvykti negali
Nei dieviškajam padangių skliaute, anei jūroj giliojoj,
Vien tik išskyrus, ką daro blogieji dėl savo kvailumo.
Tu gi net perteklių visą žinai kaip dermėn sustatyti,
Grožį sukurti visatoj, nemiela į miela paversti6.
20Tu mat sujungęs esi į vienovę kas gera ir bloga7,
Šitaip kad gimtų protinga pasaulio tvarka amžinoji.
Jos gi nepaiso ir vengia mirtingųjų tarpo blogieji,
Vargšai, kurie nors geidauja geriausiąją dalį įgyti,
Bet nei įžvelgia, nei girdi įstatymo dieviško bendro,
25O jam paklusę protingai, turėtų gyvenimą puikų8.
Betgi nežino, kas gera, ir skuba kiekvienas prie kitko:
Šlovę įgyti vieni siekdami nesibaido pjautynių,
Linksta prie pelno9 kiti, nežiūrėdami grožio visatos10,
Dargi kiti dykinėja ir tenkina geidulius kūno.
30Gėrio jie geidžia ir, vis tik, visur yra blaškomi nuolat11,
Nes išsijuosę darbuojas, kad rastųsi jojo priešybės.
Bet, visa duodantis Dzeusai, juodmigli valdytojau žaibo12,
saugoki žmones, o tėve, nuo nepatyrimo skausmingo,
Jį išvaikyki iš sielų, įgyti mums duok suvokimą,
35Tą, kuriuo pats pasikliauji, teisingai valdydamas visa.
Šitaip, idant, pagerbti, deramai atiduotume garbę,
Visąlaik darbus tavus apgiedosim, kaip tinka mirtingiems.
Mat juk nėra geresnės dovanos ir dievams, ir mariesiems,
Nei apdainuoti teisybėj įstatymą bendrą per amžius.
1 Plg. Hymn. Hom. Dem., 365.
2 Plg. Hes., Theog., 504–506; DK 22 B64 (Diels-Kranz 22 žymėjimu pateikiamos nuorodos į Herakleitą. Šis ikisokratikas himno autoriui padarė didelę įtaką, tai liudija tiek formuluočių ir nuostatų paralelės, tiek faktas, kad Kleantas Herakleitui paskyrė keturių tomų komentarą).
3 Plg. DK 22 B11. Rankraštyje paskutinis žodis – ἔρ*γα (su neaiškiu ženklu arba ištrynimu žodžio viduryje). Su šiuo žodžiu nesusidaro hegzametro eilutė, tad pasitelkiami įvairūs taisymai ar net užpildymai naujais žodžiais. Čia pasirinktas pirmojo leidėjo Fulvijaus Ursino (Antverpenas, 1568) taisymas ἐρρίγασι.
4 Plg. DK 22 B2.
5 T. y. į saulę ir į kitas žvaigždes.
6 Plg. Hes., Op., 5–8; DK 22 B102.
7 Plg. DK 22 B50.
8 Arba „O jo paklausę turėtų, gyvenimą gerą, protingą“ (plg. DK 22 B34, B89).
9 Neįprasta žodžio κερδοσύνη reikšmė.
10 Šioje eilutėje žodis kosmos (kurio nepaiso žmogus) interpretuojant kartu su 7 ir 19 eilutėmis primena apie bendrą dievišką tvarką, kuri yra tiek visatoje, tiek (ja sekančio) žmogaus sieloje. Labiau atkreipiant dėmesį į žmogaus perspektyvą, būtų galima versti: „Linksta prie pelno kiti, nežabodami savojo siekio“.
11 Rankraštyje pirma eilutės pusė tuščia. Čia pasirinktas Maxo Pohlenzo (Grundfragen der Stoischen Philosophie, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1940) pasiūlytas užpildymo variantas – τἀγαθὰ μὲν ποθέουσιν.
12 Plg. Hom., Il., 22.178; 2.412.
