Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Eglė Ulčickaitė. Aštuntą. 2019-2020. Drobė, aliejus

Po pernykštės tavo parodos „Fragmentai“ Arkos galerijoje man susidarė įspūdis, kad tai, ko tu ieškojai tuose senuose tapetuose, interjeruose ar peizažuose, nebuvo vien bandymas suprasti tą mūsų kultūrinio konteksto sluoksnį, kuriame dar pilna nebesančio laiko nuorodų, kaip apie tave kažkur yra rašiusi Agnė Narušytė. Man pasirodė, kad atsispirdama nuo tokių konk­rečia laiko žyme paženklintų daiktų patirties, tu gan nuosekliai artėji prie elementarių suvokimo struktūros klausimų, įtraukiant ir pačios tapybos problemą. Kai ne mažiau nei tai, ką tapai, svarbu tampa ir tai, kad apskritai tapai. Rodos, imi tyrinėti paties žmogiško žvilgsnio ribas, kartu keldama ir tikrovės apibrėžtumo klausimą. Kaip mes apskritai dabar suvokiame ar atpažįstame aplinką ir daiktus? Kaip mes juos apibrėžiame, kas vyksta, kai mano akis slysta kokiu nors paviršiumi? Esi kalbėjusi apie tai, kad tapydama, pavyzdžiui, duris, nematai jokių durų – tik įtrūkius, šešėlius, dėmes.

Taip, paskutinė mano meno doktorantūros teksto dalis, kurios taip ir neparašiau, vadinosi „laikas-simptomas“. Joje būtent ir norėjau artikuliuoti tai, kad po-tapybinė plotmė – kai paveikslas atsiduria žiūrovo akiratyje, kalba jau nebe apie tapetus, o būtent apie struktūras – matymo, mąstymo, suvokimo, įpročio… Taigi, kaip sakai, apie tikrovės surėdymą. Nors gal per skambiai pasakyta, gal šiuo atveju tiksliau būtų – apie vietinės sąmonės tikrovę. Tačiau tai paliečia ir kur kas bendresnius klausimus apie tai, kaip ir ką mes atsimename, ir kaip tai veikia dabarties žvilgsnį. Galbūt prie tikrovės pridėčiau ir tikrumo klausimą. Argi tai banalu? Bet juk būtent tikrumo – kad ir kas tai būtų – ilgesys ištikęs žmogų, kuris blaškosi paralelinių tikrovių struktūrose. Taigi taip, būtent dabartis man įdomi, kaip ją bepavadinsi – praėjusio laiko, nebefunkcionuojančio daikto, sužaloto peizažo… Kita vertus, sudėtinga kalbėti apie savo tapybą iš stebėtojo pozicijos. Bet, žinoma, galvoju apie ją šiuolaikybės kontekste.

Bet, man rodos, prie viso to, ką įvardijai, galima prieiti sprendžiant bent keletą skirtingų, nors ir tarpusavyje susijusių problemų. Tad man būtų įdomu pasiaiškinti, kas tau šiuo atveju labiau rūpi, ar paties vaizdo, ar veikiau motyvo ir santykio klausimas. Nes turbūt viena yra klausti, kokios yra įtarpinto vaizdo, šiuo atveju paveikslo, galimybės, o kita – kokį santykį su tapomu motyvu jis numato. Pavyzdžiui, kas atsitinka su tuo daiktu, kai tu jį tapai? Ar tu jį šitaip numarini, ar konservuoji, laidoji, o gal kaip tik prikeli?

Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, ar man svarbiau paties vaizdo prob­lema, ar daikto ir santykio klausimas. Visa tai labai susipynę, sukibę. Kai tapau, daiktą išnarstau, taigi galima būtų sakyti, kad marinu. Tačiau turbūt tai yra pinklės, nes marinu tik tai, kas žinoma – atpažįstamą pavidalą. Betgi taip marindama iš tiesų siekiu parodyti ne tiesą, o netiesą. Ir pati tapydama pastebiu, kiek daug netiesos yra mano matyme ir, žinoma, „žinojime“. Aš manau, kad konservuoti – tai uždaryti nekintamoje reikšmėje, bet tada ji laikui bėgant taps nebeperskaitoma. Todėl motyvo kaip kasdienės konkretybės marinimą suvokiu kaip daikto prikėlimą. Būtent, iš-mirtinimą. Bet kalbant apie paties kūrybinio proceso eigą, pirmiausia turiu rasti motyvą, ir tas „radinio“ momentas man labai svarbus, nes motyvas, kaip jau esu ne kartą minėjusi, turi mane ištikti. Šiuo atveju jau galima kalbėti apie santykį, nes tas daiktas ar motyvas „išmuša“ iš įprastų reikšmių lauko, gal kaip momentas, kuris liudija save per daugį. Taigi tas susidūrimas yra „ne-prasmiškas“, nes motyvas atsiveria kaip neturintis jokios išankstinės prasmės arba ją paneigiantis, demaskuojantis neatitikimą, atveriantis laiko ir erdvės daugialypumą. O kas dažniausiai tai yra? Reikšmių „išnaros“ konkretybių pavidalu, kaip minėjau – „nebefunkcionuojančių“ ar „tebe-kitaip-funkcionuojančių“.

O kaip manai, ar šiuo atveju būtų galima kalbėti apie tam tikrą žvilgsnio prievartą, su kuria tapytojas nuolatos susiduria? Medijų prievartos problema šiandien yra ganėtinai plačiai eksploatuojama, pavyzdžiui, kine ar fotografijoje (nors dar Susan Sontag kalbėjo apie žudymą objektyvu). Bet aš čia prisimenu ir Giorgio Morandį, kuris irgi mėgino žiūrėti į daiktus taip, tarsi jie būtų kuo mažiau žmogiški, kuo nuogesni, nesupančioti kasdienių buitinių reikšmių.

Konkrečiai apie prievartą niekad negalvojau, bet esama kažkokio daikto prievartavimo, kai jį tapai. Tačiau gal tai pačios prievartos prievarta, nes tapomas daiktas jau priverstas būti tuo, kuo nėra. Tada tą kasdienį žvilgsnį, kuris visuomet prievartauja tikrovę ją sprausdamas į savo prasmes, atgręži prieš jį patį. Tuomet galėtume sakyti, kad tapymas – tai vertimas tuo, kuo tapomas objektas yra pats savaime. Šiuo atveju tapyba veikia kaip kalba, kuri išverčia daiktą iš vienaip suprantamos kalbos į kitą, o ši yra grąžinama žiūrovui. Tik gal jau mįslės pavidalu, nes žiūrovas manosi žiūrįs į daiktą – labai konkretų, tokį pažįstamą, kažką būtinai primenantį, bet, o siaube, juk tai – tik tapyba. Kita vertus, taip, tai – tik tapyba, bet žiūrovo galvoje atsigaminanti prisiminimu, kuris jį suklaidino. Taigi tapyba parodo ir žiūrovo žvilgsnio prievartą – ir jau net ne tapybos, o tikrovės atžvilgiu.

Ar tuomet išeitų, kad tapant tau svarbiau atverti motyvo formos dest­ruktyvumo matmenį ir būtent tame įžvelgti jo esaties ir tapsmo galimybę? Kitaip tariant, išlaisvinti daiktą nuo jo „paties“, t. y. nuo jam primestų reikšmių, funkcijų, emocinio krūvio ar naratyviškumo.

Kai tapau kokį nors konkretų daiktą, man jis iš tiesų atsiduria anoniminėje erdvėje, kažkuria prasme ir tam tikroje aklojoje zonoje. Tapant jis išnyksta kaip konkretybė. Belytis, bevardis, dar negimęs, nes dar iki galo nenumiręs. Yra – ir irsta, ir esti, tai kažkokia neapibrėžtumo būsena, kritinis taškas, į kurį tapyba įtempia daiktą, o vėliau ir žiūrovą. Nes, man regis, tik taip daiktas gali išsaugoti, išlaikyti savo gyvumą – per tai, kas sąmonei nuolat priešinasi ir lieka svetima. Bet mane į šį neapibrėžtumą įstumia pats daiktas, tad šiuo atveju galime kalbėti ir apie paties vaizdo problemą, ir apie vaizdo anamorfiškumą.

Jei, kaip sakai, bandai įsižiūrėti būtent į patį neatitikimą, atsiveriantį tarp esančio ir nebesamo, tarp reikšmės ir ne-reikšmės, ar tuomet vis dar galima kalbėti apie kažkokią, sakykime, paties to neatitikimo reikšmę, kuri tau būtų svarbi? Kuri leistų tas reikšmių išnaras pamatyti nebe kaip kažką prarastą ar esantį-kaip-prarastą, kuris lieka paveikslo pavidalu, o kaip kažką, kas lieka ar pasirodo paties plyšio pavidalu?

Man įdomi Umberto Eco knygos Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna mintis. Esi amnezijoje ir visa, ką gali padaryti, tai prisiminti save atkurdamas kontekstą. Juk atsiminti – tai minti pėdsakais. Bet jie nekonkretūs, nes negali sutapti, o tik tapti. Nes laikas ir kontekstas vis kitas. Čia kaip kad daiktas, kuris nebėra tuo, kuo buvo, bet tebėra tarsi palaikas – o tai juk reiškia, kad pa-laiko. Man atrodo, kad daiktus mirčiai nurašo tie, kurie juos laiko tam tikrais atminties protezais, tie, kuriems, pavyzdžiui, sovietmetį menantys daiktai „mena tą baisų laiką ir šiukštu negalima jais nostalgiškai grožėtis“. Bet aš gi „grožiuosi“ ne konk­rečiais tapetų raštais, o jų nebesančiu buvimu. Jie nebėra, nors vis dar esti, bet tai – ne jie. Nebe tie jie. Tai man ir įdomu. Plyšys, tarpas tarp reikšmių, tamsa, kuri vis dėlto švyti, pilnatviška tuštuma ar klykianti tyla.

Jei sugrįžome prie vaizdo problemos, kaip manai, kaip apskritai šiandienė tapyba toliau dorojasi su reprezentacijos problema, t. y. su tuo, kad vaizdas tarsi jau seniai nieko „nebeatvaizduoja“ arba, jau po Walterio Benjamino kalbant, vaizduoja tik savo vaizdavimą? Žinoma, jei ji neužsiima vien ciniškomis deklaracijomis ir su tuo neflirtuoja.

Dažnai pagalvoju, kad tapyba kažkaip pasimetė tarp visų kitų vaizdo formų. Ką ji, kaip specifinė medija, dar gali? Ar privalo ji kažkam kažką įrodyti, stebinti, jei galiausiai tai tėra saviapgaulė, na, kaip kerštavimas reikšmei? Bet gal būtent tam ji ir yra – ir yra tokia – kad parodytų savo negalios galią. Jei sakysime, kad tapyba kaip vaizdas yra tik pasirodymas, tuomet gal būtent per tai ir reiškiasi jos specifiškumas, jos magija, kurioje, jei suvoki, egzistuoja dar ir fizinis prisilietimas. Ar yra skirtumas, jei skaitai spausdintą knygą ir rankraštį? Tikrumas? Turiu omenyje tai, ką Marlene Dumas įvardijo sakydama „you take a picture, and you make a painting“.

Kalbant iš žiūrovo pozicijos, turbūt visada išlieka dar ir stiprus erotinis matmuo, tai, kas paveiksle galiausiai tiesiog suvilioja, „nuperka“ ir įtikina iš pirmo žvilgsnio. Lygiai kaip ir šitas pasaulis mus nuolat kažkuo suvilioja. Galbūt išties, savo neprisijaukinamais praradimais?

Gal pasaulis tuo ir vilioja – įspūdžių tikrove, kuria, net jei ji ir apgaulinga, vis tiek patiki ir todėl kažkaip išgyveni. Tapyboje irgi daug tikėjimo, kuris, paradoksalu, kyla iš nepasitikėjimo tikrove. Bet jeigu netiki tuo, ką tapai, negali nutapyti. Tačiau kas yra tai, kuo patiki? Juk ne daiktas, ne objektas. Kažkokia savybių, verčių visuma. Kažkokia visuma. Būtent – turbūt visumos pajutimas. Ir tada jau nesvarbu kame – vandens raibuliavime,
balandyje…

Čia tampa įdomus ir paties žanro klausimas, kurį palietei. Ar nori pasakyti, kad, tarkime, nutapytas peizažas – „gamtovaizdis“ – iš tiesų jau visada yra natiurmortas, nes bet koks gamtos vaizdavimas galiausiai irgi tėra, kaip sakai, išmirtinimas? Bet ar tada nėra taip, kad kai apnuogini motyvo savi-nepakankamumą, prasmės ir ypač konteksto praradimą, kažkaip natūralizuoji pačią kultūrą? Turiu omenyje, kad kalbi apie tai, kaip „kultūriškumas“ yra prarandamas joje pačioje, kaip tam tikro žmogaus veiklos konteksto integrali reikšmė, kurios niekas nebeužpildo.

Anksčiau tapiau daug artefaktų, šiuo metu tarp motyvų – ir tikri natiurmortai, pavyzdžiui, drugio kiautas ar sudžiūvusi gėlė. Bet prie kokio žanro priskirti tokius „peizažus“ kaip, sakykime, gulbė raibuliuojančiame vandenyje ar balandžiai kieme? Peizažo sąvoką čia labiau matyčiau būtent kaip nebe-savipakankamą kontekstą prasmių prasislinkime. Todėl peizažas išties tampa natiurmortišku ar kultūrmortišku. Galų gale, juk nevaizduoju „gryno“ peizažo, jame dažniausiai įsiterpia objektas, keičiantis ar suteikiantis paties peizažo reikšmę. Tad žinoma, kad kalbu ne apie gamtą, o sociokultūrinį kontekstą, apie motyvo ir jo prasmės „ištirpimą“, objekto ir jo konteksto susilydymą. Taigi turbūt galima sakyti, kad natūralizuoju kultūrą, o gal labiau neutralizuoju? Parodant, kad išplėšiu iš konteksto gabalą „natūros“, kuri kažkaip kultūriškai įsirėžusi sąmonėje. Įsirėžusi taip, kad yra nebepastebima, savaime suprantama, o tai reiškia – niekaip.

Jei vis dėlto siūlai natūralizavimo kaip neutralizavimo strategiją, galbūt daiktiškumo klausimas tampa jau nebe toks svarbus. Neutralizuoji, nes atimi galią, suverenitetą, substanciškumą, nes galiausiai – paverti vaizdu. Ar visa tai laikytum savotiška tikrovės suspendavimo technika?

Tapymą „iš natūros“ sieju su tikrumu. Turiu omenyje, kad tai, ką tapau, yra patirta realiai, o ne per medijuotą vaizdą. Nors tapydama remiuosi fotografija, bet ją užfiksuoju pati ir naudoju tik kaip priminimą, nes fiziškai negaliu visur, kur noriu, atsidurti su molbertu. Ir čia jau nebeskirstau motyvų „žanriškai“, todėl peizažas man irgi daiktas. Žvilgsnis savaime yra kultūriškas, todėl prievartauja natūrą reikšmėmis. Todėl ir tapant vyksta kova ar gal – krizė, nes tapomas motyvas veržiasi iš suinteresuoto žvilgsnio prievartos. Ir nors tampa tik vaizdu, galbūt tasai „tik“ būtent ir atskleidžia pačios tikrovės ar žvilgsnio tikrovės suvaržymą. Juk bet koks priartėjimas tik parodo, kaip iš tiesų esi toli. Čia imu galvoti ir apie koloritą bei šviesą. Juk šviesa, blukindama daiktus, liudija laiką, nuotolį.

Gal tada tau rūpimą tikrumo klausimą būtų galima sieti su paviršiaus ir prisilietimo problema? Tokiu atveju vaizdo ir motyvo problemos, apie kurias kalbėjome, čia susieitų į vieną. Juk vaizdas tapytojui turbūt visų pirma yra paviršius, šviesa? Juolab šiandien, kai paviršiai tapo tokie svarbūs, tokie pavojingi ar net mirtini.

Gal todėl tas išblukimas mane taip traukia, nes jame aš matau laiką, ir nebūtį, ir būtį. Paviršiai sugeria ir laiko savyje. Ir ne vien šviesą, o kažkokią gyvastį, nes šviesa ir akina, kažkaip žudo, demaskuoja. Kai tapau, neretai „pasimetu“ šviesotamsoje, galbūt siekiu, kad tai, kas tapoma, imtų švytėti iš savęs, iš-šviestų tai, ką turi savyje. Gal ir bergždžia pastanga. Bet čia panašiai kaip su prarastimi – kai su ja susitaikai, turbūt reiškia, kad priimi ją į save, ji tampa tavo dalimi, ištirpsta tavyje ir jau nebėra likusi kažkur ten ar tada. Ko nestokoji, to nekuri. Taigi ar tikrai galima nustoti ilgėtis apibrėžtumo?

O kokio apibrėžtumo labiausiai ilgiesi šiuolaikinės tapybos kontekste? Lietuvos ar užsienio?

Ilgiuosi tapybos, kuri, priešingai tam begaliniam vaizdų srautui, yra lėta. Tapybos, kuri ne pervaizduoja, o koncentruoja. Ar, tiksliau, išlaiko savyje jutimą – laiko, pasaulio. Kita vertus, galvoju, ką reiškia ilgėtis? Juk ilgesys dažniausiai sietinas su kažkuo, kas praėjo, buvo. Tuomet, kai kalbu apie tapybos ilgesį, turiu omenyje meno istorijos kontekstą, tapybą, kuri yra mane vienaip ar kitaip paveikusi ir tebeveikia, tuomet kalbu lygindama. Svarstau, kas būtent yra tas bendras vardiklis, siejantis visus mano mylimus tapytojus, paveikslus. Turbūt juose glūdintis belaikiškumas, taigi ir bekontekstiškumas. Didelė dalis šiandienės tapybos yra perdėm kontekstuali, aktuali, stebinanti – kaip „Panorama“ ar naujienų portalai, kaip reklaminiai plakatai. Visa tai – lyg ir teisinga, nes tai laikmečio sąmonės atspindys. Tačiau šie procesai vyksta be refleksijos (paradoksas – atspindys be refleksijos), dėl paties deklaratyvumo, be klausimų ir be pozicijos. Aš manau, kad tapybos medija gali būti galinga ir nestebindama formos bei turinio „atradimais“. Jos galia – plastinėje kalboje, gebančioje „nešti“ kur kas daugiau nei at-vaizdas, jei kalbėsime apie figūratyviąją tapybą. Turiu omenyje jos gebėjimą rodyti anapus (o gal kaip tik – šiapus?) vaizdo, konk­retų vaizdą rodant kaip abstraktų. Turbūt to ilgiuosi labiausiai. Taip pat ilgiuosi žiūrovo. Ar gal tiesiog žvilgsnio, kuris gebėtų žiūrėti, o ne praslinkti paviršiumi. Prie to galima pridurti ir tapybą „skaitančio“ žvilgsnio, kuris geba konstruktyviai kritikuoti, ilgesį. Nes dažniausiai susiduriame su naktinraščio puslapius primenančiomis nuo­monėmis.