2024 metams pamažėle judant į pabaigą, pasirodė Aistės Paulinos Virbickaitės straipsnis „Tobulas muziejus“ (NŽ-A, nr. 6), kuriame autorė, aptardama muziejų ypatybes (lokaciją, eksponatus, institucijų kuriamą vienokį ar kitokį santykį su žiūrovais ir kt.), bandė apčiuopti šiuolaikinio muziejaus idealą, tačiau, „įsitraukusi į problemų, abejonių ir ginčų triatloną“ (p. 37)1, priėjo išvados, kad tobulas muziejus neegzistuoja: „galvoje vis dar vyksta įrengimo darbai, jų pabaigos data nėra tiksliai žinoma“ (p. 40). Virbickaitės tekstas, atsižvelgiant į jame iškilusius mintijimo keblumus, paskatino kelti klausimą, kas yra muziejus apskritai? Toliau pateikiamas hermeneutinis „pasivaikščiojimas“, kuriame bandoma apčiuopti ir, kiek tai yra įmanoma, išsamiai aptarti muziejaus esmę.
Muziejus šiandien yra plačiai paplitęs kultūros reiškinys, o žodis „kultūra“ pirmiausia siejamas su žemdirbyste, tad neturėtų stebinti tai, kad muziejaus užuomazgos aptinkamos žemę kultivavusiuose kraštuose, pirmiausia Mesopotamijoje. Būtent žmonių sėslumo dėka susiformavo galimybė vertybes perduoti ne tik žodžiu, ritualu ar kitais veiksmais, bet ir didelės apimties materialių objektų rinkinių pavidalu. 2000 m. pr. Kr. datuojami radiniai iš Larsos ar princesės Bel-Šalti-Nannar sukauptas vietos senienų rinkinys puikiai nusako amžių eigoje nepakitusią muziejaus funkciją – rinkinių, kolekcijų kaupimą. Jas sudarantys daiktai, objektai laikomi muzealijomis, o dėl jiems būdingo medžiagiškumo atsiranda poreikis užtikrinti jų tvermę, pradedant muziejams nuo seno būdingais atskirais pastatais ar patalpomis, kurios suteikia galimybę palaikyti tinkamas sąlygas, idant būtų išvengta žalingo aplinkos poveikio (išimtis būtų muziejai po atviru dangumi), baigiant muziejams būdingu rūpesčiu konservuoti ir restauruoti vertybes. Tokių vertybių pobūdis gali smarkiai įvairuoti, nes muzealumas reiškiasi pagal laiko dvasią, visuomenės požiūrį, kas konkrečiu metu traktuojama kaip toks svarbus objektas, kad būtų ryžtasi jį saugoti neribotą laiką ir perduoti su juo siejamas vertes auditorijai. Tai gali būti ne tik žmogaus darbo ir kūrybos vaisiai, muziejus sukultūrina ir gamtinius objektus, pavyzdžiui, mineralus, augalus ar gyvūnus. Šiuo aspektu muziejus primena Nojaus arką, tik į ją talpinami ne gyvi, o jau mirties paženklinti artefaktai, kurie turi potencialo atgyti per atmintį ir vaizduotę.
Muziejaus sąvoka kildinama iš graikų kalbos žodžio Mouseion, kuriuo buvo pavadinta Ptolemajo I Sotero įkurta valstybinė institucija literatūros ir mokslo plėtotei. Ši sąvoka verčiama kaip mūzų šventovė, taigi aprėpia tiek žmonių, tiek dievų pasaulio foną: mūzos įkvepia poetus, globoja mokslus ir menus, o žmonės savo ruožtu išreiškia dievybėms pagarbą savo veiksmais. Šventyklos paprastai susijusios su kulto apeigomis, tačiau ši Sotero įkurta institucija kaupė išskirtinai knygas ir plėtojo mokslinę veiklą, nebuvo atvira plačiajai auditorijai, taigi veikiau primintų šiandieninį institutą. Nors muziejų kolekcijų pobūdis per amžius smarkiai išsiplėtė, mokslo, sukauptų rinkinių tyrimų veikla išlieka aktuali, nes padeda išryškinti objektų santykį su dabartimi, priartinti tolybę, daryti ją sava ir tokiu būdu plėsti akiratį. Tiesa, mokslinė veikla dažnam lankytojui ir šiandien nėra akivaizdžiai prieinama, ji vyksta už uždarų durų, muziejų fonduose ir pan. Galima pastebėti nebent šios veiklos perkėlimą į tam tikrus ekspozicijų aspektus, kaip kad tipingu patapusį muziejaus eksponatų etiketažą, kuriame rodomasis objektas įvardijamas, datuojamas, apibūdinamas jo medžiagiškumas ir kitos techninės savybės, eksponatų išdėstymą chronologine tvarka, perteikiant progreso ar evoliucijos idėjas, ar objektų klasifikavimą pagal skirtingų disciplinų tyrimų laukus, pavyzdžiui, technikos ar antropologijos. Taigi čia apčiuopiamas muziejaus konceptualaus užmojo kontinuumas laike, tačiau įdomus ir kitas tęstinis dėmuo – muziejaus kaip šventyklos. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad su šiuo aspektu susijęs išlieka tik muziejaus statinio išskirtinumas. Dažnai tai klasikines šventyklas su orderiais primenantys pastatai, nors modernėjimo procese tą minėtą išskirtinumą galima sieti ir su architektūriniais užmojais apskritai, kaip Guggenheimo muziejaus atveju. Taip pat galima atkreipti dėmesį ir į tam tikrą sąryšį su pagarbumu – iš muziejaus lankytojo tikimasi tam tikros elgsenos, rimties, santūrumo, o kur dar apčiuopiama paralelė, pasireiškianti per paskirų muziejinių praktikų panašumą į apeigas, ritualus (kiek paradoksalu, bet tai tampa akivaizdu šiandieninėje sekuliarumu pasižyminčioje visuomenėje, o gal reikėtų sakyti – ypač joje: pakanka apsilankyti parodų atidarymuose, į kuriuos žiūrovai suplaukia kaip piligrimai). Abejotina, kiek pastarieji su lankytojų auditorija susiję bruožai turi tiesioginės sąsajos su dvasios ugdymu, tačiau šioje vietoje norėtųsi apsistoti ties muziejinių vertybių populiarinimo aspektais, žiūrovo klausimu.
Pirmieji tikrai vieši muziejai savo veiklą pradėjo XVII a. Europoje, Bazelyje ir Oksforde. Muziejai iš privačių, uždarų studijų virto į atviras galerijas, suteikdami žiūrovams kelionės laiku ir erdve potyrį. Toks „turisto“ amplua gerai apibūdina situaciją: lyg atsidūrus svetimame krašte, muziejuje pirmiausia raibsta akys. Svetlana Alpers rašė apie muziejų erdvėse pasireiškiantį specifinį žiūrėjimo būdą, kurį siejo su tendencija izoliuoti objektus nuo pasaulio, kuriam jie originaliai priklausė, apskritai juos rinkti ir pateikti dėl vizualinio intereso2. Tyrinėti žvilgsniu, bet jokiu būdu neliesti – itin svarbi muziejų taisyklė, kurios paprastai atsisakoma tik tuo atveju, jei tikslingai siekiama interaktyvumo. Net objektai, kurie intencionaliai sukurti liesti, praranda šį aspektą parodų salėse. Pavyzdžiui, Lino Leono Katino paveikslas „Balta krūtinėlė“ (1972), ironizuojantis šią regulą per virvelės elementą, kurį suėmus ranka, būtų galima keisti tapybos darbo matymą, vos patekęs į muziejinę ekspoziciją, prarado tokią užmačią. Taigi eksponatas turi būti saugomas lyg šventenybė, panaikinamas bet koks jo parankumas, funkcionalumas, o neretai ir riba, atskirianti žiūrovą, brėžiama tiesiogine prasme, apgaubiant objektą stiklu, atskiriant jį juosta, draudžiančia priartėti ar pan. Tai gali būti interpretuojama ne tik kaip akivaizdus siekis išvengti materialių vertybių sugadinimo, bet ir kaip tam tikra metafora, priminimas, kad nuo šių fizinių objektų skiria ne tik fizinė distancija – apčiuopimas už materialaus kūno egzistuojančios vertės reikalauja intelektinio žingsnio. Jį paskatinti atlikti, ne tik žiūrėti, bet ir įžvelgti, muziejinėse erdvėse dažnai padeda tekstai, pristatantys parodą, paskirus objektus. Jie formuoja suvokimą, kaip kažkas turėtų ar galėtų būti matoma, jie formuoja atmintį ir gali tą patį objektą pateikti iš skirtingų perspektyvų. Pastarasis bruožas leidžia žvelgti į daiktus vis kitoje šviesoje, iškelti vertybes ar antivertybes, kurios pasirodo kaip svarbios esamajame laike. Tarkime, nuo XIX a. išpopuliarėję žmonių zoologijos sodai, anksčiau pristatyti kaip egzotiškų populiacijų etnologinės ekspozicijos ir susilaukę didžiulės sėkmės dėl išskirtinės galimybės išvysti tolimų kraštų gyventojus „natūralioje aplinkoje“, šiandien muziejuose nugula dokumentų, fotografijų ir kitais vizualinės medžiagos pavidalais, į kuriuos skatinama žiūra iš kritinio kolonijinės praktikos taško. Turint omenyje, kad dažnas šiuolaikinis žiūrovas neretai aptinkamas tiesiog spoksantis, klejojantis žvilgsniu po parodas, kurių skaičiai yra išaugę iki milžiniškų mastų, galima pabandyti domesį perkelti į išskirtinai dabartyje pasireiškiančius muziejų veikimo aspektus.
Būtina pastebėti, kad šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdingas globalumas, perteklius ir vartotojiškumas, bemaž bet kas gali tapti muzealija: tai jau ne tik raštai, senienos, šventyklų lobynai, meno kūriniai ar egzotiški gamtos objektai ir keistenybės. Vien Europoje veikiant per 15 000 muziejinių institucijų, galima susidurti su plaukų, šnipų, tokių kasdienių objektų kaip makaronų indelių muziejais ir kt. Tai išskirtinumas, aptinkamas lyginant su ankstesniais muziejų istoriografijos periodais. Kyla klausimas, ar staiga imta suvokti visa ko vertę, o galbūt atvirkščiai – vertes darosi sunku atskirti ir išskirti? Bandant atsakyti, kaip tam tikrą metaforišką atspirties tašką galima pasitelkti Julijono Urbono kūrinį „Eutanazijos kalneliai“ – mokslinę fantastiką apie mirties atrakcioną.
Atrakcionai įprastai skirti pramogai, jie intensyviai stimuliuoja žmogaus kūną, skriedami pašėlusiu greičiu, sukelia ne tik malonumą, bet ir įtampą, dažnai ir tokius somatinius pojūčius kaip pykinimas, vėmimas, prakaitavimas ir pan. Urbono karuselė – idealiai išbaigtas atrakciono variantas, kuris sukėlęs pojūčių laviną, kelionę padeda užbaigti euforiška mirtimi. Šis kūrinys kuria paralelę su gyvenamuoju laiku. Spartus ir vis didėjantis gyvenimo tempas kaip skiriamasis bruožas ėmė ryškėti su industrializacijos procesais, kuriems įsisiūbavus, pirmą kartą susiformavo ne stokos, o pertekliaus sąlygos. Teoriškai, nebereikiant tiek dėmesio skirti darbui, atitolinančiam malonumą, galime užsiimti pramogomis, tačiau praktiškai – ši smagi karuselė turi šalutinių efektų, kurie glaudžiai saistosi su ekonominiu materializmu. Atsiradus didelei pasiūlai ir prekių prieinamumui, susiformavo tai, ką tapo įprasta vadinti vartotojiška visuomene. Rinka, nuolat siūlydama kažką naujo, sukuria poreikį, jį intensyviai skatina besimainančios įvairiaspalvės reklamos, todėl prarandamas saikas, darosi sudėtinga susiorientuoti, ką saugoti kaip kažką vertingo ateičiai, jei išvis verta saugoti, nes daiktai tampa lengvai pakeičiami, o juk ir ateitis darosi nebe tokia užtikrinta, pavyzdžiui, kad ir dėl vis augančių ekologinių problemų. Vartotojiškumas veikia įvairias žmogaus gyvenimo sritis, ne išimtis ir muziejinės institucijos (juk apskritai apie kultūrą dažnai prabylama vadybos repertuarui būdingais terminais, kultūra ne kultivuojama, o vartojama). Prisitaikydami prie sąlygų, šiuolaikiniai muziejai dažnai keičia ekspozicijas, rūpinasi jų vizualiniu išraiškingumu, naudoja reklamą, pristato jaunų, dar nespėtų įvertinti menininkų kūrybą, įrengia parduotuves, kavines ir pan. Trumpai – stengiasi tapti kuo patrauklesni savo vartotojui.
Įdomu tai, kad ne tik kasdienoje praktiškai naudojamo daikto, bet ir materialaus eksponato kūno tvermės palaikymo klausimas smarkiai svyruoja. Čia galima prisiminti atvejį iš meno srities, kuris taip pat paliečia ir ekonominį aspektą, aktualų dėl to, kad muziejai kaupdami kolekcijas naudojasi rinka. Nors rinkai būdingas nusistovėjimas, leidžiantis nusistovėti ir objekto vertei, būdingi ir tokie akibrokštai, kaip kad 2024 m. lapkritį Maurizio Cattelano kūrinio „Komikas“ pardavimas Sotheby‘s aukcione už 6,2 mln. dolerių. Šis kūrinys – prie sienos lipnia juosta priklijuotas šviežias bananas, kurį reikia pakeisti kas keletą dienų dėl vaisiaus puvimo. Žvelgiant iš ilgaamžės tradicijos perspektyvos, paaiškinama dalies visuomenės reakcija, kurią galima apibūdinti kaip sumišimą, pasipiktinimą absurdiškumu ir pan. Juk kūrinio pagimdymas nepareikalavo nei formos suteikimo pastangų, nei amato išmanymo, naudojamos medžiagos tokios nepatvarios ir pigios, kad aukcione pasiekta kaina atrodo tiesiog neįtikima, juolab kad šį kūrinį atlikti pakanka funkcionuojančių galūnių, o gali prireikti jį pakartotinai atlikti ne tik dėl banano puvimo, bet dar ir dėl to, kad, kaip jau kartą nutiko, šis kūrinio elementas gali būti suvalgytas žiūrovo. Akivaizdu, kad kainą lėmė ne fizinio kūrinio kūno vertė. Jei dėl pertekliaus pretenzija į materialaus kūno, kaip užfiksuotų vertybių išsaugojimą, tampa mažiau aktuali, dėmesys fokusuojamas į koncepciją. Į „Komiką“ galima žvelgti kaip į diušampišką, performatyvų ir ironišką eksponatą, taikliai perteikiantį ir kvestionuojantį einamojo laiko bruožus. Taigi kaina sumokėta už idėją, kurią bet kada galima atkurti nusipirkus reikiamus produktus, nors ne tik už ją – taip pat ir už kūrinio sertifikatą, autorines teises ir menininko instrukciją, nurodančią kaip elgtis su kūriniu, kas tik dar labiau išryškina įvairiakryptį vartotojiškumo vešėjimą.
Taip pat galima atkreipti dėmesį, kad su eksponato kūniškumu siejamas dar vienas svarbus aspektas – virtualybė. Technologijoms vis tobulėjant, galima leistis į keliones po skirtingus pasaulio muziejus ir patirti, įvairiais rakursais apžiūrėti ekspozicijas ir pavienius objektus, kurių dalis, lankantis muziejuje fiziškai, liktų neprieinama, nes eksponatai guli muziejų fonduose ar „keliauja“ po kitas parodas. Skaitmeninė muziejaus versija pasiekiama bet kada ir bet kur, kur tik yra internetas, taip perteikiant tiek globalumą, tiek vertybių prieinamumą nepriklausomai nuo žiūrovo socialinio statuso. Tokie virsmai atsispindi ne tik medijose. Visuomeninės hierarchinės struktūros pokyčiai sukelia atrakcionams būdingą spartaus kilimo, leidimosi, sukimosi kilpomis efektą: muziejų rinkiniai formuojami jau ne tik iš dominavusių grupių (valdovų, didikų, popiežių) kolekcijų, parodas kuruoja ne tik srities profesionalai, bet ir įvairiomis veiklomis užsiimantys asmenys, o tai kuria dinamišką perspektyvų kaitą – mainosi aukštais ir žemais laikyti standartai („aukštasis“ menas atsiduria šalia populiarios kultūros reiškinių ir pan.), svarbus tampa subjektyvumas – skirtingi muziejai gali būti patrauklūs skirtingo skonio publikoms, siekiama išvengti vienos ideologijos dominavimo. Iš esmės šiuolaikinis muziejus yra kaip ir šiuolaikinis žmogus – pasaulio pilietis, gyvenantis aktyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, turintis savo internetines paskyras, dalyvaujantis vartojimo procese. Apibendrinant, muziejaus paaiškinimas glūdi ne pačiame muziejuje, o už jo ribų, nes muziejaus veikla – ne tiek tikslas, kiek reiškimosi priemonė žmogaus santykiui su tikrove.
1 https://nzidinys.lt/aiste-paulina-virbickaite-tobulas-muziejus-nz-a-nr-6.
2 Svetlana Alpers, „The museum as a way of seeing“, p. 25–26, in: https://maharajacourse.files.wordpress.com/2012/01/alpers_museum-as-a-way-of-seeing.pdf.
