Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Pranas Gailius. Šešėlio aukštuma. 1985. Drobė, aliejus. Audriaus Kapčiaus nuotrauka

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune šiuo metu eksponuojama vieno žymiausių išeivijos dailininkų Prano Gailiaus (1928–2015) retrospektyvinė paroda „Gyvenimo scenos“. Pastaruoju metu Gailiaus kūryba Lietuvoje rodyta ne kartą, nuolatiniams parodų lankytojams ji gana gerai žinoma, tačiau Žilinsko galerijos paroda išskirtinė, nes aprėpia beveik penkiasdešimties metų šio autoriaus kūrybinės veiklos panoramą. Parodą visapusiškai aptarė dailės kritikė Rasa Žukienė („C‘est la vie? Prano Gailiaus paroda „Gyvenimo scenos“ Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune“, in: 7 meno dienos, 2019-01-04). Recenzijoje akcentavusi Gailiaus kūrybos vertes, ji pagrįstai apgailėjo, kad muziejus, deja, vengė pasitelkti architektą ar dizainerį, kas tokio esteto kaip Gailius atveju itin apmaudu, ir atkreipė dėmesį, kad ekspozicijos kuratorės nusižengė dviems reikšmingiems dailininko reikalavimams: gerbti jo nustatytą knyginių iliustracijų ciklų, tiksliau livre d‘artiste (dailininko knygos), tvarką ir rodyti juos be pasporto bei rėmų, leidžiant žiūrovui pamatyti ir pajusti atspaudo autentiškas spalvas, faktūrą, suvokti formų sklaidą erdvėje. Nepaisant šių svarbių trūkumų, NŽ-A siūlo savo skaitytojams pasinaudoti unikalia galimybe ir paskubėti, kol paroda dar veikia, pamatyti šio puikaus lietuvių ir prancūzų menininko kūrinių visumą. Ta proga siūlome interviu su parodos kuratorėmis Kristina Civinskiene ir Iveta Dabašinskiene. (Red.)

Kaip ir kodėl nutarėte surengti Prano Gailiaus kūrybos retrospektyvą?

Kristina Civinskienė: Pranas Gailius mirė netikėtai. Dar tada į mane kreipėsi galerijos „Menų tiltas“ direktorius Edvidas Žukas ir pasiūlė surengti didelę apžvalginę parodą. Čiurlionio muziejus turi įsigijęs Gailiaus darbų, tačiau ne tiek, kad pajėgtų išsamiai pristatyti šį menininką, tad Žuko pasiūlymas man pasirodė vertingas.

Iveta Dabašinskienė: Mūsų muziejaus susidomėjimą Gailiaus kūryba dar 2004 m. paskatino Prancūzijoje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis ir tuometinė ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė. Jie pažinojo ir kitus Paryžiaus lietuvius dailininkus – Kasiulius, Žibuntą Mikšį. Tačiau Marčiulionytė pirmiausia suorganizavo muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio apsilankymą būtent Gailiaus dirbtuvėje. Direktorius tada ir pamatė Gailiaus kurtas grafikos knygas, kurios jam labai patiko. Dvi jis iš karto parvežė į Kauną. Jas tuoj pat eksponavome spaudos atgavimo 100-mečio proga kartu su Jono Bretkūno Postile iš mūsų rinkinio. Trečiąją knygą vėliau persiuntė į Kauną ambasadorė Marčiulionytė.

K. C.: Gailiui buvo svarbu, kad jo darbų būtų Lietuvoje. Jis visuomet laikė save lietuviu, sakė, kad tik pakeitęs geografinę padėtį. Jis buvo atvažiavęs į Lietuvą, bet truputį nusivylė, nes pasigedo savo vaikystės prisiminimų liudijimų. Ką padarysi, visi su tuo esame susidūrę, juk vaikystėje ir žolė žalesnė, ir vanduo gilesnis. Be to, sunku Lietuvai varžytis su Paryžiumi ir Provansu. Gailius juokaudavo, kad gyvendamas Provanse pasiilgino savo gyvenimą. Jis pykdavo, kai jo klausdavo, ar nepasiilgo Lietuvos, perklausdavo, kaip galįs pasiilgti savęs: „Juk aš lietuvis, esu Lietuvos dalis“.

I. D.: Tačiau žmonės su Lietuva jo nebesiejo. Jokių giminių nebelikę, šeima karo metais išsibarsčiusi po pasaulį, mama gyveno Čikagoje, jie buvo susitikę, tačiau bendravimas nesivystė. Lietuvos vaizdinį jis buvo atsinešęs iš vaikystės, o kai grįžo ir jo nerado, nusivylė. Nebeliko to, kas jį žavėjo.

Ar gyvenimo pradžia Lietuvoje turėjo įtakos Gailiui kaip menininkui?

K. C.: Ne, kaip menininkas jis susiformavo Paryžiuje. Jis pradėjo piešti Prancūzijoje. Kad jis bus menininkas, žinojo seniai, tik abejojo, kuo jam tapti: poetu ar dailininku. Pavyzdžiui, toks momentas, kurį jis pats liudija: jis turėjo kasti apkasus, po sunkios darbo dienos pavargęs guli, bet vis tiek į žvaigždes žiūri. Pats sakė: „Nebūčiau menininkas – visur turiu įžvelgti ką nors gražaus“. Jis visada žinojo, kad bus menininkas, tik nežinojo kokios srities.

I. D.: Pirmiausia jis bandė sieti save su literatūra. Prisiminimuose rašė, kad jei nebūtų tapęs dailininku, būtų tapęs literatūros mokytoju. Jis yra dirbęs architekto biure, reiškia, akį turėjo.

Gailiaus kūryboje yra tautinių motyvų. Iš kur jie ateina, kuriuose darbuose labiausiai išryškėja?

K. C.: Galime kalbėti apie „Sielrankšluosčių“ ciklą ir „Incablokus“. Jis pats sakė, kad tai ateina iš prisiminimų: iš klumpių kaukšėjimo, senelės verpimo ratelio sukimosi, traukinių dundėjimo… Bibliofilas ir kolekcininkas Vladas Žukas jam siųsdavo knygų apie mūsų liaudies meną. Tokiu būdu, iš knygų ir iš prisiminimų jis susikūrė savo vaizdinį, interpretaciją, kas tie lietuviško meno pagrindai. Pavadinimas „Sielrankšluosčiai“ jo paties sugalvotas.

I. D.: „Sielrankšluosčiuose“ ryški vaikystės nostalgija, o „Incablokai“ išsiskiria tuo, kad tai jau suabstraktintos formos, bet jos siejosi su įvairiais buities įrankiais, vaikystėje matytais ir naudotais ūkio padargais. Šie du ciklai labiausiai lietuviški.

Kokia buvo jo asmenybė?

I. D.: Jis buvo labai charizmatiškas, turėjo savo aiškų supratimą, kas yra menas, savo filosofiją, kurią mokėjo ištransliuoti. Jis šiek tiek eiliavo. Dailė ir literatūra jam visada glaudžiai siejosi.

Kokia buvo toji Gailiaus kūrybos filosofija?

K. C.: Tapybą jis vadino jautriais paviršiais. Jis siekė perteikti jausmą, emociją. Manė, kad realizmas trukdo išreikšti jausmus, nes yra pernelyg konkretus, o jis norėjo visiškos laisvės savo jausmų perteikimui. Taip pat jo kūryboje labai daug gamtos. Visos inspiracijos iš gamtos. Jis kilęs iš kaimo ir jam trūko gamtos, pats pasakojo, kad Paryžius gal ir gerai, bet kai išsiverži į gamtą, tada gali iš tikrųjų atsigauti. Jo filosofija sukosi apie tai, kad niekas nekontroliuotų, ką jis nori kurti, nes viskas ateina iš jo patirties, iš to, ką jis išgyveno ir matė. Paprastai tariant, jeigu jam smagu, kad karšta, jis eina piešti atokaitoj, ir taip gimsta ciklas „Saulėkaitoje“ („Adret“), jei jis nori truputį pasislėpti – eina į šešėlį ir piešia ciklą „Šešėlio aukštuma“ („L‘hauteur d‘ombre“). Ciklas „Žalias noras“ („Verte envie“) taip pat yra apie norą būti gamtoje.

I. D.: „Jautrūs paviršiai“ („Surface émue“) – irgi gamtos interpretacijos, visur matyti augalų motyvai – tai stiebas, tai mažas žiedelis. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jį inspiravo Pablo Picasso kūryba, tačiau vėliau jis jį vadino muziejiniu modernistu, Picasso darbai Gailiui atrodė šalti, muziejiški. O jis pats užaugo gamtoje, mėgo tapyti plenere. Dar vienas svarbus dalykas – laikinumo pojūtis. Apie savo darbus jis kalbėjo kaip apie žmones, teigė, kad jie sunyksta, kaip ir žmonės.

K. C.: Jis norėjo, kad darbas turėtų erdvės, kad nebūtų įspraustas į pasportą ir rėmą.

I. D.: Gailiaus kūrybą eksponuoti sudėtinga, nes dalis darbų prastos būklės, trupa, byra. Jis pats negalvojo, kaip reikės jo darbus išsaugoti. Jis lygino kūrinių gyvavimą su žmogaus gyvenimu, kuris kada nors baigiasi. Problema yra technologinis atlikimas: menininkas tapė ant popieriaus, o tapyba itin tekstūriška, naudotas storas dažų sluoksnis. Rengiant ekspoziciją muziejininkui tenka didelė atsakomybė, tenka derinti siekį įgyvendinti menininko idėją, kurią mes suvokėme, bei atsižvelgti į kūrinių būklę, kuri buvo prasta. Šioje parodoje nugalėjo muziejininko įsitikinimai ir noras, kad darbai parodos metu dar labiau nenukentėtų, nesutrupėtų, taip siekiant apsaugoti jų autentiškumą. Be to, eksponavimą nulemia ir privačios nuosavybės statusas – tu esi atsakingas už svetimą turtą.

Kokioje aplinkoje jis kūrė, kokia buvo jo dirbtuvė?

K. C.: Paryžiuje jis kurdavo grafiką, o Provanse – tapybą. Dirbtuvė Roque Colombe, netoli Sannes, buvo labai maža. Aš manau, kad ten jis kurdavo nebent iš pradžių, kai ją įsigijo ar išsinuomojo, o vėliau naudodavo tik darbams susidėti. Reiktų pabrėžti, kad jis pats savo darbų nelabai saugojo, apie išlikimą negalvojo, dirbtuvėje vyravo kūrybinis chaosas. Po Gailiaus mirties jo vaikai nusprendė parduoti dailininko butą Paryžiuje ir visus jo darbus perkėlė į Provansą. Į savo dirbtuvę jis neleisdavo ir savo technikų nenorėjo atskleisti.

I. D.: Jis daug tapydavo plenere. Iš Gailiaus viešnagės Kanadoje yra nuotraukų, kur jis smėlyje stovi ir tapo. Jis pats pasakojo, kad kai kūrė „Erelio ežero istoriją“ („Eagle Lake story“), stovėdavo vandenyje. Gailius stebėjo gamtą, kaip ji keičiasi, kokia ji būna, tuo jis primena impresionistus. Ir „Šešėlio aukštuma“, ir „Saulėkaitoje“ liudija norą užfiksuoti skirtingus gamtos būvius. Tapyba jam leido išlieti savo galingą temperamentą. Dar ir dėl to jis rinkosi tapyti Provanse, kur galėjo savęs nevaržyti. Grafika kas kita. Ten daug technikos, amato, kuris reikalauja savitvardos ir kantrybės. Nelabai mėgo kurti grafiką, nors iš jos daugiausiai uždirbdavo. Tačiau grafikos proceso metu viskas sulėtėja, rezultato taip greitai nesimato kaip
tapyboje.

Ar jis turėjo mokinių?

K. C.: Ne, tokių mokinių, kurie sektų jo stiliumi, jis neturėjo. Gal keletas žmonių buvo, bet nežinau, ar galima juos įvardinti kaip mokinius. Pats mokėsi pas Fernand’ą Léger, kuris skatino ne sekti kitais, o atrasti savo stilių, gal dėl to ir pats negalėjo turėti mokinių, kurie būtų kūrę panašiu stiliumi. Gailius save laiko pačiu tikriausiu Léger mokiniu, nes jis liepęs būti savimi.

I. D.: Jis turėjo pakankamai didelį menininkams būdingą ego, tad logiška, jog sunkiai prisileisdavo kitus. Ir gyvenime, ir kūryboje jam reikėjo laisvės. Jis negalėjo savęs varžyti. Taisyklės jam neegzistavo, jis nebuvo tas, kuris laikosi taisyklių.

K. C.: Atskiri jo kūriniai pasirašyti, tai buvo svarbu pirkėjams, bet koks tai ciklas, koks darbo pavadinimas, nurodyta ne ant visų. Sakydavo: „Jei neatrenkate, kuriam ciklui priklauso kuris nors darbas, vadinkite „Jautriais paviršiais““. Šiai parodai iš jo dirbtuvių atsivežėm 271 darbą. Mūsų tikslas buvo parodyti kuo daugiau ciklų, temų, kuriomis jis kūrė.

Ar Gailiaus kūryboje išsiskiria kokia nors tema?

K. C.: Iki pat gyvenimo pabaigos jis atrasdavo vis naujas temas, nesikartodavo. Dauguma dailininkų geriausius darbus sukuria iki 50 metų, vėliau kartojasi, tačiau Gailiui tai negalioja. Jo darbai vienas kitą papildo. Ruošiant parodą, dėliojasi vientisa mozaika, grafiką papildo tapyba, šias skulptūra.

Kaip Gailiaus darbai vertinami Prancūzijos kontekste?

K. C.: Prancūzijoje jis vertinamas ir žinomas. Kai kvietėme į parodos atidarymą žmones iš Prancūzų instituto, jie sakė: mums nepasakokite, kas yra Gailius, mes puikiausiai žinome, be abejo, dalyvausime, mes juo labai didžiuojamės.

Kas Gailių įkvėpdavo? Ar kiti tapytojai darė įtaką jo kūrybai?

I. D.: Ankstyvoji Gailiaus kūryba šiek tiek inspiruota kitų tapytojų, bet reikėtų pasakyti, kad ji nelabai reprezentuoja patį Gailių, tokį, kokį jį pažįstame dabar. Jaučiasi, kad čia dar ne visai jis. Abstrakcijos pasirinkimas jam buvo svarbus, nes čia jis galėjo save realizuoti ir išreikšti. Jis net parašė trumpą manifestą, kuriuo deklaravo, kad eina abstrakčiosios dailės kryptimi. Dirbtuvė Provanse irgi turėjo tam įtakos. Anksčiau jis su šeima vykdavo atostogauti į Bretanę, bet po žmonos mirties ten nebegrįžo. Tuomet jam kažkas pasiūlė išmėginti Provansą. Kelionė traukiniu į Provansą jam priminė vaikystę. Kitas jo įkvėpimo šaltinis – tekstai. Nuo literatūros jis nenutolo, jam buvo svarbios tam tikros knygos. Oskaras Milašius paveikė, kūrė pagal Kazį Bradūną. Gamta ir literatūra pagrindiniai jo kūrybos šaltiniai.

Ar jis ką nors kalbėjo apie žiūrovo santykį su jo darbais?

K. C.: Jis sakydavo, kad darbuose yra jo siela, juose yra jis pats. Kvietė žiūrovą pasikalbėti.

I. D.: Jis sakė, kad darbai yra jo biografija: „Jei nori su manimi bendrauti, įsigyk mano darbą, ir mes bendrausime, turėsi dalelę manęs“. Buvo teisus, jo kūriniai traukia ir įtraukia, jiems sunku atsispirti. Imponuoja laisvės pojūtis. Pasak jo žmonos: „Tekėjau už menininko, o ne už tarnautojo“.

K. C.: Jis niekada nepriklausė jokiai galerijai ir būtent dėl to jam buvo sudėtinga išgyventi, nes galerijos padeda savo autoriams, jiems atstovauja, viešina jų kūrybą. Prancūzijoje neįprasta tarp dailininkų neturėti galerijos. Gailius buvo gana garsus, bet kratėsi privalomų žaidimo taisyklių. Kas be ko, patyrė dėl to sunkumų, būta sudėtingų laikotarpių. Vienu metu net susibūrė Gailiaus kūrybos mylėtojų draugija, kuri paremdavo dailininką, kad jis galėtų dirbti. Jis buvo toks pozityvus, jo charizma tokia stipri, kad jis nuolat pritraukdavo pagalbininkų, atsirasdavo kas jam padeda.

I. D.: Iš tiesų jį lydėjo fortūna. Kai Gailius 1950 m. atvyko į Strasbūrą, jį globoti ėmė kunigas Jonas Krivickas. Jo lėšomis Gailius išvyko į Paryžių, ten papuolė pas Kasiulį, kuris davė jam kambarį, užleido savo darbo vietą, tada jis galėjo mokytis pas Léger.

Ar Gailius bendraudavo ir bendradarbiaudavo su kitais to meto menininkais?

I. D.: Tarp Gailiaus draugų buvo ir teatralų, ir kompozitorių, bet su kitais dailininkais glaudesnių ryšių jis nepalaikė, gal buvo per arti. Įdomi istorija yra susijusi su Witoldo Gombrowicziaus pjese Musė, kurioje aprašoma, kokį skausmą jaučia musė, atsitrenkusi į žmogų. Pjesė liko nepabaigta, ir Gailius nusprendė, kad nutapys už Gombrowiczių tai, ko šis nespėjo parašyti.

Vien tapyba ir grafika Gailius nesiribojo. Rodote ir jo kurtas skulptūras, nors skulptoriumi jis savęs, regis, nelaikė?

K. C.: Jis buvo grafikas, tapytojas. Skulptūra tarsi papildoma medija. Skulptūras jis kūrė iš vadinamųjų tarpinių medžiagų – iš molio ir gipso, gamino ir savotiškus asambliažus ar ready-made‘us. Gailius lipdydavo Antano Mončio studijoje Paryžiaus universitete. Pats jis skulptūrų neliedino. Tik prieš pat mirtį išreiškė norą išlieti skulptūras. Tą norą išgirdo Edvidas Žukas. Jis pakvietė Paryžiuje gyvenančią jauną lietuvių skulptorę Rūtą Jusionytę, kad ši atskilusias dalis sulipdytų ir prižiūrėtų liejimo procesą. Skulptūras irgi veikė literatūra. Pavyzdžiui, „Himnas raidei“ buvo įkvėptas Gailiaus mėgstamo poeto Arthuro Rimbaud poemos Balsės (Les Voyelles). Gailių domino raidės. Jos jam atrodė kaip savarankiškos, savito grožio būtybės.

I. D.: Raidė jam buvo svarbiau negu žodis, o žodis – svarbiau nei sakinys.

K. C.: Kiekvieną žodį galima ištapyti vis kitaip, atskleisti emociškai. Tą patį žodį gali pasakyti ir piktai, ir linksmai, ir liūdnai. Jam buvo įdomu, kaip tą pavaizduoti tapyboje. Kiekviena raidė turi savo charakterį. Jis akcentavo ne visą tekstą, bet tik atskirus žodžius. Gailiaus buvimas skulptoriumi yra žaidimas jausmais, emocijomis, jautriais paviršiais.

I. D.: Jis mokėsi ir litografijos, bet jam tai buvo per lėtas procesas. Jis norėjo, kad rezultatas matytųsi greitai. Jis norėjo save išreikšti, išplevėsuoti laisvai.

K. C.: Jis buvo tikrai ekspresyvus.

I. D.: Gailius labai mėgo 91-ąją Dovydo psalmę, kūrė ta tema grafiką. Šią psalmę jis pasirinko, nes ji džiugi. Jam reikėjo džiaugsmo, su skausmu jis nebendravo. Vadovavosi teigiamom emocijom.

K. C.: Jis nelaikė ilgai liūdesio, nors gyvenime sunkių momentų netrūko. Pozityvumas sklinda iš jo darbų. Net ruošdamos parodą tai nuolat
jautėm.