Galbūt būdama studente, o galbūt – dar net paaugle, supratau, kad labiausiai myliu gimtąjį Vilnių ketvirtą valandą ryto, kai jis beveik tuščias. Tuščias, išskyrus klaidžiojančias jo buvusių gyventojų dvasias ir Delamarso varpo garsą, aidintį iš Katedros varpinės ir nepasikeitusį nuo XVII a. pabaigos. Kad esu užburta savo miesto, žinojau nuo kūdikystės, nuo keistos, nerimo kupinos akimirkos, kai pažvelgiau į du rokokinės bažnyčios bokštus – gelsvus, su juodomis kiaurymėmis, grėsmingai smingančius į padangę. Atsimenu kažkokį metafizinį virpulį, savo pačios mirtingumo suvokimą, o kartu ir to grožio sukeltą alsią palaimą. Vilnius buvo ir yra mano, tik man nepriklauso. Tai aš jam priklausau – priklausau kaip trumpa akimirka jo ilgoje istorijoje. Priklausau prigimtine teise, kartu su kitomis tokiomis pačiomis išnyksiančiomis akimirkomis.
To – kad Vilniaus negalima savintis – dažniausiai nesuprato ir nesupranta pokariniai atvykėliai bei jų palikuonys, ir kas rudenį suplūstantis šviežias provincijos kraujas – studentai ir darbo ieškotojai, dažniausiai čia ir liekantys. Jie nori, kad miestas jiems priklausytų, nori jį pasisavinti, palikti jame savo pėdsaką, perkurti pagal savo vaizduotę, parodyti, kad šeimininkai čia – jie. Stato paminklus, būtinai nori šūktelti savąjį urbanistinį žodį, perkrikštyti gatves, it šuneliai pažymėti, kad teritorija – jų. Ir visiškai neįsiklauso į miesto istorijas, neprakalbina jo, neklauso – rėkia savo. Neva žavisi miesto senove ir praeitimi, o tuo pat metu jaučia kažkokią patologinę neapykantą kiekvienai Vilniaus kertelei, kurioje dar užsilikusi ir tyliai tūno autentiška miesto dvasia: kiekvienam plyšiui sename aimanuojančiame butų parkete (parketus dažniausiai pakeičia grindų plytelėmis arba laminatais), kiekvienam įtrūkiui karūnuotos krosnies kokliuose (jas permūrija į plytinius židinius, kaip pakelės karčiamoje), senoms virtuvėms ir koridoriams (šiuos griauna, kurdami „atviro plano erdves“, o į salonus su lipdiniais, kur kadaise stovėdavo palmės ir fortepijonai, pagal poniškai gyventi taip ir neišmokusiųjų logiką įraito virtuves, čiaupus ir orkaites). Kartais atrodo norį, kad net daugiakalbė buvusio miesto polifonija, kurios net aidas nutilęs, dingtų kartu su iš po tinko lendančiais buvusių užrašų fragmentais, o prieškarinių Stepono Batoro universiteto profesorių konspektai ir traktatai, pamiršti pelytų archyvuose. Simboliška, kad naujieji vilniečiai po Antrojo pasaulinio karo matomiausioje universiteto vietoje patalpino epoksidinį įsivaizduojamą Donelaitį, nei su Akademija, nei su Vilniumi neturėjusį nieko bendra. Tik prieš dešimtmetį atkurtas skulptūrinis Akademijos fundatoriaus atvaizdas – nedaugeliui matoma kukli portretinė plaketė Steponui Batorui koridoriuje prie Didžiosios Aulos.
Toks jau tas keistas miestas, Vilnius: tai, kas nematoma, paslėpta, dažniausiai ir yra jame esmingiausia. Paminklai aikštėse keičiasi taip dažnai, kad beveik nieko apie miestą pasakyti negali: po padalijimų matomiausiose vietose stūksojo carai ir jų gubernatoriai, kurių stovylas didžiam miesto šunėkų džiaugsmui, pasak legendos, vilniečiai terliojo vilko taukais. Vėliau buvo matyti sovietiniai leninai, stalinai ir generolai; dar vėliau – Viduramžių kunigaikščiai ir Atgimimo vadai. Seniausiasis Vilniaus paminklas teskaičiuoja šimtą metų, yra mažutis ir be jokios pompastikos stovi sau prie Šventosios Kotrynos bažnyčios. Gal išliko todėl, kad vaizduoja ne vadą, ne valdovą, ne politiką, įamžina ne valstybės ar okupacijos atmintį, bet tai, kas pastarąjį šimtmetį nuolatos besikeičiantiems Vilniaus šeimininkams turbūt pasirodė mažai reikšminga. Paradoksas – paminklas paaiškėjo esąs tvariausias, o įamžina tokį neapčiuopiamą, plevenantį, akimirkos valdomą dalyką kaip muzika. Seniausias Vilniaus paminklas skirtas Stanisławui Moniuszkai: juk čia, šiame mieste, gimė opera Halka.
Ne paminklai ir ideologijos, tik kapai ir antkapiai gali padėti suprasti ir pamatyti tikrąjį Vilnių. Kažkada kažkuriame interviu parafrazavau seną anglišką anekdotą apie tai, kad džentelmenu save laikyti leidžia trijų universitetų baigimo sąlyga. Anekdotinis nuvorišas atšovė: „Ne problema!“, tik štai paskui jam paaiškinta, kad vieną universitetą turi baigti senelis, kitą – tėvas, o tik trečią – jis pats. Tąkart sakiau, kad teisę vadintis tikru vilniečiu teikia trys antkapiai Vilniaus kapinėse, tik jie turi priklausyti trims skirtingoms tavo giminės kartoms. Skaitytojai šitai sunkiai suvirškino – nedaugelis dabartinių vilniečių atitinka šią sąlygą; mano pašmaikštavimą įvertino kaip puikybę ir aroganciją. Tik kokia čia gali būti puikybė? Ašarų, išlietų už šeimos mirusiuosius? Skaudaus gedulo arogancija? Puikybė dėl patirtų netekčių?
Netektys ir gedulas, atmintis apie išnykusius autentiškus ženklus pririša prie miesto labiau nei jame sulaukta sėkmė, ar to locum užkariavimas pažymint jį savo urbanistiniu įdagu. Nuolat jaučiamas nebegrįžtamai prarastų dalykų fantominis skausmas turbūt yra kitas tikro vilniečio bruožas, ir tas skausmas teikia dvigubų jėgų mylėti tai, kas belikę, ką begalima išgelbėti vien prisimenant ar užrašytu žodžiu. Čia pat už buvusios Lietuvos dainės ir Nobelio premijos nominantės, Vilniaus knygininkės Elizos Orzeszkowos aikštės, kuri paskui virto Černiachovskio, o dabar, nustūmus užmarštin šitaip su Vilniumi susijusią vargšę Elizą, – Vinco Kudirkos aikšte, dabartinėje Vyriausybės rūmų vietoje stovėjo mažas miesto dvarelis, posesija Po Liepomis, kurioje kažkada, išsinuomavęs iš Radvilos, šeimininkavo toks ponas Norvaiša; labai gali būti, kad kuri nors iš Kudirkos aikštės milžinių liepų dar mena anuos laikus, tai yra – XVIII a. antrąją pusę. Nieko ten dabar nebelikę iš to aštuoniolikto amžiaus Vilniaus – nieko, išskyrus atmintį, šeimų pasakojimus, užuominas istoriniuose ten buvusių sodų inventoriuose, vardinančias rukolos, šparagų ir artišokų lysves, abrikosų ir valakiškų riešutų medžius ir – galbūt – katros nors išlikusios liepos iš Norvaišos dvaro. Niekam tai nerūpėjo, nedomino – gal tik saujelę meno istorikų, tyrusių buvusį Puškarnios priemiestį. Užsimaniau sugrąžinti tą vietą gyvenimui – kad ir tik Silva rerum III ir Silva rerum IV puslapiuose. Lygiai kaip ir uždarytą, šiuo metu tuščią Šventojo Jurgio bažnyčią, funduotą dar Radvilų, o pastarąjį pusšimtį metų naudotą kaip knygų saugyklą. Stovėjo ji sau ir tebestovi – fiziškai, tačiau dar neseniai dabartiniams Vilniaus gyventojams ji buvo tarsi nematoma – tąja prasme, kad visiškai neegzistavo jų atmintyje ir jų sąmonėje. Prieš kelis metus čia apsilankiusi rašytojų ekskursija replikavo, kad čia būtų puiki „kultūrinė erdvė renginiams“. Bažnyčioje… O juk čia veikiausiai ir įvyko slaptos Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto sutuoktuvės, ji įkvėpė Jerzy Hoppeną garsiajame raižinyje Vilniaus botagininkai, tai vis prie šios bažnyčios savo eilėraščiuose grįždavo Czesławas Miłoszas, atsiminimuose rašęs, jog čia rinkosi visa miesto grietinėlė, o jis stebėdavo jos visuomeninius ritualus ir šiek tiek paviršutinišką religingumą. Tai – menamą anų vilniečių, jau kadais virtusių dulkėmis, tikėjimo paviršutiniškumą – vis su kažkokia schadenfreude mėgsta pabrėžti dabartiniai Miłoszo tyrinėtojai Lietuvoje, žmonės kilimo iš Panevėžio, Šiaulių ar dar kur. Na, bet ką man daryti, juk Miłoszas veikiausiai nesyk ten matydavo ir mano močiutės šeimą. Nepriklausė jie „grietinėlei“, šlovingiausi tos giminės šakos laikai jau buvo likę toli praeityje, bet jų namai buvo čia pat, greta, o šeimos suolas – bažnyčioje, trečioje eilėje. Renkuosi ir su jais, ir su miestu susitikti ne per šiandieninių tyrinėtojų, naujųjų vilniečių, nuomonės fortkę (juk jau rašiau, nepaisant visų deklaracijų, giliai širdyje jie dažniausiai nekenčia tikrųjų Vilniaus dvasių), bet pačiose Miłoszo eilėse:
Miasto było ukochane i szczęśliwe,
Zawsze w czerwonych piwoniach i późnych bzach
Pnące się barokowymi wieżami ku niebu.
Powrócić z majówki i stawiać w wazach bukiety,
Za oknem widzieć ulicę, którą niegdyś szło się do szkoły
(Na murach ostre granice słońca i cienia).
Kajakowanie razem na jeziorach.
Miłosne wyprawy na wyspy porośnięte łozą.
Narzeczeństwo i ślub u Świętego Jerzego
Išsyk ir vis dar atpažįstu čia Vilnių, tik štai dabar nebelikus mažų miestietiškų visuomeninių ritualų, sužadėtuvių ir vestuvių pas Šventąjį Jurgį, jaučiu tą nematomą fantominį skausmą.
Tokį pat, kuris pakibęs tamsiai žaliu debesiu tvyro vos už kelių žingsnių, virš Tilto gatvės kampo, virš raudonų čerpių ten, kur kažkada buvo mano močiutės namai. Proseneliai turėjo septynis vaikus, ir tėvas kiekvienam jų davė po kaštoną, kuriuos jie pasodino savo kieme. Išdygo, išaugo septyni medeliai, išliko tik vienas – pasodintas jaunylės, mano močiutės.
Liūdnas istorinis anekdotas pasakoja, kad Stalinas, žymėdamas pokarines okupacijos ir kolonizacijos teritorijas, ant žemėlapio perkėlė pieštuką: pakėlė nuo Vilniaus ir nuleido už anuometinės Lenkijos vakarų sienos. Vienas judesys – ir dešimčių tūkstančių vilniečių likimas buvo nulemtas.
Visa močiutės šeima buvo priversta išvykti 1945 m. – kitaip būtų atsidūrę Sibire arba tiesiog „likviduoti“. Tik jauniausioji, įsimylėjusi vyriškį, kuris negalėjo ištrūkti, pasakė ne. Visi kiti išvažiavo. Visi, išskyrus senąjį tėvą, kursai dar puolė ant kelių prieš dukrą ir maldavo keliauti kartu. Tėvas nesuspėjo išvykti – liko Šv. Petro ir Povilo kapinėse.
Taigi liko jauniausioji ir jos sukurta šeima, kuri išgyveno Stalino laiką ir kartu su iš kaimų ir miestelių plūstančiais naujais gyventojais darbavosi pokario „grūzuose“ matydama, kaip pagal sovietinių architektų planą niokojamas jos senasis Vilnius griaunant net ir tuos pastatus, kuriuos puikiausiai galėta išsaugoti; paskui buvo Chruščiovo laikai, paskui – sklerotinė, dusinanti vėlyvojo sovietmečio stagnacija, miesto lituanizacija betonu; dar vėliau – protestai ir karo stovis išsilaisvinant iš okupacijos, ir po to sekęs laukinis kapitalizmas, kuris lygiai taip pat naikino miestą. Per tuos okupacijos dešimtmečius kartą – tačiau vien tik moterims, mano močiutei ir mamai – vargais negalais leido aplankyti jų šeimą, apsigyvenusią Torunėje. Mano mama savo močiutę pirmąsyk išvydo būdama šešiolikos. Aš, būdama studentė, išvydau jau tik prosenelės kapą ir „lenkiškąją“ mano vilnietiškos šeimos dalį – vieną močiutės seserų, antros eilės tetas, tolimas pusseseres. Toji vyresnioji karta man apie Vilnių ir jo ikikarinį būvį papasakojo daugiau, nei kada nors būčiau galėjusi perskaityti knygose; jie pasakojo apie kažką visai kita, visai kitokį gyvenimo būdą ir formas nei tai, kuo gyveno mano bendraamžiai vilniečiai ir jų tėvai.
Liko ir tas kaštonas, pasodintas mano močiutės. Jo žalia laja kilo aukštai virš buvusių Marijos iš Skórzewskių Oginskienės rūmų. Kai savininkė prieš karą pastatą perleido dvasinei seminarijai, mano močiutė kartu su savo broliais ir seserimis keliskart aplankė apytuščius rūmus – lakstė laiptais, koridoriais, žaidė aidžiose salėse. Bene palėpėje atrado belangį kambarėlį: mažą, vos apstatytą – vien lova, klauptas, didelis kryžius ant jo ir dailūs inkrustuoti skaitytuvai iš dramblio kaulo ir juodmedžio. Kažkas iš senųjų tarnų pakuždėjo: kunigaikštis Oginskis čia užrakindavo atgailai žmoną, o skaitytuvai tarnavo griekų apyskaitai.
Po karo, kaip žinia, rūmai, juos nacionalizavus, atiteko literatams – Petras Cvirka čia įsitaisė tarnybinį butą, kuriame, kaip sklando lengendos, mirtinai nusigėrė ar buvo nunuodytas. Nuo nesaugių laiptų į rūsį (kuriame karo metu, tiesiai po nosim vokiečiams, slėpėsi žydai) vėliau nekart krito girti ir blaivūs lietuvių rašytojai; kai kuriems, deja, tai baigėsi mirtimi. Rūmai jau daugiau nei septyniasdešimt metų turi kitą, lietuvišką, literatūros istoriją: nuo sovietinių literatūrinių teismų neklusniesiems iki laisvų posėdžių ir renginių atgavus Nepriklausomybę; dabar atsipalaidavę jaunosios kartos poetai vasaros vakarais skaito savo eilėraščius – po lempučių girliandomis rūmų kieme, supanašėjusiame su bet kuriuo bohemišku skvotu, kokių ne vienas Centrinės Europos miestuose. Į kinematografiškus didžiuosius laiptus, bene gražiausius Vilniuje, įsismelkęs dešimtmečių dešimtmečiais rašytojų rūkytų cigarečių kvapas; per šventes teritoriją rūmų salėse, ant palangių ir ant stalų žymi ratilai nuo alaus butelių ir „atsuktuvo“ kokteilių, o keliskart per metus rūmai virsta filmavimo aikštele: jie tapo viena populiariausių lokacijų, galinčia virsti ir Kutuzovo kabinetu BBC Kare ir taikoje, ir Helen Mirren vaidinamos Jekaterinos II buduaru.
Lenkijoje neseniai išleisti kunigaikštienės Oginskienės memuarai – kaip, beje, ir daugelis kitų atsiminimų apie senąjį Vilnių. Į lietuvių kalbą kol kas jų niekas neverčia, nors jos buvusiuose namuose įsikūrusi ir leidykla. Nėra nei buvusios šeimininkės portreto, nei skaitmeninės jo kopijos Rašytojų sąjungoje – o juk asmenybė buvo nusipelniusi lietuvybei gūdžiausiais laikais, nebijojusi caro asmeniškai prašyti panaikinti spaudos lietuvių kalba draudimą. Ką gi – nėra paklausos atminimui ir atsiminimams žmonių, kurių rūmuose apsigyventa…
Vilniečiui noras atminti tokius žmones, išsaugoti tokias istorijas, jausti pagarbą praeičiai, tęstinumą, suvokti save vientisoje linijoje su visa miesto istorija, kokia ji bebūtų, ir galvoti, ką toje linijoje po savęs paliksi, yra savastis. Atvykėliams – kvaila fanaberija. Svarbiausia parodyti – mes čia. Čia mes. Mūsų dabar čia. Atmintyje įstrigusi nuotrauka – vienas garbių lietuvių rašytojų, užsiropštęs ant rūmų palangės, išsklėsta savininko poza. Bėda tik – tikrieji šių Vilniaus rūmų savininkai niekada taip nepozavo. Nė nebūtų atėję į galvą.
Nepriklausau nei Rašytojų sąjungai, nei „Vilniaus klubui“, bet priklausau tam neregimų Vilniaus dvasių klubui, kuriame vis dar girdėti, kaip į parketą kaukši lakstančių vaikų batukai ir skaičiuodamas buvusias kunigaikštiškas nuodėmes paslaptingai dunksteli juodmedis į dramblio kaulą. Vis dar tebematau žalią močiutės kaštono lają virš rūmų stogo – nors medį ir nukirsdino prieš šešerius metus. Grįžau Velykoms, ir, kaip visada, nuėjau jo aplankyti – juk tas medis buvo mano totemas, įrodymas, kad kol jis išdidžiai stiebiasi virš buvusio mano močiutės kiemo, tol mūsų šeima įsišaknijusi Vilniuje, nors pati šiuo metu čia ir negyvenu. Ir staiga pamačiau, kad lajos virš čerpių jau nebėra. Negeros nuojautos vedama pasibeldžiau į rakinamus kiemo vartus; juos atidarė kažkokie niekuo dėti žmoneliai. Pirmiausia, ką pamačiau, buvo kelmas. Greta – iškasta duobė, žemių krūva, įsmeigtas kastuvas. Kapas manojo kaštono, kuris buvo pasmerktas mirčiai, nes „jo šaknys pradėjo kenkti fundamentui“.
Šaknys visuomet kenkia fundamentams.
Kaštonas užaugo pernelyg didelis, išlakus ir prieš aštuoniasdešimt metų mažos mergaitės buvo pasodintas pernelyg arti jos gimtųjų namų pamatų. Turbūt nė neįtarė, kad josios medis užaugs šitoks didelis, pergyvens jos brolius, seseris ir ją pačią, kad josios anūkė nuklys iki Londono, o iš ten, iš distancijos, kuri leidžia pamatyti daugiau, bandys užčiuopti mirštančią Vilniaus atmintį savo romanuose ir apsakymuose; kad kaskart lėktuvui leidžiantis Vilniuje akimis ieškos žalios to medžio lajos tarp raudonų stogų, kaskart einant pro Oginskių rūmus ar prospektu grįžtant namo žvilgsniu susiners su jo šakomis. Nė neįtarė, kad tas medis taps kažkam tokia svarbia gyvasties ašimi. Simboliu.
Tai, kas yra gyva, visuomet auga ne pagal taisykles, visuomet yra nenuspėjama ir visuomet gali kažkam ar kam nors kliudyti. Seniems naujų gyventojų fundamentams, pavyzdžiui.
Taigi, gražųjį milžinišką kaštoną nukirsdino, pamatai tapo išgelbėti ir šiandieniniai Tilto gatvės kampo gyventojai turi šventą ramybę, stabilų fundamentą ir daugiau saulės šviesos pro langus. Ir vietą dar vieno automobilio parkavimui.
Tačiau tas kaštonas tebeauga mano nematomam Vilniuje, o jo smaragdinė laja prie Šventojo Jurgio bažnyčios, virš Oginskių rūmų yra amžiams ištatuiruota mano atmintyje – kartu su porcelianine senosios Rodowicziaus vaistinės gulbe, išskridusia į dausas jau Nepriklausomybės laikais, kai buvo sunaikinta seniausia, nuo 1777 m. veikusi vaistinė, kurios tamsaus medžio stalčiukų ir panelių sienas dar tebepamenu, kaip ir tebepamenu legendinį vaistininką baltu chalatu ir dainingu balsu, ir vienoje archajiškų vitrinų eksponuotą keistą pakinktą, kaip paaiškėjo – sėklidžių supinatorių, kurio krizendami eidavome žiūrėti vaikystėje. Visa tai dabar – atminties dausose, kartu su nuostabiaisiais belle epoque pastatais, puošusiais Šventojo Jurgio, vėliau – Mickevičiaus, po to – Stalino, po to – Lenino, o dabar – Gedimino prospektą. Tie namai pakilo dulkių tumulais į dangų, kai juos griovė mano vaikystėje kaip „nevertingą eklektiką“ pakeisdami lietuvių sovietų architektų betonu. Į „Lietkoopsąjungos“ pastatą iki šiol be pasišlykštėjimo negaliu žiūrėti, nes akyse tebestovi jo vietoje buvęs keisto grožio beveik venecijietiškas pastatas su kuorais ir smailiomis langų angomis.
Tiesa, dabar Vilniuje naujas trendas: sovietinės architektūros reabilitacijos, tuos beatodairiškai, be jokio estetinio subtilumo ir nuovokos į istorinį centrą įkergtus betono svetimkūnius bandant įrašyti į miesto tradiciją kaip visavertę jos dalį. Niekas nenori matyti, kad žvelgiant platesniame, tarptautiniame kontekste tie sovietiniai statiniai tėra trečiarūšiai (ar net prastesni) brutalizmo pavyzdžiai. Randai, bjaurojantys daugelį nuo socializmo nukentėjusių Centrinės Europos senųjų miestų. Tačiau tai suprantama: nėra ko tikėtis, kad anos kartos atvykėliai taip imtų ir prisirištų, suprastų tai, kas buvo prieš juos, sukurta tų, kurie buvo prievarta išstumti, ir dargi kalbėjo kita kalba. Dabar esu liudininkė, kaip pokario kartos šaknijasi, teigia savo istoriją, savo estetiką (arba paprasčiausią jos stygių: „slavo-skandiško“ stiliaus interjerai ir banalūs „stiklainiai“ ar Švedijos daržines primenantys pastatai – to liudijimas). Vis dar plaukiojame valtimis ir baidarėmis priemiesčių upeliuose ir ežeruose, tik štai jau niekas grįžęs iš pikniko nebemerkia pivonijų puokščių į vazą. Po truputį, pastaraisiais dešimtmečiais išmokome mėgautis rukola (kuri kaimiečiams tapo tokia naujiena, kad net pervadino ją „gražgarste“, nors ji Vilniuje auginta dar XVIII a.) ir artišokais. Atgimė viena kita beigelių krautuvėlė senojoje Šiaurės Jeruzalėje, o dabar – mieste beveik jau be žydų, kuriame chalos parduotuvių etiketėse virtusios „pynutėmis“. Mat naujieji gyventojai bijo net senojo miesto garsų aido, žodžių, išsireiškimų, pasiskolintų iš jidiš ar lenkų kalbos, ir to, kaip senieji vilniečiai savo dialekte ilgina balses, kaip kirčiuoja ir taria kai kurias l vien tik minkštai. Galbūt todėl naujokai taip mėgsta trankiai leisti kaimišką muziką per miesto šventes, o pagrindinę gatvę vis uždaro tai dviračių maratonui, tai gatvės krepšinio „šventei“, tai dar kokiam nors vaizduotės luošių klibinkščiavimui. Siutina mane vis tos pastangos beveik kiekvieną savaitgalį Vilniaus centrą paversti kaimo kermošiumi, bet iš kurgi tie žmonės gali žinoti, kas yra miestas ir jo gyvenimo būdas, savaitgalio ritualai, promenados, kavinių kultūra, orkestrai ir valso garsai, tyliai sklindantys parke virš savaitgalio pikniko, baziliskai, bukietai ir bučiniai vis ant to paties gatvių kampo, šliūbai ir krikštynos toje pačioje bažnyčioje, karta po kartos?
Bent jau kol raudu šį lamentą, tol tas nematomas miestas tebėra gyvas, nors matomas taip smarkiai ir keičiasi.
Tačiau juk sakiau, kad kaštonas man davė labai svarbią gyvenimo pamoką: tai, kas gyva, visuomet auga be jokių taisyklių. Ir visuomet turi pabaigą. Tad kas aš tokia, kad neigčiau šį dėsnį?
Juolab, jau minėjau – Vilniaus negaliu pasisavinti, jo užvaldyti. Jis nėra mana nuosavybė, priešingai: tai aš jam priklausau, jis man lindi po oda, srovena gyslose, tūno galvoj – kaip nematomas atsiminimų žemėlapis ir jausmų kompasas; ir taip jau jį turėsiu savyje, iki paskutinio atodūsio, o gal net ir po to. Lygiai kaip daugybė kitų žmonių, kurie turi čia ką atsiminti, kurie čia daug ką prarado, kuriuos kamuoja fantominis skausmas: išsyk atpažįstam vieni kitus, tuos dvasios vilniečius, kur bebūtume – Vilniuje, Varšuvoje, Gdanske, Lodzėje, Torunėje, Jeruzalėje ar Tel Avive… O tuo tarpu greta kyla kiti nematomi miesto kontūrai – ir brėžiami ne tik tųjų, kurie stengiasi susigyventi su sovietinėmis ir posovietinėmis miesto dekadomis, tačiau rėžiami ir naujausios istorijos bei jos brutalumo: manau, kad jauni baltarusėnai, pabėgę nuo represijų į laisvąjį Vilnių, braižo čia savo žemėlapius, žymi juos savo kalba, savo asmeninėmis istorijomis. Vilnius priima ir priims visus, kaip visad ir priėmė. Tik derėtų nuolankiai atsiminti, kad šis miestas nėra vien regimas, vien apčiuopiamas, kad jis turi niekaip nemirštančią visa ko atmintį, slaptingą gyvybės energiją, kuri kartais atgaivina net negyviausias vietas. Kad tuo įsitikintumėt, pakanka balandį nueiti į Bernardinų kapines Užupyje, kur senųjų vilniečių kapai su antkapiais lenkiškai, su kirilica – ir naujausiais – lietuviškai, paskęsta mėlynoje sibirinių scylių jūroje, o greitai besikeičiančiuose pavasariniuose barokiniuose debesyse aidi amžiais nekintantis varpų gausmas iš miesto slėnio.
Pirminė, trumpesnė versija lenkų ir anglų kalbomis „Elegia o wileńskim kasztanowcu / Elegy for a Vilnian horse-chestnut tree“ buvo publikuota Krokuvos Tarptautinio kultūros centro leidinyje Herito (2021, Nr. 42–43: Invisible Places, p. 142–153).
