Pristatymo žurnalistams metu viena iš parodos kuratorių, MO muziejuje dirbanti menotyrininkė Miglė Survilaitė prasitarė, kad pradėjus galvoti apie 90-iesiems (ar kitaip – dešimto dešimtmečio) skirtą parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, komanda (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik) susidūrė su esmine problema. Užsibrėžtas tikslas – sukurti epochą apibūdinančią parodą – galėjo ir nebūti įgyvendintas, nes pradėjus ieškoti įvairiausių laikotarpį menančių daiktų muziejuose, jų ten beveik nebuvo.
Atrodo, kad (bent oficialiose struktūrose) dešimto dešimtmečio nelaikėme savo istorijos dalimi. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad pats laikmetis neleido savęs dokumentuoti, t. y. buvo taip susitelkęs į patiriamą momentą, jog jo fiksavimas ir katalogavimas pasirodė esąs bergždžias? Juk reikėjo jį patirti, o ne fiksuoti. O galbūt dešimtą dešimtmetį – daugelio žlugusių lūkesčių apie „gyvenimą kaip Švedijoje“ ir „vakarietiškame“ pasaulyje erdvę – tiesiog per sunku prisiminti dėl prarastų galimybių ir trajektorijų? MO muziejus atliko didelį darbą – surinko daug 90-ųjų Lietuvoje artefaktų ir sukonstravo jo prisiminimą. Pagrindinis klausimas – kaip siūloma prisiminti dešimtą dešimtmetį?
Parodoje išlaikomas ankstesnėms MO ekspozicijoms būdingas atviras santykis su suvokiančiuoju. Viena iš pagrindinių kritikų, kurią teko išgirsti šios parodos atžvilgiu – meno kūriniai joje veikiau yra laikotarpio iliustracijos, užgožiamos ir pasiduodančios pasirinktų vienijančių idėjų gniaužtams. Kitaip tariant, meno kūriniai nėra šios parodos centras, o veikiau tik dar viena dalis. Meno kūrinių „prilyginimas“ daiktams veikia dvejopai. Visų pirma, žiūrovas, galbūt neturintis gilesnių žinių meno srityje, gali prie meno kūrinio prieiti labai panašiai kaip ir prie daikto – be jokių išankstinių įsivaizdavimų apie meną kaip „aukštesnį“ pasaulį „transliuojantį“ objektą. Toks romantizuoto santykio su menu panaikinimas, regis, dabar yra svarbus – jis leidžia žiūrėti ir domėtis, o ne būti užgožtam lūkesčių meno atžvilgiu. Arba lūkesčio „ką nors didaus“ ten pamatyti. Antra, meno kūrinių kaip daiktų pristatymas siejasi su viena iš parodos, o ir laikmečio, žinučių – sudaiktinimas ir materializmas buvo ir vis dar yra mūsų kultūros dalis. Meno kūriniai yra daiktai, kuriuos perkame, parduodame, jie rodo mūsų statuso ženklą. Jeigu į materializmą ir pasaulio sudaiktinimo kryptį paroda žiūri lengvai ironiškai, taip galima žiūrėti ir į pasirinkimą „sudaiktinti“ meną – žaisti bei mąstyti kartu ir klausti, ar vis dar gyvename pasaulio sudaiktinimo laikais? Galiausiai, matyt, galima kritikuoti modernaus meno muziejų už pasirinkimą „nustumti“ į antrą planą jo didenybę meną, bet MO muziejus tiek šia paroda, tiek prieš tai buvusiomis stengiasi ne tik keisti elitistinį, stabarų, negyvą žiūrovo santykį su menu, bet ir muziejaus vaidmenį visuomenėje. Savotiškai MO kaip institucija atspindi vieną iš pačių patraukliausių dešimto dešimtmečio bruožų – laisvę eksperimentuoti, veržlumą, norą žaisti ir nežiūrėti į mus supantį pasaulį be galo rimtai.
Užėjus į parodą, jus pasitinka pavadinimą „Rūšių atsiradimas“ (referuojant į Charlesą Darwiną) iliustruojanti erdvė. Joje – vakuuminiuose maišuose „uždarytos“ rūšys, susiformavusios po Nepriklausomybės atkūrimo iš „pirmykščio chaoso“, t. y. deficitinės, unifikuotos, sovietinės visuomenės. Tiesa, tokį teiginį apie sovietmetį galima būtų ginčyti – juk sovietinėje visuomenėje irgi egzistavo dėl „išlikimo“ kovojusi rūšių įvairovė, tačiau kuratoriai pasirinko sovietmetį pristatyti kaip atspirties tašką, kurį nuolatos stengiasi paneigti. Paradoksalu, kad tai ir dešimto dešimtmečio atžvilgiu nėra netiesa – bent dalyje visuomenės tuo metu buvo jaučiamas noras pabėgti ir paneigti visa, kas buvo prieš tai, išbandyti visa, kas buvo nauja ir pagaliau pasiekiama. Jaučiama tai ir dabar. Galbūt nekreipiant dėmesio į tai, kad praėjęs laikotarpis nebuvo tik toks, kokį norima susikurti kaip kitą, tokį, kurio negalima kartoti.
Nusukus akis nuo reiverių, urlaganų, modisčių ir kitų „rūšių“, žvilgsnį pagauna Šarūno Saukos 1987 m. darbas „Žalgirio mūšis“. Ir nors parodos kūrėjai kūrinyje akcentuoja po Nepriklausomybės atsiradusį susidūrimą su Europa ir paties menininko svarbą kontekstui, tačiau mūšio idėja verčia galvoti apie tuo metu Lietuvoje vykusius mūšius tarp naujai atsirandančių socialinių grupių. Rūšių aprašymai, tikėtina išausti paties Rimanto Kmitos, kuria žaismingą ir ironišką santykį su laikotarpio „veikėjais“, tačiau lygiai taip pat paslepia sudėtingą ir skausmingą anuometinės visuomenės formavimosi procesą. Parodoje paminėtas Darwinas ir evoliucijos (išlieka tik stipriausieji) teorija per dažnai lieka paraštėse arba „nuleidžiama juokais“.
Tais laikais vykęs reketas, kovos tarp skirtingų mafijos grupuočių, sprogdinimai, besiformuojanti turtingųjų klasė, vagystės ir žmogžudystės parodoje lyg paminimi, tačiau tai visuomet daroma dangstantis ironijos ir žaismės priemonėmis. Pavyzdžiui, ekspozicijos dalyje „Princai ir elgetos“ kalbama apie besikeičiančią socialinę struktūrą, socialinius ir ekonominius vaidmenis, susitelkimą į materialumą, kūno kultą. Būtent šioje ekspozicijos dalyje galima buvo įterpti šiek tiek daugiau „purvinosios ir kruvinosios“ dešimto dešimtmečio tikrovės, bet pasirinkta visiškai kita strategija. Lyg tarp kitko paminimi „mafijozai“, kuriems tuo metu prireikė ne tik šiaip gražuolių šalia savęs, o jau ir „legalių“ gražuolių, t. y. tokių moterų, kurios gavo kokį nors apdovanojimą tuo metu išpopuliarėjusiuose „misių“ konkursuose. „Mafijozai“, tikėtina sukonstravę didelę dalį dabartinės visuomenės pamatų (ne gerąja prasme), lieka mitiniai personažai, ieškoję gražuolių ir retkarčiais pasirodydavę televizijos ekranuose.
Vis savęs klausiau, kodėl nuspręsta naratyvą konstruoti būtent taip? Galbūt norint išlaikyti vientisą parodos toną (jis ironiškas, žaismingas), mintis į jį įterpti tuometinės (o ir dabartinės) visuomenės skaudulius atrodo kaip nusižengimas pačių užsibrėžtoms taisyklėms? Bet lygiai taip pat prarandamas sodrus, tiesa, ne toks žaismingai spalvingas, laikotarpio matmuo, kuris galėtų padėti parodai ne tik rodyti to laikotarpio artefaktus, bet ir plačiau susimąstyti, o kas iš to, kad buvo devyniasdešimtieji? Matyt, mus tikrai pakeitė ir suformavo beprotiškas transformacijos tempas, garso ir vaizdo kultūros intensyvėjimas, kūno kulto iškilimas, materializmas, laikotarpio eklektika, siekis adaptuotis, gariūnmetis, kova už būvį (o tai paroda fiksuoja puikiai), bet taip pat ir baimė dėl savo ateities, gyvybės, staigūs ir skaudūs praradimai, nuolatinis smurtas tikrovėje ir televizijos ekranuose. Į juos turbūt būtų sunku žvelgti tik per nostalgijos ir ironijos prizmę.
Atrodo, kad kuratoriai sąmoningai pasirinko ištrinti neigiamas ir nemalonias su laikotarpiu susijusias emocijas. Žinoma, jų tikslas – skatinti nostalgišką santykį su laikotarpiu, o skaudūs prisiminimai neleidžia to padaryti, todėl toks pasirinkimas logiškas. Tik nereiškia, kad jis nėra šiek tiek pataikaujantis šiuolaikinio pasaulio madoms. Tiek parodos komunikacijoje, tiek scenografijoje (scenografė Renata Valčik, architektas Joris Šykovas) akį ir ausį užkabina intertekstualumas, t. y. naudojami atpažįstami populiariosios kultūros devyniasdešimtaisiais simboliai. Pavyzdžiui, reklaminiuose plakatuose matosi gariūninių tašių raštai, tamagočiai, parodoje galite patekti į tvinpyksišką kambarį, pažiūrėti ant mašinos kapoto parduodamų daiktų kolekciją, pažaisti „Mortal Kombat“, peržiūrėti VHS kasetėse slypinčius filmų lobynus (Aurelijos Maknytės instaliacija „Videonuoma“, 2012 m.) ir t. t.
Tokios nuorodos siekia sužadinti nostalgijos jausmą (to neslepia ir parodos kūrėjai), prisijaukinti suvokėją, jį įtraukti jusliniame, mažai racionaliai apmąstytame lygmenyje. Intertekstualumu sužadinta nostalgija gali panaikinti tarp žiūrovo ir muziejaus ekspozicijos esantį barjerą – juk vis dar galvojame, kad eiti į muziejus yra baisiai nuobodu ir nereikalinga, todėl tokia strategija atrodo tinkama. Tiesa, pavojus iškyla tada, kai su nuolat provokuojamu nostalgijos jausmu nelieka jokios distancijos ir santykio. Jis tiesiog visada yra. Šis feel good efektas tampa svarbus tik dėl savęs paties. Ir, žinoma, funkcionuoja kaip puiki rinkodaros priemonė, juk dabar – pats geriausias laikas parduoti nostalgiją.
Šiuolaikinėje popkultūroje, o MO muziejų vis dėlto galime laikyti ir popkultūros dalimi Lietuvoje, nostalgija yra tapusi viena paklausiausių valiutų. Jei pažiūrėsite į amerikietiškų televizijų repertuarus ar pasirodančius „naujus“ filmus (ir tai trunka jau bent dešimtmetį), kabučių atsiradimas šalia šio žodžio atrodys savaime aiškus: daugelis dabar kuriamų „naujų“ filmų ir serialų yra senų kūrinių perdirbiniai, tęsiniai, priešistorės ir kartotės.
Pasitelkus intertekstualumą, siekiama vėl iš naujo atkurti buvusio kūrinio sėkmę, sužadinti skaitytojo susidomėjimą ir troškimą sugrįžti į „geresnius laikus“, tačiau nieko išskirtinai turiningo tokia strategija kūriniui nesuteikia – tik dažnai tuščią pasitenkinimą tuo, kad matomą objektą (at)pažįsti. Tad nostalgijos skatinimas gali tapti tik pirštų badymu į objektus, kuriuos pažįstame. Tiesa, tai nebūtinai yra ir savaime neigiamas dalykas: bendra „atpažinimo patirtis“ formuoja ir savotišką buvimo kartu, bendros istorijos ir savumo jausmą. Galbūt toks ir buvo ekspozicijos kūrėjų tikslas: kurti vienijantį, bendrumą skatinantį naratyvą dabar ganėtinai susiskaldžiusioje visuomenėje? Galbūt, tačiau jeigu parodoje būtų pasistengta palikti daugiau vietos ne tik pudruotiems, estetiškiems, gražiems, žaismingiems ir nostalgiją keliantiems to laikotarpio artefaktams ir vyksmams, o bent šiek tiek daugiau susitelkta į kitokias (skaudžias ir rimtas) laikotarpio patirtis, „Rūšių atsiradimas“ kalbėtų apie sodresnį ir, paradoksaliai,įvairesnį laiką ir nepasiduotų kritikai, kad jis – tik smagių emocijų ir pramogų skatinimo mechanizmas.
Nekaltinsiu MO muziejaus „plaukimu pasroviui“, t. y. pasidavimu pasaulinėms tendencijoms ir madoms parduoti nostalgiją, tačiau paklausiu plačiau – kodėl taip trokštame prisiminti ir sugrįžti į „prarastus“ laikus apskritai? Kodėl būtent dešimtas dešimtmetis taip traukia, masina, domina, nepaleidžia? Ar dėl mūsų įsivaizduojamos trykštančios kūrybinės energijos anuomet? Ar dėl savotiškos laisvės daryti ką tik nori, nežinant „būdų kaip geriau“ ir įvairiausių iš išorės primetamų lūkesčių ir taisyklių? Ar dėl to, kad taip pasigendame šių dalykų dabartinėje visuomenėje? O gal taip intensyviai gyvename praeitimi ir dabarties momentu, kad nebesugebame mąstyti apie ateitį? Gal bijome mąstyti apie ateitį ir todėl mus taip traukia „grįžti“ į praeitį? Gal dešimtas dešimtmetis buvo laikas, kai „ateitis dar buvo galima“, o dabar nebeįmanoma? Atsakymus (ar bent suformuluotus klausimus) norėjosi rasti ir parodoje, bet dėl to, kad taip susitelkiama į nostalgijos skatinimą ir daiktų rodymą, parodoje dažnai nebelieka vietos jos reikšmės apsvarstymui. O gal muziejus ir neturėjo iškelti šių klausimų ir paliko mums patiems juos iškelti ir atsakyti? Atrodo, kad į daugelį kuratorių pasirinktų naratyvų, apibūdinančių dešimtą dešimtmetį, reikėtų žiūrėti kaip į hipotezes, kviečiančias jas tirti, pabandyti įrodyti ir klausti toliau: o kas gi iš to, kad buvo devyniasdešimtieji?