Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Pranas Morkus. Iš https://lt.wikipedia.org

Rugpjūčio 30 d. naktį Klaipėdos ligoninėje mirė Pranas Morkus. Vilnius be Prano jau nebebus toks, koks buvo. Jis priklausė galingai draugų grupei, įspaudusiai gilų pėdsaką Šiaurės Atėnų grindinyje, taip pat ir mano gyvenime. Nors galbūt šitai turėčiau parašyti kitaip, taip, kaip sakydavo Pranas: miestas nulipdė juos pagal save, o jie buvo jam ištikimi, nepaisant to, ar tai buvo sovietiniai, ar išsiilgtos laisvės troškimo, ar kapitalistinės ekonomikos rinkos laikai.

Pranas dažnai man sakydavo, kad žmogus, kovodamas su fatum, turi labai mažai šansų. Visiškai kitaip yra tada, kai žmogus įsileidžia į save genius loci. Bet argi – atsakydavau jam klausimu – pats genius loci ir nėra tas mūsų fatum? Per daug koncentruojiesi į loci, – atsakydavo. Loci, paliktas savai tuštybei, tampa provincija, tuo tarpu viską juk lemia genius

Jie išeina. Sausį Juozas Tumelis. 2020 m. gruodį – Irena Veisaitė. Prieš kelerius metus Ramūnas Katilius. Likimas lėmė man juos visus pažinti. Jie buvo tos gerosios paribių (Pogranicze) dvasios. Natašą Trauberg pažįstu tik iš pasakojimų. Taip pat tik iš pasakojimų pažinojau ir Aleksandrą Štromą. Atsisveikinti su Pranu tikrai ateis Elė Katilienė ir Tomas Venclova. Iš jų visų labiausiai vilnietiškas man buvo būtent Pranas. Jis buvo miesto žemėlapis ir atmintis, miesto paslapčių saugotojas ir jo archyvistas. Kai Tomas prasitardavo apie kokią nors knygą, kurios jau nebeįmanoma gauti, visada pridurdavo: „Na, galbūt koks vienas egzempliorius yra Morkaus archyvuose“. Tą patį buvo galima pasakyti apie laiko išblukintus faktus ar pasakojimus. Senosios inteligentijos dvasios kupiname savo bute, sėdėdamas prie „Neringos“ stalelio ar vėliau Literatų skersgatvio kavinukėje, Šiaurės Atėnų redakcijoje Pranas visada laukė tų, kurie ateidavo pas jį iš žymių politikų kabinetų, laukė grįžtančių iš emigracijos, tolimų kelionių ar ateinančių iš akademinių katedrų. Laukdavo jų visų kaip šeimininkas, kuris visada turi laiko, kuris visada papasakos seną gerą anekdotą, kuris visada nuramins ar pralinksmins, o prie progos pristatys kokį nors keistą sumanymą, kaip čia padarius ką nors gero ir naudingo miestui, kaip čia prastūmus kokią „kontrabandą“, kaip čia gyvenimus mūsų padarius įdomesnius. Iš štai po minutės kitos prie Prano jau susirinkdavo būrelis entuziastų.

Elegantiška, truputį senoviška skarelė ant kaklo (dažnai golfas), šypsena „nors prie žaizdos dėk“ ir spiritinės tinktūrėlės, tos Prano namų gamybos prima sort. Kaip štai toje nuotraukoje, kurią padariau, kai šventėme profesoriaus Zygmunto Baumano atvykimą į Vilnių: Zygmuntas iš pradžių netiki, kad gėrimas, kuris buvo įpiltas į stik­liuką iš butelio, atsinešto į restoraną (didžiai prašmatnaus Shakespeare Boutique Hotel restorano kelneriams netikint savo akimis) panešioto lietpalčio kišenėje, gali būti tas tikrasis gyvybės eliksyras (o Zygmuntas puikiai išmanė šiuos dalykėlius ir vėliau žemai lenkėsi geradariui), Cezary Wodzinski, kuris pirmą kartą atvyko į Vilnių, o jautėsi jame taip gerai, lyg viskas vyktų jo namuose, ir Rasa Rimickaitė – laiminga, kad viskas klostosi normaliai, tiesiog taip, kaip ir turi būti, nes reikalus į savo rankas galiausiai perima Pranas…

Pranas Morkus buvo puikus pub­licistas, radijo žurnalistas, kino scenarijų (taip pat ir Česlovo Milošo amžiaus) autorius ir kultūros animatorius. 1994–2000 m. dirbo kultūros savaitraščio Šiaurės Atėnai redakcijoje, kruopščiai besistengiančioje atkurti daugiakultūrinio Vilniaus atmintį. Ir straipsniai spaudoje, ir radijo programos ar filmai, prie kurių gamybos prisidėjo, atspindi didžiausią Prano aistrą – atskleisti istorijos mėtomo, ypač stalininio teroro gniuždomo žmogaus likimą. Pranas sukūrė filmo Ekskursantė scenarijų. Filmo, pasakojančio mergaitės, kuri pabėga iš ją kartu su mama į Sibirą vežančio traukinio, ir visais įmanomais būdais stengiasi grįžti į nuo Sibiro tūkstančius kilomet­rų nutolusius namus, istoriją. Tam tikra prasme autobiografiniu galime pavadinti ir filmo Pelėdų kalnas scenarijų, kuriame atspindimos jaunų žmonių, sovietinėje pokario Lietuvoje besirenkančių įvairius gyvenimo kelius, besiklausančių Radio Svoboda, moralinės dilemos. Pats Pranas buvo aistringas Šaltojo karo laikų Vakarų radijo stočių klausytojas. Kai pirmą kartą aplankiau jį knygų bokštais apstatytame bute A. Jakšto gatvėje, jis man parodė turtingą Laisvosios ­Europos, o, ko gero, ir Amerikos balso bei BBC radijo laidų įrašų archyvą.

Kažkada Pranas atvažiavo pas mus į Seinus ir atvežė savo paties paruoštą parodą apie Lietuvos laisvės armiją, pogrindinę Lietuvos karinę organizaciją. Paroda pasakojo ne tik apie pokarinius laisvės kovotojų likimus, bet ir apie Lietuvos laisvės kovotojų ryšius su Lenkija, ypač apie lūžį, įvykusį santykiuose su Armia Krajowa karo pabaigoje (Valkininkų sutartis), kai buvę priešai padėjo permesti lietuvių partizanus per Lenkiją į Vakarus. Tam, kad būtų atsisakyta tarpusavio priekaištų ir praeities skaudulių, Pranas atidavė visą savo gyvenimą. Norėjo, kad abipusių lietuvių ir lenkų nusikaltimų Dubingiuose ir Glitiškėse vietų įamžinimas suartintų nusikaltimų aukų palikuonis, kad prisiminimas taptų bendromis edukacinėmis ir kultūrinėmis jaunimo programomis. Būdamas Lietuvos ir Lenkijos draugijos pirmininku Pranas iškėlė iniciatyvą, kad Glitiškėse lietuviai pastatytų kryžių, ant kurio būtų parašyta „Broliai lenkai, atleiskite“, o Dubingiuose lenkai pastatytų kryžių, ant kurio būtų parašyta „Broliai lietuviai, atleiskite“. Pranui pavyko pasiekti, kad šią inicia­tyvą paremtų valstybių vadovai, tačiau vietinė visuomenė neprisidėjo.

Pranas gimė Klaipėdoje, buvo žymios teatro aktorės Galinos Jackevičiūtės sūnus. Beveik nuo lopšio pažinojo Tomą Venclovą, kuris pokalbių su Ellen Hinsey knygoje prisimena vienintelę Klaipėdos laikų istoriją, kurią jam papasakojo mama. Tomui tada buvo metukai. Mama vaikščiojo parke kartu su kitu berniuku ir jo mama, teatro aktore. Keli Hitlerjugendo nariai girdėdami, kad kalbama lietuviškai, primėtė smėlio į vaikų vežimėlius. Tas antrasis vaikas, Pranas Morkus, vėliau tapo artimu Tomo Venclovos draugu.

Amžina Prano draugystė su Tomu ir su galingu Vilniaus draugų būriu užsimezgė dar studentavimo laikais. Tiesa, Prano patėvis, komunizmo propagandistas, iš pradžių išsiuntė mokytis į Maskvą, tačiau ten jis susidraugavo su laisvamanių būreliu ir debiutavo savilaidos spaudoje išspausdindamas straipsnį apie Borisą Pasternaką. Išmestas iš universiteto, 1957 m. grįžo į Vilnių ir atsivežė su savimi daugybę uždraustų knygų bei laikraščių, kurie lietuvių filologų būreliui ir jiems prijaučiantiems buvo nepaprastai svarbūs. Po metų jie jau rašys sveikinimo laišką Nobelio premiją gavusiam Daktaro Živago autoriui. Tada jais susidomės KGB, pradės persekioti, ir tai bus nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai jie susikirs su valdžia.

Buvo ir dar kai kas, kas juos visus jungė. Ko gero, man tai buvo svarbiausia pamoka, kurią gavau iš Prano visam likusiam gyvenimui. Nors jis pats greičiausiai labai nustebtų, kad tiek daug dėmesio skiriu tam, kas jam buvo visiškai normalu. Būtent – normalu… Į klausimus apie svarbius dalykus, apie tai, kaip vertina vieną ar kitą meno kūrinį, vieną ar kitą žmogų, apie tai, kaip pasielgė vienas ar kitas žmogus, Pranas – kaip, beje, ir kiti priklausantieji Vilniaus būreliui – atsakydavo vienu paprastu žodžiu. Pranai, na ką manai? Normaliai. Pranai, o koks jis žmogus? Normalus. Pranai, o kaip tau patiko šis spektaklis? Normaliai.

Aš buvau pripratęs prie stiprių epitetų, vertybinių posakių, rašomų iš didžiosios raidės ir su šauktuku, tad iš pradžių maniau, kad man norima pasakyti: na, neblogai, gali būti, ko gi tu tikėjaisi… Tuo tarpu Prano „normaliai“ buvo didžiausiais komp­limentas. Jo „normaliai“ ir šiandien yra didžiausia vertybė, ypač kai girdime tokius skambius žodžius kaip „oi, tiesiog genialu“, „vienintelis toks pasaulyje“, „dešimtmečio šedevras“, „pirmasis pasaulyje“, „geriausia metų knyga“… Po akimirkos visa tai tampa pelenais…

Pranas man kantriai aiškindavo: „Yra taip, kaip turi būti“, „Darbas padarytas. Tiesiog. Ir žmogus, tiesiog, normalus. Ko dar norėt“.

Pranas Morkus gyveno sunkiais laikais ir jo gyvenimas nebuvo lengvas. Buvo normalus. (2022-08-30)

Iš lenkų kalbos vertė Rasa Rimickaitė

Rasa Rimickaitė, Cezary Wodzinskis, Pranas Morkus ir Zygmuntas Baumanas viešbučio Shakespeare Boutique Hotel restorane. 2010. Krzysztofo Czyżewskio nuotrauka