Spartos karalius Agesilajas (c. 445–360 pr. Kr.) buvo viena įdomiausių ir svarbiausių to laikmečio asmenybių, tad nenuostabu, kad susilaukė ne tik Ksenofonto, bet ir kitų istorikų (Oksirincho istoriko, Diodoro, Plutarcho) dėmesio. Skirtingi autoriai paskirus Agesilajo biografijos faktus dažnai traktavo nevienodai, todėl jei vienu atveju galima sakyti Agesilajo biografijos autorių buvus šališką ir parašius liaupsinančią biografiją (Ksenofontas), tai antru, priešingai, galima tarti jį buvus jei ne priešišką, tai bent kritišką (Diodoras). Todėl išsamų Agesilajo paveikslą galima susidaryti tik draugėn sujungus visus požiūrius ir interpretacijas.
Biografija IV a. pr. Kr. buvo naujas literatūros žanras, kurio pradininku tikriausiai būtų galima laikyti Atėnų oratorių Isokratą, dviejų valdovų, Euagoro ir jo sūnaus Nikoklio, biografijų autorių. Reikia turėti galvoje, kad Isokratas aprašė iš esmės dviejų tiranų, Ksenofontas – karaliaus gyvenimą. Skirtumas esminis: parodydamas Agesilają kaip dorą, sąžiningą, dievus gerbiantį žmogų, jis kartu legitimizuoja jo, kaip valdovo, kuris ne pats užėmė valdžią, bet buvo išrinktas, veiklą. Savo ruožtu tirano valdymas yra prievartinis, todėl joks doras ir dievus gerbiantis žmogus būti tiranu nenorės. Taigi, tarsi sako Ksenofontas, tirano gyvenimas negali būti tinkamas biografijos objektas ir nenusipelno būti aprašytas.
Vis dėlto Ksenofonto dėmesį Agesilajas atkreipė pirmiausia ne kaip valdovas, o kaip vyriško šaunumo (andragathia) pavyzdys. Agesilajo šaunumo apraiškas Ksenofontas galėjo išvysti savo akimis, tapęs jo draugu ir bendražygiu. 401 m. pr. Kr. bičiulio kvietimu Ksenofontas tapo vienu iš Persijos princo Kyro Jaunesniojo, užsimojusio nuversti savo brolį Artakserksą II, pasamdytos kariuomenės vadų. Žygis baigėsi nesėkmingai, Kyras Jaunesnysis žuvo, o graikų samdiniai buvo priversti bėgti (sunkų dešimties tūkstančių karių žygį per priešo teritoriją Ksenofontas įspūdingai aprašo savo Anabasyje). Po įvairių išbandymų, nesuskaičiuojamų kovų graikų samdiniai pasiekė Juodąją jūrą ir išsigelbėjo. Tai nedidelei graikų samdinių daliai, kuri, pasiekusi graikiškojo pasaulio ribas, neišsisklaidė, ėmėsi vadovauti Ksenofontas. Galiausiai ši Ksenofonto vadovaujama karių saujelė buvo nusamdyta spartiečių, apie 399 m. pr. Kr. Ksenofontas su savo kariais tapo Spartos kariuomenės, pasiųstos išlaisvinti Jonijos graikus, dalimi. Po trejų metų kovos Sparta nusprendė žengti lemtingą žingsnį ir karinei kampanijai Azijoje pasiųsti vadovauti karalių Agesilają. Taip 396 m. pr. Kr. Ksenofontas susitiko su karaliumi Agesilaju. Galima spėti, kad pirmųjų karinių žygių metu Ksenofontas tebevadovavo savo kariams, tačiau 395 m. pr. Kr. šis postas buvo perduotas spartiečiui. Ksenofontas tikriausiai turėjęs užimti žemesniojo karinininko vietą arba pereiti į Agesilajo padėjėjų gretas. Kad ir kaip ten būtų, Ksenofontas pasiliko Agesilajo palydoje iki pastarasis buvo atšauktas 395/394 m. pr. Kr., Graikijoje ėmus formuotis antispartietiškai koalicijai, į kurios sudėtį įėjo ir Ksenofonto gimtasis miestas Atėnai. Ksenofontas, galbūt ir nenoromis, buvo priverstas grįžti į Graikiją.
Agesilajuje Ksenofontas pateikia detalių iš įvairių Agesilajo karinių žygių, pasakoja apie jo kaip karvedžio sugebėjimus, aprašo santykius su kitais valdovais, tačiau pagrindinį dėmesį jis vis dėlto kreipia į moralinę Agesilajo gyvenimo pusę ir ieško ten rakto į jo asmenybę. Ksenofonto tikslas aprašant Agesilajo gyvenimą yra ne pateikti konkrečius faktus, o parodyti visos Agesilajo veiklos išskirtinumą, išaukštinti jo sugebėjimus, jo kaip žmogaus ir valdovo šaunumą, be kurių būtų buvę neįmanomi jo atlikti žygdarbiai.
Antra vertus, Agesilajas puikiai iliustruoja vieną iš Ksenofonto politinės minties sunkumų arba padėties be išeities situaciją. Ksenofonto manymu, tik išskirtinis lyderis yra pajėgus sukurti tokią politinę sistemą, kuri būtų ilgalaikė ir priimtina. Bet dėl to, kad tokia sistema remiasi vieno žmogaus išskirtiniais sugebėjimais, ji yra be galo nepastovi. Nesant lyderio (kaip kad atsitiko su Agesilaju, kai šis dėl ligos negalėjo dalyvauti žygyje prieš Tebus), atsiskleidžia visas šios sistemos trapumas. Tačiau šioje trapios galios situacijoje lygiai taip pat galima įžvelgti ir pozityvių dalykų, mat kaip dėl lyderio nebuvimo politinė sistema susvyruoja, taip dėl to paties lyderio netikėto atsiradimo ta pati politinė sistema vėl gali būti stabilizuojama. Tad esminis klausimas, kurį, nesyk jį nagrinėjęs kituose savo veikaluose, Ksenofontas dar kartą tarsi netiesiogiai užduoda Agesilajuje, yra šis: ar politinis lyderis, o kartu ir tobulas žmogus, atsiranda atsitiktinai, ar tokį lyderį ir žmogų galima išugdyti ir kokių savybių reikia, kad jį būtų galima pavadinti visapusiškai tobulu žmogumi ir valdovu?
Iš senosios graikų kalbos (Xenophon, Scripta minora, Cambridge (Massachusetts): Harvard University Press, 1984) vertė Alius Jaskelevičius.
(I.1) Vienok žinau, kad yra nelengva parašyti Agesilajo šaunumo ir šlovės vertą pagyrimą, visgi – to reikia imtis. Mat negražu būtų, jei dėl to, kad buvo tobulai geras vyras, nesusilauktų net negausių pagyrų.
(2) Taigi apie jo aukštą kilmę ką kas nors didingesnio ir gražesnio galėtų pasakyti nei tai, kad net ir dabar jo kilmė iš Heraklio yra atsekama per vardu žinomus protėvius, ir tai ne per paprastus žmones, bet per valdovus, kurių tėvai taip pat buvo valdovai?1 (3) Jų nebūtų galima apkaltinti net ir tuo, kad jie tebuvo nereikšmingo polio valdovai. Priešingai: kaip jų giminė tėvynėje buvo labiausiai gerbiama, taip ir polis labiausiai išsiskyrė Heladoje. Taigi jie nėra pirmi tarp antrų pagal gerumą, bet svarbiausi žmonės tarp svarbiausiųjų. (4) Dėl šios priežasties verta drauge pagirti jo tėvynę ir giminę, mat dar niekuomet polis, ėmęs pavydėti savo aukštos padėties, nesugalvojo sunaikinti savo valdžios ir dar niekuomet karaliai nesiekė įgyti didesnių galių už tas, kurias iš pradžių gavo sulig karaliaus valdžia. Dėl tos priežasties jokia kita valdžia (nei demokratija, nei oligarchija, nei tiranija, nei karaliaus valdžia) akivaizdžiai nėra išbuvusi be pertrūkių, ir tik ši vienintelė karaliaus valdžia išlieka nepakitusi.
(5) Šiaip ar taip, štai įrodymai, kad dar prieš pradėdamas valdyti Agesilajas atrodė esąs vertas karaliaus valdžios. Mat mirus karaliui Agidui ir dėl valdžios susiginčijus Leotichidui, Agido sūnui, ir Agesilajui, Archidamo sūnui, polis, nusprendęs, kad Agesilajui negalima nieko prikišti tiek dėl kilmės, tiek dėl šaunumo, paskyrė jį karaliumi. Nors galingiausiame mieste geriausiųjų piliečių būti palaikytam vertam puikiausio atlygio – kokio dar jo šaunumo įrodymo reikia prieš stojant valdyti?
(6) Dabar jau papasakosiu, kiek daug nuveikė būdamas karaliaus valdžioje, nes manau, kad iš darbų geriausiai paaiškės ir jo būdas. Taigi Agesilajas buvo dar jaunas, kai gavo karaliaus valdžią. Vos jam pradėjus eiti pareigas buvo pranešta, kad persų karalius renkąs laivyną ir didelę sausumos kariuomenę puolimui prieš helėnus. (7) Apie tai besvarstant lakedaimoniečiams ir jų sąjungininkams, Agesilajas pasiūlė, kad jeigu jam duos trisdešimt spartiečių, du tūkstančius naujai priimtų piliečių2 ir sąjungininkų kariuomenę, jis nuvyks į Aziją ir pamėgins sudaryti taiką arba, jei barbaras norėtų kariauti, laikys jį užimtą, idant negalėtų žygiuoti prieš helėnus. (8) Tad šis užsidegimas už ankstesnį Perso persikėlimą atmokėti tuo pačiu ir pasiryžimas su juo kariauti verčiau puolant nei ginantis, taip pat noras verčiau naikinti tai, kas priklauso Persui, o ne kariauti su helėnais, tučtuojau sulaukė didelio visų susižavėjimo, tačiau gražiausiu dalyku iš visų buvo laikomas noras pradėti kovą ne dėl Heladės apgynimo, bet dėl Azijos pavergimo.
(9) O kas galėtų aiškiau nupasakoti jo karinius veiksmus po to, kai, gavęs kariuomenę, išplaukė, nei pasakojimas apie jo nuveiktus darbus? (10) Taigi Azijoje toks buvo jo pirmasis darbas: Tisafernas prisiekė Agesilajui, kad jei šis laikysis paliaubų, kol sugrįš pas karalių pasiųsti pasiuntiniai, jis darysiąs viską, kad Azijoje esantys helėnų poliai liktų nepriklausomi. Savo ruožtu ir Agesilajas prisiekė sąžiningai laikytis paliaubų, davęs darbui atlikti tris mėnesius. (11) Tisafernas savo priesaiką netrukus sulaužė: užuot laikęsis paliaubų, paprašė karaliaus didelės kariuomenės be tos, kurią prieš tai turėjo. O Agesilajas, nors šitai žinojo, toliau laikėsi paliaubų. (12) Man atrodo, kad pirmas jo puikus nuveiktas darbas yra tas, kad parodęs Tisaferną kaip žodlaužą, privertė juo visus nepasitikėti, savo ruožtu parodęs save, pirma, kaip priesaikų besilaikantį, antra, kaip nelaužantį sutarčių, jis padrąsino visus – tiek barbarus, tiek helėnus – sudaryti su juo sutartį, jei tik norėtų.
(13) O kai išdrąsėjęs dėl atvykusios kariuomenės Tisafernas pagrasino Agesilajui karu, jeigu šis nepasitrauktų iš Azijos, kiti sąjungininkai, taip pat ten esantys lakedaimoniečiai akivaizdžiai neslėpė savo apmaudo, manydami, kad dabartinė Agesilajo jėga yra mažesnė už karaliaus pasirengimą. Tačiau Agesilajas labai giedru veidu paliepė pasiuntiniams Tisafernui pranešti, kad esąs pastarajam labai dėkingas, nes sulaužęs priesaiką prieš save nuteikė dievus, padarydamas juos graikų sąjungininkais. (14) Tuoj po to liepė kariams susiruošti į karo žygį, o poliams, į kuriuos reikėjo užsukti pakeliui į Aziją, įsakė aprūpinti maisto atsargomis. O jonėnams, ajolėnams ir helespontiečiams davė žinią pas jį į Efesą atsiųsti karinius dalinius.
(15) Taigi Tisafernas – tiek dėl to, kad Agesilajas neturėjo raitelių kariuomenės, o Karija buvo netinkama jodinėjimui, tiek dėl to, kad manė Agesilają ant jo supykus dėl apgaulės, – pamanęs, kad pastarasis iš tikrųjų pulsiąs jo namus Karijoje, ten pasiuntė visą pėstininkų kariuomenę, o raitelių kariuomenę aplinkiniu keliu nuvedė į Majandro lygumą, būdamas įsitikinęs, jog pasinaudodamas raitelių kariuomene gali sutrypti helėnus prieš jiems atvykstant ten, kur raitelių kariuomenė neveiksminga. (16) Tačiau Agesilajas, užuot tuojau pat žygiavęs į Kariją, apsisuko ir patraukė Frygijos link. Priimdamas pakeliui sutinkamas pajėgas jis tęsė žygį, pavergdamas polius ir netikėtais išpuoliais įgydamas begales turtų.
(17) Taigi šitas veiksmas atrodė esąs ir jo kaip karvedžio gabumų įrodymas, nes kai buvo paskelbtas karas ir nuo to laiko apgaudinėjimas tapo leistinu ir pateisinamu dalyku, Agesilajas parodė, kad Tisafernas yra apgautas vaikas. Sklido gandas, kad ir draugams jis tuomet dėl savo apsukrumo leidęs praturtėti. (18) Mat dėl to, kad surinkto grobio kiekis buvo toks didelis ir viskas buvo pardavinėjama veik už dyka, draugams Agesilajas liepė pirkti, pasakęs, kad netrukus žygiuosiąs su kariuomene prie jūros. Karo grobio perpardavėjams jis įsakė pristatyti grobį, prieš tai užsirašius prekių kainas. Tad nepatyrę nuostolių ir nepakenkę iždui, visi jo draugai ženkliai praturtėjo. (19) Maža to, tuo atveju, jei perbėgėliai norėtų, kaip ir būtų galima tikėtis, nuvykę pas karalių parodyti, kur yra grobis, Agesilajas pasirūpino, kad grobis būtų draugų rankose, idant jie galėtų vienu metu ir užsidirbti pinigų, ir susilaukti nemenkos šlovės. Dėl to jis netrukus sulaukė daugybės siekiančiųjų jo draugystės.
(20) Žinodamas, kad naikinama ir plėšiama žemė negalėtų ilgai išlaikyti kariuomenės, o gyvenama ir apsėjama galėtų teikti neišsenkamus maisto išteklius, Agesilajas pasirūpino ne tik jėga nugalėti priešininkus, bet ir švelnumu palenkti. (21) Ir neretai kariams buvo davęs nurodymą belaisvius bausti ne kaip nusikaltėlius, bet saugoti juos kaip žmones. Neretai ir keisdamas stovyklavietę, jei sužinodavo apie paliekamus mažus pirklių vaikus (daugelis jų vaikus parduodavo galvodami negalėsią jų gabentis ir išmaitinti), ir jais Agesilajas pasirūpindavo, kad būtų kur nors nugabenti. (22) Vėlgi jis įsakė pasirūpinti dėl senatvės paliekamais belaisviais, idant nebūtų sudraskyti šunų ar vilkų. Todėl ne tik apie tai girdėjusieji, bet ir patys belaisviai buvo jam palankūs. Visus savo pusėn palenkiamus polius jis atleido nuo pareigų, kurias vergai atlieka savo šeimininkams, įsakydamas paklusti tik dėl to, dėl ko laisvieji paklūsta valdantiesiems. Ir jėga neįveikiamas sienas jis paėmė savo atlaidumu.
(23) Visgi kai dėl Farnabazo raitelių kariuomenės jis negalėjo žygiuoti lygumomis net Frygijoje, Agesilajas nusprendė, kad jam reikia surinkti raitelių kariuomenę, idant nereikėtų kariauti nuo Farnabazo bėgant. Taigi turtingiausius tenykščių polių gyventojus jis išrinko žirgams auginti, be to, (24) davė įsakymą, kad kiekvienas, pristatęs žirgą, ginklų ar patikimą žmogų, būtų atleistas nuo tarnybos. Ir tokiu būdu jis privertė kiekvieną tai daryti su užsidegimu žmogaus, kuris atkakliai ieškotų galinčiojo už jį numirti. Jis taip pat nurodė miestus, iš kurių reiktų žirgus atgabenti, galvodamas, kad iš žirgus auginančių polių ir pasitikėjimas jodinėjimo įgūdžiais būtų didžiausias. Taigi ir šiuo atveju jis atrodė padaręs nepaprastai gerai, mat kariuomenė buvo galinga ir pasiruošusi veikti vos tik Agesilajas ją įsigijo.
(25) Pasirodžius pirmiesiems pavasario ženklams Agesilajas visą kariuomenę sukvietė į Efesą. Norėdamas ją ištreniruoti įsteigė dovanas tiek tiems raitelių būriams, kurie geriausiai jotų, tiek hoplitams, kurie turėtų geriausiai treniruotus kūnus. Jis taip pat įsteigė dovanas ir tiems peltastams3 bei lankininkams, kurie geriausiai pasirodytų atlikdami jiems priklausančias užduotis. Netrukus buvo galima išvysti pilnus gimnasijus besitreniruojančių vyrų, hipodromą knibždėte knibždantį jodinėjančių raitelių, o ietininkus ir lankininkus bemėtančius į taikinį. (26) Ir visą miestą, kuriame buvo, padarė vertu pasigėrėjimo. Mat agora buvo pilna įvairiausių pardavimui skirtų ginklų ir žirgų, o varkaliai, dailidės, kalviai, kurpiai ir dažytojai – visi jie buvo užsiėmę gamindami karo ginklus, todėl (27) iš tiesų miestą būtum palaikęs karo dirbtuvėmis. Įkvepiantis būtų buvęs reginys matyti iš pradžių Agesilają, o paskui ir su vainikais iš gimnasijų grįžtančius kitus karius, kai jie aukoja vainikus Artemidei. Nes kai žmonės gerbia dievus, treniruojasi karui, stengiasi būti paklusnūs, tuomet neabejotinai dėl kiekvieno dalyko turi puoselėti didžiausias viltis. Manydamas, kad ir priešininkų (28) niekinimas įkvepia jėgų kautis, Agesilajas davė nurodymus šaukliams, kad plėšikautojų sugauti barbarai būtų parduodami nuogi. Taigi kariai, matydami juos baltus, nes niekada nenusirengdavo, taip pat storus ir tingius, mat visada važiuodavo vežimais, pamanė, kad karas prilygs kovai su moterimis.
Agesilajas kariams taip pat nurodė iškart juos trumpiausiu keliu nuvesiąs ten, kur kraštas derlingiausias, kad ten kariai kūnu ir protu pasiruoštų karui. (29) Visgi Tisafernas manė, kad Agesilajas taip sako norėdamas jį vėl apgauti ir kad dabar jis iš tikrųjų pulsiąs Kariją. Taigi pėstininkų kariuomenę kaip ir prieš tai nuvedė į Kariją, o raitelių kariuomenę perkėlė į Majandro lygumą. Tačiau Agesilajas nemelavo, bet, kaip ir buvo davęs įsakymą, tuojau pat nužygiavo prie Sardžių. Tris dienas keliaudamas ir pakeliui nesutikdamas priešų jis aprūpino kariuomenę gausiais ištekliais. (30) Ketvirtą dieną atvyko priešų raiteliai. Vadas nešikų vedliui liepė, perėjus Paktolo upę, įsirengti stovyklą. Raiteliai, pamatę helėnų nešikus plėšikaujant pavieniui, daugybę jų nužudė. Apie tai sužinojęs Agesilajas liepė pakviesti raitelius. Savo ruožtu persai, pamatę atvykstant pagalbą, susirinko krūvon ir išsirikiavo didžiuliais raitelių pulkais. (31) Tuomet Agesilajas suvokdamas, kad priešininkai dar nesulaukė pėstininkų kariuomenės, o jis yra visiškai pasiruošęs, pamanė atėjus tinkamą metą pradėti mūšį, jei tik galėtų. Taigi atlikęs auką iškart nuvedė falangą kovoti su priešais išsidėsčiusia raitelių kariuomene, o dešimt metų tarnaujantiems hoplitams liepė bėgti neatsiliekant nuo priešo, gi peltastams įsakė vesti visu greičiu į priekį. Agesilajas taip pat davė žinią raiteliams pulti, nes jis su visa kariuomene sekė iš paskos. (32) Raitelių puolimą pasitiko persų karių geriausieji. Visgi vos susidūrę su didžiausia puolimo banga jie atsitraukė ir vieni iš jų tuojau metėsi upėn, kiti – pabėgo. Bet helėnai, mindami jiems ant kulnų, paima ir jų stovyklą. Peltastai, kaip ir galima laukti, puolė plėšikauti. Bet Agesilajas, apsupęs ratu tiek draugų, tiek priešų nuosavybę, išdėstė stovyklą aplinkui.
(33) Išgirdęs apie tarp priešų kilusią sumaištį (dėl to, kas įvyko, jie kaltino vieni kitus), jis tuojau pat patraukė į Sardes. Ir ten iškart ėmė deginti ir siaubti apylinkes; jis taip pat paskleidė žinią, ragindamas norinčiuosius laisvės pas jį atvykti kaip pas sąjungininką, o besisavinantiems Aziją ginkluotiems prisistatyti ir išspręsti reikalą su išlaisvintojais. (34) Visgi niekam nepasipriešinus toliau žygiavo be baimės: jis matė, kad helėnai, kurie prieš tai buvo verčiami keliaklupsčiauti, dabar buvo gerbiami savo pavergėjų; jis privertė tuos, kurie manėsi verti mėgautis net dievams priderančia pagarba, nė nedrįsti helėnams pažvelgti į akis; jis neleido draugų krašto nusiaubti ir taip nuniokojo priešų žemę, kad per dvejus metus dievui Delfuose kaip dešimtinę paaukojo daugiau nei šimtą talentų.
(35) Tačiau persų karalius, nusprendęs, kad jo reikalais buvo blogai pasirūpinta dėl Tisaferno kaltės, pasiuntęs Titraustą nukirto Tisaferno galvą4. Po šito atsitikimo barbarų padėtis atrodė dar liūdnesnė, o Agesilajo – daug tvirtesnė. Mat visos tautos siuntė pasiuntinius siekdamos draugystės, daugelis, trokšdami laisvės, stojo jo pusėn, todėl Agesilajas buvo ne tik helėnų, bet ir daugybės barbarų vadu. (36) Verta nepaprastai juo žavėtis ir dar dėl šios priežasties: nors ir būdamas didžiulės daugybės žemyne esančių polių valdovu, nors ir valdydamas salas po to, kai polis paskyrė jam laivyną, tapdamas vis garsesnis ir galingesnis, nors galėdamas kada panorėjęs pasinaudoti gausiomis ir palankiomis aplinkybėmis, bet, svarbiausia, puoselėdamas mintį ir tikėdamasis sunaikinti praeityje prieš Graikiją žygį surengusią galybę, nepasidavė nė vienai iš šių minčių, bet kai atskriejo iš valdžios namuose prašymas padėti tėvynei5, jis pakluso poliui, tarsi būtų vienas stovėjęs prieš penkis eforų taryboje, labai aiškiai parodydamas, kad tėvynės neatiduotų už visas žemes, senų draugų už naujai įgytus, o gražiai ir teisingai, tegu ir su pavojais, įgyto turto už gėdingai ir saugiai pelnyto.
(37) Per visą valdymo laiką dar vienas žygdarbis parodė, koks pagyrų vertas valdovas jis yra. Radęs visus polius, į kuriuos išplaukė valdyti, draskomus nesutarimų dėl po Atėnų imperijos žlugimo įvykusių politinių permainų, pasirūpino, kad, kol pats buvo, poliai gyventų vieningai ir laimingai ir nesigriebtų ištrėmimų bei mirties bausmių. (38) Taigi jam išvykstant Azijoje esantys helėnai jo gailėjo ne tik kaip valdovo, bet ir kaip tėvo ir bičiulio. Ir galiausiai jie parodė, kad jų draugystė nebuvo apsimestinė. Šiaip ar taip, jie noriai prisijungė, kad padėtų Lakedaimonui, žinodami ir tai, kad reikėsią kautis ne su menkesniais už save. Tokia buvo jo veiksmų Azijoje pabaiga.
(II.1) Persikėlęs per Helespontą Agesilajas žygiavo pro tas pačias tautas kaip ir Persas su savo didžiule kariuomene. Ir atstumą, kurį barbaras sukorė per vienerius metus, Agesilajas įveikė per mažiau nei mėnesį, mat jis nenorėjo ateiti į pagalbą tėvynei per vėlai. (2) Kai perėjęs Makedoniją atvyko į Tesaliją, Larisos, Kranonės, Skotūsos gyventojai, kurie buvo sudarę sąjungą su bojotiečiais, taip pat visi tesaliečiai (išskyrus tuo metu buvusius tremtyje), persekiojo jį ir jam kenkė. Agesilajas kariuomenę kurį laiką vedė išdėstytą kvadratu – su viena raitelių dalimi priekyje, kita – užnugaryje. Tačiau kai tesaliečiai savo puolimu iš užnugario neleido žygiuoti priekin, jis užnugarin pasiuntė priešakinę raitelių kariuomenę, išskyrus tą, kuri jį lydėjo. (3) Dviem kariuomenėms susirėmus, tesaliečiai, pamanę, jog hoplitams kautis su raiteliais nėra pats tinkamiausias metas, apsisuko ir lėtai atsitraukė. Kiti gi labai apdairiai sekė iš paskos. Supratęs, kur abi pusės suklydo, Agesilajas pasiuntė savo palydoje buvusius labai stiprius raitelius, įsakydamas tiek kitus paraginti pulti iš visų jėgų, tiek patiems tai daryti ir neleisti apsisukti. Tesaliečiai, išvydę netikėtą puolimą, arba visai neapsisuko, arba buvo sugauti bandydami tai daryti su sparnuose esančiais žirgais. (4) Visgi raitelių vadas farsalietis Policharmas apsisuko ir drauge su savo palyda žuvo kovoje. Po šio atsitikimo buvo pasileista bėgti strimgalviais. Tad vieni iš priešų žuvo, kiti buvo gyvi paimti į nelaisvę. Iš tiesų jie sustojo tik pasiekę Nartakijo kalną. (5) Ir tądien Agesilajas tarp Prantės ir Nartakijo pastatė tropėjų. Ten jis trumpam sustojo, būdamas nepaprastai patenkintas darbu, kadangi su savo paties surinkta raitelių kariuomene įveikė tuos, kurie ypatingai didžiavosi gebėjimu jodinėti.
(6) Kitą dieną perėjęs Ftijoje esančius Achajos kalnus, visą likusį kelią iki Bojotijos sienos keliavo per draugiškas žemes. Čia suradęs kovai pasirengusius tebiečius, atėniečius, argiečius, korintiečius, ainijanus, eubojiečius ir abi lokrų gentis, nieko nelaukė, bet atvirai išrikiavo kovai kariuomenę, savo pusėje turėdamas pusantro pulko lakedaimoniečių, iš vietinių sąjungininkų – (7) tik fokajiečius ir orchomeniečius, taip pat kitą kariuomenę, kurią atsivedė su savimi. Aš nesakysiu, kad jis, nors turėdamas kur kas menkesnę ir prastesnę kariuomenę, vis tiek stojo į mūšį. Mat taip kalbėdamas Agesilają, man atrodo, parodyčiau kaip stokojantį proto, o save patį kaip kvailį, nes girčiau žmogų, kuris veltui rizikuoja svarbiausiais dalykais. Bet mano susižavėjimas juo yra didesnis dėl to, kad Agesilajas surinko didžiulę masę žmonių, skaičiumi nenusileidžiančią priešui ir taip juos apginklavo, kad visa kariuomenė atrodė esanti iš vario ir purpuro. (8) Jis taip pat pasirūpino, kad kariai galėtų ištverti sunkumus. Jų sielas pripildė drąsos, idant jie įstengtų kovoti su kiekvienu pasitaikiusiu priešu. Su juo esantiems kariams Agesilajas įkvėpė norą vieniems su kitais varžytis dėl šauniausiojo vardo. Suteikė vilties, kad jiems visiems nutiks daug gerų dalykų, jei vyrai pasirodys to verti, manydamas, jog taip pasirengę žmonės kovoja su didžiausiu užsidegimu. Ir Agesilajas, žinoma, neapsiriko.
(9) Aprašysiu ir mūšį, nes kito tokio mūsų laikais nebuvo. Susitiko dvi kariuomenės apytikriai ties Koronėjos lyguma – Agesilajo kariuomenė žygiavo nuo Kefiso, tebiečių ir jų sąjungininkų – nuo Helikono. Abi pusės matė, kad jų falangos tikrai vienodo pajėgumo, ir tiek vienų, tiek kitų raitelių kariuomenės buvo daugiau ar mažiau vienodo dydžio. Agesilajas buvo užėmęs dešinį sparną, o orchomeniečiai buvo išsidėstę toliausiai kairėje. Savo ruožtu patys tebiečiai buvo dešinėje, o argiečiai – kairėje. (10) Jiems artinantis vieniems prie kitų kurį laiką abejose pusėse tvyrojo didžiulė tyla, tačiau kai abi kariuomenes skyrė apie stadiją6, garsiai sušukę tebiečiai bėgte pasileido pirmyn. Kai tarp jų tebebuvo trys pletrai7, Hėripido vadovaujami samdiniai (pastariuosius sudarė su Agesilaju iš namų atvykę kariai ir kai kurie Kyro žmonės) (11) išsiveržė iš Agesilajo falangos, o nuo jų neatsilikdami – jonėnai, ajolėnai ir helespontiečiai. Visi jie dalyvavo puolime ir, atsidūrę per dūrio ietimi atstumą, privertė bėgti prieš juos išrikiuotą kariuomenę. Vis dėlto argiečiai nelaukė Agesilajo puolimo, bet pabėgo Helikono link. Ir čia kai kurie samdiniai buvo besiruošią vainikuoti Agesilają, kai kažkas jam pranešė, kad tebiečiai, prasiveržę pro orchomeniečius, atsidūrė tarp nešikų. Jis, išvedęs falangą, nužygiavo jų link. Savo ruožtu tebiečiai, pamatę netoli Helikono atbėgusius sąjungininkus ir norėdami prasmukti pas savo draugus, veržėsi iš visų jėgų.
(12) Šioje vietoje galima neginčytinai pasakyti Agesilają parodžius drąsą, nors jo pasirinktas kelias nebuvo pats saugiausias. Mat nors ir galėdamas praleisti tuos, kurie bandė prasmukti, ir sutriuškinti, pasekus juos iš užnugario, Agesilajas to nepadarė, tačiau akis į akį susirėmė su tebiečiais. Surėmę skydus jie grūmėsi, kovojo, žudė ir žuvo. Nesigirdėjo šauksmų, tačiau nebuvo ir tylu, vyravo garsas, kokį galėtų sukelti pyktis ir kova. Galiausiai kai kurie tebiečiai prasmuko prie Helikono, o daugelis žuvo besitraukdami.
(13) Po to, kai pergalė buvo Agesilajo rankose, o jis pats sužeistas buvo nuneštas prie falangos, atjoję keletas raitelių pranešė, kad aštuoniasdešimt ginkluotų priešų karių glaudžiasi prie šventyklos8, ir klausė, ką reiktų daryti. Agesilajas, nors būdamas sužeistas įvairiais ginklais įvairiose vietose, neužmiršo pagarbos dievams, bet įsakė paleisti, kur jie norėtų ir neleido skriausti, taip pat davė įsakymą savo raitelių palydai nuvesti tuos žmones į saugią vietą. (14) Mūšiui pasibaigus, ten, kur jie vieni su kitais susigrūmė, buvo galima matyti krauju suteptą žemę, pramaišiui gulinčius draugų ir priešų lavonus, sulaužytus skydus, sutrupintas ietis, kardus, ištrauktus iš makščių (vienus ant žemės, kitus įsmeigtus kūnuose, trečius vis dar rankose). (15) Taigi tuomet (mat jau buvo vėlu), atitempę priešų lavonus į falangos vidurį, jie pavalgė ir nuėjo miegoti. Anksti ryte polemarchui Gilui Agesilajas nurodė išrikiuoti kariuomenę, pastatyti tropėjų ir dievo9 garbei visus apvainikuoti, o aulininkams groti aulu.
(16) Jiems bevykdant šiuos nurodymus, tebiečiai pasiuntė pasiuntinį, prašydami leidimo, prieš tai sudarius paliaubas, palaidoti mirusiuosius. Taip buvo sudarytos paliaubos, o Agesilajas išžygiavo namo, vietoj aukščiausios valdžios Azijoje pasirinkęs pagal įstatymus valdyti ir būti valdomas namuose.
(17) Paskui, sužinojęs argiečius besimėgaujant gimtosios žemės teikiamomis gėrybėmis, pasisavinus Korintą ir karą laikant malonumu, prieš juos išžygiavo. Nuniokojęs visą jų žemę, netrukus iš ten perėja pateko į Korintą ir paėmė iki Lechajo10 vedančias sienas. Atvėręs Peloponeso vartus, Agesilajas grįžo švęsti hiakintijų11 namo, kur, chorvedžio paskirtas į nurodytą vietą, drauge giedojo pajaną dievo garbei.
(18) Netrukus sužinojęs, kad korintiečiai visus galvijus saugo Peirajuje, o visas Peirajas sėja ir pjauna derlių, bet, svarbiausia, pamanęs, kad bojotiečiai, pasinaudodami Kreusija kaip atspirties tašku, šiuo keliu lengvai atvykdavo pas korintiečius, nužygiavo Peirajo link. Pamatęs, kad Peirajas yra gausiai saugomas, Agesilajas po pusryčių perkėlė stovyklą arčiau miesto, tarsi miestas ketintų pasiduoti. Bet (19) sužinojęs, kad naktį iš Peirajo į miestą labai greitai atvyko pagalba, dienai išaušus Agesilajas apsisuko ir paėmė Peirają, kurį jis rado nesaugomą; į Agesilajo rankas kartu su pastatytais įtvirtinimais pateko viskas, kas buvo mieste. Taip padaręs jis sugrįžo namo.
(20) Po to, achajams visomis pastangomis siekiant sąjungos ir prašant kartu su jais žygiuoti į Akarnaniją <…>12, kai akarnaniečiai užpuolė jį ties perėja, Agesilajas, su lengvai ginkluotais kariais užėmęs virš jų galvų esančias aukštumas, stojo į kovą ir, daug jų nužudęs, pastatė tropėjų ir nesiliovė tol, kol akarnaniečiai, aitoliečiai ir argiečiai su juo ir achajais nesudarė sąjungos.
(21) Kai taikos išsiilgę priešai pasiuntė pasiuntinius, Agesilajas taikai priešinosi tol, kol privertė Korintą ir Tebus namo priimti dėl palankumo lakedaimoniečiams ištremtus piliečius. Savo ruožtu vėliau, pats surengęs žygį prieš Flijuntą, namo sugrąžino dėl tos pačios priežasties ištremtus flijasiečius. Jei kas nors šiuos veiksmus smerkia dėl kokios nors kitos priežasties, aišku yra tai, kad jie bent jau buvo atlikti rodant draugiškumą. (22) Nes kai priešininkai žudė Tebuose esančius lakedaimoniečius, gelbėdamas juos jis vėl surengė žygį prieš Tebus. Radęs viską apsaugota grioviu ir statinių tvora, perėjęs Kinoskefales, siaubė kraštą iki pat miesto, kviesdamas tebiečius kautis tiek lygumoje, tiek kalvose, jei panorėtų. Ir kitąmet vėl surengė žygį prieš Tebus. Perėjęs statinių tvorą ir griovius ties Skolu, nusiaubė likusią Bojotijos dalį.
(23) Iki tol sekėsi tiek jam, tiek poliui. Visgi dėl pralaimėjimų, patirtų po to, niekas negalėtų sakyti buvus atsakingą Agesilają. Mat kai po Leuktruose įvykusios nelaimės priešai drauge su mantinėjiečiais žudė jo draugus ir pažįstamus Tegėjoje, kai jau buvo sudaryta sąjunga tarp visų bojotiečių, arkadų ir elėjiečių, Agesilajas surengė žygį tik su lakedaimoniečių pajėgomis, nors daugelis galvojo, kad lakedaimoniečiai ilgai nekels kojos iš savo polio. Nusiaubęs kraštą tų, kurie išžudė jo draugus, jis darkart sugrįžo namo.
(24) Paskui, kai prieš Lakedaimoną žygį surengė visi arkadai, argiečiai, elėjiečiai, bojotiečiai, su kuriais buvo fokajiečiai, abiejų Lokrų gyventojai, tesaliečiai, ainejiečiai, akarnaniečiai ir eubojiečiai, be to, sukilus vergams ir daugeliui perioikų polių, taip pat kai pačių Leuktrų mūšyje žuvusių spartiečių skaičius buvo ne mažesnis nei likusių gyvų, Agesilajas apsaugojo miestą, padarydamas tai nepaisant to, kad šis buvo neįtvirtintas; jis nesitraukė iš jo ten, kur priešas visais atžvilgiais turėtų didesnį pranašumą, ir buvo ryžtingai išdėstęs kariuomenę ten, kur didesnį pranašumą turėtų piliečiai, manydamas, kad išėjęs į atvirą vietą jis būtų apsuptas iš visų pusių, o tarpekliuose ir aukštumose būtų padėties šeimininkas.
(25) Kai priešo kariuomenė pasitraukė, kaip kas nors galėtų sakyti, kad jis pasielgė nenuovokiai? Nebeišgalėdamas leistis į žygį pėsčiomis ar žirgu dėl senyvo amžiaus, bet matydamas, kad miestui reikia pinigų, jeigu nori kur nors įgyti sąjungininkų, susirengė jų parūpinti. Ir ką galėjo padaryti likdamas namie, viso to ėmėsi su išmone, nebijojo pulti prie to, ką siūlė aplinkybės ir, jei tuo galėjo padėti miestui, nejautė gėdos vykti svetur ne kaip karvedys, o kaip pasiuntinys. (26) Visgi ir būdamas pasiuntiniu Agesilajas atliko didžio karvedžio vertų žygdarbių. Mat Autofradatas, laikydamas Ase apgultą Ariobarzaną13, Spartos sąjungininką, pabūgęs Agesilajo leidosi bėgti. Vėlgi Kotijas14, laikydamas Ariobarzano rankose tebesantį Sestą apgultyje, nutraukė apgultį ir pasitraukė. Tad ne be reikalo ir po pasiuntinystės jam pastatė tropėjų už tai, kad įveikė priešą. Vėlgi Mausolas15, šimtu laivų (27) laikydamas apgultyje abi šias vietas, ne iš baimės, bet įtikintas išplaukė namo. Ir čia Agesilajo veiksmai yra verti susižavėjimo: nes tiek tie, kurie manė gavę iš jo naudos, tiek kiti, kurie nuo jo pabėgo, – ir vieni, ir antri sumokėjo. Tachas ir Mausolas (pastarasis ir pinigais Lakedaimonui prisidėjęs už ankstesnę draugystę su Agesilaju) išsiuntė jį namo davę deramą palydą.
(28) Po to Agesilajas jau buvo apie aštuoniasdešimties metų. Sužinojęs, kad Egipto karalius, turintis daug pėstininkų, raitelių ir daug pinigų, nori kariauti su Persu, Agesilajas buvo patenkintas išgirdęs, kad į jį buvo kreiptasi ir žadant vadovavimą, mat Agesilajas manė, kad vienu ypu atsilygins (29) Egiptiečiui už Lakedaimonui suteiktas paslaugas ir vėl išvaduos Azijos helėnus, o Persui atkeršys tiek už praeities piktadarybes, tiek už tai, kad, nūnai tvirtindamas esąs sąjungininkas, reikalavo atsisakyti Mesėnės. (30) Visgi kai tas, kuris į jį kreipėsi, nesuteikė jam teisės vadovauti, Agesilajas, kuris jautėsi didžiai apgautas, galvojo, ką turėtų daryti. Paskui nuo karaliaus pirmiausia atsimetė viena egiptiečių kariuomenės dalis, o vėliau jį paliko ir visos likusios pajėgos. Ir jis pats išsigandęs pabėgo į Sidoną Finikijoje, o pasidaliję egiptiečiai išsirinko du valdovus. (31) Čia Agesilajas suprato, kad jeigu jis nesudarys sąjungos su nė vienu iš valdovų, nė vienas nesumokės helėnams atlygio ir neparūpins maisto atsargų, o nugalėtojas bus jo priešas. Bet jeigu jis su kuriuo nors iš jų sudarys sąjungą, tai bent jau tas, kuris gaus naudos, bus, tikėtina, jo draugas. Tokiu būdu išsiaiškinęs tą, kuris atrodė esąs palankesnis helėnams ir su juo surengęs žygį prieš helėnų priešą, jį, kovoje nugalėjęs, pavergė, o kitam suteikė paramą. Įgijęs Lakedaimonui draugą ir gavęs daug pinigų, Agesilajas, nors buvo viduržiemis, visu greičiu išplaukė namo, idant polis būtų pasiruošęs kitą vasarą pulti priešą.
(III.1) Čia yra įšvardinti Agesilajo žygdarbiai, kurie buvo atlikti daugybės liudininkų akivaizdoje. Tokiems darbams nereikia įrodymų, pakanka tik juos priminti ir jais beregint imama tikėti. Bet dabar pamėginsiu parodyti jo sielos šaunumą, kurio dėka atliko šiuos žygdarbius, mylėjo visus kilnius ir atmetė visus gėdingus dalykus.
(2) Tiesą sakant, Agesilajas rodė tokią pagarbą dievams, kad net ir priešai jo priesaikas ir jo paliaubas laikė patikimesnėmis nei juos siejančią draugystę. <…>16 buvo atvejų, kai jie vengė atvykti į tą pačią vietą, bet pasidavė Agesilajo globai. Bet idant kas nors nepagalvotų tai esant melu, noriu įvardyti ir žymiausius iš jų. (3) Persas Spitridatas žinodamas, kad Farnabazas stengėsi į žmonas gauti karaliaus dukterį, bet tuo pat metu norėjo jo dukterį gauti be vedybų, palaikęs šitai įžeidimu, save patį, žmoną, vaikus ir valdžią patikėjo Agesilajui. (4) Kotijas, paflagonų valdovas, nepakluso karaliui, nors šis jam siūlė draugiškai susitarti bijodamas, kad sučiuptas nebūtų priverstas didele kaina išsipirkti ar netgi mirti, bet patikėjęs paliaubomis su Agesilaju atvyko į kariuomenės stovyklavietę ir, sudaręs sąjungą, pasirinko su tūkstančiu raitelių ir dviem tūkstančiais (5) peltoforų17 verčiau žygiuoti Agesilajo pusėje. Su Agesilaju atvyko pasikalbėti ir Farnabazas, kuris susitarė, kad jeigu jis nebus paskirtas visos kariuomenės vadu, atsimes nuo karaliaus. „Bet, – sakė jis, – jei aš tapsiu karo vadu, tai kariausiu su tavimi, Agesilajau, iš visų jėgų.“ Ir jis taip kalbėjo būdamas tikras, kad jam nenutiks nieko, kas pažeistų sutartį. Kaip didžiai ir nepaprastai naudinga tiek visiems likusiems žmonėms, tiek ypatingai karo vadui yra gerbti dievus ir būti patikimam bei būti žinomam tuo pasižymint. Tiek tad apie pagarbą dievams.
(IV.1) O dėl jo sąžiningumo piniginiuose reikaluose negalėtų būti iškalbingesnio įrodymo nei tai, kad niekas niekada netvirtino buvęs apgautas Agesilajo; priešingai, daugelis pripažino, kad iš jo sulaukė daug naudos. Tas, kuriam buvo malonu padedant žmonėms atiduoti savo turtą, – kaip tas žmogus norėtų atimti svetimą turtą ir rizikuoti sugadinti savo gerą vardą? Mat jeigu jis trokštų pinigų, daug mažiau pastangų reikėtų saugant savo nuosavybę, nei atimant tai, kas jam nepriklauso. (2) Ar tas, kuris nenorėtų neatsilyginti už paslaugas, už kurias nenumatyta atsakomybė teisme to nepadariusiam, – kaip toks žmogus norėtų atimti tai, ką atimti draudžia įstatymas? Ne tik neatsilyginimą už suteiktas paslaugas, bet dargi turinčiam didesnius išteklius nesumokėjimą ženklesnės sumos Agesilajas laikė neteisėtu. (3) Kalbant apie miesto išteklių vagystę, tai koks žmogus kur nors galėtų pagrįstai apkaltinti tą, kuris ir jam turimas grąžinti paslaugas perdavė naudotis tėvynei? Ir argi ne puikus jo negobšumo įrodymas yra jo sugebėjimas, iš kitų gavus pinigų, kada panorėjus jais pagelbėti tiek poliui, tiek draugams? (4) Mat jeigu jis pardavinėtų paslaugas arba darytų gera už atlygį, niekas nemanytų esąs jam skolingas. Priešingai, tie žmonės, kurie gauna naudos už ją nemokėdami, jie su malonumu ką nors padaro geradariui – ir ne tik todėl, kad gavo naudos, bet ir todėl, kad buvo iš anksto palaikyti vertais saugoti jiems patikėtą paslaugą.
(5) Tas, kuris pasirinko verčiau turėti mažiau sąžiningai, nei turėti daugiau nesąžiningai, – toks žmogus stipriai vengtų niekingo noro pasipelnyti. Taigi kai miesto sprendimu visi Agido turtai teko jam, puse jų Agesilajas, matydamas juos skurstant, pasidalijo su savo giminaičiais iš motinos pusės. Kad taip iš tiesų ir buvo, gali paliudyti visi Lakedaimono piliečiai. Titraustui siūlant jam gausybę dovanų, jeigu išvyks iš šalies, Agesilajas atsakė: „O Titraustai, pas mus priimta galvoti, kad gražiau yra turtais apdovanoti kariuomenę nei save patį ir iš priešų verčiau mėginti paimti karo grobį nei dovanas“.
(V.1) Vėlgi iš malonumų, valdančių daugybę žmonių, kas žino tokių, kuriems Agesilajas pasidavė? Jis manė, kad pasigėrimo reikia vengti taip pat kaip beprotybės, o persivalgymo taip pat kaip tinginystės18. Jis niekuomet nevalgydavo dviejų valgių, jam patiekiamų per šventes, bet atiduodavo juos, nepasilikdamas sau nė vieno, nes, jo nuomone, karaliui dvigubas patiekalas buvo patiekiamas ne tam, kad persisotintų, bet tam, kad šis jį panaudotų pagerbdamas tą, kurį norėtų. (2) Miegą Agesilajas laikė ne valdovu, bet pavaldiniu, ir buvo akivaizdžiai susigėdęs, jeigu jo guolis nebuvo pats kukliausias iš bičiulių, mat jis galvojo, kad valdovas paprastus žmones turi pranokti ne ištižimu, o tvirtybe.
(3) Vis dėlto buvo dalykų, kurių jis nesigėdijo turėti daugiau nei priklauso – saulės vasarą, o šalčio žiemą. Ir jei kada nors kariuomenei tekdavo stipriai pasidarbuoti, Agesilajas noriai plūkėsi šalia kitų manydamas, kad visi tokie veiksmai kariams duoda paskatą. Trumpai tariant, Agesilajas mėgavosi sunkiu darbu, o lengvo gyvenimo apskritai vengė.
(4) Jo susivaldymas kūniškų malonumų atžvilgiu – ar neverta jo paminėti vien dėl to, kad jis kėlė nuostabą? Mat žmogišku dalyku kas nors galėtų tvirtinti esant laikymąsi atstu nuo to, kurio jis netroško. O tai, kad įsimylėjęs Spitridato sūnų Megabatą taip, kaip labai aistringa prigimtis gali pamilti tai, kas nepaprastai gražu, vėliau, kai ir Megabatas mėgino pabučiuoti Agesilają (mat persai turi paprotį bučiuoti tuos, kuriuos gerbia), o šis iš visų jėgų priešinosi, kad nebūtų pabučiuotas, – ar nėra toks elgesys iš tiesų tauraus susivaldymo pavyzdys? (5) Kai Megabatas, jausdamasis esąs paniekintas, daugiau nemėgino jo pabučiuoti, Agesilajas kreipėsi į vieną Megabato draugų prašydamas jį įtikinti vėl rodyti Agesilajui pagarbą. Draugo paklaustas, ar pabučiuos Megabatą, jeigu šis jį įtikins, Agesilajas ilgai patylėjęs pasakė: „Vardan abiejų dievų19, ne, net jei iškart tapčiau pats gražiausias, stipriausias ir greičiausias žmogus! Prisiekiu visais dievais, aš verčiau kovočiau tą pačią kovą, nei kad viskas, ką matau, pavirstų auksu“. (6) Ir ką apie tai mano kai kurie žmonės, man yra gerai žinoma. Visgi aš, man regis, žinau, kad kur kas daugiau žmonių gali įveikti priešus nei tokias aistras. Bet, mažai kam tai žinant, daugeliui tuo leidžiama netikėti. Visgi mes visi žinome, kad labiausiai išsiskiriantys žmonės sunkiausiai nuslepia savo darbus. Tačiau niekas nesakė kada nors matęs Agesilają padarius tokį dalyką, nei tas, kuris būtų rėmęsis spėjimais, būtų atrodęs kalbąs patikimus dalykus. (7) Mat, jam būnant svetur, Agesilajas pas nieką neapsistodavo kaip privatus asmuo, bet visada būdavo arba šventykloje, kur tokių dalykų negalima padaryti, arba viešoje vietoje, kur visų žmonių akys būtų jo susilaikymo liudininkės. Tačiau jei šitie mano liudijimai prasilenkia su Heladės turimomis žiniomis apie jį, tuomet ne jį aš giriu, o save kaltinu.
(VI.1) Kalbant apie drąsą, man atrodo, kad labai aiškius jos įrodymus Agesilajas pateikė imdamasis kovoti su stipriausiais savo polio ir Heladės priešais, kovoje su jais visuomet atsidurdamas pirmose eilėse. (2) Kai priešai norėjo su juo stoti į kovą, Agesilajas pergalę pasiekė ne privertęs juos bėgti iš baimės, priešingai, artimoje kovoje juos įveikęs, jis iškėlė tropėjų, palikdamas savo šaunumo nemirtingą atminimą ir pats išsinešdamas aiškiai matomus savo įkarščio kovoje ženklus. Todėl ne iš nuogirdų, bet savo akimis žmonės galėjo patikrinti, koks žmogus jis buvo. (3) Teisinga Agesilajo tropėjus skaičiuoti ne pagal tai, kiek jų pastatė, bet pagal tai, kiek žygių surengė. Mat jo pranašumas buvo nė kiek ne mažesnis, kai priešai nenorėjo su juo kovoti, – jį pasiekė esant mažesniam pavojui ir didesnei naudai poliui ir sąjungininkams. Nes ir varžybose nė kiek ne mažiau nei kovojantieji dėl pergalės yra vainikuojami tie, kurie nesulaukia pasipriešinimo.
(4) Kalbant apie jo išmintį – kokie Agesilajo veiksmai jos neliudija? Tas, kuris elgėsi su tėvyne taip, kad rodydamas jai begalinį atsidavimą <…>20, o bičiuliams būdamas geranoriškas pelnė nesvyruojančią jų ištikimybę. Agesilajas turėjo draugų, kurie vienu metu buvo ir ištikimi, ir mylintys. Nors kada falanga galėtų būti stipresnė, jei ne tuomet, kai dėl paklusnumo ji laikosi tvarkos, o iš meilės vadui – nuo jo nesitraukia nė per žingsnį. (5) Jis turėjo priešų, kurie negalėjo jam nieko prikišti, nors buvo priversti jo nekęsti, mat Agesilajas pasirūpindavo, kad sąjungininkai turėtų daugiau nei jie, apgaudamas juos progai pasitaikius, aplenkdamas ten, kur reikėjo greičio, pasislėpdamas tada, kai buvo naudinga, ir su priešais elgdamasis visiškai kitaip nei su draugais. (6) Mat naktis jam buvo diena, o diena – naktis, ir dažnai nebuvo aišku, kur jis yra, kur keliauja ir ką ketina daryti. Todėl ir priešų įtvirtinimus parodė esant neapsaugotus, vienus iš jų apeidamas, kitus perlipdamas, iš trečių pasprukdamas. (7) Žygyje, žinodamas, kad gali tekti susidurti su priešu, jei šis to panorėtų, kariuomenę Agesilajas vedė išrikiuotą tokiu būdu, kad galėtų geriausiai apsisaugoti, judėdamas palengva tarsi santūriausia mergina, mat, jo nuomone, tokie veiksmai laidavo ramybę, bebaimiškumą, nesudrumsčiamumą, neklystamumą ir galimybę išvengti pasalos. (8) Taigi toks elgesys kėlė priešams pasibaisėjimą, o draugams įkvėpė drąsą ir stiprybę. Todėl Agesilajas gyveno neniekinamas priešų, piliečių nebaudžiamas, draugų nekaltinamas, o visų žmonių nepaprastai mylimas ir liaupsinamas.
(VII.1) Apie jo stiprią meilę poliui reiktų ilgai ir išsamiai rašyti, nes, man regis, nėra nė vieno jo darbo, kuris nebūtų su ja susijęs. Trumpiau tariant, visi žinome, kad Agesilajas ten, kur manė kuo nors pasitarnausiąs tėvynei, nevengė sunkaus darbo, nesišalino pavojų, negailėjo pinigų, nesiteisino nei kūno silpnumu, nei amžiumi, manydamas, kad gero valdovo užduotis yra kuo daugiau gero padaryti pavaldiniams. (2) Tarp didžiausių paslaugų, padarytų poliui, pridedu ir tą dalyką, kad, nors ir būdamas galingiausias žmogus polyje, aiškiai išsiskyrė savo pavaldumu įstatymams. Nes kas būtų norėjęs nepaklusti, matydamas paklūstant valdovą? Kas, manydamas esąs nuskriaustas, būtų ėmęsis rengti perversmą, žinodamas, kad valdovas leidosi būti valdomas įstatymų? (3) Jis ir su politiniais priešininkais elgėsi kaip tėvas su vaikais: nors priekaištavo dėl suklydimų, vis dėlto įvertindavo, jei jie padarydavo ką gero, ateidavo į pagalbą atsitikus nelaimei, nė vieno piliečio nelaikydavo priešu, visus norėjo girti, visų saugumą laikė pelnu, o net ir menko žmogelio žūtį – nuostoliu. Jis akivaizdžiai galvojo, kad jeigu visi gyvens laikydamiesi įstatymų, tėvynė klestės, o stipri ji bus tada, kai helėnai elgsis išmintingai.
(4) Savo ruožtu jei tauru yra, esant helėnu, kartu būti ir helėnų draugu, tai kas žino kitą kokį nors karo vadą, kuris arba nenorėtų paimti polio, manydamas, kad jis bus nusiaubtas, arba kuris pergalę kare prieš helėnus laikytų nelaime. (5) Taigi jisai, atėjus žiniai, kad Korinto mūšyje žuvo aštuoni lakedaimoniečiai ir beveik dešimt tūkstančių priešų21, akivaizdžiai nenudžiugo, o iškart pasakė: „Vargas tau, Helade, kai tų, kurie dabar žuvo, gyvų būtų užtekę kovoje nugalėti visus barbarus!“ (6) Ir pabėgėliams iš Korinto sakant, kad polis lengvai pereitų į jų rankas, bei rodant mašinas, kuriomis neabejotinai tikėjosi paimti sienas, Agesilajas atsisakė pulti sakydamas, kad helėnų polius reikia ne pavergti, o paprotinti. „O jei, – pridūrė jis, – susidorosime su tais iš mūsų, kurie suklysta, reikia žiūrėti, ar nepritrūksime jėgos, su kuria įveiksime barbarus.“
(7) O jei tauru yra nekęsti Perso dėl to, kad jis seniai pradėjo žygį siekdamas pavergti Heladę ir nūnai sudarinėja sąjungas su tais, su kuriais mano labiau pakenksiąs, o apdovanoja tuos, kurie, jo nuomone, mainais helėnams padarysią daugiausia blogybių, derasi dėl taikos, dėl kurios, jo manymu, mes vieni su kitais labiausiai kariausią – na, visi tai mato, tačiau kam kitam, išskyrus Agesilają, kada nors rūpėjo arba priversti kurią nors tautą atsimesti nuo Perso, arba neleisti pražūti jau atsimetusiai, arba apskritai pakenkti karaliui, idant tas negalėtų helėnams pridaryti rūpesčių? Net ir tėvynei kovojant su helėnais, Agesilajas nenusigręžė nuo bendrojo gėrio Heladei, tačiau išplaukė su laivais, kad pagal išgales pakenktų barbarui.
(VIII.1) Tačiau verta nepamiršti ir jo gebėjimo sužavėti. Nors jis sulaukė garbės, turėjo galios, o, be to, gavo karaliaus valdžią (ir dėl pastarosios buvo mylimas, o ne sąmokslininkų puolamas), tačiau niekas nebūtų įžvelgęs jame išdidumo, priešingai, būtų pastebėjęs jo, net ir neprašomo, prielankumą ir pasirengimą padėti draugams. (2) Ir nors su didžiausiu malonumu dalyvavo žaisminguose pokalbiuose, tačiau prisidėjo prie draugų siekdamas tai, jo jiems reikia. Dėl giedros nuotaikos, gero būdo ir gebėjimo visada išlikti linksmam Agesilajas skatino daugelį žmonių prie jo prieiti ne tik norint įgyvendinti kokius nors tikslus, bet ir maloniau praleisti laiką. Neturėdamas jokio polinkio pūstis, jį giriančiųjų klausėsi be nepasitenkinimo, manydamas, kad jie nedaro jokios žalos ir pasižada būti gerais žmonėmis. (3) Visgi nereikia praleisti ir to, kad progai pasitaikius Agesilajas rodė išdidumą. Mat atėjus iš karaliaus laiškui, atneštam lakedaimoniečio Kalijo lydimo perso, su pasiūlymu užmegzti svetingumo ir draugystės ryšius, Agesilajas jo nepriėmė, o atnešusiajam tepasakė: „Pranešk karaliui, kad nėra reikalo man siųsti privačių laiškų; vis dėlto jei jis nori tapti Lakedaimono draugu ir pasirodytų besąs palankus Heladei, tai aš ir pats būsiu širdingiausias jo draugas“. „Bet jei, – pridūrė Agesilajas, – paaiškės, kad karalius ruošia sąmokslą, tai kad ir kiek laiškų gausiu, tegu nesitiki mano draugystės.“ (4) Tai dar viena priežastis, kodėl giriu Agesilają – dėl to, kad siekdamas patikti helėnams paniekino karaliaus svetingumą. O žaviuosi ir tuo, kad, jo nuomone, labiau didžiuotis turi ne tas, kuris yra sukaupęs daugiau pinigų ir valdo didesnį skaičių pavaldinių, bet tas, kuris pats būdamas geresnis ir geresnius valdytų.
(5) Aš taip pat giriu jo įžvalgumą: manydamas, kad Heladei yra naudinga, jog nuo karaliaus atsimestų kiek įmanoma daugiau satrapų, Agesilajas nesileido nei dovanomis paperkamas, nei karaliaus jėga įtikinamas užmegzti su juo svetingumo ryšius, o sergėjosi, kad norintieji atsimesti neimtų juo nepasitikėti.
(6) Vėlgi kas galėtų nesižavėti dar viena jo savybe. Mat Persas, galvodamas, kad jei sukaups labai daug pinigų, visa turės savo valdžioje, pamėgino tokiu būdu pasiglemžti visą pasaulio auksą, visą sidabrą ir visus brangiausius dalykus. O Agesilajas, priešingai, taip įsirengė namus, kad jam nieko iš šių dalykų nereikėjo. (7) Bet jei kas tuo netiki, tepasižiūri, kokių namų jam užteko, tegul atkreipia dėmesį į jo namo duris: nes kas nors būtų galėjęs pagalvoti, kad tai yra tos pačios durys, kurias Heraklio palikuonis Aristodemas grįžęs namo ėmė ir įstatė. Tegu pabando įsižiūrėti į apstatymą viduje, tegu pagalvoja, kaip puotavo aukojimų dienomis, tegu pasiklauso, kaip jo dukra miesto paskirtu vežimu keliavo į Amiklas. (8) Taigi šitokiu būdu suderinęs išlaidas ir pajamas Agesilajas niekada nebuvo verčiamas dėl pinigų pasielgti neteisėtai. Ir nors, atrodo, yra gražu pasistatyti priešams neįveikiamas sienas, vis dėlto aš manau, kad daug gražiau yra savo sielą parengti taip, kad jos neįveiktų nei pinigai, nei malonumai, nei baimė.
(IX.1) Bet pasakysiu, kad ir elgesiu Agesilajas skyrėsi nuo Perso apsimetėliškumo. Mat, visų pirma, Persas didžiavosi esąs retai matomas, o Agesilajas džiaugėsi nuolatos regimas, manydamas, kad gėdingam elgesiui tinka slaptumas, o šviesa labiau papuošia taurumui paskirtą gyvenimą. (2) Antra, Persas didžiavosi esąs sunkiai prieinamas, o Agesilajas džiaugėsi esąs lengvai visiems pasiekiamas. Persas pūtėsi dėl savo veiksmų lėtumo, o Agesilajas labiausiai džiaugėsi, kai kaip galima greičiau išsiųsdavo žmones, gavusius ko jiems reikia.
(3) Tačiau verta pastebėti ir tai, kiek paprastesnis ir kuklesnis buvo Agesilajo ištaigos poreikis. Mat dėl Perso žmonės išnaršo kiekvieną žemės kampelį ieškodami jam ko nors skanaus atsigerti, o begalė virėjų stengiasi sugalvoti ką nors skanaus suvalgyti. O kad jis užmigtų – sunku rasti žodžių, kiek tarnai įdeda pastangų. Gi Agesilajas dėl pomėgio sunkiai dirbti su malonumu gėrė viską, kas buvo po ranka, ir valgė viską, kas pasitaikė. Ir maloniam miegui kiekviena vieta jam buvo tinkama. (4) Ir Agesilajas džiaugėsi ne tik dėl tokio elgesio, bet ir švytėjo galvodamas, kad, pats gyvendamas linksmybių apsuptyje, matė barbarą, kuris siekdamas gyventi be skausmo yra priverstas iš pasaulio pakraščių temptis tai, kas jį pradžiugintų. (5) Džiugino Agesilają ir tai, kad jis pats žinojo galįs be skausmo prisitaikyti prie dievų nustatytos padėties, o Persą matė vengiant karščio ir šalčio dėl sielos silpnumo ir pamėgdžiojant ne garbingų žmonių, o silpniausių gyvūnų gyvenimą.
(6) Kaip nėra tauru ir prakilnu tai, kad patį savo namą papuošdamas žmogaus darbais ir turtais, augindamas medžioklinius šunis ir karo žirgus, o seserį Kiniską įtikindamas auginti lenktyninius žirgus, jai laimėjus parodė, kad toks auginimas yra ne vyro dorybės, o turto įrodymas. (7) Ir kaip iš tolesnio pavyzdžio galėtų būti neaišku, kad Agesilajas pasižymėjo kilnumu? Mat jis manė, kad nugalėjęs paprastus žmones vežimų lenktynėse jis nieko nepridėtų prie savo šlovės, tačiau jei labiau nei kas kitas padarytų polį draugu, jei įsigytų didžiulį skaičių geriausių draugų visame pasaulyje, jei pranoktų kiekvieną darydamas gera tėvynei ir bičiuliams, o priešus nubausdamas, tuomet jis iš tiesų pasiektų pergalę gražiausiose ir didingiausiose varžybose, ir sulauktų didžiausios šlovės tiek būdamas gyvas, tiek po mirties.
(X.1) Taigi aš giriu Agesilają dėl tokių savybių. Mat jomis jis skiriasi nuo žmogaus, kuris, atsitiktinai radęs lobį, būtų turtingesnis, bet nė kiek ne ūkiškesnis arba kuris, įveikęs priešus dėl juos užpuolusios ligos, būtų sėkmingesnis, bet nė kiek ne geresnis karo vadas. Tas, kuris išsiskiria ištverme tada, kai ateina metas sunkiai dirbti, stiprybe ten, kur vyksta drąsos varžybos, išmintimi, kai reikia patarimo, – šitas, man regis, pagrįstai yra laikomas visais atžvilgiais geru žmogumi. (2) O jeigu tieslė ir liniuotė yra puikus išradimas, leidžiantis žmonėms gerai atlikti darbus, tai man atrodo, kad Agesilajo dorybė yra puikus pavyzdys norintiems siekti vyriško šaunumo. Mat kas taptų bedieviu pamėgdžiodamas dievobaimingą žmogų, arba neteisingu pamėgdžiodamas teisingą, įžūliu pamėgdžiodamas santūrų, arba nesusivaldančiu susivaldantį? Mat iš tiesų Agesilajas taip nesidžiaugė būdamas kitų valdovu, kaip suvaldydamas save patį; jis taip nesidžiaugė vesdamas piliečius į kovą su priešu, kaip lydėdamas juos kiekvienos dorybės link.
(3) Bet dėl to, kad yra giriamas tas, kurio gyvenimas baigėsi, tegul niekas šių žodžių nepalaiko laidotuvių rauda – jau greičiau pagyrimu. Mat, pirma, dar ir dabar apie jį yra kalbama tai, ką jis girdėjo gyvas būdamas. O, antra, kas mažiau tinka raudai nei šlovingas gyvenimas ir mirtis atėjus laikui? Ir kas labiau verta pagyrimų nei gražiausios pergalės ir didžiausi žygdarbiai? (4) Mat pagrįstai laimingu būtų galima vadinti žmogų, kuris, nuo pat vaikystės aistringai pamilęs šlovę, gavo jos daugiausia iš savo bendraamžių; žmogų, kuris, iš prigimties itin mylėdamas šlovę, nuo pat tos dienos, kai tapo valdovu, nepatyrė pralaimėjimo; žmogų, kuris, nugyvenęs ilgiausią žmogaus gyvenimo atkarpą, mirė neapkaltintas nei tų, kuriuos valdė, nei tų, su kuriais kariavo.
(XI.1) Apibendrindamas noriu sugrįžti prie jo dorybės, idant ir pagyrimą būtų lengviau prisiminti.
Agesilajas gerbė šventyklas, kurios priklausė net ir priešams, manydamas, kad dievus sąjungininkais priešiškame krašte reikia padaryti ne mažiau nei draugiškame.
Prieš prašančius dievo globos, net ir priešus, Agesilajas nenaudojo jėgos galvodamas, kad yra neprotinga tuos, kurie vagia iš šventyklų, vadinti šventvagiais, o tuos, kurie nutempia nuo aukurų prašančius dievo globos, laikyti dievobaimingais.
(2) Jis niekad nesiliovė kartojęs, kad dievai, jo nuomone, pašvęstomis šventyklomis džiaugiasi ne ką mažiau nei dievobaimingais darbais.
Bet net ir sulaukęs sėkmės jis neniekino žmonių, o dėkojo dievams. Ir aukojo daugiau aukų būdamas drąsus, nei meldėsi abejodamas.
Turėjo įprotį bijodamas atrodyti linksmas, o tada, kai sekdavosi, ramus.
(3) Iš draugų didžiausią palankumą rodė ne galingiausiems, o labiausiai atsidavusiems.
Jis niekino ne tą, kuris gynėsi sulaukęs užgaulės, o tą, kuris, sulaukęs gero, pasirodydavo nedėkingas.
Jis džiaugėsi matydamas tuos, kurie niekingai trokšta pinigų, esant vargšais, o tuos, kurie yra teisingi, padarydamas turtingus, nes jo noras buvo teisingumą paversti pelningesniu už neteisybę.
(4) Jis buvo įpratęs turėti reikalų su įvairiausiais žmonėmis, tačiau bendrauti su geraisiais.
Girdėdamas žmonių priekaištus ir pagyras Agesilajas manė apie taip kalbančiųjų būdą sužinąs ne mažiau nei apie tuos, apie kuriuos pastarieji kalba.
Ir Agesilajas nekaltino tų, kurie leidosi apgaunami savo draugų, tačiau jis negailėjo priekaištų tiems, kurie leidosi apgaunami priešų, manydamas, kad protinga apgaulę naudoti prieš nepatikliuosius ir piktadariška prieš naiviuosius.
(5) Giriamas tų, kurie norėjo jam papriekaištauti už tai, kas nepatinka, Agesilajas džiaugėsi, ir ant nieko už atvirumą nepyko, tačiau slapukaujančių vengė nelyg pasalos.
Šmeižikų nekentė labiau nei vagišių, manydamas, kad didesnė bausmė yra netekti draugų nei pinigų.
(6) Ir paprastų žmonių ydas jis lengvai atleido, tačiau į valdovų ydas žiūrėjo rimtai, manydamas, kad pirmieji padaro mažai blogo, antrieji – daug.
Jis manė, kad karaliaus valdžiai pridera ne aplaidumas, o visapusiškas šaunumas.
(7) Jis nesutiko, kad jam būtų pastatyta skulptūra, nors buvo daug norinčiųjų jam ją padovanoti, bet niekuomet nesiliovė stengęsis dėl sielos žygdarbių įamžinimo manydamas, kad pirmasis darbas priklauso skulptoriams, antrasis – jam pačiam, ir kad pirmasis yra turtingųjų reikalas, antrasis – gerųjų.
(8) Pinigais naudojosi ne tik sąžiningai, bet ir dosniai, manydamas, kad teisingam žmogui pakanka palikti svetimus pinigus ramybėje, o dosniajam reikia prisidėti savo pinigais.
Agesilajas visuomet buvo dievobaimingas, manydamas, kad gyvenantys gražų gyvenimą dar nėra laimingi, tačiau palaiminti yra tie, kurie mirė pasiekę šlovę.
(9) Didesne nelaime jis laikė nesirūpinimą gėriu žinant nei nežiniomis.
Jam nepatiko šlovė, jeigu ji nebuvo pasiekta savo paties pastangomis.
Man atrodė, kad jis buvo iš tų nedaugelio žmonių, maniusių, kad šaunumas nėra tai, ką reikia iškęsti, o tai, kuo reikia mėgautis. Šiaip ar taip, pagyros jam teigė daugiau džiaugsmo nei gaunami pinigai.
Ir savo drąsą jis greičiau rodė apdairiai besielgdamas nei puldamas į pavojų, o išmintį puoselėjo labiau darbu nei žodžiais.
(10) Būdamas nepaprastai atlaidus draugams, savo priešams jis kėlė tikrą siaubą.
Itin atkaklus dirbdamas, jis su didžiausiu malonumu nusileisdavo draugams, nors gerų darbų norėjo labiau nei gražių kūnų.
Mokėdamas būti santūrus tada, kai sekdavosi, pavojaus akimirką jis galėjo būti labai drąsus.
(11) Jis stengėsi sužavėti ne juokeliais, o savo elgesiu, ir jo prakilnumas pasireikšdavo ne įžūlumu, o protingu sprendimu. Šiaip ar taip, niekindamas pasipūtėlius jis buvo kuklesnis už nuosaikiuosius. Agesilajas didžiavosi savo drabužio paprastumu ir kariuomenės aprūpinimu, savo paties itin menkais poreikiais ir begaliniu dosnumu draugams. (12) Be to, jis buvo nuožmiausias priešininkas, tačiau atlaidžiausias nugalėtojas; priešams sunkiai apgaunamas, tačiau draugams – lengvai įtikinamas.
Visuomet laikydamas draugų turtus saugiai, Agesilajas stengėsi sumažinti priešų turtus.
(13) Artimieji jį vadino „mylinčiu šeimą“, jo pažįstami – nesvyruojančiu, jam kažkuo pasitarnavusieji – neužmirštančiu, skriaudžiamieji – pagelbstinčiu, pavojaus bendrai – antruoju gelbėtoju po dievų.
(14) Man atrodo, kad jis vienintelis iš žmonių įrodė ir tai, kad kūno jėga silpsta, tačiau gerų vyrų sielos stiprybė nepavaldi laikui. Šiaip ar taip, jis nesiliovė siekti didelės ir taurios [šlovės tol], kol jo kūnas galėjo pakelti jo sielos stiprybę. (15) Taigi kurio žmogaus jaunystė neatrodė silpnesnė už jo senatvę? Koks žmogus pačiame jėgų žydėjime buvo toks baisus priešas, kaip Agesilajas savo gyvenimo saulėlydyje? Dėl kurio žmogaus pasitraukimo priešai džiaugėsi labiau nei dėl Agesilajo, nors ir pasenusio, mirties? Kas įkvėpė sąjungininkams drąsos tiek, kiek Agesilajas, nors buvo prie mirties slenksčio? Dėl kokio jaunuolio draugai liūdėjo labiau nei dėl Agesilajo, nors pastarasis buvo senas, mirties? (16) Jis nugyveno savo gyvenimą taip visiškai tarnaudamas tėvynei, kad net ir po mirties, kai buvo pargabentas ir paguldytas į amžinąją buveinę, jis vis dar didžiai tarnavo poliui22; palikęs savo šaunumo atminimą visame pasaulyje, tėvynėje jis gavo karališką kapą.
1 Agesilajas buvo kilęs iš karališkosios Euripontidų giminės, kurie save laikė Heraklio palikuonimis (Agesilajas šioje palikuonių iš Heraklio sekoje buvo dvidešimt penktas). Gimęs apie 444 m. pr. Kr., karaliumi tapo apie 401 m. pr. Kr.
2 Gr. neodamōdeis. Neodamodais buvo vadinami po tarnybos Spartos kariuomenėje išlaisvinti helotai (plg. Thuc. 5.34; 7.8; Xen. Hell. 1.3.15). Šiame sudurtiniame žodyje galima atpažinti dorėnišką formantą damo-, atitinkantį atikiškąjį dēmo-, ir reiškiantį „tautą, žmones“.
3 Lengvą skydą (peltē) turintiems pėstininkams.
4 Plg. Xen. Hell. 3.4.25; Plut. Ages. 10.6–8.
5 Anot Ksenofonto (Hell. 3.5), Titraustas į Graikiją su penkiasdešimčia talentų pasiuntė rodietį Timokratą, pasamdytą tam, kad įtikintų skirtingus Graikijos polius pradėti karą su Sparta, kuri dėl to būtų priversta iš Azijos atšaukti Agesilają.
6 Apie 180 metrų.
7 Apie 90 metrų.
8 Kalbama apie Atėnės Itonidės šventyklą, laikytą bojotų konfederacijos religiniu centru (plg. Plut. Ages. 19).
9 Apolono.
10 Vienas iš Korinto uostų.
11 Buvo švenčiamos Hijakinto, kurį Apolonas atsitiktinai nužudė, garbei. Šios šventės kasmet vykdavo Amiklose.
12 Tekste lakūna. Lyginant šią vietą su atitinkamomis vietomis Ksenofonto Hell. (4.6.1) ir Plutarcho Agesilajuje (22), prasmę būtų galima daugiau ar mažiau rekonstruoti: „Agesilajas buvo pasiųstas į Akarnaniją ir ten prisiplėšė daug grobio“.
13 Jonijos, Lydijos ir Frygijos satrapas, sukilęs prieš Artakserksą Mnemoną.
14 Paflagonijos valdovas.
15 Karijos valdovas.
16 Tekste lakūna.
17 Pažodžiui – „lengvo skydo nešikas“ (Ksenofontas nevartoja žodžio „peltastas“, nes kalbama apie barbarų kariuomenę).
18 Žodžiai manias (beprotybės) ir argias (tinginystės) yra perimti iš Atėnajo (14.1). Kituose rankraščiuose yra laimargias (persivalgymo) arba hamartias (klaidos).
19 Šios dvi dievybės – tai Kastoras ir Polideukas, Dzeuso ir Ledos sūnūs.
20 Tekste lakūna.
21 Gali būti, kad čia padaryta klaida. Diodoras Sicilietis (14.83.2) mini žuvus 1200 spartiečių bei jų sąjungininkų ir savo ruožtu 2800 bojotiečių bei jų sąjungininkų.
22 Ksenofontas kalba apie Agesilajo iš Egipto valdovo gautus pinigus, kurie kartu su jo kūnu buvo pargabenti į tėvynę.
