Rimantas Sakalauskas. Kriptos I. 1984. Popierius, tušas. LDM

Ksenofontas (431–354 m. pr. Kr.) labiausiai išgarsėjo savo tekstais apie Sokratą, kurio mokiniu jis kurį laiką buvo. Žinomi, nors ir mažiau skaitomi jo istoriniai veikalai. Čia skelbiamas dia­logas Hijeronas nepriklauso nei vienai, nei kitai kūrinių grupei. Tai įsivaizduotas pokalbis tarp Sirakūzų tirano Hijerono ir poeto Simonido iš Kėjo, turėjęs vykti apie 474 metus – gerokai prieš gimstant Ksenofontui. Paradoksalus pašnekesys apie politinę išmintį ir politinį gudrumą patraukė ne tik Niccolò Machiavelli, bet ir tokių šiuolaikinių mąstytojų kaip Leo Strauss ir Alexandre Kojève dėmesį. Tekstą iš senosios graikų kalbos vertė Alius Jaskelevičius.

1. Kitados poetas Simonidas atvyko pas tiraną Hijeroną. Kai abu surado laisvo laiko, Simonidas paklausė:

– Gal malonėtum, Hijeronai, paaiškinti tai, ką, regis, žinai geriau už mane?

– Ir ką gi aš, – paklausė Hijeronas, – galėčiau geriau žinoti už tave, tokį išmintingą vyrą?

– Žinau, – atsakė Simonidas, – kad tu gimei kaip paprastas žmogus, o dabar esi tiranas. Kadangi, atrodo, esi patyręs tiek vieną, tiek kitą gyvenimo būdą, tu geriau už mane žinai, kuo žmonių džiaugsmo ir skausmo požiūriu tiraniškas gyvenimas skiriasi nuo paprasto žmogaus gyvenimo.

– Kodėl tau, – tarė Hijeronas, – nes vis dar esi paprastas žmogus – nepriminus, ką reiškia paprasto žmogaus gyvenimas? Mat tokiu būdu aš, manau, galėsiu tau geriausiai parodyti, kuo jie tarpusavyje skiriasi.

Simonidas atsakė taip:

– Man regis, Hijeronai, pastebėjau, kad paprasti žmonės malonumą ir nepasitenkinimą jaučia dėl akimis matomų, ausimis girdimų, nosimis užuodžiamų, burna valgomų ir geriamų dalykų, o kalbant apie kūniškus malonumus, – atliekamų kūno dalimis, kurias visi žinome. O jei kalbėtume apie tai, kas šalta ir šilta, kieta ir minkšta, lengva ir sunku, man atrodo, kad atskirdami šituos dalykus mes jaučiame malonumą ir skausmą visu kūnu. Ir man atrodo, kad kartais malonumą arba skausmą dėl to, kas gera ir bloga, jaučiame vien tik siela, o kartais ir siela, ir kūnu. „Atrodo, kad aš suprantu, jog mes jaučiame malonumą dėl sapno, tačiau dar kažkaip geriau suprantu, kad nenutuokiu, kaip, kuo ir kada jį jaučiame“, – tarė jis. „Galbūt nereikia tuo visai stebėtis, jei būdraujant daiktai teikia aiškesnius pojūčius nei miegant.“

Į tai Hijeronas atsakė: „Tuomet aš, Simonidai, – tarė jis, – negalėčiau pasakyti, kokiu būdu tiranas jaučia ką nors kita nei tai, ką tujen paminėjai. Todėl bent jau iki šios akimirkos nežinau, ar tirano gyvenimas kuo nors skiriasi nuo paprasto žmogaus gyvenimo“.

Simonidas tarė: „Bet jis skiriasi štai kuo: dėl kiekvieno iš šitų dalykų jis patiria kur kas daugiau džiaugsmo, o skausmo daug mažiau“.

Hijeronas atsakė: „Netiesa, Simonidai. Gerai įsidėmėk, kad tiranai džiaugsmo patiria mažiau nei kukliai gyvenantys žmonės, o skausmo jie patiria daug daugiau ir didesnį“.

– Kalbi neįtikinamai, – tarė Simonidas. – Nes jeigu šitaip būtų, kodėl daugelis norėtų būti tiranais, ir dargi tie, kurie yra pagarsėję kaip gabiausi vyrai? Kodėl visi pavydėtų tiranams?

– Dievaži, – atsakė Hijeronas, – nes sprendžia apie tai nebūdami patyrę abiejų būsenų. Pabandysiu tau parodyti, jog kalbu tiesą, pradėdamas nuo regos, nes, man regis, prisimenu tave pradėjus kalbėti nuo jos. Pirmiausia, svarstydamas apie rega matomus dalykus, suprantu, kad tiranai šiuo požiūriu yra nuskriausti. Skirtinguose kraštuose skiriasi tai, ką yra verta pamatyti. Paprasti žmonės dėl reginių keliauja į kiekvieną iš šitų kraštų ir į kuriuos tik nori miestus, taip pat į bendras šventes1, kur yra surinkta tai, ką žmonės laiko esant verčiausia pamatyti. Tačiau tiranai nelabai galvoja apie reginius, mat jiems nesaugu vykti ten, kur jie nebus stipresni už ten esančiuosius, juoba kad ir reikalai namuose nėra saugūs, idant tiranas galėtų iškeliauti svetur, patikėjęs reikalus kitiems. Be to, jie bijo, kad iš jų bus atimta valdžia ir jie negalės atkeršyti prasikaltusiems. Tuomet tu galbūt pasakytum: „Betgi reginiai ateina pas juos, net jeigu jie pasilieka namie“. Dievaži, Simonidai, nedaug jų yra, o jeigu yra, tai jie tiranams parduodami taip brangiai, jog juos rodantys žmonės, kad ir ko tie reginiai būtų verti, iš tirano rūmų išeina per trumpą laiką gavę daugybę kartų daugiau, nei per visą gyvenimą įgytų iš visų kitų žmonių.

Simonidas atsakė:

– Bet jeigu esate nuskriausti dėl reginių, tuomet turite pranašumą dėl girdų, nes niekada nepristingate pagyrų, saldžiausio garso. Mat visi esantieji šalia giria tai, ką sakote ir darote. Savo ruožtu jūs negirdite kaltinimų, nemaloniausio garso, kadangi niekas nenori kaltinti tirano į akis2.

Hijeronas atsakė:

– Ir koks, manai,– paklausė jis, – džiaugsmas iš tų, kurie nepiktžodžiauja, kai aiškiai žinai, kad visi šitie tyleniai blogai galvoja apie tiraną? Koks džiaugsmas girdėti pagyras, kai įtari juos giriant tam, kad įsiteiktų?

Simonidas tarė:

– Dėl šito, dievaži, aš tau, Hijeronai, labai pritariu, – kad pagyros iš visiškai laisvų žmonių lūpų esti pačios maloniausios; bet, žiū, tu neįtikintum nė vieno, kad iš maisto ir gėrimo jūs nepatiriate kur kas didesnio malonumo.

– Taip, Simonidai, – tarė Hijeronas, – aš žinau, kad pagal tai daugelis sprendžia, jog mes ir valgom, ir geriam su didesniu malonumu nei paprasti žmonės, ir jie mano, kad ir patys su didesniu malonumu valgytų mums patiektą valgį nei tą, kuris yra patiektas jiems. Nes malonumą suteikia tai, kas išeina už įprastumo ribų. Dėl šitos priežasties visi žmonės, išskyrus tiranus, su malonumu laukia švenčių. Mat per šventes visada apsčiai nukrauti jų stalai negali būti pagausinti. Todėl pirmiausia dėl šito būsimo malonumo jie yra nuskriausti labiau nei paprasti žmonės. – Paskui, – tarė jis, – gerai žinau, kad ir tu esi tai patyręs, – kuo didesnis kiekis maisto žmogui yra patiekiamas, tuo greičiau jis pasisotina. Todėl ir malonumo trukmės požiūriu tas, kuriam yra patiekiama daug valgių ir gėrimų, yra labiau nuskriaustas už gyvenančius kukliai.

– Bet, vardan Dzeuso, – tarė Simonidas, – kol siela jaučia potraukį, tol daug didesnį malonumą jaučia tie, kurie yra maitinami prašmatnesniais valgiais nei tie, kuriems yra patiekiamas pigesnis dovis.

– Tuomet, – paklausė Hijeronas, – ar manai, kad kam kiekvienas jaučia didžiausią malonumą, šito dalyko ir labiausiai trokšta?

– Žinoma, – atsakė Simonidas.

– Na, tuomet ar matai tiranus einančius prie jiems paruošto valgio su didesniu malonumu, nei kad paprasti žmonės eina prie savojo?

– Ne, dievaži, ne, – tarė jis, – bet dargi, kaip daugeliui galėtų atrodyti, su didesniu nepasitenkinimu.

– Nes, – paklausė Hijeronas, – ar esi pastebėjęs, kad tiranams yra patiekiama didžiulė daugybė išmoningų patiekalų – aštrių ir karčių, rūgščių ir į juos panašių?

– Žinoma, esu, – atsakė Simonidas, – ir man atrodo, kad jie yra labai netinkami žmonėms.

– Tuomet kas kita, – tarė Hijeronas, – šitie valgiai yra, jei ne silpnos ir bejėgės sielos troškimai? Nes aš gerai žinau, tu tikriausiai taip pat, kad su malonumu valgantiems žmonėms nereikia šitų išmonių.

– Ką gi, – tarė Simonidas, – ir šitais prabangiais kvepalais, kuriais kvėpinatės, esantieji šalia, manau, mėgaujasi labiau nei jūs patys, lygiai kaip ir nemalonius kvapus labiau jaučia šalia esantieji nei tas, kuris suvalgė nemaloniai kvepiančio maisto.

– Taip, ir taip pat, – tarė Hijeronas, – yra su maistu: tas, kuris visada turi įvairiausio maisto, nieko nevalgo gardžiuodamasis. Tačiau tas, kuriam ko nors trūksta, – jis su malonumu prisišlamščia, kai kas nors jam padedama prieš akis.

– Tikriausiai, – tarė Simonidas, – vien tik kūniškų malonumų patenkinimas jus skatina trokšti tirano valdžios. Nes ją turint, jums galima santykiauti su tuo, kuris, jūsų akimis žiūrint, yra gražiausias.

– Dabar gi, – tarė Hijeronas, – pasakei tai, dėl ko, gerai žinai, esame labiau nuskriausti nei paprasti žmonės. Pirma, santuoka su labiau pasiturinčiais ir pranokstančiais galia atrodo esanti geriausia ir suteikia jaunikiui malonų pasididžiavimo jausmą. Antra pagal gerumą santuoka yra tarp lygių žmonių. Tačiau santuoka su menkesniais yra laikoma labai negarbinga ir nenaudinga. Taigi tiranui, nebent jis vestų svetimšalę, reikia vesti prastesnę – dėl to tai, kas jį patenkintų, jam yra vargiai pasiekiama. O visų didžiausią malonumą teikia išdidžiausių moterų paslaugos, gi vergių paslaugos, net jei jos yra lengvai pasiekiamos, nėra nė kiek malonios ir sukelia baisų pyktį ir skausmą, joms ko nors nepadarius. Bet jei kalbėtume apie malonumą, kurį teikia santykiai su berniukais, tiranas čia yra nuskriaustas labiau nei tada, jei kalbėtume apie malonumą pradedant vaikus. Kad kūniški malonumai, lydimi meilės, ypatingai malonūs, visi, manau, žinome. Tačiau meilė mažų mažiausiai nori atsirasti tirano gyvenime, nes meilė mėgaujasi ne tuo, kas yra čia pat, bet būsimais dalykais. Todėl kaip nepatyręs troškulio negalėtų mėgautis gėrimu, taip ir nepatyręs meilės nėra patyręs saldžiausių kūno malonumų. Tokie buvo Hijerono žodžiai.

Simonidas nusijuokė ir tarė:

– Ką sakai, Hijeronai? Ar tvirtini, kad meilė berniukams tiranui nėra įgimta? Kaip tuomet, – paklausė Simonidas, – mylėtum Dailochą, vadinamą gražiausiu?

– Betgi, prisiekiu Dzeusu, – tarė jis, – Simonidai, labiausiai iš jo trokštu gauti ne tai, kas atrodo lengvai pasiekiama, bet tai, kas tiranui yra mažiausiai priderama. Nes Dailochą aš myliu dėl to, ko žmogiškoji prigimtis galbūt verčia norėti iš gražiųjų, – būtent šitai aš noriu gauti; su meile ir iš norinčio labai stipriai trokštu šitai gauti, o paveržti iš jo jėga, man regis, noriu mažiau, nei kad padaryti sau ką nors bloga.

– Nes visų maloniausias dalykas – tai paimti iš priešo prieš jo valią, o maloniausios paslaugos, mano nuomone, yra iš sutinkančių berniukų. Pavyzdžiui, atsakančiojo į meilę malonūs yra žvilgsniai, malonūs yra klausimai, malonūs atsakymai, tačiau maloniausi ir žavingiausi yra meilės kovos ir ginčai. – Mėgavimasis berniukų meile prieš jų valią, mano nuomone, – tarė jis, – yra panašesnis į vagystę nei kūniškus malonumus. Nors pelnas ir priešo skausmas plėšikui suteikia tam tik­ro malonumo, tačiau jausti malonumą dėl mylinčiojo sukeliamo skausmo, bučiuoti ir būti nekenčiamam, liesti tą, kurio esi nekenčiamas, – kaip šitas jausmas nėra nemalonus ir ne niekingas? Paprastam žmogui akivaizdus įrodymas, kad mylimasis yra malonus iš meilės, yra tada, kai jis padaro kokią nors paslaugą – jis mat žino, kad mylimojo niekas neverčia; tačiau tiranas niekada negali būti tikras, jog yra mylimas. Nes žinome, kad patarnaujantieji iš baimės kiek išgalėdami stengiasi atrodyti suteikiantys paslaugas iš meilės. Taigi sąmokslus prieš tiranus labiau rengia ne kas kita kaip tie, kurie apsimeta labiausiai mylintys.

2. Į tai Simonidas atsakė:

– Na, man atrodo, kad šitie tavo minimi nepatogumai yra labai menki. – Nes, – tarė jis, – aš matau, kad vertais laikomi žmonės savo noru patiria nepatogumus dėl valgio, gėrimo, skanėstų ir net susilaiko nuo kūniškų malonumų. Tačiau nuo paprastų žmonių jūs labai skiriatės štai kuo: jūs sugalvojate didingus planus, greitai juos įgyvendinate, turite neišmatuojamus išteklius prabangos dalykų, esate įsigiję puikumu išsiskiriančius žirgus, grožiu pasižyminčius ginklus, nepaprastus papuošalus moterims, nieko negailint įrengtus didingiausius namus. Negana to, dėl jų skaičiaus ir išmanymo jūsų turimi vergai yra geriausi, o jūs labiausiai galite pakenkti priešams ir padėti draugams.

Į tai Hijeronas atsakė:

– Kad daugelis žmonių, Simonidai, apsigauna dėl tiraniškos valdžios, man nė kiek nenuostabu. Nes minia, man regis, sprendžia apie kieno nors laimę ir nelaimę iš pirmo žvilgsnio. Tiraniška valdžia leidžia visiems aiškiai pamatyti turtą, kuris yra laikomas vertingiausiu, tačiau paslėpta lieka nemalonioji tiranų sielos pusė – toji, kurioje slypi žmogaus laimė ir nelaimė. Taigi kad minia dėl šito, kaip sakiau, apsigauna, man nenuostabu. Tačiau kad jūs, kurie garsėjate gebėjimu daugelį dalykų matyti geriau protu nei akimis, šito nežinote, štai kas man atrodo nuostabu. O aš, Simonidai, iš patirties aiškiai žinau ir tau sakau, kad tiranai turi mažiausią didžiausių gėrybių dalelę, tačiau didžiausių blogybių yra įgiję daugiausiai. Pavyzdžiui, jeigu žmonėms taika atrodo esanti didis gėris, tai tiranams tenka mažiausia jos dalis. Jeigu karas yra didis blogis, tiranai turi didžiausią jo dalį. Tarkim, paprastiems žmonėms, jeigu jų miestas nekariauja su bendru priešu, galima keliauti kur panorėjus ir nebijoti, kad kas nors juos nužudys, tačiau tiranai visur keliauja tarsi per priešo žemę. Jie patys bent jau mano, kad turi gyventi apsiginklavę ir visuomet šalia turėti ginkluotą palydą. Paskui, jeigu paprasti žmonės kur nors ir žygiuoja į priešo žemę, jie mano, kad yra saugūs bent jau sugrįžę namo. Bet tiranai, sugrįžę į savo miestą, žino ten esantys apsupti didžiausio priešų skaičiaus. Jeigu kiti, kurie yra stip­resni, užpuola miestą, ir jeigu tie, kurie yra už sienų, būdami silpnesni, mano esantys pavojuje, tačiau, pasislėpę įtvirtinimuose, visi galvoja saugiai pasislėpę. Tačiau tiranas net sugrįžęs į namus nėra saugus, nes kaip tik čia, jo nuomone, jis turi saugotis labiausiai. Be to, paprasti žmonės pailsi nuo karo dėl paliaubų ir taikos, tačiau tarp tirano ir jo pavaldinių negali būti taikos, tiranas taip pat niekuomet neišdrįstų pasitikėti paliaubomis. Yra karai, kuriuos kariauja miestai, ir karai, kuriuos tiranai kariauja prieš savo pavergtuosius. Kiek šiuose karuose sunkumų patiria miestuose esantys žmonės, tiek jų patiria ir tiranas: nes tiek vieni, tiek kiti turi apsiginkluoti, gintis ir stoti į pavojų, ir jeigu sumušti patiria ką nors bloga, dėl pralaimėjimo kenčia abu. Šiuo požiūriu abiejų kariaujami karai yra lygūs. Tačiau piliečių, kariaujančių su kitais miestais, malonumai yra nepasiekiami tiranams. Mat kai miestai nugali priešus, sunku nusakyti, kiek malonumo piliečiams suteikia priešo bėgimas, jų persekiojimas, priešo žudymas, kaip jie didžiuojasi žygdarbiu, kaip prisiima didžią šlovę, kaip džiaugiasi manydami sustiprinę miestą. Kiekvienas tikina prisidėjęs prie sumanymo ir nužudęs daugiausiai priešų; sunku išsiaiškinti, kur jie nemeluoja, tvirtindami, kad nužudė daugiau, nei iš tiesų žuvo. Toks taurus dalykas jiems atrodo esanti didelė pergalė. Bet kai tiranas įtaria kažką rezgant prieš jį sąmokslą ir suprasdamas, kad taip yra iš tikrųjų, ką nors nužudo, jis žino, kad nesustiprins viso miesto ir suvokia, kad valdys mažiau žmonių; jis negali būti patenkintas ir ne didžiuojasi žygdarbiu, bet kiek galima sumenkina tai, kas atsitiko, ir tai bedarydamas atsiprašinėja, esą šitaip pasielgė nenusikalsdamas. Taip jo poelgiai neatrodo taurūs netgi jam pačiam. Ir kai miršta tie, kurių bijojo, dėl to jis nėra nė kiek drąsesnis, bet saugojasi dar labiau nei anksčiau. Taigi tiranas gyvena kariaudamas tokį karą,
kokį tau parodau.

Savo ruožtu pasižiūrėk, kokia draugystės dalis tenka tiranams. Iš pradžių apsvarstykime, ar draugystė žmonėms yra didis gėris. Nes jei, galvoju, kas nors yra kieno nors mylimas, tai tie, kurie jį myli, su malonumu mato jį šalia, džiaugiasi pagelbėdami, ilgisi jam nesant šalia, su didžiausiu džiaugsmu pasitinka jam grįžus, džiūgauja dėl jo sėkmės ir ateina į pagalbą, jei pamato pakliuvus į bėdą. Miestams taip pat nėra paslaptis, kad draugystė yra didžiausias gėris ir maloniausias dalykas žmonėms. Bet kuriuo atveju, daugelio miestų įstatymai nebaudžiamai leidžia žudyti tik svetimautojus – aišku, dėl tos priežasties, kad svetimautojai yra laikomi moterų draugystės su vyrais griovėjais. Nes kai moteris lytinių santykių turi dėl kokios nors nelaimės, dėl to vyrai jas gerbia nė kiek nemažiau, jei tik mano, kad draugystė su moterimi išlieka nesugriauta3. Mano nuomone, būti mylimam yra toks didelis gėris, kad, tiesą sakant, mylimam žmogui gėrybės savaime plaukia tiek iš dievų, tiek iš žmonių. Taigi ir dėl šito turto tiranai yra nuskriausti iš visų žmonių labiausiai. O jeigu nori, Simonidai, sužinoti, kad sakau tiesą, galvok taip: tvirčiausia, manau, draugystė atrodo esanti tarp tėvų ir vaikų, vaikų ir tėvų, tarp brolių, tarp žmonos ir vyro ir tarp bičiulių. Tad jei nori gerai suprasti, rasi, kad paprasti žmonės jų yra labiausiai mylimi, o tiranai daugelį savo vaikų nužudė, daugelis nuo savo vaikų rankos žuvo, daugelis brolių tiraniško valdymo metu tapo vieni kitų žudikais, o daugelis tiranų buvo nužudyti savo pačių žmonų arba labiausiai mylinčiais atrodžiusių bičiulių. Taigi jei jų šitaip neapkenčia tie, kurie iš prigimties gali labiausiai mylėti ir kuriuos mylėti verčia įstatymas, kaip jie galėtų manyti, jog yra mylimi ko nors kito?

4. Taip yra ir su pasitikėjimu: kaip dėl didžio gėrio nuskriaustas nėra tas, kuriuo pasitikima mažiausiai? Nes kiek malonus gali būti bendravimas su kitais nesant pasitikėjimo? Kiek be pasitikėjimo gali būti džiaugsmingi santykiai tarp vyro ir žmonos? Kiek be pasitikėjimo gali būti malonus vergas? Tad ir kalbant apie pasitikėjimą, tiranas turi mažiausią jo dalį. Kadangi jis gyvena nepasitikėdamas net tuo, ką valgo ir geria; o prieš aukodamas maistą ir gėrimą dievams pirmiausia liepia jų paragauti tarnams iš nepasitikėjimo, jog gali suvalgyti ar išgerti kažkokį juose esantį nuodingą dalyką.

Savo ruožtu tėvynė kitiems žmonėms yra labai svarbi. Piliečiai gina vieni kitus neatlygintinai nuo vergų, gina nuo piktadarių, kad joks pilietis nemirtų smurtinga mirtimi4. Jie taip saugojasi, kad yra išleidę įstatymą, jog net žmogžudžio bendrininkas negali būti apvalytas. Taigi dėl tėvynės kiekvienas pilietis gyvena saugiai. Tačiau tiranams vėlgi yra atvirkščiai: mat miestai, užuot nubaudę, didžiai pagerbia tirano žudiką ir, užuot neleidę įeiti į šventyklą, kaip daro su paprastų žmonių žudikais, vietoj to šventyklose pastato ką nors tokio padariusių žmonių atvaizdus.

Bet jei tu manai, kad turėdamas daugiau turto tiranas juo ir labiau džiaugiasi, tai šitaip nėra, Simonidai. Nes kaip atletai džiaugiasi ne tada, kai tampa stipresni už paprastus žmones, o suirzta tada, kai yra silpnesni už varžovus5, taip ir tiranas džiaugiasi ne tada, kai atrodo turįs daugiau už paprastus žmones, bet sielvartauja tuomet, kai turi mažiau už kitus tiranus. Nes juos jis laiko savo turto varžovais.

Ir tai, ko trokšta, tiranas negauna greičiau nei paprasti žmonės. Mat paprastas žmogus trokšta namų, dirbamos žemės ar vergų, tačiau tiranas trokšta arba miestų, arba daug kraštų, arba stiprių įtvirtinimų – dalykų, kuriuos gauti yra daug sunkiau ir pavojingiau nei tai, ko trokšta paprasti žmonės. Kalbant apie tai, skurdžių tarp paprastų žmonių yra tiek mažai, kiek daug jų yra tarp tiranų. Mat ne skaičiumi sprendžiama apie didelį ir mažą kiekį, bet atsižvelgiant į poreikius. Todėl tai, kas pranoksta pakankamai, yra daug, o kas atsilieka nuo pakankamai – mažai. Tiranui, lyginant su paprastais žmonėmis, didžiuliai jo turtai yra nepakankamai dideli būtinosioms išlaidoms padengti, nes paprasti žmonės gali savo kasdienines išlaidas sumažinti taip, kaip tik nori, tačiau tiranams to padaryti negalima. Nes didžiausios ir būtiniausios jų išlaidos tenka gyvybei apsaugoti. O jų sumažinimas, manoma, yra pražūtingas. Paskui, kodėl kas nors kaip skurdžių gailėtųsi tų, kurie sąžiningai gali gauti tai, ko jiems reikia? Ir kaip kas nors pagrįstai nelaimėliais ir skurdžiais nepavadins tų, kuriuos skurdas verčia gyventi rezgant ką nors blogo ir bjauraus? Taigi tiranai yra labiausiai verčiami apiplėšinėti tiek šventyklas6, tiek žmones, nes jiems nuolatos trūksta pinigų būtinosioms išlaidoms padengti. Nes tarsi per karą tiranai yra priversti nuolatos rūpintis kariuomene arba žūti.

5. Pasakysiu tau, Simonidai, ir kitą didelę tiranų bėdą. Nors jie atpažįsta drąsius, išmintingus ir teisingus žmones nė kiek ne prasčiau nei paprasti žmonės, tačiau, užuot jais žavėjęsi, jų bijo. Narsių jie bijo todėl, kad šie neišdrįstų ko nors padaryti laisvės vardan, išmintingų, kad ko nors nesugalvotų, o teisingų, kad minia neužsimanytų būti jų valdoma. Kai iš baimės jie tokius žmones pašalina, kuo jiems belieka kliautis, jeigu ne neteisingaisiais, bevaliais ir vergais? Neteisingaisiais jie pasitiki todėl, kad šie kaip ir tiranai bijo, jog miestai, kada nors tapę laisvi, taps jų valdovais, bevaliais – dėl lengvabūdiško požiūrio į esamą padėtį, o vergais – nes netgi jie patys nemano esą verti laisvės. Man atrodo, kad didelė yra ir šita bėda – gerais žmonėmis laikyti vienus, tačiau turėti kliautis kitais.

Be to, tiranas taip pat privalo mylėti miestą. Nes be miesto jis negalėtų nei išsigelbėti, nei būti laimingas. Tačiau tiraniška valdžia verčia neduoti ramybės net ir savo tėvynei. Mat tiranai nesidžiaugia, jog savo piliečius padaro narsius ir gerai apsiginklavusius, jie greičiau didesnį malonumą jaučia svetimšalius padarydami stipresnius nei piliečiai ir naudodamiesi jais kaip apsauga. Iš tiesų net ir klestėjimo metu, kai nieko nestinga, tiranas nesidžiaugia kartu. Mat tiranai galvoja, kad žmonės yra tuo nuolankesni, kuo labiau jie stokoja.

6. Noriu tau, Simonidai, parodyti ir džiaugsmus, kuriais mėgavausi dar būdamas paprastas žmogus, tačiau dabar, tapęs tiranu, pastebiu pasigendąs. Leidau laiką su savo bendraamžiais, man džiaugiantis jais, o jiems manimi; buvau draugas sau pačiam, kai norėjau ramybės; leidau laiką puotose, kol neretai užmiršdavau visus žmogaus gyvenimo sunkumus ir mano siela neretai susiliedavo su dainomis, linksmybėmis ir šokiais, kol neretai aš ir esantieji užsimanydavome miego. Tačiau dabar praradau tuos, kuriems aš malonus, nes vietoj draugų mano bičiuliai yra vergai. Savo ruožtu netekau ir malonaus jų artumo, nes pastebiu, kad jiems mano atžvilgiu nebelikę geros valios. Girtumo ir miego saugausi tarsi laukčiau pasaloje. Bijoti minios, tačiau bijoti ir vienumos, bijoti būti nesaugomam, tačiau bijoti ir pačių sargų, nenorėti aplink save turėti neginkluotų, tačiau ir į apsiginklavusius nežiūrėti su malonumu – kaip šita padėtis nėra kankinanti? Be to, svetimšaliais pasitikėti labiau nei piliečiais, barbarais labiau nei graikais, trokšti, kad laisvieji būtų vergai, tačiau būti priverstam vergus išlaisvinti – ar visa tai tau neatrodo baimių prislėgtos sielos ženklas?

Baimė, būdama sieloje, yra skausminga ne tik pati savaime, bet ir tampa visų jos persekiojamų malonumų naikintoja. O jeigu ir tu, Simonidai, esi patyręs karo ir kada nors prieš tai stovėjai gretose netoli priešo falangos, prisimink, kokį maistą tuo metu valgei, kokiu miegu miegojai? Kokią kančią tuo metu kentėjai, tokią kenčia ir tiranai – ir dar baisesnę. Nes tiranai mano, kad priešus jie mato ne tik priešais save, bet visur.

Šitai išgirdęs, Simonidas pertraukė ir pasakė:

– Man atrodo, kad kai kuriuos dalykus nepaprastai puikiai apibūdinai. Karas – baisus dalykas, vis dėlto, Hijeronai, kai dalyvaujame karo žygyje, iš anksto paskirdami apsaugą drąsiai valgome ir geriame.

O Hijeronas atsakė:

– Dievaži, Simonidai, nes juos saugo įstatymai, todėl jie bijo dėl savęs ir dėl jūsų. Tačiau tiranai už atlygį samdo apsaugą tarsi darbininkus pjūties metu. Ir, be abejo, pagrindinė užduotis, kurią apsauga privalo puikiai atlikti – tai būti ištikima. Bet surasti vieną ištikimą žmogų yra daug sunkiau nei labai daug darbininkų norimam darbui atlikti, ypač kai saugantieji ten yra dėl pinigų ir kai nužudydami tiraną per trumpą laiką gali gauti daug daugiau, nei gauna iš tirano saugodami jį ilgą laiką. Kalbant apie tai, dėl ko mums pavydėjai, – esą mes galime labiausiai pasitarnauti draugams, o priešus nugalėti, – tai ir šičia taip nėra. Nes kaip kada nors galėtum pagalvoti, kad jiems pasitarnauji, kai gerai žinai, kad daugiausia iš tavęs gaunantis su didžiausiu malonumu dingtų tau iš akių? Nes tai, ką kas nors gauna iš tirano, niekas nelaiko savo nuosavybe tol, kol neatsiduria ten, kur nepasiekia jo valdžia. Savo ruožtu kaip galėtum sakyti, kad tiranai geriausiai sugeba nugalėti priešus, kai jie gerai žino, kad jų priešai yra visi pavaldiniai, tačiau jų visų negalima nei nužudyti, nei sukaustyti grandinėmis (nes ką tuomet tiranas valdytų?). Tačiau žinodamas, kad jie yra priešai, jis vienu metu turi ir jų saugotis, ir būti priverstas jais kliautis.

Bet gerai, Simonidai, žinok ir tai, kad tuos piliečius, kurių tiranai bijo, jiems sunku matyti gyvus, tačiau sunku ir nužudyti. Pavyzdžiui, jeigu žirgas būtų geras, žmogui, bijančiam, kad jis nepadarytų kokios nors neatitaisomos žalos, būtų sunku jį nužudyti, tačiau sunku ir palikti jį gyvą bei juo naudotis, kai jis turi saugotis, kad pavojaus akimirką žirgas nepadarytų kokios nors neatitaisomos žalos. Taip pat ir su kitais turtais, kurie yra sunkiai suvaldomi, tačiau naudingi – visi jie vienodai sukelia skausmą tiek juos įsigijusiems, tiek jų atsikračiusiems.

7. Kai Simonidas tai iš jo išgirdo, jis pasakė: – Atrodo, Hijeronai, kad garbė yra kažkoks didis dalykas, kurio siekdami žmonės pakelia visus vargus ir ištveria visus pavojus. Ir jūs, kaip atrodo, nors tiraniška valdžia turi tiek daug tavo minimų sunkumų, vis tiek stačia galva veržiatės jos link, kad būtumėte gerbiami ir visi nedelsiant vykdytų visus jūsų įsakymus, kad visi žavėtųsi, atsistotų iš savo vietų, trauktųsi iš kelio, kad visi esantieji visuomet jus gerbtų žodžiais ir darbais. Nes taip jie elgiasi su tiranais ir bet kuo kitu, kam visuomet rodo pagarbą. Ir man atrodo, Hijeronai, kad šiuo garbės troškimu žmogus skiriasi nuo kitų gyvų būtybių – kadangi maistu ir gėrimu, miegu ir kūno malonumais, regis, visos gyvos būtybės mėgaujasi vienodai. Tačiau garbės troškimas iš prigimties nėra būdingas nei neprotaujančioms būtybėms, nei visoms žmogiškoms būtybėms. Bet tie, kuriems garbės ir pagyrimo troškimas yra būdingas iš prigimties, šitie labiausiai skiriasi nuo gyvulių, ir tik jie vieninteliai yra vadinami žmonėmis, o ne žmogiškomis būtybėmis7. Todėl man panašiai atrodo, kad jūs iškenčiate visus su tiraniška valdžia susijusius sunkumus dėl to, jog ypač gerbiami esate kitų žmogiškų būtybių. Nes atrodo, kad joks žmogiškasis malonumas nėra taip arti dieviškojo, kaip džiaugsmas, susijęs su pagarbos ženklais.

Į tai Hijeronas atsakė:

– Bet, Simonidai, man atrodo, kad ir tiranams skirti pagarbos ženklai yra panašūs į jų kūniškus malonumus, kuriuos tau parodžiau. Nes paslaugos tų, kurie neatsako į meilę, mums neatrodė esančios malonios paslaugos, taip pat ir kūno malonumai per prievartą mums nepasirodė malonūs. Tad lygiai taip pat bijančių žmonių paslaugos nėra pagarbos ženklai. Nes kaip galėtume sakyti, kad prievarta atsistojantieji iš savo vietų taip elgiasi iš pagarbos neteisingiesiems arba iš kelio galingiesiems pasitraukiantieji taip elgiasi iš pagarbos neteisingiesiems?

Ir dovanas daugelis dovanoja tiems, kurių nekenčia ir, be kita ko, kai labiausiai bijo, kad iš jų nepatirtų ko nors bloga. Tačiau tai, manau, būtų palaikyta vergystės darbais. Vis dėlto man atrodo, kad pagarbos ženklai kyla iš priešingų šiems darbų. Nes kai žmogiškos būtybės, pamanę, kad vienas žmogus gali būti geradarys ir patikėję, kad mėgaujasi jo gėrybėmis, paskui pagyromis apipila šitą žmogų, į jį kiekvienas žvelgia kaip į nuosavą gėrį, savo noru pasitraukia jam iš kelio ir atsistoja iš savo vietų iš meilės, o ne iš baimės, kai apvainikuoja jį už visuomeninę dorybę ir geradarystę bei nori apdovanoti, šitie žmonės, kurie patarnauja jam tokiu būdu, jie, man atrodo, jį iš tiesų gerbia ir tas, kuris yra laikomas vertu tokių dalykų, yra gerbiamas iš tikrųjų. Aš ir pats taip gerbiamą žmogų laikau laimingu, nes suprantu, kad prieš jį nėra rengiami sąmokslai, o juo rūpinamasi, kad ko nors nepatirtų, ir jis gyvena be baimės, negirdėdamas priekaištų, nejausdamas pavojų ir laimingai. Tačiau tiranas, Simonidai, gerai žinok, dienas ir naktis leidžia taip, kaip tas, kuris visų žmonių buvo pasmerktas mirti dėl neteisingumo.

Kai Simonidas visa tai išgirdo, jis paklausė:

– Kodėl tuomet, Hijeronai, jeigu tiraniška valdžia yra toks didelis blogis ir tu esi tai supratęs, neatsikratai tokio didžiulio blogio, ir kodėl nei tu, nei kas nors kitas, kuris vienąkart ją įsigijo, niekada savo noru jos neatsisakė?

– Todėl, – atsakė jis, – Simonidai, kad ir šiuo požiūriu tiranija yra labiausiai apgailėtina. Mat jos net atsisakyti nėra įmanoma. Mat kaip koks nors tiranas kada nors galėtų visiškai atsilyginti už nusavintus pinigus arba kaip galėtų iškęsti pančius, kuriais pats supančiojo, arba iš kur gautų pakankamai žmonių nužudytiesiems pakeisti? – Bet jeigu kitam žmogui, Simonidai, yra geriau pasikarti, žinok, – tarė jis, – kad aš manau, jog tiranui tai padaryti yra geriausia. Nes tik jam vieninteliam nėra geriau nei tada, kai turi rūpesčių, nei tada, kai jų atsikrato.

Simonidas jam atsakė:

8. – Na, tai, kad dabar, Hijeronai, esi nusiminęs dėl tiranijos, manęs nestebina, kadangi trokšdamas būti mylimas žmonių manai, jog tiranija tau neleidžia to padaryti. Vis dėlto aš, man regis, galiu tave pamokyti, kad valdžia nėra kliūtis būti mylimam, bet dargi turi pranašumų prieš paprasto žmogaus būklę. Svarstydami, ar taip yra iš tikrųjų, dar nenagrinėkime klausimo, ar dėl didesnės galios valdovas gali būti ir maloningesnis, verčiau svarstykime taip: jei paprastas žmogus ir tiranas daro panašius dalykus, pagalvok, kuris už vienodas paslaugas sulaukia didesnės malonės. O pradėsiu nuo paprasčiausių pavyzdžių. Iš pradžių įsivaizduok, kad valdovas ir paprastas žmogus meiliai į ką nors kreipiasi. Kurio iš jųdviejų kreipimasis, tavo nuomone, labiau džiugina klausytoją? Toliau: abu jį giria. Kurio, tavo galva, pagyrimas suteikia didesnį džiaugsmą? Arba auka pagerbia žmogų. Kurio pagarba, tavo galva, susilaukia didesnio dėkingumo? Arba abu vienodai rūpinasi ligoniu. Argi neaišku, kad galingiausiųjų rūpestis sukelia ir didžiausią dėkingumą? Arba jie dovanoja vienodas dovanas. Argi ir čia nėra aišku, kad dalis galingiausiųjų malonių yra verta daugiau nei visos paprasto žmogaus dovanos? Tačiau man atrodo, kad valdantį žmogų lydi ir tam tikra dievų pagarba bei malonė. Mat valdžia padaro žmogų tauresnį, ir į tą patį žmogų su didesniu malonumu žiūrime tada, kai jis valdo, nei tada, kai yra paprastas žmogus; be to, labiau mėgaujamės kalbėdamiesi su tais, kuriems rodoma pagarba, nei su mums lygiais. Ir jaunuoliai, į kuriuos atsižvelgdamas tu labiausiai nepasitiki tiranija, mažiausiai bjaurisi valdovo senatve ir mažiausiai dėmesio kreipia į mylimojo bjaurumą, nes rodoma pagarba labiausiai išaukština, todėl nemaloniosios savybės išnyksta, o tauriosios pasirodo dar ryškiau.

Kadangi už tas pačias paslaugas susilaukiate didesnio dėkingumo, ar nėra taip, kad tada, kai galite duoti naudos padarydami daugybę kartų daugiau ir padovanoti daugybę kartų daugiau dovanų, esate daug labiau mylimi už paprastus žmones?

Hijeronas nieko nelaukęs atsakė:

– Dievaži, ne, Simonidai, – tarė jis, – nes mes kur kas labiau nei paprasti žmonės esame priversti daryti dalykus, dėl kurių žmonės užsitraukia neapykantą: reikia reikalauti pinigų būtinosioms išlaidoms padengti, reikia priversti saugoti tai, kam reikia apsaugos, reikia bausti neteisinguosius, reikia užkirsti kelią tiems, kurie nori nieko nepaisyti. O kai ateina metas visu greičiu iškeliauti į karą sausumoje ar jūroje, negalima reikalų patikėti aplaidiesiems. Be to, tiranui reikia samdinių. Piliečiams už šią nėra sunkesnės naštos, nes jie mano, kad tiranai samdinius laiko ne dėl lygybės, bet tam, kad turėtų pranašumą.

9. Į tai Simonidas vėl atsakė:

– Nesakau, Hijeronai, kad visi šitie dalykai nėra verti rūpesčio. Vis dėlto man atrodo, kad vieni rūpesčiai veda prie didelės neapykantos, o kiti yra labai malonūs. Nes mokyti to, kas geriausia, ir girti bei vertinti tą, kuris tai, kas geriausia, atlieka tauriausiu būdu,– šitas rūpestis yra malonus. Tačiau peikti, jėga versti, bausti ir taisyti aplaidžiai ką nors darantįjį – be abejo, šitai greičiau sukelia priešiškumą. Tad aš sakau, kad tas, kuris valdo, turi įsakyti kitiems bausti tą, kuriam reikia bausmės, tačiau dovanas jis turi dalinti pats. Esami pavyzdžiai patvirtina, kad tai – geras sprendimas. Pavyzdžiui, kai norime surengti chorų varžybas, dovanas skiria valdytojas8, tačiau jis paskiria choregus chorams surinkti, o kitiems duoda užduotį mokyti ir bausti ką nors aplaidžiai darančiuosius. Tuomet akivaizdu, kad tai, kas šiose chorų varžybose malonu, beregint atsiranda valdytojo, o tai, kas atgrasu, kitų dėka. Taigi kas trukdo, kad ir kiti politiniai reikalai būtų atliekami šitokiu būdu? Juk visi miestai yra padalinti: vieni į files, kiti į būrius, treti į grupes, ir kiekvienai daliai yra paskirti valdytojai. Tuomet aišku, kad jeigu jiems, kaip ir chorams, kas nors skirtų dovanas už ginkluotės puikumą, tvarkingą rikiuotę, jojimo meną, narsą kare ir teisingumą sudarant sutartis, tikėtina, kad visais šiais dalykais būtų uoliai užsiimama iš noro pasivaržyti. Ir, dievaži, trokšdami garbės, jie greičiau išžygiuotų ten, kur reikia, ir atėjus laikui mokėti mokesčius, žmonės juos mokėtų greičiau; ir žemdirbystė, kuri yra naudingiausias iš visų dalykas, tačiau kurio imtis iš noro pasivaržyti yra neįprastas dalykas, stipriai išaugtų, jeigu kas nors kaip dovanas geriausiai žemę dirbantiems skirtų laukus ar kaimus; ir daug gerų dalykų padarytų tie piliečiai, kurie prie to palinktų iš visų jėgų. Nes pajamos padidėtų, o santūrumas paprastai atsiranda nesant laisvo laiko. Be to, užsiėmę žmonės ir blogų darbų imasi rečiau.

Tačiau jeigu prekyba miestui yra kažkuo naudinga, tas, kuris yra gerbiamas už tai, kad ja užsiima labiausiai, suburtų ir daugiau pirklių. O paaiškėjus, kad pagerbtas bus tas, kuris nesunkiai suranda miestui kokių nors pajamų, net ir šita aplinkybė nebūtų palikta neapsvarstyta.

Vienu žodžiu, jei visų dalykų atžvilgiu taptų akivaizdu, kad ką nors gero siūlantis žmogus neliks nepagerbtas, jis paskatintų daugelį žmonių stengtis sugalvoti ką nors gera. Ir kai daugelis rūpinasi nauda, juo labiau ji neišvengiamai yra surandama ir pasiekiama.

Tačiau jei tu, Hijeronai, bijai, kad dovanas skiriant daugeliui žmonių atsiras daug išlaidų, pagalvok, kad nėra naudingesnių prekių už tas, kurias žmonės įsigyja už dovanas. Ar matai, kad žirgų, gimnastų ir chorų varžybose menkos dovanos žmones skatina daug išlaidauti, sunkiai plūktis ir dėti dideles pastangas?

10. Hijeronas atsakė:

– Man atrodo, kad gražiai apie tai šneki, Simonidai, tačiau ar gali ką pasakyti apie samdinius, – kad jie nerodytų man neapykantos? Nebent nori pasakyti, kad draugystę užmezgusiam valdovui daugiau nebereikės asmens sargybinių?

– Dievaži, – atsakė Simonidas, – tikrai reikės. Gerai žinau, kad šitai būdinga tiek žirgams, tiek kai kuriems žmonėms: kuo geriau yra patenkinami jų poreikiai, tuo įžūlesni jie yra. Asmens sargybinių įkvėpta baimė tokius žmones padaro santūresnius. O taurūs žmonės iš niekieno kito negauna tiek naudos, kiek iš samdinių. Juk, be abejo, tu juos laikai kaip apsaugą sau; vis dėlto daugelis šeimininkų praeityje buvo jėga nužudyti vergų.

Todėl viena, pirmoji, samdinių užduotis turėtų būti ta, kad, būdami visų piliečių asmens sargybiniai, jie ateitų jiems visiems į pagalbą, jeigu ką nors tokio pastebėtų. Manau, kaip visi žinome, kad kai kur miestuose atsiranda ir piktadarių. Taigi jei jiems būtų pavesta ginti ir nuo pastarųjų, piliečiai žinotų, kad ir čia samdiniai jiems padėjo. Be to, tikėtina, kad šitie samdiniai geriausiai sugebėtų suteikti drąsos ir apsaugoti žemdirbius ir jaučių bei ožkų bandas – ne tik nuosavas, bet ir išsibarsčiusias po visą kraštą. Maža to, saugodami svarbias vietas, jie gali suteikti piliečiams laisvo laiko rūpintis savais reikalais. Taip pat kalbant ir apie priešų slaptus bei staigius puolimus – kas būtų geriau pasiruošęs pastebėti arba sukliudyti visuomet apsiginklavusiems ir kovinėje parengtyje esantiems priešams? Ir kariniame žygyje – kas piliečiams gali būti naudingiau už samdinius? Nes samdiniai, regis, yra labiausiai pasiruošę vietoj jų plūktis, stoti į pavojų ir ginti.

O kalbant apie kaimyninius miestus – argi nėra būtina, kad dėl miestų, kurie yra visada apsiginklavę, pirmieji ir labiausiai trokšta taikos? Juk kovinėje parengtyje esantys samdiniai geriausiai sugebėtų išsaugoti tai, kas priklauso draugams, ir sunaikinti tai, kas priklauso priešams. Aišku, kai piliečiai supranta, kad samdiniai nieko blogo nedaro tam, kuris nenusikalsta, o norintiems daryti bloga to daryti neleidžia, kai ateina į pagalbą skriaudžiamiems, rūpinasi ir stoja į pavojų vietoj piliečių, argi jie su didžiausiu malonumu neskiria jiems pinigų? Šiaip ar taip, žmonės patys laiko apsaugą ir dėl menkesnių nei šios priežasčių.

11. – Nereikia, Hijeronai, bijoti leisti savo turtų bend­ram gėriui. Nes, man regis, kad pinigus miestui leidžiantis tiranas juos panaudoja naudingesniam reikalui nei tada, kai išleidžia juos savo reikmėms. Ištirkime kiekvieną atvejį skyrium.

Pirma, ar tau daugiau garbės suteiktų negailint pinigų išpuošti namai, ar sienomis, šventyklomis, kolonų eilėmis, turgaus aikštėmis ir uostais aprūpintas visas miestas? Kas daugiau sukeltų priešams baimės – tu pats, pasipuošęs dailiausiais ginklais, ar visas gerai apsiginklavęs miestas? Kuriuo būdu, tavo galva, būtų daugiau pajamų – jei panaudotum tik savo pinigus ar jeigu sugalvotum panaudoti visų piliečių nuosavybę? O kalbant apie tauriausiu ir didingiausiu iš visų vadinamą užsiėmimą, lenktyninių žirgų auginimą, kuriuo būdu, tavo nuomone, sulauktum daugiau garbės – jei daugiausia lenktyninių žirgų tarp helėnų užaugintum ir pasiųstum į žaidynes tu pats ar jei daugiausia žirgų augintojų ir besivaržančiųjų būtų iš tavo miesto? Ir kuri iš šių pergalių, tavo manymu, yra kilnesnė – pergalė dėl lenktyninių žirgų šaunumo ar pergalė dėl miesto, kurio valdytoju esi, laimės? Nes aš tvirtinu, kad tiranui nepridera varžytis su paprastais žmonėmis. Mat nugalėjęs sulauktum ne susižavėjimo, bet pagiežos, tarsi padengdamas išlaidas daugelio namų turtu, o pralaimėjęs sulauktum pajuokos daugiausia iš visų. Tačiau aš tau tvirtinu, Hijeronai, kad tu kovoji su kitais miestų valdytojais: jeigu tu laimingiausiu padarysi miestą, kurio valdytojas esi, būsi paskelbtas tauriausių ir didingiausių tarp žmonių varžybų nugalėtoju. Pirma, tu iškart įgytum pavaldinių meilę, – to tu kaip tik trokšti. Paskui, tavo pergalę pagarsintų ne vienas žmogus, priešingai, visi žmonės aukštintų tavo šaunumą. Lydimas susižavėjusių žvilgsnių, tu būtum mylimas ne tik paprastų žmonių, bet ir daugelio miestų; visi tavimi stebėtųsi ne tik privačiai, bet ir viešai; kalbant apie saugumą, tau būtų galima keliauti kur tik nori pasižiūrėti reginių; tau taip pat būtų galima tai padaryti pasiliekant ten, kur esi. Mat pas tave nuolatos vyktų žaidynės tų, kurie nori parodyti, ką kas išmintingo, tauraus ar gero turi, taip pat tų, kurie nori tarnauti. Kiekvienas, būdamas šalia, būtų tavo sąjungininkas, o nebūdamas šalia trokštų tave išvysti. Todėl žmonės tave ne tik mėgtų, bet ir mylėtų; tau reiktų ne stengtis sugundyti dailius jaunuolius, bet pasiduoti jų gundymams; tu nebijotum, tačiau priverstum baimintis kitus, idant ko nors tau neatsitiktų; žmonės laisva valia tau paklustų, ir tu matytum juos nieko neverčiamus tavimi rūpinantis; ir jeigu kiltų koks pavojus, tu pamatytum ne tik sąjungininkus, bet ir kovotojus pirmosiose eilėse, kurie, be to, kautųsi su atsidavimu; laikomas vertu daugybės dovanų, tu nestokosi draugiškai nusiteikusių žmonių, su kuriais šitomis dovanomis pasidalinsi; visi džiaugsis tavo gėrybėmis ir kovos už tai, kas tavo, tarsi tai būtų jų. Visi draugų turtai būtų tavo iždas.

Tad drąsiai, Hijeronai, gausink draugų turtus, nes gausinsi savo turtus. Stiprink miestą, nes suteiksi galios sau. Įgyk miestui sąjungininkų. Laikyk tėvynę namais, piliečius bičiuliais, draugus savo paties vaikais, sūnus savo gyvybe, ir visus juos pabandyk pranokti darydamas gera. Mat jei pranoksi draugus darydamas gera, priešai negalės tau atsispirti. Ir jeigu taip darysi, gerai žinok, įsigysi visų kilniausią ir palaimingiausią tarp žmonių turtą – tavo laimės niekas tau nepavydės.

1 Buvo keturios pagrindinės šventės: Olimpinės, Pitinės, Istminės ir Nemėjinės žaidynės.

2 Istorinis Hijeronas buvo poetų Pindaro ir Bakchilido globėjas, todėl, galima sakyti, jam niekada nestigdavę pagyrų.

3 Keistas Atėnų teisės ir apskritai visuomenės faktas, jog moters išprievartavimas laikytas mažesniu nusikaltimu nei jos sugundymas. Išprievartavimas laikytas smurtingu veiksmu, kurio metu prievartautojas pažeidžia ne moters, o jos „savininko“, „šeimininko“, vyro teises. Žmona buvo tarsi jo nuosavybė, kurią prievartautojas sugadino. Svetimavimas laikytas baisesniu nusikaltimu dėl to, kad jis tiesiogiai paveikdavo šeimą – graikams svarbiausią instituciją. Skirtingą požiūrį į išprievartavimą ir svetimavimą atspindi ir taikytos „bausmės“: jei prievartautojas būdavo baudžiamas teismo paskirta pinigine bausme, tai svetimautoją užtikęs vyras galėjo jį čia pat nužudyti.

4 Šiuose žodžiuose atsispindi tarp vergų savininkų ir vergų buvusi įtampa. Iš tiesų vergų sukilimai nebuvo tokie reti.

5 Galima prisiminti Aleksandro Makedoniečio atvejį, kuris sakėsi norįs varžytis tik su karaliais.

6 Šventyklų apiplėšinėjimas laikytas vienu iš sunkiausių nusikaltimų, nes šventyklos vagis tokiu atveju apvogdavo ne žmones, o dievus.

7 Vartojami graikiški žodžiai anēr (žmogus, vyras) ir anthrōpoi (žmonės bendriausia prasme, žmogiškos būtybės). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pagal graikišką sampratą moterys yra laikomos menkesnėmis žmogiškomis būtybėmis (anthrōpoi), ir tik vyras išreiškia tikrą žmogiškumą.

8 Terminas arkhōn gali reikšti tiek vieną valdovą (tokį kaip Hijeronas), tiek oficialiai išrinktą pareigūną (pvz., demokratiniuose Atėnuose kasmet burtais buvo renkama dešimties archontų taryba).