Amžino poilsio atgulė hierarchas, asmenybė, gerbiamas ir nevienareikšmiškai priimamas, bet nepamirštamas.
Žmogaus gyvenimas ir jo pabaiga labai dažnai būna susiję. Tiesą sakant, tai kiekvieno atskiro žmogaus paslaptis, kurią žino tik Dievas. Likusieji sprendžia tik pagal savo asmeninę bendravimo patirtį. Tačiau Kūrėjas mato esmę ir jos pagrindu kuria dialogą su savo kūriniu. Žmonių, bažnyčių nuomonė čia neturi visiškai jokios reikšmės. Stačiatikybėje pamaldos už mirusįjį baigiasi giesme „Amžinas atminimas“. Atminimas yra amžinas ne žmonių atminties, o Kūrėjo amžinybės atžvilgiu. Jis buvoja amžinai, ir Jo atmintis apie kiekvieną kūrinį, atsiradusį istorijos akimirką, yra amžina.
Sausio 6-osios naktį, eidamas 91-uosius metus, mirė buvęs ilgametis Maskvos patriarchato Lietuvos vyskupijos vadovas metropolitas Chrizostomas Martiškinas (1934–2025). Nors ir nebepriklausau Maskvos patriarchato struktūrai, negalėjau nepaminėti šio įvykio. Mano gyvenime metropolitas Chrizostomas suvaidino svarbų vaidmenį, galima sakyti, vieną iš pagrindinių. Mūsų susitikimas įvyko, kai buvau dar penkiolikmetis vaikinukas. Kreipiausi į jį, nes norėjau stoti į kunigų seminariją, į kurią jis mane ir nusiuntė, bet prieš tai dar spėjau padirbėti jo kanceliarijoje. Tai buvo savotiškas bandomasis laikotarpis – įvairus, kartais labai sunkus psichologiškai, bet tuo metu buvau jaunas ir lengvai pakeldavau emocinius smūgius. Jis įšventino mane diakonu ir kunigu, o paskui išsiuntė studijuoti į Akademiją ir aspirantūrą. Būtent jam vadovaujant ir vyko mano formacija. Ypač svarbus ir ne mažiau sudėtingas etapas buvo darbas jo kanceliarijoje nuo 1999 m. iki jo išėjimo į pensiją 2011 m. pradžioje. Per tuos metus mes daugybę laiko pradirbome tame pačiame kabinete, taip pat ir įvairių kelionių metu. Šį mano gyvenimo etapą sunku iš naujo įvertinti ar įvertinti vienareikšmiškai. Nesu tikras, ar norėčiau sugrąžinti tą laiką, jei pasitaikytų proga atsukti istoriją atgal, tačiau dėl nieko nesigailiu ir branginu įgytą patirtį.
Be abejo, velionis hierarchas buvo ir tebėra epochinės reikšmės asmenybė. Gaila, kad bažnytinėje aplinkoje bus parašyta standartinė jo biografija su nuobodžiomis biurokratinėmis formuluotėmis. Jis yra aukščiau jų, jis į jas netelpa. Ir jau tikrai yra gerokai galingesnis už juos visus kartu sudėjus. Nors bendrauti su juo buvo nepaprastai sunku. Nepaisant to, buvo žmonių, kurie siekė su juo bendrauti. Vienas tokių buvau aš. Juk niekas manęs jėga ten neatvilko, pats atėjau ir buvau. Nuo pat pirmųjų dienų mane patraukė jo drąsa ir pasiryžimas eiti prieš srovę, jo pasisakymų tiesumas. Be apsimestinai lipšnaus pamaldumo ir bereikšmių pasisakymų, kurių gausa pasižymi daugelis primityvių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų (kitų tiesiog dar nepažįstu). Dar vienas akcentas, kurio šiandien negalima nepaminėti, yra tai, kad jis buvo vienas iš nedaugelio, šventinusių į dvasininkų luomą žydus, nes antisemitizmas Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje buvo kone oficiali doktrina, ypač sovietinio režimo laikais, tebėra ir dabar. Tai ypač verta prisiminti šiandien, kai antisemitizmas vėl patvirtina sociumo degradaciją. Neidealizuosiu, mat daugelį teigiamų jo bruožų lydėjo sudėtingos būdo ir elgesio pusės. Jis buvo ir ūmus, ir grubus, ir pernelyg emocingas, o tai labai apsunkindavo bendravimą ir darbą. Administracinė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios sistema hierarchijai suteikia labai daug teisių dvasininkų atžvilgiu. Kai vyskupas yra nebaudžiamas, o dvasininkai – bejėgiai ir visiškai nuo jo priklausomi, vyskupai gali sau daug ką leisti, ir leidžia. Kita vertus, nevalia nepaminėti dar vieno jo bruožo, kurio dėka jis reikšmingai skyrėsi nuo kitų – rūpinimosi savo globotiniais. Jis daug nuveikė, kad kunigai, ypač jauni, turėtų stogą virš galvos ir išlaikymą. Ir dar, jis neišduodavo saviškių pašaliniams. Vėliau, privačiai, galėjo pasakyti, ką galvoja, ir kaip reikiant išbarti, bet pašaliniams niekada neleido skriausti saviškių. Deja, šiandien matome priešingų pavyzdžių paradą. Taip pasireiškė prieštaringas jo būdas ir ryškus skirtumas nuo daugumos Rusijos Ortodoksų Bažnyčios hierarchų.
Į Lietuvą jį paskyrė dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Laikas buvo sudėtingas, griuvo sovietai ir atsikūrinėjo nepriklausomos valstybės, prisikentėjusios nuo Rytų prievaizdo. Jis atvirai palaikė nepriklausomybės judėjimą ir taip pelnė Lietuvos visuomenės pagarbą. Netgi buvo įtrauktas į Sąjūdžio valdybą ir pagerbtas Sausio 13-osios medaliu, tačiau daugelio rusakalbių Lietuvos gyventojų atstumtas. Net per pamaldas pasitaikydavo isteriškų pašūkavimų jo adresu. Tik patriarcho Aleksijaus II vizitas šiek tiek sutaikino rusakalbių bendruomenę.
Jis nebuvo antisovietinis ar disidentas. Apskritai jis išliko nuoseklus Rusijos „imperijos“ ir jos satelitų šalininkas, nors niekada nekvestionavo Lietuvos teisės į nepriklausomybę ir valstybingumą. Kritikavo Lietuvos politikų ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios poziciją dėl karo Balkanuose. Kritikavo Lietuvos prezidento atsisakymą vykti į Maskvą į gegužės 9 d. paradą, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-osioms metinėms paminėti, nors per mitingą ta pačia proga išdrįso pasakyti, kad sovietų režimas nebuvo geresnis už Hitlerio režimą, ir paminėjo tuos, kurie, išlaisvinti iš nacių koncentracijos stovyklų, buvo išvežti į sovietų koncentracijos stovyklas. Prisimenu, kad minios triukšmas ir ūžesys dėl šio pareiškimo buvo daugiau negu garsus, nes tarp Lietuvos rusakalbių yra nemažai sovietų šalininkų.
Jis simpatizavo ir į valdžią atėjusiam Putinui. Tai ypač išryškėjo po 2008 m. įvykių Gruzijoje. Jis ne kartą sakė: „visa antiputiniška opozicija savo veiklai pinigų gauna iš Vakarų specialiųjų tarnybų“, „Vakarai dabar meluoja labiau nei sovietmečiu, o Rusija yra patikimose Vladimiro Vladimirovičiaus Putino rankose“. Dėl Krymo aneksijos prisimenu tik jo pareiškimą, kad tai buvo padaryta, siekiant apsaugoti rusakalbius žmones nuo nacionalistų represijų, – nežinau, iš kur jis gavo šią informaciją. Norėtųsi sužinoti, kokia buvo jo pozicija dėl Rusijos vykdomo plataus masto karo prieš Ukrainą, rusų „išvaduotojų“ kankinimų, žudynių ir plėšikavimų, arba kaip jis vertino Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dalyvavimą Kremliaus režimo nusikaltimuose, bet daugiau iš jo nieko neišgirsiu. Tada, po mano pasipriešinimo Maskvos patriarcho reiškiamam karo palaikymui, mūsų bendravimas jau buvo nutrūkęs, apsiribodavome tik vienas kito pasveikinimu kai kurių švenčių proga.
Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad jis pasižymėjo daugeliu rusų vyskupui nebūdingų bruožų – rūpinimusi savo pavaldinių gerove, atviru požiūriu į įvairius klausimus ir drąsa sakyti tai, kas nėra populiaru. Jis galėjo prieštarauti patriarchui ir ginti savo poziciją. Jis neišsižadėdavo savo bendradarbių dėl karjeros. Taip, ne viskas taip sklandu, bet taip buvo tada. Taigi su dėkingumu giedu jam senovinę bažnytinę giesmę – amžiną atminimą! Ir nors negaliu nueiti prie jo karsto ir dalyvauti gedulo apeigose, bet tai nesvarbu. Erdvės ir laiko dėsniai tebeegzistuoja tik mums, o jis jau kitaip suvokia savo naująją būties patirtį.
