Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė
2017 m. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko įspūdinga tarptautinė paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla“, pritraukusi daug publikos, kuri pirmą kartą supažindino su XIX a. pabaigoje veikusios mokyklos dėstytojų ir absolventų kūryba. Ją kuravo dailės istorikė Jolanta Širkaitė, kelis dešimtmečius besigilinanti į šią Lietuvos dailės istorijos temą. Tąsyk parodą lydėjo Širkaitės parengtas išsamus katalogas-albumas, o dabar išėjo ir knyga Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915. Taiiliustruotasenciklopedinio žanro veikalas, pristatantis Vilniaus piešimo mokyklą, jos įkūrimą ir raidą, mokytojų ir mokinių kūrybines biografijas. Uždarius Vilniaus universitetą su dailės katedromis, tai buvo vienintelė menininkų lavinimo vieta Vilniuje. Ją sumanė Šiaurės vakarų krašto carinė valdžia po 1863 m. sukilimo kaip rusifikacijos priemonę, turėjusią rengti dailininkus stačiatikių cerkvių dekoravimui, ikonų tapytojus, kurių Lietuvoje nebuvo. Širkaitė parodė, kad tas sumanymas liko neįgyvendintas: jos vadovo Ivano Trutnevo dėka mokykla tapo akademinės dailės pradžiamoksliu, klasikinio piešimo įgūdžių lavinimo, amatininkų profesinio rengimo vieta. Mokykla buvo demokratiška, joje galėjo mokytis visi, norintys pramokti piešti, nepriklausomai nuo jų socialinės kilmės, religijos, lyties, tautybės. Čia mokėsi lenkai, žydai, rusai, lietuviai, atvykę ne tik iš Lietuvos provincijos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos žemių. Širkaitė rekonstravo ilgą mokyklą lankiusių moksleivių sąrašą ir pristatė kelis šimtus profesionaliais dailininkais tapusių absolventų, kurie XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje kūrė ir išgarsėjo ne tik Vilniuje, bet ir Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, Jeruzalėje. Vienas skyrius knygoje skirtas mokyklos pedagogams Ivanui Trutnevui, Ivanui Rybakovui ir kitiems; nušviesta mokyklos raida, reformos, dėstymo metodikos ir programos. Knygos vertę padidina solidus mokslinis aparatas, priedai, gausi iliustracinė medžiaga.
Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio archyvuose, bibliotekose, muziejuose Širkaitė kaupė informaciją apie mokyklą ir su ja susijusius žmones. Net palyginus su 2017 m. paroda, ji atrado kažką naujo, negirdėtus mokyklos absolventus, nežinomus jų darbus. Regis, jau ištirta visa įmanoma medžiaga apie Trutnevą, saugoma Lietuvos valstybės archyve, Tretjakovo galerijoje Maskvoje ir kt., o pernai Širkaitė rado naujus šaltinius Levo Tolstojaus muziejuje Maskvoje, Trutnevo draugo Vilniaus literato Aleksandro Žirkevičiaus fondą, kuriame saugomas ir Trutnevo rinkinys – akvarelės, piešiniai, karikatūros, jo darytos fotografijos, dokumentai. Fondas netvarkytas, tyrinėtojams neprieinamas, tad nežinomi Vilniaus vaizdai iš šio fondo Širkaitės knygoje yra siurprizas Vilniaus ikonografijos mėgėjams.
Vartant knygą krinta į akis įdomi detalė: joje pateikti kūriniai saugomi Lietuvos dailės ir kitų kaimyninių šalių muziejuose, tačiau nemažai kūrinių priklauso privačioms kolekcijoms Lietuvoje, „Ellex Valiunas“, „Lewben Art Foundation“ ir kitiems rinkiniams, kurie susiformavo paskutiniais dešimtmečiais. Tai rodo naują, prasmingą tendenciją: privatūs kolekcininkai susidomėjo Vilniaus menu, mažai žinomais ar visai negirdėtais XIX–XX a. pradžios mūsų dailininkais, kurių darbų neturi net Lietuvos muziejai. Įsigydami kūrinius iš Lenkijos, Vakarų Europos meno aukcionų, privatūs kolekcininkai pildo išblaškyto, užmiršto Vilniaus paveldo paveikslą, o tas pildymas būtų neįmanomas be kruopščių Širkaitės tyrimų ir publikacijų.
Gerai žinome, kad Vilniaus piešimo mokykla veikė pačiu sunkiausiu – XIX a. antros pusės periodu, sukilimo malšinimų, rusifikacijos, politinių represijų, nacionalinės kultūros nuosmukio metu. Tačiau demokratiška Vilniaus piešimo mokyklos aplinka, Trutnevo asmenybė, dėjusi pastangas pirmiausia profesiniam rengimui, koreguoja mūsų pažiūras į šį laikotarpį, verčia matyti jame daugiau atspalvių. Širkaitės knygoje pastebėjau Tolstojaus muziejuje Maskvoje saugomą piešinį iš Trutnevo rinkinio (p. 104). Tai Vilniaus piešimo mokyklos mokytojo Pauliaus Römerio piešinys, vaizduojantis karikatūrinį paminklą Michailui Muravjovui – po kartuvėmis lojantį šunį su Muravjovo galva. Kodėl tokia karikatūra buvo Trutnevo rinkinyje, o ne policijos byloje? Vien už tokio piešinio laikymą ar jo autoriaus neįskundimą buvo galima nukentėti. Gal šis faktas liudija XIX a. pabaigos Vilniaus situaciją, kai carizmui lojalūs rusų menininkai, inteligentai buvo ganėtinai kritiški valdžios atžvilgiu ir tolerantiški opozicijai, su cariniu režimu nesitaiksčiusioms visuomenės nuotaikoms ir jas reiškusiems menininkams?
XX a. Vakaruose Vilniaus piešimo mokykla išgarsėjo jos absolventų, Paryžiuje kūrusių žydų kilmės menininkų Chaimo Soutine‘o, Pinchus Krémègne, Emanuelio Mané-Katzo ir kitų dėka, kurie XX a. pradžioje suformavo vadinamąją Paryžiaus mokyklą. Prisiminimuose, autobiografijose jie vadino ją „Vilniaus akademija“ (žinia, prancūzai savaip supranta akademinius titulus, pradinės mokyklos mokytojus vadina „profesoriais“). Žymiausi Vilniaus piešimo mokyklą baigę dailininkai išgarsėjo ne dėl to, ką jie išmoko šioje mokykloje; ten gavę dailės abėcėlę, tęsė dailės mokslus Vakarų Europos, Rusijos metropoliuose. Gausios Širkaitės knygos iliustracijos atveria stilistinę absolventų kūrybos įvairovę, parodo, kokie skirtingi meno kontekstai suformavo juos kaip dailininkus. Vilnius buvo jų lizdas, iš kurio išskrido, nors ne jis nulėmė jų sėkmę ir pripažinimą. Bet kelčiau hipotezę, kad gyvenimas daugiatautėje Vilniaus kultūrinėje terpėje, religinių, etninių įtampų ir sugyvenimo patirtis vėliau padėjo dailininkams integruotis į kitus, svetimus pasaulius, ar tai būtų Peterburgas, Paryžius, Viena, Berlynas.
Vilniaus piešimo mokykla veikė dabartinio Universiteto pastatuose Pilies gatvėje. Vilniečiams, ypač universiteto žmonėms, būtų smalsu sužinoti, kuriose patalpose vyko jaunųjų dailininkų užsiėmimai, nes planinė pastatų struktūra nuo XIX a. išliko nedaug pakitusi. Deja, konkrečiai šių vietų nustatyti nepavyko, tai ateities tyrimų uždavinys. Ateityje reikėtų pakabinti ir memorialinę lentą, kad iš užsienio į mūsų sostinę atvykę tyrinėtojai neklaidžiotų ieškodami vietos, kur mokėsi Chaimas Soutine‘as ir kitos žvaigždės. O Jolantos Širkaitės knygą Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915 būtina išversti į anglų kalbą, nes mažiausiai penkių valstybių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Prancūzijos, Izraelio – dailės tyrinėtojams publikacija yra aktuali, tiesiogiai susijusi su jų meno paveldu
