Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Alfonas Laučka. Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Vaizdas pro langą. 1993

Ach, visos ritualinės iniciacijos vyksta per kraują, o įšventinimas į vietą nutinka ten, kur užaugi. Lakstai vaikystėje po savo namų kiemą, gatves, griūvi, ir nu­brozdintų kelių kraujas įšventina į miestą. Miestas pasirašo slaptą sutartį su tavim, nutiesia maršrutų tink­lą savo topografijoje, įkala tavo kelio stočių stulpus ir, nori tu ar ne, visam gyvenimui pririša prie savęs. Vaikui vieta, kurioje užaugta, yra tiesiog duotybė, vaizdų, kvapų, garsų, įspūdžių, jausmų, įvykių mozaika, kuri vėliau virsta daugiasluoksne atsiminimų archeologija ir jos refleksijomis.

Esu Vilniaus centro vaikas, naujuosius rajonus iki šiol pažįstu prastai. Mano Vilnius prasidėjo nuo Mokslininkų namų, kuriuose užaugau sovietmečiu, šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Prabangus stalininis neo­klasicistinis pastatas prie Lenino/Lukiškių aikštės su bokšteliu, paradine ir „prastąja“ laiptinėmis, mediena inkrustuotais liftais, žaliu kiemu su neveikiančiu fontanu ir sporto aikštynu. Buto apartamentus sudarė šeši kambariai, įstiklintos durys jungė erdvų saloną ir valgomąjį, buvo atskiras „namų darbininkės“ kambarėlis ir tiems laikams nebūta įranga, pavyzdžiui bide vonios kambaryje. Namas, skirtas akademinei bendruomenei, universiteto darbuotojams, funkcionavo sovietiškai: gyvenamojo ploto trūko, tad tik akademinės, partinės vadovybės šulai užėmė visą butą, į kitus sukėlė po kelias šeimas, kurios dalijosi komunaliniais patogumais. Mano tėvelis Alfonsas Laučka, Universiteto germanų-romanų kalbų katedros dėstytojas, gavo vieną kambarį, po to antrą, vėliau ir „tarnaitės“ kambarėlį. Didesnioji buto pusė priklausė anksti mirusio kompozitoriaus Juozo Bendoriaus dukters šeimai. Santykiai tarp Mokslininkų namų gyventojų buvo korektiški, bet šalti; jie niekada nėjo vieni pas kitus į svečius, kartu nešventė švenčių. Tėvai artimiau bendravo tik su senais pažįstamais, kuriais galėjo pasitikėti. Per didžiąsias šeimos šventes – mamos Genovaitės Laučkienės gimtadienius – susirinkdavo giminės, iš Sibiro grįžę mokyklos laikų draugės, kolegės filologės. Visada tų pačių inteligentų kompanija, be atsitiktinių žmonių. Bet vaikams suaugusiųjų pasaulis nerūpėjo, mudvi su seserimi Dalia draugavom su kaimynų mergaitėmis, – neišskiriama žaidimų gauja išlakstėm, išlandžiojom visus namo užkampius, padjezdus ir padvalus, tik Mokslininkų namų bokštelioneįveikėm, jis visada buvoužrakintas. Laukdavom sovietinių švenčių, triukšmingų Gegužės 1-osios ar Spalio perversmo metinių paradų, kurie žygiavo pro mūsų namus, nes ta proga prie gatvės pastatydavo vežimėlius, prekiavusius balionais, saldainiais, ledais. Sovietmetis buvo kupinas tokių indoktrinacijų ir propagandos, bet buvo ir kitokių patirčių.

Pro mūsų buto ketvirtame aukšte langus vėrėsi panorama su Tauro kalnu, Profsąjungų rūmais, Lenino aikšte, Nerimi ir jos pakrantėmis, kur tada dar ganėsi karvės, Žaliuoju tiltu ir tolumoje dunksančiais miškais. O pačiame centre iškilo didžiulė Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, didingas dvibokštis Vilniaus barokas. Bažnyčios apsidės formos man priminė žmogaus veidą profiliu. Kartais tėvelis sušukdavo: „Pažiūrėkit pro langą‚ kas darosi!“ Vakarinis saulės apšvietimas, audringi debesys, sniego pūga, pikiruojantys varnų pulkai kurdavo vis kitokią, kvapą gniaužiančią bažnyčios scenografiją. Kai užaugi su tokiu vaizdu už lango, barokas teka gyslomis. Tik vaizdų kartelė buvo iškelta per aukštai; kur vėliau begyvenčiau, tai vizijai pro langus niekas neprilygo. Su bažnyčios išore susigyvenau nuo mažens, o į jos vidų patekau tik po keturių dešimtmečių, sugrįžus dominikonų vienuoliams, nes sovietinė valdžia ją pavertė teatro rekvizito sandėliu. Dabar Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia pakliuvo į kitas, kapitalo barbarų pinkles, ir neramiai laukiu jos užstatymo epilogo.

Ankstyvosios vaikystės žemėlapis dengė patį miesto centrą, mama vesdavo į viliojančią žaislų krautuvę A. Vienuolio gatvėje, į maisto prekių parduotuvę kitapus bažnyčios, pramintą „amerikonų“ parduotuve, nes ji buvo name, sovietų pastatytame reemigrantams iš Pietų Amerikos. Kartais mintimis keliauju per išnykusį buitinį Lenino/Gedimino prospektą: čia buvo daržovių, čia „sifonų pildymo“, čia dietinių produktų „ABC“, čia pieno, čia plokštelių, toliau – audinių, mėsos parduotuvės, gastronomas, univermagas, virtęs „Vaikų pasauliu“. Ir, žinoma, „Svajonė“: blankiai atsimenu jos puošnią XX a. pradžios įrangą, lentynas su mediniais saldainių stalčiukais, ryškiai – modernią, šiuolaikišką metamorfozę septinto dešimtmečio pradžioje. Ta parduotuvė kvepėjo kava ir šokoladu, o palypėjus į pusaukštyje įrengtą bufetą galėjai smaguriauti kava, balinta kondensuotupienu, ir „Sostinės“ tortu. Dabar čia McDonald’s, į kurį užeiti netraukia.

Sovietmečio vaikiškų pramogų lokacijoms priklausė Gedimino kalnas per sekmadienio pasivaikščiojimus su tėvais, medinės sūpynės Jaunimo sode, vaikiškas Vingio parko geležinkelis, žiemos džiaugsmai Jaunimo stadiono čiuožykloje (dabartinio Seimo vietoje), slidinėjimas Sapieginės kalvose, vaikiški spektakliai Akademiniame dramos teatre ar Jaunimo teatre Profsąjungų rūmuose. Buvau viena pirmųjų tik ką pastatytos Respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos lankytojų: net dabar jaučiu masyvių fasadinių durų sunkumą ir vaikų literatūros skaityklos kvapą, kurį skleidė šviežiai atspaustos knygelės, o gal naujų, lengvų medinių baldų lakas.

Vilniaus erdvę išplėtė mokykla, kelias iki Salomėjos Nėries mokyklos. Komjaunimo/Pylimo gatvėje vieno XIX a. namo kartuše įžiūrėjau fantastinę būtybę, kuri akylai stebėjo mane iš viršaus, tad praeidama privalėjau ją pasveikinti (iki šiol mane traukia Vilniaus architektūros bestiarijus). Pakeliui ir „Nykštuko“ kavinė, kurioje su seserimi pietaudavome, jos meniu sudarė specialiai vaikams pagaminti maži patiekalai, iškepti miniatiūriniai sausainiai. Salomejka buvo nesimpatiška mokykla, nomenklatūros atžalos kartu su skurdžių senamiesčio šeimų vaikais, jų santykiai nedraugiški, kompleksuoti. Bet: sustiprintos anglų kalbos mokyklos visoje SSRS steigtos ideologiniais tikslais karo su Vakarais vertėjams ruošti, o mūsiškė virto to sumanymo priešingybe. Pažinome britų kultūrą, Londono įžymybes, dainavome angliškas dainas; anglistės, turėjusios giminių Vakaruose, moksleives žavėjo elegantiškais kostiumėliais, nežemiškais kvepalais, užkrėsdamos laisvo, kitokio pasaulio trauka. Apie jį galėjom tik svajoti, – viliojantys ir nepasiekiami atrodė kapitalistiniai Vakarai, kurių „supuvimą“ taip uoliai smerkė sovietinė propaganda. Turėjom net anglų ir amerikiečių literatūros kursą, per jo pamokas ekscentriškoji mokytoja, Vilniaus universiteto dėstytoja Angelė Šurnaitė išmokė mane ne tik kūrinių analizės, bet ir kritinio mąstymo pradmenų.

Su mokykla akiratyje atsirado senamiestis: bėgdavome iš pamokų į apleistus Šv. Kotrynos ir Dominikonų vienuolynų kiemus, Garelio/Dominikonų gatvės antikvariate patyriau pirmus bukinistinių, filokartinių atradimų malonumus. Už kelių žingsnių nuo mokyklos dar visai neseniai stovėjo Didžioji sinagoga ir žydų kvartalai, tačiau apie juos ir Holokausto tragediją sužinojau tik nepriklausomybės metais. Gal devintoje klasėje su Aukse Kaminskaite, būsimąja tapytojo Vaidoto Žuko žmona, susidomėjom Vilniaus architektūros istorija, bažnyčiomis. Sovietmečiu dauguma jų buvo uždarytos, paverstos sandėliais, aptvertos tvoromis, neprieinamos, net jų vardų negalėjai sužinoti, nekalbant apie istoriją, architektūros stilius. Auksės tėvų bibliotekoje aptikusios prieškarinį Adomo Juškevičiaus ir Juozo Maceikos vadovą Vilnius ir jo apylinkės, su juo naršėm senamiestį, atrasdamos užgintą, apleistą krikščioniško meno paveldą.­

Kažkaip pradėjau domėtis daile, lankyti parodas šviežiai atvertuose, moderniuose Parodų rūmuose Muziejaus/Vokiečių gatvėje. Iki šiol akyse stovi vienas ten išvystas dailininko Vytauto Kalinausko estampas: mergina prie Katedros varpinės, pakėlusi sijoną, taisosi prisegamą kojinę. Apie Sigmundą Freudą, siurrealizmą, erotines fantazijas ir simbolius nebuvau girdėjusi, bet ta intymi provokacija ne bet kur, o pačioje viešiausioje miesto vietoje paauglę pribloškė: pasirodo, Vilnius galėjo būti ir toks. Vyresnėse klasėse ėmėm lankytis kavinėse; mūsiškės „Vaiva“, „Žuvėdra“ ir „Žibutė“ jau aprašytos atsiminimuose. Besimokant Vilniaus vaikų dailės mokykloje, pramintoje Černiachovke, bėgdavome į kavinukę, įsikūrusią dabartinių Kongreso rūmų vietoje. Ten veikė vienintelis mieste barankinių spurgų kepimo automatas, jas parduodavo dar karštas. Atšilus orams, antrajame kavinukės aukšte atidarydavo lauko terasą, apsuptą senų klevų lajos; ten prie kavos puodelio kartą rašiau mokyklinį rašinį, pasijutau beveik kaip Hemingway’us…

Studijuodama menotyrą Dailės institute susigyvenau su Bernardinų vienuolynu, nebestebino krištoliniai senosios zakristijos skliautai valgykloje, gotikinėje salėje barbariškai žaidėm krepšinį, o vienuolyno pirmojo aukšto koridoriuje siautė trankūs šokiai. Vizualiai dailės, architektūros istoriją pažinom iš nespalvotų skaid­rių, paveldėtų iš Stepono Batoro universiteto Dailės skyriaus, kurias dėstytojai rodė didžiuliu prieštvaniniu epidiaskopu. Paskaitos kėlė nuobodulį, bet dabar galvoju, kad tos stiklinės skaidrės, pagamintos dar Jano Bułhako ir jo kolegų, buvo ženklas iš prieškarinio Vilniaus, tik nemokėjau jo skaityti. Studijų metais atradau Vilnios kalvas, tada dar apleistą Užupį ir romantiškas Bernardinų kapines, Markučius su A. Puškino muziejumi, kurį mėgstu iki šiol, nes tai vienintelis Vilniaus muziejus, išlaikęs autentiškus interjerus ir XIX a. pabaigos atmosferą. Su draugais kopdavom į Trijų kryžių, Subačiaus gatvės kalnus, iš kur atsivėrė puikios panoramos. Savo bičiulio fotografo ir vitražisto Andriaus Surgailio įkalbėta drebančia širdimi kabarojausi restauratorių pastoliais į Šv. Jono bažnyčios varpinės viršų, laipiojau Bernardinų bažnyčios stogų atbrailomis. Senamiesčio vaizdai iš aukštai to verti.

Tačiau Vilniaus meno istorijos kurso kaip savarankiškos disciplinos institute nebuvo, ji ištirpo bendrame lietuvių dailės istorijos pasakojime kaip ne itin svarbi jo dalis. To meto topiniai diskursai buvo Lietuvos barokas, lietuvių dailė Vilniuje, tarpukario Kauno meno fenomenas. Po studijų Vilniaus tema nesidomėjau, atrodė, kad miestą nuo mažens ir taip puikiai pažįstu. Pokytis prasidėjo 1988 m., per pirmąją mano „užsieninę“ konferenciją. Lenkų dailės istorikų draugija Varšuvoje surengė bendrą lietuvių ir lenkų dailės tyrinėtojų konferenciją, skirtą Vilniaus XX a. pirmos pusės meninei kultūrai, susietą su tos pačios temos paroda Olštyno mieste. Skaičiau pranešimą apie pirmąsias lietuvių dailės parodas Vilniuje, bendravau ne tik su kolegomis, bet ir su pagyvenusiais prieškarinio Vilniaus dailininkais, atskubėjusiais į renginį. Atsimenu naktinę kelionę su jais traukiniu į Olštyną, ilgą somnambulišką pokalbį sėdimoje kupė apie Vilnių. Nejutau jų noro jį atsiimti, greičiau nostalgiją ir jausmą, tarsi miestą būtų palikę vakar. O Olštyno parodoje išvydau daugybę nematyto Vilniaus, išgirdau naujų vardų ir istorijų. Grįžusi Krantų žurnalui parašiau esė „Vilnius, kurio nepažįstame“, klausdama ar turime teisę atsiminti lenkišką tarpukario Vilnių, ar turime jį užmiršti. Ši retorika buvo natūrali Sąjūdžio, tautinio atgimimo apogėjaus metu, tačiau man atsakymas jau buvo aiškus. Prasidėjo „kito“ Vilniaus atradimas; topografija ta pati, tik laikas kitas, XIX–XX a. sandūra Vilniuje.

Kūrinių paieškos muziejų fonduose, darbas archyvuose, bibliotekose atvėrė naują žvilgsnį, daugiataučio, multikultūrinio miesto perspektyvą, pakeitusią ir praplėtusią lietuviškąjį diskursą. Taip atsirado knyga Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje (2002) apie lenkų, rusų, žydų, lietuvių dailės gyvenimo peripetijas, tarpusavio santykius, konfliktus, sutarimo paieškas modernizmui žengiant į miestą. Istorinis Vilniaus daugialypumas – daugiatautiškumas, kalbų, konfesijų, luomų, profesijų, tradicijų įvairovė yra jo miestietiškumo pagrindas, kultūrinis kapitalas ir vienas labiausiai intriguojančių diskursų šiandieninės humanistikos kontekste. Kartais pašmaikštauju, kad „tikrasis“ vilnietis tėra tas, kuris moka keturias miesto kalbas, – lietuvių, lenkų, jidiš ir rusų, nes tik jos atveria duris į miestą, jo praeities skonį. Kiek tokių žmonių šiandien yra Vilniuje?­

Manuosius daugiataučio miesto meno tyrimus pratęsė knyga Vilniaus dailė Didžiojo karo metais (2018) su naujo žaidėjo, vokiečių dailininkų pasirodymu scenoje. Į miestą vedė ir užmirštų dailės figūrų monografijos: vokiečių ekspresionizmo pionierės Marianos Veriovkinos, kuri jaunystę praleido Vilniuje; tarpukario vilniečio Rafaelio Chvoleso, kuris, apsigyvenęs Varšuvoje ir Pa­ryžiuje, tapė tik savo gimtąjį miestą. XIX–XX a. Vilnių išvaikščiojau per jo ikonografiją, dirbdama su didžiausiu privačiu vilnianos kūrinių rinkiniu Lietuvoje – teisininko Rolando Valiūno kolekcija (keitusią pavadinimus LAWIN, ELLEX, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“). Tuomet parengiau knygos Vilnius. Topofilia tomus, Nacionalinėje dailės galerijoje kuravau parodą apie dailininkų aistrą miestui, o 2022 m. „Tart­le“ cent­re – ekspoziciją „Vilnius amžinai. Meno kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“, pasakojančią apie tai, kaip sostinę matė ir norėjo kitiems parodyti dailininkai ir gidų autoriai. Tą sąrašą tęsia straipsniai, tyrimų projektai įvairiais miesto meninės kultūros pjūviais; 2021 m. paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“, pirmą kartą publikai pristačiusi vilniečius, kurie miestui dovanojo kūrinius, vėliau tapusius Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus aukso fondu. Beveik visa, ką paskutiniais dešimtmečiais tyrinėjau, buvo susiję su Vilniumi, jo menu. Labiau iš smalsumo, nei dėl nostalgijos: tarsi norėčiau sugrįžti, įeiti į tą praeities miestą, bet suvokdama, kad ten patekti neįmanoma, bandau daryti tai savo profesijos pagalba. Nuo XX a. pradžios labai nenutolstu, gal dėl to, kad ji menkiau tyrinėta, vis pakiša kokias staigmenas. O gal dėl to, kad tai mano senelių jaunystės metas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mano senelis Juozas Bagdonavičius, su Veiverių mokytojų seminarija evakuotas į Vilnių, išvydo tikrą miestą, jau apimtą negandų. Kai po Antrojo pasaulinio karo mano mama iš Biržų važiavo studijuoti į Vilnių, senelis jai liepė: „Būtinai užlipk ant Bufalo kalno ir iš ten pažvelk žemyn“.

Lietuvių šaknys ir mentalitetas valstietiški. Dabartiniai vilniečiai tebėra paaugliai be gilesnių miesto kultūros tradicijų, jų dar laukia brendimo metai. Vienas iš brendimo būdų yra praeities prijaukinimas, „kitos“, „svetimos“ miesto atminties sugrąžinimas, pavertimas „sava“, ir džiaugiuosi, kad paskutiniais dešimtmečiais tas pažinimas smarkiai pagilėjo, išsiplėtė. O mano vaikystės Vilnius pamažu nyksta. Nieko nepadarysi, miestas keičiasi, turi keistis. Bet kai matau, kaip aršiai populistiniai patriotai naikina vakarykščios praeities reliktus, kaip brutaliai nekilnojamojo turto vystytojai ir architektai su didžiuliais stiklainiais lipa ant senamiesčio, kaip džiaugiasi valdininkai, kurdami sostinėje beveidį europinių priemiesčių gerbūvį, man skauda širdį. Tada sakau sau: jie nejautrūs miestui, bet ko iš jų norėti, juk Vilnius jų neįšventino…

Alfonas Laučka. Neris nuo Gedimino pilies. 1961