Šiaurės Amerikos rašytoja Lidia Yuknavitch (g. 1963), turinti lietuviškų šaknų, yra gerai žinoma Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl kritikų pripažintų memuarų knygų The Chronology of Water (Vandens chronologija, 2011) ir Reading the Waves (Skaitant bangas, 2025), taip pat romanų The Small Backs of Children (Mažos vaikų nugarėlės, 2015) ir Thrust (Traukos jėga, 2022). Yuknavitch proza yra fragmentiška ir mažai susijusi su realizmu. Jos kūriniuose kūrybine raiška tampa istorinė ir šeimos trauma. Jai nepriimtinas realizmas ir chronologine seka grįsti pasakojimai, ji kuria savo distopinę viziją, taip pat rašo apie amžinai engiamą, karo smurtą patiriančią, tačiau laisvės siekiančią Lietuvą.
Yuknavitch gimė Šiaurės Amerikoje Šaltojo karo metais, kai tarp sovietų okupuotos Lietuvos ir Vakarų nebuvo jokių ryšių. Apie savo lietuvišką kilmę ji žinojo tik iš tėvo šeimos. Lietuvoje niekada nesilankė. Jos kūryba Lietuvoje iki šiol nebuvo žinoma; tik 2025 m. rudenį pasirodė jos pirmoji knyga lietuviškai – memuarai The Chronology of Water1.
Yuknavitch memuarų esmė – išganymas per meilę. Reading the Waves parašyti kaip intymus pasakojimas artimai draugei, kur išryškėja giliausios autorės paslaptys, troškimai ir gyvenimo traumos. Tai kalbėjimas mylimam žmogui, kuris klausosi kantriai ir atlaidžiai. Išsamūs ir kūrybingi moterų sekso scenų aprašymai sudaro emocinį abiejų memuarinių knygų pasakojimų centrą. Transcendentinės sekso scenos tarsi išardo kūną ir vėl jį surenka su nauju suvokimu apie gyvenimą ir meilę. Čia varomoji jėga tampa kūno malonumai ir kūno skausmas.
Rašytoja savo kūryboje nagrinėja, kaip trauma reiškiasi per kūną, kaip persmelkia bendruomenę, kaip ji reiškiasi per išgyvenusiųjų kaltę ir yra perduodama iš kartos į kartą. Įkvėpimo autorė semiasi iš savojo lietuviško paveldo, lietuvių kalbos, istorinės ir kolektyvinės lietuvių kartų traumos bei giluminės lietuviškųjų kūnų patirties. Yuknavitch memuarai ir romanai traumą atskleidžia per kūno ir proto patirtis, kaip chaotišką, nepažįstamą ir neturinčią linijinio naratyvo. Sąvokos „maginis realizmas“, „postmodernizmas“ ar „distopinė literatūra“ gali būti (ir buvo) naudojami Yuknavitch kūrybai apibūdinti, tačiau jie nepakankamai atspindi rašytojos intonacijas ir nepaprastai kūrybingą bei eksperimentinį stiliaus pobūdį. Ji kuria savo unikalų literatūrinį stilių, atmeta realizmą ir vietoj jo pasirenka magiškojo realizmo, postmodernizmo, distopijos ir absurdo elementus, siekdama atkurti traumos patirtį pačiu primityviausiu lygmeniu.
Skaitant Yuknavitch romanus kartu su jos memuarais, nesunku suprasti, kaip jos gyvenimiška patirtis tampa grožinės literatūros pasakojimų dalimi, o memuaruose aprašyti žmonės – grožinės literatūros veikėjais. Rašytoja interviu su Aldenu Jonesu paaiškino:
Galima sakyti, kad knygose The Chronology of Water ir The Small Backs of Children aš išsakau savo nuomonę apie grožinę literatūrą ir memuarus. Tai reiškia, kad šios dvi knygos yra atsakymas į klausimą, kurį man nuolat užduoda: koks, tavo nuomone, yra skirtumas tarp grožinės ir dokumentinės literatūros? Mano atsakymas ir atsiskleidžia šiose knygose. Jis yra toks: riba tarp grožinės ir dokumentinės literatūros yra plona kaip kūdikio oda.2
Yuknavitch prisipažįsta, kad nusprendė „atsisakyti psichologinio realizmo tradicijų, dominavusių XX ir XXI a. pradžios romanuose, ir leistis į nežinomą pasakojimo, nežinomų formų teritoriją“. Toliau ji teigia: „noriu dekonstruoti romaną. […] Vietoj to, kad kurčiau personažus vertikaliai, su senamadišku psichologiniu realizmo gilumu (tradicija, paveldėta iš realizmo, kuris niekaip nenumiršta), aš personažus kuriu horizontaliai. Pasirenku vieną ar du emocinio intensyvumo momentus ir juos įkūniju“3.
LIETUVIŠKAS KŪNAS KAIP TAPATYBĖS IŠRAIŠKA
Knygoje Reading the Waves Yuknavitch savo lietuvišką kilmę atpažįsta pagal fizinius kūno bruožus. Skyriuje „Daughter“ („Duktė“) ji rašo: „Aš naudoju tik tušą, nes man nepatinka mano vos matomos šviesios blakstienos, tai, be abejo, yra genetinis lietuvių protėvių palikimas“4. Toliau lietuviškas kūnas paminimas dar kartą: „Neseniai man buvo atlikta krūtų mažinimo operacija, nes jos artėjo prie lietuviškų babuškų lygio – tai genetinė mano tėvo giminaičių savybė. Aš tiesiog nebegalėjau jų panešti“5. Nors šios atsitiktinės užuominos apie lietuvišką kūną iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingos, tačiau jos įgyja trauminę reikšmę, nes memuarų knygose autorės kūnas atsiskleidžia kaip traumos ir meilės patyrimo centras.
Viena iš traumos teorijos pradininkų, literatūrologė Cathy Caruth teigia, kad „[t]raumos istorija, kaip pavėluotos patirties pasakojimas, toli gražu nepasakoja apie pabėgimą nuo realybės – nuo mirties ar jos referencinės jėgos, o liudija apie jos begalinį poveikį gyvenimui“6. Pavėluotos traumos jausmas būdingas ir Yuknavitch memuarams. Kiekvienas knygos skyrius sudaro pasakojimą, veikiantį kaip prisiminimas apie praeities traumą, dažnai giliai tūnančią pasakotojos kūne ir pasąmonėje, iškylančią per netikėtą vaizdą ar simbolį, kai veiksmas, žodis ar net spalva sukelia seniai užmirštą traumos prisiminimą, jį atgaivina ir leidžia autorei iš naujo jį tyrinėti iš savo dabartinio „aš“ perspektyvos ir saugios „dabarties“ pozicijos.
Skyrius „Daughter“ prasideda nuo to, kai pasakotoja Portlando (Oregono valstija) oro uoste ruošiasi skristi į Hjustoną, kur turi pasakyti kalbą rašytojų renginyje. Ji įsižiūri į ryškiai geltoną moters paltą: „Geltona jos pūkuoto palto spalva užgniaužia man kvapą. Negaliu nieko padaryti. Aš instinktyviai reaguoju į ryškiai geltoną spalvą“7. Geltona spalva sukelia asociatyvius prisiminimus apie motiną, jos mėgtos dainos „The Yellow Rose of Texas“ žodžius, paskui afroamerikietę studentę, parašiusią puikų mokslinį darbą apie dainos istoriją, ir vėliau nužudytą. Šis atsitiktinis smurto aktas prieš moterį, kurią Yuknavitch pažinojo kaip savo studentę, jos atmintyje siejasi ir su jos pussesere Michelle, prieš kelis dešimtmečius žiauriai nužudytą Hjustone. Atėjus laikui lipti į lėktuvą, pasakotoją ištinka panikos priepuolis ir ji turi palikti oro uostą. Toliau rašoma: „Mane persekioja Michelle. Mane persekioja tai, kad esu moteris, kad ir kas tai būtų, o nužudytos moterys yra visur – mene ir gyvenime“8.
Yuknavitch įvardina persekiojimą, tačiau trauma išlieka, gyvena jos prote ir kūne, išprovokuota iškyla. Ji suvokia, kad negali keliauti į seniai patirtos traumos vietą, ir jai sunkiai sekasi tai paaiškinti. Persekiojanti trauma pasireiškia per jos kūno pokyčius: „Palaukite. Ar man spengia ausyse? Ar man svaigsta galva? […] Kas darosi su mano kojomis?“9 Trauma sukelia fizinį pojūtį, iš esmės ją paralyžiuojantį ir neleidžiantį grįžti į Hjustoną, kur įvyko šeimos trauma, kai jos pusseserę studentę po šokių vakaro pagrobė nepažįstami vyrai ir brutaliai išprievartavę nužudė.
Skyriuje „Decompositions“ („Irimas“) Yuknavitch rašo apie savo lietuviškas šaknis, išryškėjančias per kalbą. Ji paaiškina, kad žodis „nugrybauti“ reiškia „pasiklysti, išsiblaškyti, pamesti pasakojimo ar prasmės giją“10. Ji cituoja Lietuvoje gyvenančio amerikiečių rašytojo Joelio Mowdy esė, kur jis puikiai apibūdina šį žodį:
Tačiau dažniau žodis „nugrybauti“ apibūdina situaciją, kai kas nors pameta pokalbio giją ar nukrypsta nuo pasakojimo siužeto – nuklysta į šalį. Norint perteikti tiesioginę patirtį perkeltine prasme: pasakodamas istoriją, žmogus pasineria į keistą teritoriją, sekdamas pasirinktomis kognityvinių asociacijų grupėmis, tada panikuoja, kad kelias atgal yra amžinai prarastas, bet galiausiai atsiduria pažįstamoje vietoje.11
Žodis „nugrybauti“ iš Yuknavitch atminties buvo dingęs ištisus dešimtmečius, kol staiga vėl iškilo atmintyje:
Aš visiškai neprisiminiau žodžio „nugrybauti“, kol Andy nepradėjo rinkti grybų čia, mūsų naujame gyvenime Oregono pakrantėje. Žodis iškilo iš mano praeities gelmių. Žodis sugrįžo kaip grožis, o ne žiaurumas. Žodis sugrįžo per vandenį.12
Unikalus lietuviškas žodis „nugrybauti“ autorę perkėlė į tėvo motinos virtuvę, kai ji dar buvo maža mergaitė. Ji rašo: „Mano lietuvių kilmės močiutė kartą papasakojo apie žodį „nugrybauti“. Nuo ankstyvos vaikystės savo tėvo motinos beveik nemačiau; ji mano vaizduotėje yra kažkur tarp stebuklingos ir baisios, kaip ir mano tėvas yra tarsi pasakos ar alegorijos personažas“13. Savo memuaruose, romanuose, esė ir interviu Yuknavitch užsimena apie tėvo smurtą, tačiau neaptaria detalių ir nekuria scenų, kuriose jis būtų aiškiai parodytas. Vis dėlto intymi patirtis, susijusi su smurtu prieš jos kūną, tekstuose atsispindi kaip trauma, persmelkianti beveik viską, ką ji rašo. Patirtas fizinis ir seksualinis smurtas atsiranda kaip persekiojantis prisiminimas. Nors niekada ir neaprašytas konkrečioje scenoje, jis visada lieka naratyve kaip vaiduoklis ar šešėlis.
Terminą „vaiduokliška atmintis“ („haunt memory“) sukūrė literatūros mokslininkai Gabriele Schwab ir Rossas Chambersas. Ankstesnės kartos atstovų patirtų traumų pasireiškimus kitos kartos literatūroje Chambers vadina „diskurso vaiduokliškumu“ („a hauntology of discourse“)14. Išgyvenusiojo ir nusikaltėlio persekiojimai tekstuose atkuriami kaip antrinė trauminė patirtis. Šie persekiojimai literatūriniame kūrinyje gali būti išreikšti ekstremaliomis vaizduotės ribomis, kaip yra ir Yuknavitch tekstuose, arba sapnų aprašymais. Chambersas teigia, kad persekiojanti atmintis literatūriniame tekste pasirodo vaiduoklišku pavidalu15. Fikcinėje scenoje, kurią formuoja prisiminimų vaiduokliai, konkretaus įvykio detalės prarandamos, o trauminis emocinis įvykio pojūtis išlieka nepakitęs.
Visos vėlesnės Yuknavitch aprašomos traumos yra susijusios su pirminiu traumuojančiu seksualinio išnaudojimo vaikystėje patyrimu. Ankstyvosios vaikystės prisiminimai dažnai yra nepasiekiami, bet tuo pat metu pernelyg ryškūs:
Kažkuriuo momentu – neprisimenu, kada ir kur tai buvo – aš užsirakinau jos vonios kambaryje. Kažkur šioje istorijoje yra mano tėvas. Nuo tada aš bijau užsirakinti vonios kambaryje, apie tai jau esu rašiusi anksčiau. Kad ir kas būtų nutikę, kad ir kokia būtų istorija, ji nukrypo nuo pradinio kelio, kurioje yra dukra, tėvas ir jo motinos namai. Tai kitokia pasaka.16
Galbūt istorija apie vonios kambaryje užsirakinusį vaiką savaime nėra traumuojanti, tačiau šį įvykį ženklina tėvo smurtas: „Kažkur šioje istorijoje yra mano tėvas“. Yuknavitch vyro naujai atrasta aistra grybauti atgaivino seniai užmirštą žodį „nugrybauti“, kuris kažkaip yra susijęs su seksualine prievarta, apie kurią ji užsimena, bet aiškiai neaprašo. Šį žodį ją išmokė močiutė maždaug tuo metu, kai ir vyko prievarta. Žodis veikia kaip seniai užmirštų šeimos traumų prisiminimus iššaukiantis veiksnys.
Šios dvi kūno atmintys yra susietos pasakojime – poreikis eiti į tualetą ir tėvo smurtas. Atmintis sutelkta į kūną, kurį Yuknavitch apibūdina kaip lietuvišką kūną, ženklinantį jos šeimos traumų patirtį. Tas lietuviškas kūnas yra jos traumos namai, vieta, kurioje glūdi paslėpta trauma, iškylanti tik ją išprovokavus, o kartais visiškai ją užvaldanti, paverčianti traumos simptomų įkaite.
TRAUMOS NARATYVAI ROMANUOSE
THE SMALL BACKS OF CHILDREN IR THRUST
Rašytoja romane The Small Backs of Children kuria įsivaizduojamą Lietuvos kultūrinį, socialinį ir politinį kraštovaizdį, atranda vietos giliam skausmui ir netekčiai, kartu ilgisi mitinės Lietuvos, kurios niekada nepažino. Knygoje Haunting Legacies: Violent Histories and Transgenerational Trauma Gabriele Schwab rašo apie tai, kaip karo patirtis pasireiškia vėlesnių kartų psichikoje. Ji aiškina, kad nors jos karta, užaugusi Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, buvo mokoma apie Holokaustą, tačiau nebuvo suteikta galimybė suprasti emocijas, sukeliamas žmonių gyvybių netekties, ar priemones, padedančias susidoroti su šiuo netekties jausmu17. O Yuknavitch rašo kaip žmogus, iškeldintas iš savo protėvių šalies. Ji sukuria įsivaizduojamą šalį, distopinį kraštovaizdį, kuriame vyrauja žiaurumas ir ištvirkimas.
Romanas The Small Backs of Children pradedamas kvietimu skaitytojui įsivaizduoti mažą Rytų Europos šalį. Tai gali būti bet kuri šalis, tačiau ji lieka neįvardyta: „Susikurkite savo įvaizdį apie Rytų Europą. Savo mintyse. Kad ir koks jis būtų. Kad ir kaip atėjo į galvą. Žiema. Ta balta spalva“18. Autorė šalies neįvardija, neteigia, kad karo nuniokota tauta yra jos šeimos paveldo dalis, tikroviškai identifikuodama ir pagrįsdama tik jos didesnę priešišką kaimynę Rusiją. Vėliau sužinome, kad rašoma apie Lietuvą, apie autorės tėvo protėvių šalį. Kai personažas, vardu Poetė, keliauja gelbėti pagrindinės veikėjos Merginos, išgyvenusios sprogimą, autorė pateikia užuominą – keliauja į Vilnių, Lietuvos sostinę. Yuknavitch kuria nesibaigiančio, žiauraus karo peizažą. Karas vyksta tolimame krašte, kuris vadinamas „maža Rytų Europos šalimi“. O tikroji tiesa apie Lietuvą tampa beprasmė. Svarbi čia yra traumos geografija. Persekiojanti atmintis reikalauja, kad smurtu ir traumomis persmelktos žemės esmė ir jausmas taptų svarbesni už dabartinę kasdienę tikrovę. Neįvardyta Rytų Europos šalis romane pristatoma kaip barbariška, neverta rimtesnio dėmesio, apsaugos ar pagarbos. Toks požiūris atspindi amerikiečių žiniasklaidos stereotipą apie Rytų Europą. Interviu žurnalui Vilnius Review Yuknavitch pripažino:
Priežastis, kodėl šalis ir konfliktas romane lieka beveik nenurodyti, atspindi tai, kiek konfliktų ir aukų nepatenka į Amerikos „naujienų“ ciklus. Taigi jie nėra mūsų sąmonės dalis ar istorija, kurią pasakojame apie save. Visame pasaulyje būtent vaikų kūnai yra paliekami už nacionalinių „siužetų“ ribų. Manau, kad tai yra nepadoru.19
Romaną galima skaityti kaip Yuknavitch manifestą apie karo ir smurto poveikį nekaltiesiems. Pasakojime sujungiami ir Rytų Europoje gyvenančios našlaitės, išgyvenusios sprogimą, per kurį žuvo visa jos šeima, ir amerikiečių fotografės, užfiksavusios sprogimo akimirką nuotraukoje, likimai. Būtent ta nuotrauka fotografę išgarsino visame pasaulyje.
Nuotrauka paplinta tarp jos draugų menininkų. Personažė, vardu Rašytoja, rodos, atstovaujanti pačią Yuknavitch – didžioji dalis Rašytojos gyvenimo istorijos romane sutampa su Yuknavitch gyvenimo istorija, – taip pat gauna dovanų merginos nuotrauką. Rašytoja suserga ir gydosi ligoninėje. Draugai ir brolis susirenka ligoninėje prie jos lovos. Jos draugė Poetė teigia, kad Rašytojos liga yra emocinė, kilusi dėl empatijos mergaitei, pamačius jos atvaizdą nuotraukoje. Todėl personažai tiki, kad vienintelis įmanomas būdas išvengti nelaimės yra išgelbėti merginą, t. y. išvežti ją į Vakarus. Rašytojos vyras, vardu Režisierius, ir draugai Poetė bei Dailininkas sugalvoja planą, kaip visa tai įgyvendinti ir išgabenti ją į Ameriką.
Romane kraujo ir šlapimo kvapai bei raudona, geltona ir balta spalvos sudaro emocinį Mergaitės branduolį. Pirmojoje scenoje ji pasirodo kaip maža mergaitė. Ji mato vilką, kurio koja įstrigusi spąstuose. Aplink spąstus pilna kraujo. Vilkas kramto savo koją. Raudona ant balto. Mergaitė stebi, kaip vilkas pagaliau nusikramto koją ir šlubuodamas grįžta į mišką. Tai yra vizualus nepriklausomybės vaizdas. Mergaitė galvoja: „Dėl savo laisvės vilkas neteks kojos. Tai verta“20. Laisvės tema, laisvės gyvybingumas dominuoja visame romane.
Mergaitė stebi vilką ir mąsto: „Dangumi iš lėto slenka mėnulis, atsispindintis mergaitės akyse, ir tame atspindyje vilkas pagaliau išsilaisvina“21. Yuknavitch kūriniuose kūnai tampa svarbesni nei protas ar dvasia. Paversdama sceną simbolinės baltos spalvos drobule, Yuknavitch aprašo gyvulišką ritualą, kurį atlieka mergina ir kurio metu ji iš mergaitės virsta į galią turinčią moterį: Mergina šlapinasi vietoje, kur vilko kraujas baltą sniegą nudažė raudona spalva22. Šioje scenoje autorė tapatinasi su sužeista, bet sunkias traumas atlaikiusia Mergina. Literatūrologė Aleksandra Panic teigia, kad
Siekiant dar labiau įtraukti skaitytoją, trečiajame skyriuje pristatomi svetimos kalbos žodžiai „Mėnuo“ ir „Saulė“, reiškiantys atitinkamai „mėnulį“ ir „saulę“. Smalsūs skaitytojai atras, kad šie žodžiai yra lietuviški ir buvo įterpti kaip užuominos, sufleruojančios apie pačios Yuknavitch kilmę. Kalbinė užuomina susieja iš pradžių abstraktų Rytų Europos įvaizdį su konkrečia asmenine tikrove, skatindama gilesnį (emocinį) ryšį su aplinka.23
Yuknavitch aprašo šalį, kurioje menas yra svarbus. Našlės namuose, kur prieglobstį rado Mergaitė, yra knygų apie meną ir fotografiją. Vėliau, po išgelbėjimo atvykusi į Ameriką, našlaitė atsiduria tokioje pačioje aplinkoje – saugiuose namuose, kur gausu knygų ir meno kūrinių, kur ją myli nepažįstami žmonės, parūpinantys dažų ir drobių, kad ji galėtų atskleisti savo talentą.
Yuknavitch teigia, kad savos lietuviškos kilmės tyrimas subrandino mintį parašyti romaną The Small Backs of Children:
Tikrieji faktai yra tokie: mano proseneliai iš tėvo pusės buvo žmonės, atvykę į Jungtines Valstijas iš Lietuvos, o mano seneliai gimė čia. Tokia yra mano šeimos kilmė. Jie paliko Lietuvą, nes ten padėtis tapo siaubinga. Lietuva mano kūryboje yra paslaptinga. Rašydama romaną The Small Backs of Children, paklausiau tetos, ar ji turi medžiagos, šaltinių, tyrimų, kuriuos galėčiau panaudoti romane apie savo lietuvišką istoriją. Ji man paštu atsiuntė šią dėžę. Joje buvo įvairių keistų daiktų, priklausiusių mano proseneliams ir seneliams, ir tarp jų buvo serija kopijuotų straipsnių apie mano prosenelį, kuris buvo fotografas Lietuvoje rusų okupacijos metu. Jis fotografavo neteisėtas žudynes ligoninėje ir buvo išsiųstas į Sibiro gulagą daugeliui metų. Šie straipsniai buvo cenzūruoti, bet juose liko dalis istorijos. Ten buvo dėmėti jo darytų nuotraukų variantai. Ta dėžė pakeitė mano gyvenimą. Ji paskatino mane išsamiai tyrinėti savo šeimos istoriją ir sužinoti, kas nutiko. Tada, kai gyvenau su šia dėže, pilna daiktų ir straipsnių, romanas pradėjo savaime rašytis. Sužinojus apie šiuos žmones, atsivėrė visas pasaulis. Prieš kelerius metus parašiau trumpą apysaką apie moterį, karo metais gyvenusią Lietuvoje, bet nežinojau, iš kur ta mintis atsirado. Maniau, kad tai tik mano vaizduotės vaisius, o dabar manau, kad galbūt manyje glūdėjo protėvių sąmonė.24
The Small Backs of Children nėra tipiška imigrantų istorija. Yuknavitch savo vaizduotėje sukuria tamsų ir pavojingą kraštovaizdį, kuris tampa jos emocine Lietuva. Ryšį su Lietuva ji aiškina taip:
Kita priežastis, kodėl mano širdis yra įsišaknijusi Lietuvoje, yra ta, kad kapitalas dar nespėjo ištrinti mitų. Tačiau visas Baltijos regionas tebėra atvira žaizda su stebinančio grožio peizažais. […] Manau, kad visos žiaurybės gyvena greta grožio.25
Skyriuje „Bloodsong“ („Kraujo daina“) Mergaitė klausia ją priėmusios našlės apie bombą, kuri nužudė jos šeimą. Ji pirmą kartą sužino, kad karo nėra, ir tada supranta, jog karas yra giliai įsišaknijęs jos traumuotame kūne ir niekada nesibaigs:
Kai negalėjau rasti šios istorijos nė viename iš jos kruopščiai surinktų laikraščių, paklausiau našlės: kur yra istorija apie mano bombą? Ji man atsakė, kad karo nėra. Karo nėra jau penkiasdešimt metų. Yra tik okupacija ir tai, ką ji reiškia žmonėms. Jūsų šeima nužudyta. Mano vyras išsiųstas į Sibirą. Bomba, kuri nužudė jūsų šeimą? […] Paklausykite manęs. Niekas nežino, iš kur ji atsirado.26
Taip smurtas gimdo smurtą. Smurtas yra cikliškas ir nesibaigiantis. 2015 m., kai buvo išleistas šis romanas, Lietuva jau 11 metų buvo Europos Sąjungos ir NATO narė. Tuo metu Lietuva nebuvo įsitraukusi į karą, bet tam tikra prasme Baltijos šalys niekada nebuvo nustojusios kariauti su Rusija. Todėl romane pavaizduotame distopiniame nesibaigiančio karo pasaulyje slypi baisi tiesa. Yuknavitch jausmas, kad romanas „pradėjo tekėti man iš nosies“, atitinka Cathy Caruth apmąstymus apie tai, kad kartų traumos yra nežinomos ir kad bandymas suprasti jų ištakas gali atrodyti beprasmis:
Kartais trauminis kalbėjimas kyla iš mūsų praeities. Kartais jis kyla iš praeities, kurios nežinome. Kartais tai mūsų balsas, kartais – kito balsas. Kartais mes kalbame balsu, kuris mus pralenkia, balsu, kuris nėra mūsų, bet kuris gali pasireikšti tik per kalbą, šaukiančią iš mūsų žaizdų. Kartais mūsų kalba turi rasti kelią per kitų kalbą, kurios mes niekada nesuprasime.27
The Small Backs of Children galime skaityti kaip romaną, kuris „verkia dėl mūsų žaizdų“. Kartu verta pasvarstyti, ar tokiame romane lietuviška tapatybė atskleidžiama per aukos vaidmenį. Ar romanas patvirtina įsivaizdavimą, kad Lietuva yra priklausoma, nesavarankiška šalis, kurioje rusų mafija sprendžia, ar našlaitė mergaitė gali emigruoti į Jungtines Valstijas? Šalis, kurioje kaina už emigracijos dokumentus ir vizą yra seksas ir smurtas? Lietuva turi tokį pat kelionių ir vizų statusą JAV, kaip ir bet kuri kita Europos Sąjungos šalis, tačiau Yuknavitch romano veikėjai, menininkai gelbėtojai, atrodo, neturi kitos išeities, kaip tik įsitraukti į rusų mafijos nusikalstamą pasaulį, kad suklastotų dokumentus, leidžiančius Mergaitei išvykti iš Lietuvos ir emigruoti į JAV. Distopiniame romano peizaže gelbėjimo epizodai yra persmelkti šio niūraus neteisėtumo jausmo.
Yuknavitch romanas Thrust vaizduoja distopinę ateities katastrofos panoramą, kurioje nėra linijinio siužeto. Romaną galima skaityti kaip vieną ilgą trauminį patyrimą. Pagrindinė veikėja yra jauna našlaitė, kurią autorė pavadina Laisve. Per visus Lietuvos nepriklausomybės judėjimo metus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir devyniasdešimtaisiais nepriklausomybės šalininkai taikiose demonstracijose skandavo žodį „Laisvė, Laisvė, Laisvė“, pakaitomis su žodžiu „Lietuva“. Tuo metu vien tik Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, įvardinimas buvo protesto ženklas. Yuknavitch paaiškina, kodėl savo knygos heroję pavadino Laisve:
Visi šie dalykai man buvo reikšmingi, todėl stengiausi sukurti personažę, kuri būtų ne tiek tikroviška, kiek labiau kaip ženklas. Ši simbolinė mergina yra pati savimi, bet kartu ir idėja – laike ir erdvėje. Paimti istorinį žodį iš to laiko ir vietos, apie kurią kalbate, ir perkelti jį į laisvai tekantį laiką ir erdvę. Todėl ji yra keliautoja laiku. Ji neturi būti antgamtinė ar magiška. Viskas turi būti tiesiogine prasme. Pagal mano sumanymą, Laisvė gali judėti laike ir erdvėje, o kartais būna įkalinta ar įstrigusi. Ji turi būti ta idėja. Romanas nėra realistinis.28
The New York Times kritikė Alexandra Jacobs atkreipė dėmesį į pagrindinės Thrust veikėjos lietuvišką vardą: „Mergaitės vardas yra Laisvė, o tai lietuvių kalboje reiškia „laisvę“, ir ji yra pagrindinė veikėja – nors ir ne pagrindinė veikėja – kūrinyje Thrust, kurio išsiskleidusi, fragmentuota struktūra kelia abejonių dėl pačios pagrindinės veikėjos (taip pat dėl liberté, égalité ir ypač fraternité)“29.
Knygoje Thrust jauna mergina keliauja per distopinį pasaulį, kupiną traumų, netekties ir nevilties. Autorė atsisako realizmo ir siekia sukurti skaitytojui emocinę ir psichologinę patirtį, susijusią su asmenine, šeimos ir kartų traumomis bei persekiojančiais prisiminimais, pasitelkdama fragmentišką, netikrovišką naratyvą, kuris neatitinka tiesos ar istorijos. Romanas yra tarsi archeologiniai kasinėjimai, kurie iškelia prisiminimų fragmentus, reikalaujančius, kad archeologas-skaitytojas susikurtų savo sampratą apie patirtį.
Thrust pasakojimo linija apima kelis šimtmečius, kuriuos jungia keliautoja laiku Laisvė. Sukurtoji distopinė aplinka yra traumos ir siaubo aplinka. Jacobs rašo:
Verslas žlugo, o ekonomika pasitraukė į pogrindį. Bet kuriuo metu gali įvykti bauginantys reidai, kai „ginkluoti vyrai furgonuose, vingiuodami gatvėmis kaip banginiai žudikai, išveža žmones nežinia kur“. Laisvės motina mirė, jos mažąjį brolį pagrobė, o jos tėvas Asteris serga epilepsija ir, suprantama, kenčia dvasinę kančią. Daiktai plaukioja laike, erdvėje ir kartais supratime: centas (vario skonis visada susijęs su krauju); virkštelė; obuolys. Laisvė yra „nešėja“, perkelianti juos iš vienos vietos į kitą.30
Laisvės statula yra ne tik laisvės simbolis, bet ir romano veikėja. Romano veiksmas vyksta skirtingais amžiais, o galiausiai Laisvės statula nuskęsta, potvynį išgyvenę žmonės gyvena kaip žiurkės apleistų pastatų griuvėsiuose, kuriuos nuolat puola totalitarinės jėgos.
Recenzuodama Thrust kritikė Kate Dwyer pripažįsta, kad Yuknavitch istorinis žvilgsnis yra platus, bet kartais ir perdėm sudėtingas: „Vėžliai, kirminai ir banginiai kalba. Pasakojimas yra platus, nelinijinis ir kartais dezorientuojantis“31. Tiek Dwyer, tiek Jacobs abejoja Yuknavitch pasakojimų „skaitomumu“, gal nesuvokdamos, kad ji sąmoningai skaido pasakojimą, nes realizmą laiko dirbtinai sukonstruotu žmogaus įrankiu:
Mes visada jaučiamės suskaidyti ir sujaukti, o ne stabilūs, gerai prisitaikę, vieningi. Mes VISADA patiriame gyvenimą kaip chaotiškų regos blyksnių seriją. Vėliau mes tai sušvelniname, kurdami prasmingas istorijas. Tai vadiname atmintimi. Mes suteikiame dalykams pradžią, vidurį ir pabaigą. Bet kai juos patiriame, jie yra dezorientuojantys ir keisti. Istorija suteikia mums galimybę gyventi patirties chaose.32
Laisvė romano Thrust pabaigoje įkalinama niūriame sulaikymo centre. Paskutinėje kūrinio pastraipoje ji taip ir lieka nepaklusni. Ji sako: „Negalite nužudyti mumyse slypinčios ateities“33.
Lidios Yuknavitch knygos kelia klausimus: ar rašytojas iš tiesų gali pasiekti ir per meną atkurti dalį savo protėvių kultūros paveldo, nemokėdamas kalbos ir nepažindamas kultūros? O gal imigrantų literatūros esmė yra ta, kad ji atkuria tą įsivaizduojamą vietą, iš kurios kilę rašytojo protėviai, kad unikalus kūrėjo supratimas prikelia ją kaip mito ir istorijos apraišką? Į šiuos klausimus Yuknavitch kūryboje lengvo ir paprasto atsakymo nerasime. Jie lieka atviri kaip retoriniai klausimai. O patirtis lieka kaip tyrinėjimas.
1 Lidia Yuknavitch, Vandens chronologija, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, Vilnius: Kitos knygos, 2025.
2 Alden Jones, „The Rumpus Interview with Lidia Yuknavitch“, 2015-07-13, in: https://therumpus.net/2015/07/13/the-rumpus-interview-with-lidia-yuknavitch-2/, (2025-04-11).
3 Ibid.
4 Lidia Yuknavitch, Reading the Waves, New York: Riverhead Books, 2025, p. 19.
5 Ibid., p. 34.
6 Cathy Caruth, Unclaimed Experience: Trauma, Narrative, and History, Johns Hopkins University Press, 1996, p. 7.
7 Lidia Yuknavitch, Reading the Waves, p. 19.
8 Ibid., p. 35.
9 Ibid., p. 20–21.
10 Ibid., p. 159.
11 Ibid.
12 Ibid., p. 159–160.
13 Ibid., p. 159.
14 Ross Chambers, Untimely Interventions: AIDS Writing, Testimonial,
and the Rhetoric of Haunting, University of Michigan Press, 2007 (12004), p. 191.
15 Ibid.
16 Lidia Yuknavitch, Reading the Waves, p. 160.
17 Gabriele Schwab, Haunting Legacies: Violent Histories and Transgenerational Trauma, Columbia University Press, 2010, p. I–II.
18 Lidia Yuknavitch, The Small Backs of Children, New York: Harper Collins, 2015, p. 4–5.
19 Laima Vincė, „Scar Tissue Surrounded by Astonishing Beauty: An Interview with Lidia Yuknavitch“, in: Vilnius Review: Contemporary Literature from Lithuania, 2023, p. 106.
20 Lidia Yuknavitch, The Small Backs of Children, p. 4.
21 Ibid., p. 5.
22 Ibid.
23 Aleksandra Panic, „Images as Invitations: Fostering Reader Engagement and Collaboration in Lidia Yuknavitch’s The Small Backs of Children“, in: Am Journal, 2024, nr. 35, p. 27–36.
24 Laima Vincė, op. cit., p. 103.
25 Ibid., p. 109.
26 Lidia Yuknavitch, The Small Backs of Children, p. 132.
27 Cathy Caruth, op. cit., p. 139.
28 Laima Vincė, op. cit., p. 104.
29 Alexandra Jacobs, „In Thrust, Talking Animals and Others Take Aim at Humanity’s Cruelty“, in: The New York Times, 2022-06-28, in: https://www.nytimes.com/2022/06/28/books/review-thrust-lidia-yuknavitch.html?searchResultPosition=2, (2022-04-11).
30 Ibid.
31 Kate Dwyer, „Lidia Yuknavitch Writes to Break With the ‘Tyranny’ of the Past“, in: The New York Times, 2022-06-23, in: https://www.nytimes.com/2022/06/23/books/lidia-yuknavitch-thrust.html?searchResultPosition=1, (2025-04-11).
32 Alden Jones, op. cit.
33 Lidia Yuknavitch, Thrust, New York: Riverhead Books (imprint of Penguin), 2022, p. 334.
