Kai kurios knygos pasirodo netinkamu laiku – ta prasme, kad neatitinka visuomenės nuotaikų ir lūkesčių. Pavyzdžiui, subtilus, mąslus Algimanto Bučio nedidelis romanas Tremtis išėjo 1987 m. pabaigoje, į jį labiau reaguota 1988 m., kai jau garsiai prabilta apie lietuvių trėmimus į Sibirą, ir dėl to kai kam užkliuvo net pats pavadinimas, nes romanas ne apie tai, jis apolitiškas, galima sakyti, hermetiškas, „tremtis“ čia yra savanoriškas personažo pasitraukimas mėnesiui į kalnus neįvardintame užsienyje.
O Albino Bernoto knygos Pigmalijono [sic] sindromas leidyba pavėlavo – visi čia sudėti tekstai parašyti iki 1988 m., o išleista ji 1989 m., jau kitokiu laikotarpiu, kai apie mūsų tautai opius dalykus buvo galima kalbėti daug atviriau, negu prabilta čia. O aš ją perskaičiau dar vėliau, tik dabar (!). Šio rašytojo poezija manęs nebuvo sudominusi, bet anuomet, metus trumpą žvilgsnį, patraukė šios knygos prozos stilius, ir nusprendžiau kada nors rimčiau paimti ją į rankas. Galų gale tai padariau praėjus trims su puse dešimtmečio, ir į kai ką tuose tekstuose pažvelgiau, žinoma, kitomis akimis, negu būčiau žvelgęs tada. Kaip laiške geram draugui Arvydui Galginui apie laiko tėkmę teigė pats autorius kaip tik tuo metu, kai rašė šiuos atsiminimus, „dabar mes kitokie, kitaip ir matom, belieka santykis tarp to, kuo esam, ir to, kuo buvom. Tai lyg lieptas, kuriuo dorai praeiti – irgi šis tas“ (in: Metai, 2024, nr. 4, https://www.zurnalasmetai.lt/?p=21935).
Albino Bernoto (1934−2012) knygos Pigmalijono sindromas tituliniame puslapyje nurodyta, kad tai yra „tekstai proza ir eilėmis“. Visa tai jis rašė jau gyvendamas Argirdiškėje – Labanoro girios glūdumoje (ten glaudėsi ir visą likusį gyvenimą), o prisiminimais grįžo į gimtąjį kaimą ir apylinkes Šakių rajone, Zanavykijoje (cituoja kraštietį, sakantį: „mes ne zanavykai, mes užnoviškiai“ – tie, kurie už Novos upės). Knygos pavadinimo kūrinys užima daugiau nei pusę knygos, jo žanras – gal autobiografinė apysaka ar net romanas, bet veikiau eseistinė autobiografija. Po tekstu pateikta jo parašymo data: 1986 m. lapkritis − 1987 m. balandis, ir istoriniu požiūriu įdomu, kad vietomis čia aiškiai atsispindi Atgimimo priešaušrio nuotaika ir idėjos.
Bet pirmiau apie literatūrines ypatybes. Knyga pradedama be įžangos:
Vakarais neapsakomai sukdavo kaulus, negalėdamas užmigti pravirkdavau balsu, ir tamsoje prie mano lovos atėjusi mama geliančius kojų sąnarius turėdavo įtrinti burokėlių rūgštimi. Ta rūgštis, mediniu samčiu pasemta iš virtuvės kampe kailiniais apklostytos statinaitės, prieš balanos šviesą vaiskiai raudona, su baltais mūs taškučiais paviršiuje, skaniai kvepianti ruginių miltų raugu, kaip ranka nuimdavo ne tik kojų, bet ir galvos, ausų ir ištinusio žando skausmą.
Tarsi ir tradicinė kaimiška proza su etnografiniais atributais, bet puikus, sklandus ritmiškas stilius (vėliau tas pulsuojantis ritmas nedaug kur išlaikytas, kai pasakojimas pereina į kitą registrą). Įspūdinga ir tai (ano meto lietuvių prozoje, regis, naujoviška), kad autobiografinis tekstas pradedamas in medias res – sodriu impulsyviu pasakojimu be jokių įžangų ir paaiškinimų. Visas tekstas plūsta vientisai, be tarpų ir skirstymo į skyrius, bet yra ne chronologinis, o asociatyvus – laikotarpiai čia kaitaliojami (nutolstama, sugrįžtama) kaip pianino klavišai skambinant kūrinį. Žodžio meistrystė matoma visur, tik retkarčiais nuskamba naivokas tonas, tarsi siekiant įtraukti skaitytoją į teisybės paieškas (kaip buvo būdinga vėlyvojo sovietmečio eseistikai arba publicistikai).
Ne kartą sužiba literatūrinė vaizduotė, pavyzdžiui, santykį su motina nusakant tilto metafora: „niekieno nesugriaunamu, nesulaužomu, mudviejų abiejų amžinu tiltu aš tada, kvaisdamas iš laimės, ir laksčiau, nė nenujausdamas po kojomis ateinančių tolimų laikų bedugnės, į kurią su motinos mirtimi pasviręs nugarmės antrasis tilto galas“.
Koks nors vaizdingas posakis, atsiradęs konkrečioje situacijoje, vėliau atkartojamas jau kitoje plotmėje, virsdamas platesnio pobūdžio metafora. Kitame knygos tekste mama vaikui papriekaištauja, kad jis bažnyčioje negieda su visais, o jis atsako savo balsu nepataikantis ir kitiems tik trukdantis. Tada mama pataria: „O tu kvapu, vaikeli, kvapu giedok, dievas vis tiek išgirs […], jei kitaip nemoki, kvapu giedok, bet iš širdies“.
Kitame puslapyje autorius sako, kad „iš kuždesių nulipdytas ir mano dievas – iš mamos pamokymų, iš giedojimo kvapu, iš kamanių, varnėnų, iš saulėlydžių, o daugiausia iš tokių dalykų, kurių nei parašysi, nei nubrauksi“.
Šių tekstų tėkmę ir formą lemia ne faktų dėstymo logika, o žodžio estetika, tad galima manyti, jog visų pirma tai yra literatūros kūriniai. Vis dėlto nuo šio užmojo nuslystama nusileidžiant į publicistinius argumentus bei apgailestavimą – dėl to, kad smurtautojai negauna pelnytos bausmės, kad nyksta vertybės ir garbinamas rublis, kad jaunimas sumaterialėjęs, – nors dažniausiai tai nėra tiesmukiškas moralizavimas, autorius ir į save pažvelgia su ironija.
O kai kurie publicistiniai aspektai vertingi ir įdomūs tuo, kad savaip atskleidžia Atgimimo priešaušrio atmosferą.
Žmonių godumo ir materialinių gėrybių troškulio kritika atitiko ir sovietų valdžios liniją, nes tai derėjo su kova prieš spekuliantus, kombinatorius, valstybės turto grobstytojus. Bet šioje knygoje atsiranda naujas tokios kritikos aspektas, anksčiau neleistas: autorius kritikuoja ir viešai trimituojamą valstybės materialinės pažangos, gamybos augimo siekį. Čia jis mato dvi blogybes: pernelyg sureikšminant ūkio našumą užgožiamos kitos vertybės; antra, niokojama gamta. „Tonos ir rubliai, […] vėl rubliai ir priesvoriai […] – per spaudą ir radiją, rytą vakarą, net nejaukiai apsidairai: kur aš gyvenu, nejaugi naują visuomenę kuriančioje šalyje, kur žmogus turėtų būti ne įrankis, ne priemonė ką nors pasiekti, o visų didžiausias, švenčiausias tikslas? Kas penkmetis spartėjanti žmogaus devalvacija…“ Skeptiškai tarė ir apie tuo metu puoselėtą (fizinio) darbo kultą: „rankos dirba, o dvasia tinginiauja“.
Tuo laikotarpiu tai buvo gana ryžtinga, anksčiau viešumoje neregėta kritika, faktiškai užkabinanti aukščiausios valdžios nuostatas. Svarbiausia, kad tai jau buvo leidžiama. Vis dėlto šis prasiplėtusios tolerancijos laukas dar tebebuvo reguliuojamas valdžios, o vadžių atleidimo impulsas ėjo iš Maskvos, ir tai suprantama: iš to centro, kuriame perestroika (persitvarkymas, vėliau lietuviškai pervadintas pertvarka) buvo sumanyta ir iš kurio jai buvo vadovaujama. Tuo metu Lietuvoje buvo godžiai skaitoma rusiška spauda: Ogoniok, Literaturnaja gazeta ir kai kurie kiti leidiniai žengė, kiek jiems leista, laisvesnio žodžio raiškos priešakyje; Lietuvos viešojoje erdvėje dar tik po truputį buvo sekama iš paskos.
Lietuvių rašytojai ir viešai kalbantys menininkai, intelektualai stengėsi išnaudoti naująsias galimybes, užimdami prasiplėtusios leistinumo erdvės plotelius. Tai vadinu Atgimimo priešaušriu, nors terminas retrospektyvus – anuomet dar nebuvo aišku, ar toje perestroikos ir glasnost (viešumo) erdvėje sušvis kokia nors nauja aušra. Prasidėjus Atgimimui, kaip masiniam reiškiniui, t. y. nuo 1988 m. birželio, palengva, bet gana sparčiai įvyko esminis poslinkis: aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis nebepaisė iš viršaus nužymėtos leistinumo ribos ir pati ją ėmė plėsti žiniasklaidoje bei viešuose renginiuose (ir jau pati tuos renginius organizavo).
Tačiau iki šio laikotarpio parašytuose Bernoto tekstuose to dar nėra: čia jau galima minėti pokario trėmimus (protarpiais tai leista ir anksčiau, dar Chruščiovo laikais, kai valdžiai reikėjo atsiriboti nuo stalinizmo „perlenkimų“), bet apie partizanus tarti gero žodžio nevalia, žodis „okupacija“ dar irgi už ribos. Galima tiesiogiai pakritikuoti kolūkio pirmininką ar net ką nors iš rajono valdžios, bet ne aukščiau. Apie partizanus, okupaciją ir daugelį kitų nutylėtų dalykų Bernotas prabils vėlesnėje autobiografinėje knygoje − Pro dūmus: Deimantais
nusėtas (1998).
O čia jis daug ko nepasako, tarsi „gieda kvapu“, balsu neištaria, bet kaip tik apgailestauja dėl pernelyg lėtos ir atsargios viešumo plėtros: „energingai supuolėme ardyti, laužyti, griauti aptvarus, į kuriuos […] buvo suleistos patogiai ganytis žmonių mintys, – tik ar iš tikrųjų taip jau energingai supuolėme? Turbūt kad ne, daugiau su pasidairymais, su lūkuriavimais, su senų skersvėjų užsilikusiu ūžesiu smilkiniuose“.
Čia ir toliau cituoju iš minėto kito tos pačios knygos teksto, trumpesnio, labiau publicistinio „Duonos redagavimo“. Štai vėl tas žmonių sumaterialėjimas, ilgo rublio vaikymasis: „Kai kalėdodamas kunigas klebonas [mažos mergytės] paklausė, kas yra dievas, ji, tėvams raustant, nė nemirktelėjusi išpyškino: dievas yra rublis! Rublį ši vos pramokusi kalbėti kūdikio burnelė perėmė iš tėvo motinos, kaip kad aš kadaise iš savo mamos lūpų perėmiau giedojimą kvapu“.
Čia dar ir toks simbolinis permainų ribotumo ženklas: žodis „dievas“ rašomas iš mažosios raidės, kaip buvo privaloma visą sovietmetį. Pigmalijono sindrome rašytojas, nebent išskyrus vaikystės „giedojimą kvapu“, nerodo polinkio į religiją, bet aktyvų ateizmą supliekia kad ir tokiu savotišku epizodu:
Sykį mačiau, kaip laidodama savo motiną dukra neužėjo paskui karstą į bažnyčią; juodais gedulingais drabužiais ji gerą valandą stūksojo susitraukusi už durų ir gailiai kūkčiojo, bet praeiviai ją badė pašaipiais žvilgsniais be jokio pasigailėjimo. Ji užsilindusi kniaubėsi į priebažnyčio šaltą koloną ir dar graudžiau verkė; matyt, pati panūdusi šitokiu būdu išsaugoti savo ateistinį orumą ar paprasčiausiai įbauginta kokių nors viršininkų, dabar ta jauna moteris atrodė neapsakomai apgailėtinai, į jos ašaras išties buvo koktu žiūrėti.
O štai dūris į sovietinės žiniasklaidos principus: „jeigu, sakysim, spauda karštai sukruto garsinti stichines nelaimes užsienyje, žmogus supratingai pastato ausis, – vadinasi ir pas mus [Sovietų Sąjungoje, – L. J.] jau kur nors praūžė baisus uraganas, apvertė miestą sudrebėjusi žemė ar ledai iškapojo javus“.
Iš tikrųjų sovietmečiu žmonės panašiai kalbėdavo, bet iki tol buvo neįsivaizduojama, kad taip galėtų būti parašyta cenzūros aprobuotoje knygoje. Pati teiginio priežastinė sąsaja nebūtinai (arba ne visada) teisinga, bet visi žinojo, kad sovietų šalyje vykstančias stichines nelaimes buvo linkstama nutylėti arba sumenkinti pabrėžiant solidarų piliečių pasiaukojimą likviduojant pasekmes. O apie užsienio nelaimes arba kriminalinius nusikaltimus būdavo informuojama, bet irgi ne per daugiausia, kad tokio pobūdžio žmonių smalsumas neužgožtų politinių ir idėjinių temų, kurias valdžia laikė svarbesnėmis.
Albino Bernoto Pigmalijono sindromo tekstai (čia dar neaptariau eilėraščių, bet jų ten nedaug ir jie nelabai pritampa) yra gero, žodingo literatūrinio stiliaus pavyzdžiai, o publicistinė plotmė atspindi trumpo, bet reikšmingo istorinio laikotarpio – prieš pat Atgimimą − laisvėjimo apraiškas.
