Čia buvo kalbama apie banditus, vaiduoklius, kabalistus.
Jean Potocki, Rankraštis, rastas Saragosoje
Užlipę į apdulkėjusią seno namo palėpę, galime rasti visokių įdomybių, o kūrybiškiau paieškoję, tarp senų medinių rakandų aptiktumėme Aladino lempą, burtų lazdelę, septynmylius batus… Taip pat ir vieną kitą seną primirštą ar neregėtą keistų nuotykių knygą, kaip antai romanus Rankraštis, rastas Saragosoje ir Malpertuis. Tai dabar šias dvi ir atsiversime, pažvelgsime į jų keistus pasaulius ir jų vietą mums pažįstamame pasaulyje.
Jano Potockio Rankraštis, rastas Saragosoje
Grafas Janas Potockis (1761–1815) buvo eruditas keliautojas, karys, rašytojas, nuotykių ieškotojas, ATR Seimo narys, išsilavinimą įgijęs Šveicarijoje ir Prancūzijoje, įvairiais laikotarpiais gyvenęs Vienoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Peterburge ir kitur.
Jo garsiausias kūrinys yra didelis, ilgą laiką po truputį lipdytas romanas Rankraštis, rastas Saragosoje. Tai yra rėminės sandaros romanas – vieno pasakojimo rėmuose pateiktas kitas pasakojimas, bet šiuo atveju dauginasi rėmai rėmuose: į pasakojimą įterpiamas kitas, trumpesnis, pasakojimas, o jame dar kitos istorijos, negana to, kai kurie motyvai persikelia iš vieno lygmens į kitą. Tokia sudėtinga struktūra gali sukelti reliatyvumo įspūdį, būdingą postmodernistinei literatūrai. Antra vertus, žvelgiant vien į siužetus, skaitytoją stulbina nepaprastai sodri naratyvinė fiesta – neišsenkančios vaizduotės intriguojančių istorijų gausa.
Čia paminėsime tik vieną, pradžioje užmegztą motyvą: narsus jaunas karys Alfonsas Van Vordenas keliaudamas iš Andalūzijos į Madridą, nors ir perspėtas apie piktųjų galių veikiamus apleistus užeigos namus Siera Morena kalnuose, ryžtasi juose apsistoti, o po vidurnakčio ten pasirodo dvi svetingos gražuolės seserys, jį vaišina ir jam meilinasi – neva esančios jo pusseserės, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių ne krikščionės, o musulmonės. Pasidavęs jų įtaigai, jis kitą rytą pabunda dykroje tarp dviejų (anksčiau jam jau matytų) nusikaltėlių pakaruoklių, ir randasi įtarimas, kad tiedvi iš tikrųjų buvo piktieji demonai, įsikūniję gražuolėmis. Nelaimėlio nubloškimas tarp pakaruoklių vėliau atsikartoja kitiems personažams kitomis aplinkybėmis.
Po šio ir kitų pribloškiančių nuotykių Van Vordenas sako: „Viskas, ką per kelias praeitas dienas patyriau, taip man sujaukė protą, kad nebežinojau, ką darau, ir jeigu kas nors būtų užsimanęs mane įtikinti, jog apskritai negyvenu šiame pasaulyje, jam būtų pavykę“1.
Potockio gausių kelionių po įvairių kultūrų ir tikybų kraštus patirtis leido jam įtaigiai pavaizduoti skirtingas bendruomenes, be to, čia keliaujama ir laiku, nusikeliant į praeitį net iki Antonijaus ir Kleopatros laikų Egipto. Dalyje pasakojimų reiškiasi antgamtinės jėgos, paprastai su religiniais motyvais, bet kai kurios istorijos yra be šio matmens – viename epizodiškai pratęsiamame pasakojime figūruoja vienas kitas personažas, susijęs su tuometine Ispanijos kolonija Meksika, ir ši meilės, klastos, painių giminystės ryšių, turtuolių ir vargšų, sukeistų tapatybių ir liepsningų aistrų mozaika netyčia gali priminti jau šiuolaikines meksikiečių televizijos muilo operas. Tačiau romano visumoje tai yra tik dar viena išmaniai suklostyta sudėtinga istorija tarp daugelio kitų.
Esama ir filosofinių motyvų, bet reikšminga, kad pasakojimai skleidžiasi polifonine plėtote, nesiekiant skaitytojui įteigti idėjų, ir šiuo atžvilgiu autorius pranoko vyraujančius savo meto diskursus. „Geometro“ Velaskeso istorija kupina intriguojančių siužeto vingių, bet kartu įdomu, kaip parodoma jį užvaldžiusi idėja, kad žmonių elgseną ir santykius galima paaiškinti matematiniais modeliais. Rankraštis, rastas Saragosoje yra daugialypis ir daugiaprasmis romanas, vienas išradingiausių anų laikų romanų. Pasak Salmano Rushdie, šis kūrinys atrodo „kaip nuostabiausias modernus romanas“.
Įdomu, kad nors esama grėsmingų epizodų, primenančių siaubo literatūrą, kai kur žybteli ironija. Į kabalisto pasakojimą apie tuoj apsilankysiantį Amžinąjį žydą Van Vordenas reaguoja taip: „Ši tema man buvo taip įkyrėjusi, kad aš nebelabai ir klausiausi, kai pokalbis pasisuko šia linkme“2. Nepatiklumo randasi ir personažų tarpusavio santykiuose: „Man atrodė, kad Rebeka mus visus traukia per dantį. Jos charakteryje aš aptikau pašaipos ir skepticizmo pradą“3.
Potockis jį rašė prancūziškai ir XIX a. pradžioje priešokiais publikavo dalimis (su prancūziška savo vardo forma – Jean). Pirmiausia buvo išleistas pirmasis dekameronas – pirmojo dešimtadienio aprašymas, o iš viso ši dienų seka išsiplėtė iki 66. Pilnas prancūziškas tekstas neišliko, bet jis visas dar 1847 m. buvo išverstas į lenkų kalbą, ir tik 1989 m. visa knyga pasirodė prancūziškai, trūkstamus fragmentus išvertus „atgal“ iš lenkų į prancūzų kalbą.
Penktojo dekamerono rankraštis pabuvojo ir Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jis minimas 1828 m. Seweryno Gałęzowskio (gydytojo, vėliau dalyvavusio 1831 m. sukilime) dovanojimo įraše ir apibūdintas bibliotekininkų. Biblioteka jo neteko – manoma, kad šiuo metu Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje esantis rankraštis yra tapatus Vilniuje buvusiam4.
2008 m. pasirodęs Jono Čeponio vertimas atliktas iš 1958 m. Roger Caillois parengto teksto, kuris yra gerokai trumpesnis negu pilna versija (nors ir tai apie pusketvirto šimto puslapių).
Garsus lenkų režisierius Wojciechas Hasas ekranizavo romaną 1964 m., jis anais laikais buvo parodytas ir pas mus. Karininką Alfonsą van Vordeną vaidino lenkų kino žvaigždė Zbigniewas Cybulskis (1927–1967). Nors filmas net trijų valandų trukmės, lyginant su lėta knygos teksto eiga, gali kilti skubotos siužeto plėtotės įspūdis, bet su nepaprastai sodria scenografija, simbolių gausa, meistriškai perteikta vaizdinija tai yra šventė žiūrovo akims. Balandžio pabaigoje jį dar kartą parodė LRT Plius, ta proga 7 meno dienos rašė: „Hasas suliejo kostiuminio, poetinio, nuotykių ir fantastinio, kelio ir siaubo filmo elementus, bet išsaugojo literatūrinio pagrindo struktūrą. Lenkijoje filmas buvo sutiktas gana šaltai, užtat Ispanijoje, Prancūzijoje ir JAV įgijo kultinio statusą. Toks, matyt, jis buvo ir SSRS žiūrovams, nes mūsų provincijos miestelio berniukai žaidė filmo įkvėptus žaidimus, o pamėgto personažo vardą „Pašėko“ galėjai išgirsti net per pamoką“5.
Jeano Ray Malpertuis
Belgų rašytojas Raymundus Joannes de Kremer (1887–1964) savo kūrybą skelbė įvairiais literatūriniais pseudonimais, rašė savo gimtąja flamandų kalba ir prancūziškai. Jo gyvenimas (bent kaip jo paties aprašytas) buvo kupinas nuotykių ir avantiūrų įvairiose pasaulio vietose, bet atrodo, kad daug ką jis prasimanė ir sufantazavo, o gebėjimas fantazuoti pravertė kūrybai. Iš dalies jį galima vadinti rašeiva – siekdamas pragyventi iš rašymo, uoliai pyškino trumpus kūrinius periodikai, apsakymėlius paaugliams, komiksų scenarijus ir pan. 1933–1940 m. parašė šimtą detektyvinių apsakymų, bet, matyt, talento turėjo – režisierius Alainas Resnais šiais pasakojimais žavėjosi ir net ketino pagal juos sukurti filmą, po karo buvo susitikęs su autoriumi, bet sumanymas liko neįgyvendintas.
Karo metu okupuotoje Belgijoje jo produktyvumas dėl skurdesnių publikavimo galimybių sulėtėjo, bet tada jis prancūziškai parašė keletą sėkmingų romanų, pasirašydamas pseudonimu Jean Ray, vienas iš jų 1964 m. buvo ekranizuotas su André Bourviliu pagrindiniame vaidmenyje. Iki šiol labiausiai vertinamas jo romanas Malpertuis (1943), priskiriamas gotikinės fantastikos žanrui ir įdomiai savitas.
Kaip ir Rankraštyje, rastame Saragosoje, čia veikia tamsios antgamtiškos jėgos, tikrovė pinasi su sapnais ir haliucinacijomis; kuriama grėsmės atmosfera: palėpėje „buvo šalta, o virš stogo čerpių švilpaujantis vėjas šią tuštumą užpildė atodūsiais ir gūdžiais kniauksmais“6. Romano rėminė kompozicija gana sudėtinga, su keliais pasakotojais, bet pagrindą sudaro jaunuolio Jeano Jacque’o pasakojimas apie gausios giminės gyvenimą užkeiktame name pavadinimu „Malpertuis“ neįvardintame mieste XIX a. pabaigoje. Pavadinimas sietinas su Viduramžių pasakojimų personažo Lapino Renaro slėpininga buveine. Be to, mal – pranc. blogis, o huis – olandiškai namas. Šiame labirintiniame rūme su tamsiais koridoriais, užkaboriais ir palėpe, kurioje pasirodo mįslingos būtybės, spalvingas personažų margumynas rezga meilės, pykčio ir godulio intrigas, lydimas keistų, groteskiškų nutikimų. Grėsminga lemtis ryškiau skleidžiasi po to, kai turtuolis giminės patriarchas Cassave’as mirties patale paskelbia testamentą, pagal kurį visi ištekliai skiriami namo gyventojų reikmėms su sąlyga, kad jie nepertraukiamai gyvens šiame name.
Jaunas pasakotojas, įtraukiamas į vis keistesnes erotines intrigas ir psichikos kazusus, regi, kaip mįslinga antgamtinė jėga pražudo tai vieną, tai kitą namo gyventoją. Kartą jis išgirsta, kaip name esančios dažų krautuvėlės pardavėjas užtraukia savo mėgstamą dainą „Giesmių giesmės“ motyvais, bet jo balsas ima graudulingai virpėti, paskui darosi nepakeliamai griausmingas, nežmogiškas. Krautuvėlėje Jeanas Jacque’as išvysta dainininką nepaprastai ištįsusį, iškilusį virš prekystalio taip aukštai, kad tamsioje palubėje jo galvos net nesimato. Jis ima šaukti, kad tas kybo ore, į parduotuvę sugarma visa kompanija, ir tada kažkuris paskelbia: „Jis nepakibęs, jo galva prikalta prie sienos“7.
Po kurio laiko šis ir dar du pražuvėliai tarsi prisikėlė iš numirėlių – tyliai sėdėjo kambaryje vienoje gretoje. Paskui pagyvėjo, „ėmė sukiotis, svyruoti, stumdytis vienas į kitą kaip guminiai kamuoliai, ūmai pakilo aukštyn ir liko prisiploję prie lubų. / – Tuščiaviduriai! [sušuko vienas stebėtojas] Į juos galima pūsti kaip į jūros kriaukles“8.
O tai buvo kvanktelėjusio taksidermisto (iškamšų darytojo) Philarète’o darbas.
Kitą kartą pasakotojas susimąsto: „Kartais man atrodo, kad Malpertuis gyventojai, matyt, elgiasi gerai suvokdami, kas dedasi, ir kad jiems nėra paslapčių, bet kitomis dienomis jie būna nelaimingi vargšai, drebantys iš baimės laukdami nežinomos lemties. Būna, kad man regisi, jog tereikia gerai pasistengti, ir aš viską suprasiu, bet sukaupti tam ryžto man neleidžia slegiantis fatalizmas“9.
Dramatiški finaliniai poslinkiai perkelti į Baltųjų Tėvų vienuolyną ir kitas vietoves. Romane gausu krikščioniškos simbolikos ir personažų sąsajų su senovės graikų dievais bei pusdieviais.
Malpertuis labiau išgarsėjo po to, kai prancūzų rašytojo Raymond’o Queneau autoritetas ir kitų gerbėjų pastangos 1956 m. paskatino romaną iš naujo išleisti Prancūzijoje.
1972 m. pasirodžiusi belgų režisieriaus Harry Kümelio ekranizacija dalyvavo Kanų festivalio konkursinėje programoje, aktorių sudėtis buvo tarptautinė – prancūzai, belgai, vokiečiai ir kiti, mirštantį patriarchą (filme jis yra Cassavius) vaidino Orsonas Wellesas, o pagrindinis – jauno, drovaus šviesiaplaukio, mėlynakio gražuolio (iš Jeano Jacque’o pervadinto Janu) – vaidmuo teko Mathieu Carrière’ui (g. 1950).
Ekranizacijos siužete kai kur nutolta nuo romano – įvykiai užkeiktajame name daugmaž atitinka romano versiją, bet užuomazga ir pabaiga kitokios. Vietoj Baltųjų Tėvų vienuolyno čia matome modernią ligoninę, keliančią mintį apie tikrovės ir haliucinacijos santykį, o paskutinis akordas netikėtas.
1 Jean Potocki, Rankraštis, rastas Saragosoje, iš prancūzų kalbos vertė Jonas Čeponis, Vilnius: Jotema, 2008, p. 160.
2 Jan Potocki, The Manuscript Found in Saragossa, translated by Ian Maclean, London: Penguin Books, 1996, p. 190.
3 Ibid., p. 316.
4 Arvydas Pacevičius, Pamirštoji mecenatystė: Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga, 1792–1832, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011, p. 199–200.
5 Jonas Ūbis, „Kino žaidimai su tiesa ir su savimi“, in: 7 meno dienos, 2026-04-24, nr. 16, in: https://www.7md.lt/kinas/2026-04-24/Kino-zaidimai-su-tiesa-ir-su-savimi.
6 Jean Ray, Malpertuis, translated by Iain White, Cambridge, Massachusets: Wakefield Press, 2021, p. 64.
7 Ibid., p. 73.
8 Ibid., p. 118.
9 Ibid., p. 73.
