Iš Vilniaus į Ventspilį automobiliu yra apie 450 km, panašiai kaip į Varšuvą. Latvijos plotas beveik toks pat kaip Lietuvos, bet gyventojų ten vienu milijonu mažiau. Negana to, 46 proc. Latvijos gyventojų susitelkę Rygoje ir jos apylinkėse. Visur kitur daug tuštumų, bepigu jiems ir miškų turėti apie 50 proc. visos teritorijos.
Į Ventspilį paprastai važiuodavau autobusu – iš pradžių iš Vilniaus į Rygą, o paskui iš ten į Ventspilį. Iš Rygos į Ventspilį per parą yra 15–17 autobusų reisų – autobusai komfortiški, o bilietai Latvijoje trečdaliu pigesni negu Lietuvoje (todėl, kad tarpmiestinius reisus subsidijuoja valstybė – kas keletą metų rengiami konkursai, ir laimėtojai gauna valstybės paramą). Riedant Via Baltica iš Lietuvos į Rygą per Bauskę, šis Latvijos ruožas apgyvendintas dar palyginti tankiai, o jau kelionėje iš Rygos į Ventspilį keleivis pro langą mato tas neapgyventas tuštumas – miškus, laukus, kaimus. Nedideli miestai Tukumas ir Talsai lieka šone, tiesiai pervažiuojama per Ugalės miestelį – šiltesniuoju metų laiku abipus kelio žaliuoja medžių eilės, bet glūdumos gūduma tikriau reiškiasi rudens dulksnos merkiamame reginyje su nudrengtais sovietmečio daugiabučiais ir keliais senais vokiško stiliaus mūrais su dideliais šlaitiniais stogais.
Ventspilyje gyventojų pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo – nuo 50 000 sovietmečio pabaigoje iki 35 000 dabar. Okupacijos laikotarpiu miestas buvo gerokai militarizuotas, tad mažėjimą šiek tiek lėmė rusų kariškių pasitraukimas. Etninė sudėtis istoriškai keitėsi įdomiai: 1863 m. latviai sudarė tik 19 proc. gyventojų, paskui jų dalis tolydžio augo – iki 83 proc. 1935 m., bet po karo smuko iki 40 proc., o dabar pasiekė 60 proc.
Ir Lietuvoje, ir Latvijoje pastaraisiais dešimtmečiais daugumoje miestų gyventojų smarkiai sumažėjo, bet vizualiai to sumažėjimo nesijaučia, nes visa infrastruktūra su pastatais išliko, miesto teritorija nesusitraukė. Atsirado ir naujų pastatų – įvažiavus į Ventspilį nuo Rygos pusės pasitinka prieš keletą metų iškilęs didžiulis pailgas, savitos architektūros įgaubtas oranžinis statinys, suprojektuotas Audriaus Ambraso, – Mokslo centras „Vizium“: su daugybe interaktyvių ir edukacinių eksponatų; savo koncepcija panašus į Kauno „Mokslo salą“.
Bet gal mus labiau domina senovė. Ventspilis, galima sakyti, turi du senamiesčius – antrasis yra Uostgalas (Ostgals), XIX a. netoli jūros įsikūręs nedidelių namų (daugiausia medinių) ir akmenimis grįstų gatvelių rajonas. Jis yra tolokai nuo centrinio senamiesčio, kurio esminis taškas yra Rotušės aikštė (iki jūros nuo čia – 3 km): vienoje jos pusėje nedidelė klasikinio stiliaus liuteronų bažnyčia (1835), kitoje – buvusi rotušė. Štai šiame pastate įsikūrusi kūrybinė rezidencija – Tarptautiniai rašytojų ir vertėjų namai (Starptautiskā Rakstnieku un tulkotāju māja – SRTM), čia nuo 2007 m. (tada ir pradėjau mokytis latvių kalbos) buvau apsistojęs 8 kartus (dažniausiai keturioms savaitėms), tad paminėtinos rūpestingos šių namų šeimininkės Andra Konste ir Ieva Balode.
Ventos upės vanduo, kaip žinome, netrumpą kelią nuplaukia Lietuvoje, paskui Latvijoje teka per Kuldygą ir į Baltiją įsilieja Ventspilyje, pagal ją pavadintame. Paskutinės gana plačiõs atkarpos krantai sumūryti, ir čia vaizdas dvilypis, nes pietinė (pagrindinė) miesto dalis atrodo gana kurortiškai, bet nuo dailiai sutvarkytos promenados matosi šiauriniame krante stovintys vagonai, grėslūs pastatai, triūso pabaisos – milžiniški kranai ant išsikėtojusių kojų, o anglių kalnas toks didelis, kad atrodo, jog kranas – sizifas: niekada jos neįveiks. Nuo kurortiškos krantinės tai netoli, bet atrodo ne visai realu.
Tame krante – Pārventa (Užventis), su blokiniais daugiabučiais, į kuriuos sovietmečiu plečiant uostą atkeldinta nemažai rusų. Ten geležinkelis ir visa uosto struktūra, ir naftos terminalas. Šiapus, žinoma, taip pat esama sovietmečio daugiabučių plotų, bet taip pat nemažai tarpukario gatvių, čia ir gausūs gėlynai gatvėse, ir parkai, – miesto teritorija plati ir įvairi.
Pastarųjų dešimtmečių Ventspilis neatsiejamas nuo politiko populisto, ilgamečio miesto mero Aivaro Lembergo, sovietmečiu buvusio komunistų partijos veikėjo. Apie jį kai kurie rinkėjai kalbėdavo panašiai kaip apie kai kuriuos savo krėsle užsisėdėjusius Lietuvos miestų merus: „Nors ir vagis, bet ir miestui daug gero padaro“. Teismo procesas įvairiais etapais truko 12 metų, galų gale 2021 m. vasarį, dar būdamas Ventspilio miesto valdžioje, Lembergas atsidūrė kalėjime dėl kyšių ėmimo, pinigų plovimo ir kitų nusižengimų. Kalėjime ilgai neužsisėdėjo, o 2025 m. gegužės 4 d. Latvijos nepriklausomybės atkūrimo dienos iškilmėse jau rėžė proginę kalbą.
Šias iškilmes su koncertu žiūrėjau puikioje koncertų salėje „Latvija“ – naujų modernių koncertų salių Latvijoje yra keturios (ten jos vadinamos „akustinėmis“): prestižiškiausia Liepojoje (Lielais Dzintars – „Didysis gintaras“), taip pat dar Rėzeknėje ir Cėsyse. Rygoje tas pats kaip Vilniuje – daug metų ruošiamasi, ginčijamasi, atidėliojama, svarstoma, galiausiai jau surasta vieta ir tikimasi būsiant.
Prie Ventspilio salės fasado esančiame nemažame skvere prieš kelerius metus įtaisytas sudėtingas šakotas fontanas, kurio struktūra atspindi XVII a. Ventspilyje pastatyto didelio burlaivio formą. Štai čia tas istorinis paveldas, kuriuo Kuršas (ir net visa Latvija) didžiuojasi, bet kyla ir ginčų. Kuršo kunigaikštystė suklestėjo valdant kunigaikščiui (hercogui, kaip jis Latvijoje vadinamas) Jakobui Kettleriui (valdė 1642–1682), ir nors formaliai ši valda tada buvo ATR vasalė, bet praktiškai gana savarankiška, ir su savo laivynu sugebėjo užvaldyti dvi mažas tolimų kraštų kolonijas: Gambiją Vakarų Afrikoje ir Tobago salą prie Pietų Amerikos krantų.
Nors Latvijoje pasigirsta balsų, kad ši valdžia buvo ne latvių, o užkariautojų vokiečių, šioji praeities didybė jau įėjo į šiandieninio Kuršo kultūrą: ir Kuldygoje (anuomet tai buvo kunigaikštystės sostinė, kaip neformaliai ir dabar Kuršo regiono), ir Ventspilyje (anuomet pagrindiniame uoste), ir kitur pavadinimais „Tobago“ ir „Hercogs Jēkabs“ puošiasi kavinės, prekybos centrai, turistiniai laiveliai.
Reikėtų paminėti didžiausią Ventspilio istorinę įžymybę – Viduramžių pilį (arba rūmus – Latvijoje kartais neaišku, nes žodis pils reiškia ir „pilį“, ir „rūmus“), 2001 m. po restauracijos ten atidarytas didelis istorijos muziejus.
Bet mane traukia parkai, kuriuose nieko didžiajai istorijai vertingo nėra, nors šio to istorinio esama visai miesto pakraštyje: siauruko linijos traukinukas (mazbānītis) per mišką veža turistus link jūros šalia Pajūrio muziejaus po atviru dangumi.
Kad nereikėtų rietis dėl valstybei reikšmingų istorinių skulptūrų (kaip Lietuvoje), Renkio sode (Reņķa dārzs) įvairiomis medžiagomis primeistrauta žaismingų vabalų ir didesnių gyvūnų pavidalų ir kitokių kuriozų, teikiančių džiaugsmo vaikams ir nepykdančių suaugusiųjų. Pats parkas yra rytinėje dalyje, toli nuo jūros; dar toliau – Tilto sodas, bet šis kuklus parkas vertas nebent atsipūsti ten atsidūrus kitais reikalais: yra prie pagrindinio tilto – kelio į miestą iš Parventos, Rygos ir kitur, tad eismas čia dunda nuolat, o šalia ir didžiausias miesto prekybos centras („Tobago“!) su didžiausia maisto parduotuve („Rimi“).
Nedidelis Malūnų skveras (Dzirnavu laukums) žaliuoja pačiame centre; arčiau jūros įsikūręs „Vaikų miestelis“ su visokiais įrenginiais vaikams dūkti ir su estrada, bet kai mažieji per daug nedūksta, galima ir ant suoliuko pasėdėti (su knyga, geriausia drauge), nors geriau tai daryti netoliese esančiame Pajūrio parke (Jūrmalas parks). Prie šio parko, jeigu ką domina (manęs ne), glaudžiasi Paplūdimio akvaparkas (Pludmales akvaparks), įkurtas dar 2002 m. (vienas iš pirmųjų vandens parkų Baltijos šalyse).
Prisimenant Renkio sodo žaismingas skulptūras, negalima nepaminėti jau kadaise visame mieste per vieną akciją pridygusių ir iki šiol stovinčių įvairiausiai išdabintų karvių skulptūrų, kai kam keliančių linksmą susižavėjimą, kai ką erzinančių.
Stebina XXI a. bibliotekos – centrinė miesto biblioteka stovi kitapus siauro skersgatvio nuo SRTM, 2005 m. kapitaliai rekonstruota, atrodo visai moderniškai. 2010 m. mus, SRTM rezidentus, nuvežė parodyti naująją Parventos biblioteką, įvertintą keliomis architektūros premijomis, – apvalainų formų pastatas su šviesiomis vidaus erdvėmis išties įspūdingas. O jau pernai priešingoje nuo Parventos, pietinėje, pusėje, priemiestyje Gāliņciems užtikau visai naują, modernišką biblioteką, žinoma, nūdienos dvasia veikiančią ir kaip daugiafunkcis paslaugų centras. Bibliotekininkė papasakojo, kad organizuoja renginius moksleiviams (ir net darželinukams) ir literatūros skaitymus.
Viešėdamas Ventspilyje paprastai ištaikau vieną kartą apsilankyti kine, nors ir daug ko nesitikėdamas, tarkim, žiūrėti holivudinio trilerio. Kino teatras „Rio“ dvelkia senove – kresnas gremėzdiškas bufetas, už kurio dabar, kitaip nei kadaise, siūloma kola ir spragėsiai, didokas vestibiulis su aptriušusiu kilimu, murzinai geltonos sienos. Štai, tarkime, taip: susirenka apie dvidešimt žmonių, beveik vien jaunimas. Kai jaunas filmo herojus ryžtasi pabučiuoti dailią savo jausmų dirgintoją, salėje pora mergiočių šaukia ir ploja (laimė, per visą filmą jiedu atsiduoda bučiniams tik kokius tris kartus). Trileris pasirodo esąs dar prastesnis, nei laukiau.
Kavinės ir kavinukės, žinoma, keičiasi – užsidaro, atsidaro naujos, o kai kurios gyvuoja visada. Ir visada aplankytinas nuošalioje gatvelėje stovintis dailus medinis namas, kuriame įsikūręs Skroderkrogs – „Siuvėjų smuklė“. Įdomu, kad praeities keliaujantys siuvėjai Latvijoje įamžinti Rūdolfo Blaumanio liaudiškoje pjesėje Siuvėjų dienos Silmačiuose (1902) – kaip teigiama VLE, net Lietuvoje ši pjesė pastatyta 1936, 1956, 1957, 1993 m., o Latvijoje nesuskaičiuojamą daugybę kartų ir tebėra nuolat statoma iki šiol (šis tas panašaus būtų mūsų Žaldokynė, bet neprilygsta).
Skroderkrogo interjere esama dekoratyvinės senoviškos siuvėjų atributikos, bet svarbiau, kad čia gana gardaus ir subtilaus lygio kulinarija už pakenčiamas kainas. Tik, žinoma, patiekalų reikia dairytis ne didelio formato meniu albume, o viename spalvotame lape su tos dienos (pigesniais) pasiūlymais (tik latvių kalba) pačioje kavinėje arba iš anksto feisbuko paskyroje – patiekalų čia būna apie penkiolika (įskaitant desertus).
Ieškantiems dvasingumo ženklų – Ventspilyje yra penkios krikščionių bažnyčios: liuteronų, stačiatikių, katalikų, baptistų ir sekmininkų. 2022 m. sausį visų jų nuotraukas įdėjau feisbuke. Tą sausį SRTM viešėti buvo jauku, bet ir nykoka – tebegaliojo kovido karantinas, susidarė įspūdis, kad ir kiti svečiai privengia bendrauti, mažos kavinukės buvo užsidariusios, orai permainingi, daugiausia besniegiai, o vieną dieną beveik tik pro langą regėjau keistą reiškinį – švietė saulė, ir siautėjo toks vėjas, kad lūžo medžiai.
Vasario vidury automobiliu manęs parsivežti atvyko žmona, o kadangi vadovavosi gūglo maršruto trumpiausiu keliu, kirtusi Latvijos sieną pataikė į įmirkusį žvyrkelį, ir automobilis atriedėjo purvinas iki ausų. Nusiplovę dar aplankėme į šiaurę nuo miesto stūksantį vaizdingą Staldzenės pajūrio skardį (stāvkrasts – panašus į mūsų Olando Kepurę), t. p. apkeliavome Būšniekų ežerą – tokių lagūninių ežerų vakarinėse Latvijos pakrantėse yra keletas, jie negilūs, linkę užpelkėti. Grįždami į Lietuvą dar aplankėme įspūdingą Eduolės pilį, o po savaitės Rusija pradėjo didelį karą prieš Ukrainą, ir mūsų pasaulis pasikeitė, be kita ko, tada ir baigėsi pandemija bei karantinas, ne faktiškai, bet praktiškai…
Kiti planai dar netrukus atvedė į Liepoją: kovo 12 d. minėtoje koncertų salėje „Didysis gintaras“ Gintaras ir dirigavo – Rinkevičius Liepojos simfoniniam orkestrui, dainavo ukrainiečių operos žvaigždė Liudmila Monastyrska, bet pirmasis, neskelbtas kūrinys buvo instrumentinis, ir žiūrovai atsistojo, nes daugelis jau žinojo, kad tai Ukrainos himnas.
Į Ventspilį kelias dar kartą atvedė pernai šaltą gegužę. Kaip minėjau, vieta atoki: artimiausi miestai – Kuldyga už 60 km, iki Talsų 80 km. Lietuviai žino, kad vakarinėje Latvijos pakrantėje yra du didesni miestai – Ventspilis ir Liepoja, bet kažin ar žino, kad juos skiria 110 km. O nuo Ventspilio pajūriu į šiaurės rytus iki pusiau kurortinio bažnytkaimio Kolkos rage – beveik 80 km. Šio kelio tik mažesnė dalis asfaltuota, nes mažai kas juo važiuoja.
SRTM talkinanti vertėja olandė turi sodybą Kolkos kryptimi už dvidešimties kilometrų nuo Ventspilio. Giedrą gegužės dieną keletą mūsų ji nusivežė parodyti to savo namo, esančio kaime, miškingoje vietovėje netoli jūros. Buvo įsigijusi tik kaip vasarnamį, bet prasidėjus kovido pandemijai persikėlė ten gyventi. Demografinis kontrastas su Olandija įspūdingas: tos šalies teritorija mažesnė negu Latvijos (ir Lietuvos), bet gyventojų 18 milijonų. Jos namas tame kaime jaukus, sutvarkytas, virtuvėje stovi šaldytuvas „Snaigė“, nepraleidžiu progos pasakyti, kad lietuviškas – ji to nežinojusi.
O gerokai anksčiau, 2010 m., darbuojuosi savo kambaryje antrame aukšte ir išgirstu iš apačios atskambantį griausmingą juoką. Ten svarbiausios patalpos yra virtuvė, valgomasis kambarys ir biblioteka. Paprastai nesigirdi, kas ten dedasi, bet šis juokas mane pasiekia. Pagalvoju, kad toks laisvas nevaržomas kvatojimas vargu ar galėtų būti posovietinio žmogaus – turbūt koks užsienietis. Susipažįstu – Pėteris Cedrinis (Pēteris Cedriņš, 1964–2022: su pastarąja data užbėgu į liūdną ateitį), gimęs Čikagoje, rašytojas, poetas (ne itin produktyvus) ir vertėjas (iš latvių kalbos į anglų).
Tais 2010-aisiais jis dar gyveno Daugpilyje su latve dailininke – keistoka buvo tame mieste gyventi žmogui, beveik nemokančiam rusų kalbos. Kurį laiką Daugpilio pedagoginiame universitete dėstė amerikiečių literatūrą ir vertimą. Žurnalas Metai 2012 m. Nr. 8–9 publikavo mano verstą ištrauką iš jo angliško romano – to fragmento pirmas sakinys buvo toks: „Duonos gatvė iš tikrųjų tėra dveji nykūs tramvajaus bėgiai, sudarantys kilpą, vedančią prie didžiulės tamsios geležinkelio stoties, pastatytos Stalino, mėgusio bauginti architektūra“.
Vėliau jo gyvenimas klostėsi ne visai sėkmingai, keletą metų, aplinkybėms lėmus, gyveno nuostabioje vietoje Kaltenės bažnytkaimyje sodyboje prie pat jūros – sekliame pajūrio vandenyje ant iškilusių akmenų susimąsčiusios stovėdavo gulbės. Būdamas Ventspilyje ten jį aplankydavau (autobusu iki Talsų, o iš ten į Kaltenę), jis dar porą kartų aplankė mane Ventspilyje, taip pat Vilniuje, kur kartą su „Mint Vinetu“ knygynu surengėme angliškos ir lietuviškos poezijos skaitymus – Pėterio, Kerry Shawno Keyso ir Mariaus Buroko.
Buvo eruditas, mokantis prancūzų bei vokiečių kalbas, ir įdomus pašnekovas. Ir vis nuskambėdavo jo griausmingas juokas, be kita ko, mėgo įžvelgti komiškus gyvenimo aspektus, ypač Latvijos politikoje. Ir turėjo nepraktišką savybę – buitis jam tarsi neegzistavo: kaip apsirengti, susitvarkyti būstą, ką valgyti, atrodė visai nesvarbu. 2022 m. rugpjūtį buvo rastas negyvas jau kitos sodybos kieme, kapas – Kaltenės kapinaitėse prie jūros.
