Kai kurie pasaulinio garso rašytojai yra griežtai kritikavę ne mažiau garsių savo pirmtakų arba amžininkų kūrybą. Tai plačiai nuskambėję atvejai: Levas Tolstojus nemėgo Williamo Shakespeare’o, Virginia Woolf – Jameso Joyce’o Uliso, Vladimiras Nabokovas vainojo Fiodoro Dostojevskio romanus. Pabandysime apžvelgti šiuos ir kitus atvejus, pagvildenti kritiškumo šaknis nepiršdami savo išvadų, kas čia teisus, o kas ne.
Virginia Woolf Joyce’o Ulisą skaitė su pertrūkiais, prisipažino daug neįsigilinusi, apie šią knygą pasisakė tik laiškuose ir dienoraštyje, tad čia tik trumpai paminėsime. Ji pripažino rašytojo talentą, ir jai patiko kai kurios Uliso vietos, bet iš esmės šį romaną įvertino neigiamai: „Knyga padrika. Atgrasi. Pretenzinga. Ji storžieviška (underbred) ne tik akivaizdžia prasme, bet ir literatūrine“. Kitur teigė, kad skaitydama jautėsi lyg stebėdama „pasišlykštėjusį studenčioką, krapštantį savo spuogus“.
Woolf galima laikyti literatūros aristokrate, tad suprantama, kad ją galėjo atstumti svarbi nužemintoji, fizinė ir fiziologinė Uliso plotmė, tai galėjo atrodyti neskoninga ar net vulgaru.
Sunkiau suvokti Woolf kritišką požiūrį į Henry Jamesą, pasižymėjusį panašiu psichologiniu subtilumu kaip ir ji pati. „Mes čia turime jo [Jameso] kūrinius, aš skaitau juos ir nieko nerandu, tik vos paspalvintą rožių vandenį, rafinuotą ir glotnų, bet vulgarų“. Dar minėjo jo „perkrautus sakinius“.
Susižavėjimą Williamo Shakespeare’o kūryba reiškė daugybė įvairių laikų rašytojų, bet buvo ir tokių, kurie peikė. Štai Bernardas Shaw: „Būna akimirkų, kai desperatiškai klausi savęs, kodėl mūsų scena apskritai tapo užkeikta šituo „nemirtingu“ kitų žmonių pasakojimų ir idėjų vagišiumi, su jo baisinga retorine pompastika, nepakenčiamomis banalybėmis, pretenzingu subtiliausių gyvenimo problemų redukavimu iki šablonų“, – rašė garsusis dramaturgas 1896 m. ir apibendrino: „Išskyrus vien Homerą, jokio kito įžymaus rašytojo, net sero Walterio Scotto, aš negaliu niekinti taip visiškai kaip niekinu Shakespeare’ą, kai lyginu savo ir jo nuostatas“.
O Levas Tolstojus Homerą vertino teigiamai ir būtent jo lyginamuoju pavyzdžiu rėmėsi kritikuodamas Shakespeare’ą. Tolstojus senatvėje aiškino ne kartą skaitęs Shakespeare’o dramas, ginčijęsis su jo gerbėjais ir visada nuo jo jautęs tik „pasidygėjimą, nuobodulį ir suglumimą“. Galiausiai nusprendė išdėstyti savo požiūrį raštu – taip gimė gana didelė kritinė apybraiža „Apie Shakespeare’ą ir apie dramą“ (1906).
Pasak Tolstojaus, šių dramų veikėjai pateikti neįtikinamose situacijose, jie visi kalba vienodu paties autoriaus balsu, dažnai pasielgia ne pagal savo charakterį, o pagal siužeto reikalavimus, o karaliaus juokdario pokštai būna neskoningi ir nejuokingi. Daugiausia dėmesio Tolstojus skiria Karaliui Lyrui, pavyzdžiui, esminei pradžios scenai, kurioje dvi karaliaus dukterys nenuoširdžiai išliaupsina savo tėvą pareikšdamos jam didžiulę meilę, o trečioji, jo mylima jauniausioji duktė Kordelija, „visai netinkamai, tarsi tyčia, kad supykdytų tėvą“ pasako mylinti jį, bet jeigu ištekėsianti, tai ne mažiau mylėsianti ir savo vyrą. Tai išgirdęs Lyras įtūžęs pratrūksta „baisiausiais ir keisčiausiais prakeikimais“.
Pasak Tolstojaus, „skaitytojas arba žiūrovas negali patikėti, kad karalius, nors ir koks būtų senas bei kvailas, galėtų patikėti piktomis dukterimis, su kuriomis pragyveno visą jų gyvenimą, ir nepatikėtų mylima dukterimi, o ją prakeiktų ir išvytų“. Kritikos autorius smulkiai nagrinėja visą pjesę, visur rasdamas nelogiškumų, beprasmybių ir nesuvokiamų veikėjų sandūrų. Pavyzdžiui, trečio veiksmo ketvirtoje scenoje per audrą pašiūrėje „Lyras ir juokdarys ima sakyti beprasmiškas kalbas, kurios su pertrūkiais užima šešis puslapius“. Įžymusis rašytojas daro išvadą, kad išankstinės nuostatos apie Shakespeare’o didybę nepaveiktas žmogus turėtų „įsitikinti, kad tai ne tik nėra tobulybės viršūnė, bet labai blogas, negrabiai sudėstytas kūrinys, kuris, jei ir galėjo būti kam nors įdomus, žinomai publikai, savo laiku, tai mums negali sukelti nieko kito, tik pasibjaurėjimą ir nuobodulį“.
Kai kas priekaištavo, kad prozininkas Tolstojus kito laikotarpio dramaturgą Shakespeare’ą vertina pagal realistinės prozos kriterijus. Pats kritikas su tuo nebūtų sutikęs – jis pasitelkė būtent dramaturgijos kriterijus (o juk ir pats buvo parašęs dramų, nors jos nėra taip gerai vertinamos kaip proza, ir pats galiausiai jomis liko nepatenkintas): „Bet kokiõs dramos sąlygos, pagal dėsnius, nustatytus tų pačių kritikų, kurie liaupsina Shakespeare’ą, yra tokios, kad veikėjai dėl savo charakteriams būdingų poelgių ir natūralios įvykių eigos atsidurtų tokiose padėtyse, kuriomis prieštaraudami aplinkiniam pasauliui kovotų su juo ir šioje kovoje išreikštų sau būdingas savybes“. Tragedijoje Karalius Lyras tokia kova vyksta, bet, anot Tolstojaus, ji kyla ne iš natūralios įvykių eigos ir ne iš asmenybių charakterio, o visai savavališkai sumanyta autoriaus.
Čia verta paminėti George’o Orwello 1947 m. paskelbtą poleminį atsaką Tolstojui – esė „Lyras, Tolstojus ir juokdarys“ (Lear, Tolstoy and the Fool) sulaukė didelio dėmesio ir yra vertinama iki šiol. Ten esama ambicingų filosofinių aiškinimų tiek apie Shakespeare’o kūrybą, tiek apie žmogaus dalią šiame pasaulyje, bet dabar nenukrypsime nuo temos. Pirmiausia Orwellas kelia natūralų klausimą: nejaugi visa Vakarų civilizacija buvo taip apkvailinta, kad Shakespeare’ą iškėlė į klasikinės literatūros aukštumas. Tolstojus savo apybraižoje nevengia šio klausimo: pasak jo, Shakespeare’ą XVIII a. pabaigoje ir vėliau išaukštino vokiečiai, patys anuomet neturėdami gero lygio dramaturgų ir pasibodėję prancūzų klasikine literatūra, kuri jiems ėmė atrodyti sukaustyta ir dirbtinė, o Shakespeare’o gaivališka laisvė tapusi patraukli, paskui dar į Shakespeare’o pagyras įsitraukęs Johannas Wolfgangas Goethe, ir visi ėmę jį mėgdžioti „kaip papūgos“.
Orwellas šį aiškinimą atmeta ir teigia, kad Tolstojus keliose vietose iškraipė Karaliaus Lyro tekstą. Bet čia galime prisiminti, kad dėl Shakespeare’o personažų būta visokių nuomonių, pavyzdžiui, D. H. Lawrence’as teigė, kad Shakespeare’o žmonės yra menki ir nuobodūs, bet jo kalba nuostabi.
Tai štai Orwellas pabrėžia, kad Tolstojus visai nevertina Shakespeare’o kaip poeto. Jis pripažįsta, kad Tolstojus teisus teigdamas, jog Karalius Lyras „nėra labai gera pjesė, kaip pjesė. Pernelyg ištęsta ir joje per daug personažų bei šalutinių siužetinių linijų“.
Įdomu, kad Orwellas randa paralelių tarp fiktyvaus Lyro ir realaus Tolstojaus likimų. Ir vienas, ir kitas senatvėje daug ko išsižadėjo ir daugelio nebuvo suprastas.
Kitaip nei Tolstojus, Vladimiras Nabokovas Shakespeare’ą laikė genijumi, bet vėlgi kur kas labiau vertino jo poetinę kalbą negu dramų siužetus. Kritikuodamas Shakespeare’ą Tolstojus teigė, kad meno kūrinys turi kelti socialinius ir moralinius aspektus. Nabokovui tokia pamokslavimo nuostata buvo anatema. Tačiau Tolstojaus kūrybą jis aukštino, mat, pasak jo, šio rašytojo menas „lengvai pranoksta pamokslą“. O Dostojevskio, Nabokovo nuomone, ne. Didysis literatūros estetas puikiai suprato, kad kai kurie rašytojai, kad ir tas pats Tolstojus arba Gogolis, kai kuriems vertintojams įspūdingi dėl kitų priežasčių negu jam: „Kritikas gali rasti moralinį, socialinį arba idėjinį aspektą knygoje, kuria aš gėriuosi dėl kitų priežasčių, dėl kitų virpulių“.
Apie Fiodorą Dostojevskį pasaulyje prirašyta kalnai knygų, ir jis vertintas pačiais įvairiausiais aspektais, nuo Michailo Bachtino polifoninio kūrinio koncepcijos iki religinių ir filosofinių motyvų. Garsus britų istorikas Orlando Figesas neseniai lietuviškai pasirodžiusioje rusų kultūros istorijoje (pavadinimu Natašos šokis) apibendrino taip: „Dostojevskio romanus galima skaityti kaip atvirą proto ir tikėjimo diskursą, kurio įtampa taip ir lieka neišspręsta“ (vertė Rasa Drazdauskienė).
Nabokovą tokia idėjų plotmė, žinoma, mažai jaudino ir Dostojevskio kūrybą jis vainojo ne mažiau kaip Tolstojus Shakespeare’o, o geriausiu jo romanu laikė, nors ir keista, Antrininką. Šias pažiūras išdėstė savo kritiniame straipsnyje apie Dostojevskį, publikuotame knygoje Paskaitos apie rusų literatūrą.
„Dostojevskis yra gana vidutinis rašytojas – su puikaus humoro žybsniais, bet tarp jų plyti literatūrinių banalybių dykros.“ Pasak Nabokovo, Dostojevskiui pernelyg didelę įtaką buvo padarę europiečių kriminaliniai (nepainiokime su detektyviniais, kurių tada dar nebuvo) ir sentimentalūs romanai. Jis esą mėgo „įklampinti dorus žmones apgailėtinose situacijose, o paskui iš šių situacijų išspausti kuo daugiau patoso“.
Skirdamas daugiausia dėmesio romanui Nusikaltimas ir bausmė, Nabokovas akcentuoja tą, jo požiūriu, ypač neskoningą epizodą, kai Raskolnikovas patiria nušvitimą kartu su prostitute ir Biblija. „Žudikas ir kekšė, skaitantys amžinąją knygą, – kokia nesąmonė.“ Čia Nabokovas akcentuoja ir personažų pristatymo disbalansą: „Raskolnikovo nusikaltimas parodytas su visomis pasibjaurėtinomis smulkmenomis, ir pateikta daugybė skirtingų jo veiksmo paaiškinimų. Bet Sonia nė kiek nepavaizduota atliekanti savo darbą […]. Kekšės nuodėmė tarsi savaime aiški. O aš manau, kad tikram menininkui niekas nėra savaime aišku“. Kitaip sakant, Sonia romane neturi praeities, o turi tik prostitutės etiketę.
O komentuodamas Idiotą Nabokovas pažymi, kad „personažai ką nors sakydami būtinai išblykšta, nurausta arba susvirduliuoja. Religiniai aspektai šleikštūs savo beskonybe“.
Štai čia mums trūksta dar vieno motyvo, kurio Nabokovas tiesiai nepareiškė, bet jis numanomas jo išdėstytoje kritikoje. Matyt, tai bus Dostojevskio aistringas įsijautimas į siužetą ir savo personažus, kitaip sakant, distancijos stoka. Kai kuriuose Nabokovo romanuose taip pat esama aistrų, ir net nevaldomų, nesveikų. Bet pats autorius išlieka nuo jų atsiribojęs, išlaiko distanciją. O autoriaus įsijautimas į savo personažų emocinius protrūkius Nabokovui atrodė neskoningas ir net vulgarus. Jis to nematė Tolstojaus romane Ana Karenina, Čechovo ir Gogolio geriausiuose kūriniuose, ir būtent ši distancija jam atrodė subtili, būtinas meninės kūrybos pagrindas. Turbūt iš dalies todėl jam buvo priimtini tokie autoriai, kurie niekaip nepriartėjo prie paties Nabokovo kūrybai būdingų originalių modernistinių naujovių ir buvo nepanašūs į jo vertinamus didžiuosius modernistus Joyce’ą, Kafką ir Proustą, – tokie kaip H. G. Wellsas (vis dėlto keistoka, kad šis pelnė ypač daug Nabokovo palankumo), G. K. Chestertonas arba Robertas Louisas Stevensonas (jo Džekilas ir Haidas): matyt, dėl to, kad šie autoriai sukūrė savitų fantazijos vaisių, neaplietų aistros įkarščiu, sau pakankamų, neperšančių elgesio modelių.
Nabokovas, skelbęs ištikimybę „Menui iš didžiosios raidės“, pagarsėjo kaip ikonoklastas – deklaravo nemėgstantis įvairių visuotinai pripažintų rašytojų. Ne veltui jo interviu rinktinė buvo pavadinta Strong Opinions (Tvirtos pažiūros). Pažiūrų tvirtumas akivaizdus:
Daugelis pripažintų autorių man tiesiog neegzistuoja. Jų pavardės išgraviruotos ant tuščių kapų, jų knygos tėra kaliausės, mano, kaip skaitytojo, skoniui jie yra visiški nuliai. Brechtas, Faulkneris, Camus ir daugelis kitų man visiškai nieko nereiškia, ir aš turiu užgniaužti įtarimą dėl sąmokslo prieš mano protą, matydamas, kaip kritikai ir kai kurie rašytojai „didžia literatūra“ vadina ledi Čaterli kopuliacijas arba pretenzingus niekalus, paskleistus pono Poundo, gryniausio apsimetėlio.
Norint suprasti, kodėl Nabokovas taip negailestingai vertino, reikia paklausti, koks jo literatūrinės kūrybos idealas. „Literatūros kūrinys man egzistuoja tik tiek, kiek jis man suteikia vadinamąją estetinę palaimą, tai yra pojūtį, kad kažkaip, kažkur mane persmelkia kita egzistavimo būsena, kur menas (išmonė, švelnumas, gėris, ekstazė) yra norma.“ Čia, regis, kalbama apie aukštesnės egzistencijos būseną, kuri literatūroje visada siektina netiesiogiai, jokiu būdu nedeklaratyviai, ir akivaizdu, kad pats Nabokovas savo kūryboje (vienur aiškiau, kitur ne visai) kaip tik to siekė.
Brechtas politiniu aspektu, Poundas (iš dalies ir T. S. Eliotas) universaliu kultūriniu siekė visai ko kito, tad viskas čia aišku. Faulknerio romanus Nabokovas vadino kukurūzinėmis kronikomis, tačiau manyčiau, kad jam čia kliuvo ne tik provincialus natūralizmas, bet ir tas pats įsijautimas į personažų aistras, kuris buvo būdingas Dostojevskiui.
„Aš esu abejingas bendrosioms idėjoms“, – teigė Nabokovas. Dar viena literatūrinė atmaina, kurios Nabokovas pabrėžtinai nemėgo, yra idėjų romanas, kūrinys kaip tezė, kuri iliustruojama siužeto ir personažų plėtote, jis tai vadino „teminiu šlamštu“ (topical trash). Suprantama, kad jam dėl to netiko Sartre’as, Camus ir Thomas Mannas – nors turbūt galima argumentuoti, kad pastarojo kūryba pranoko idėjų romano rėmus, bet aišku, kad minėtojo nabokoviško estetinio idealo neatitiko.
Kad neatrodytų, jog Nabokovas vien visus neigė, verta paminėti, kad pagyrė ne vieną jaunesnės už save kartos rašytoją, o būtent tuos, kurie galėjo suteikti minėtąją „estetinę palaimą“: Johną Updike’ą, J. D. Salingerį (bet, regis, ne dėl Rugiuose prie bedugnės), Johną Barthą, Raymond’ą Queneau, poetą Richardą Wilburą, Samuelio Becketto prozą. O apie Alainą Robbe-Grillet dar ir (pritariamai) pacituosiu: „Kaip laisvai alsuoji jo nuostabiuose labirintuose! Minties skaidrumas, poezijos grynumas. Didingai poetiškas ir originalus“. Panašiai apibūdino ir Jorge Luisą Borgesą, nors akivaizdu, kad daugelis skaitytojų prancūzų „naujojo romano“ kūrėją įsivaizduotų visai ne taip, nes jo tekstų „poetiškumas“ iš pirmo žvilgsnio nekrenta į akis.
Kategoriškam kritiškumui klasikų atžvilgiu dauguma paprastai nepritaria. Bet griežtas požiūris gali įdomiai provokuoti ir atverti kitokią perspektyvą.
