Šiais permainų laikais istorijos vėjai kryptis keičia greitai ir geba sparčiai iššluoti kai kurias mūsų atminties dalis. Tai, kas vakar mums atrodė vienaip, šiandien atrodo kitaip, bet kartais imame tvirtinti, kad tai, kaip atrodo šiandien, iš tiesų buvo visada.
Po 1991 m. Ukraina iš pradžių labai mažai keitėsi ir liko gana sovietizuota, ir mūsų požiūris į ją buvo maždaug toks kaip į degraduojančio Jelcino Rusiją. Tai mes norime užmiršti, gal ir teisingai, nes Ukraina tikrai iš pelenės tapo princese, ir tuo turime džiaugtis bei piktintis agresoriaus pastangomis ją vėl paversti pelene.
Bet čia nepolitikuosiu, o atsigręšiu į literatūrą, kurios vis dėlto atseit irgi negalima atskirti nuo politikos. Ir vėlyvuoju sovietmečiu, ir Atgimimo laikotarpiu savo platesnėje aplinkoje išgirsdavau tokią nuomonę: vakariečiai Dostojevskio negali suprasti, o mes galime, nes esame tokie pat dvasingi kaip rusai. Šią formuluotę supaprastinau, juolab kad panašiai kalbėjo ne vienas žmogus, ir ne visai tais pačiais žodžiais. Man šis požiūris buvo nepriimtinas ne todėl, kad būčiau skeptiškai žiūrėjęs į Dostojevskį ar visą rusų kultūrą, o todėl, kad maniau ir dabar manau, jog geriausia pasaulio literatūra yra universali, iš esmės (tobulai ar ne visai) suprantama visiems visur, o tai ir įrodo tiek Dostojevskio, tiek kitų rusų rašytojų populiarumas visame pasaulyje. Anglų istorikas Orlando Figesas įspūdingoje knygoje apie rusų kultūros istoriją Natašos šokis, pernai pasirodžiusioje lietuviškai, rusų kultūrą atskleidė su visu jos prieštaringumu, su tamsiomis ir šviesiomis pusėmis. Toje knygoje nė karto nepaminėta kvaila frazė „didžioji rusų kultūra“, priešingai – ten teigiama, kad „nėra jokios kvintesencinės nacionalinės kultūros, yra tik mitinis jos įvaizdis“. Tačiau kai kurie rusų literatūros kūriniai priklauso pasaulio kultūrai – jie labai įvairūs, kaip ir labai skirtinga jų autorių pasaulėžiūra bei pasaulėjauta (Čechovas niekaip nepanašus į Dostojevskį), ir dabartiniai bandymai mauti juos visus ant vieno smerkiamai ideologizuoto kurpalio atrodo nerimtai. Jokios pasaulio tautos kultūra, t. p. ir literatūra, nėra vienalytė, nėra „imperialistinė“ arba „antiimperialistinė“, o iš esmės dauguma geriausių pasaulio literatūros kūrinių išvis nepuoselėja jokio politinio ar idėjinio tikslo.
Jaunajai kartai tai gal atrodo neįtikėtina, kad kas nors Lietuvoje taip galėjo garbinti Dostojevskį, o gal taip kalbėjo tik kokie rusofilai, kurie ir dabar ilgisi sovietmečio? Ne, ne tik tie, o Dostojevskis nebuvo sovietinis žmogus – jo romaną Demonai sovietmečiu buvo siekiama nutylėti. Taip kalbėjo ir kai kurie lietuviai, kurie sovietinio režimo bei Rusijos okupacijos nekentė. Galbūt dabar net kai kurie tie patys teigia, kad Dostojevskis visada buvo niekingas imperialistas, kaip ir visi rusai. Nes tą ankstesnį požiūrį dabar norima užmiršti.
1987 m. mes džiaugdamiesi skaitėme legendinius rusiškus storuosius literatūrinius žurnalus, kur imta publikuoti sovietmečiu draudžiamą rusų literatūrą – Pasternaką, Achmatovą, Brodskį, Nabokovą ir t. t. (ir kai kurių užsienio autorių kūrinių vertimus). Ką reiškia „mes“? Tikrai ne visi lietuviai inteligentai, bet ir tikrai ne tik tie, kurie buvo uolūs literatūros mėgėjai dabartiniu supratimu. Tuo metu bent kiek laisvesnė literatūra buvo laisvės gurkšnis daugeliui žmonių, kurie vėliau rado daug kitų laisvės raiškų ir literatūrą primiršo.
Pirmasis laisvesnės kultūros impulsas ėjo iš Maskvos, ir tai normalu, nes cenzūros varžtų atpalaidavimo sprendimai buvo priimami ten, o ne LKP CK. Mūsų atmintį slopina ne tik asmeninė sklerozė (arba išrankumas), bet ir kolektyvinės nuostatos. Kai kurios praeities nenorime prisiminti dėl dabartinės padėties.
Tuo perestrojkos ir viešumo (glasnost) laikotarpiu rusų rašytojus publikuojančiais žurnalais domėjomės daugelis, nes tai buvo tie rašytojai, kurių balsas tiesiogiai ar netiesiogiai smerkė tą komunistinę Kremliaus diktatūrą, kurioje buvome priversti gyventi. Tačiau buvo daugybė ir tokių kūrinių, kurie politikos ir istorijos temų nelietė, bet sovietinės valdžios buvo slepiami, pavyzdžiui, didžioji dalis jau čia paminėtų keturių autorių kūrybos arba nuostabiai subtilus Sašos Sokolovo romanas Durnių mokykla (1976, liet. 2019). Ir kas ypač krenta į akis – tada mes puikiausiai galėjome atskirti kultūrą nuo politikos, juolab kad sovietinė ideologija ir propaganda nuo mokyklos suolo mums kalė į galvą, jog negalima atskirti kultūros nuo politikos. Ir aiškino, kad tie Vakarų menininkai, kurie savo kūryboje vengia politikos, objektyviai tarnauja buržuazinės santvarkos interesams, nes ignoruoja klasių kovą, kapitalistinį darbo žmonių išnaudojimą ir taip, tyčia ar netyčia, prisideda prie išnaudotojiškos santvarkos išlaikymo. O „tarybinis rašytojas“, neskleidžiantis „pažangių“ idėjų, irgi turėjo būti laikomas pažangos stabdžiu.
Žinoma, šie tvirti principai griežtai galiojo Stalino laikais, o vėliau ši nuostata praktikoje suminkštėjo, nors teorija išliko. Į rusų, o paskui ir į lietuvių kalbą buvo verčiami ir tie Vakarų autoriai, kurie neatitiko šių principų, bet dar liko nemažai tokių svarbių rašytojų, kurie dėl idėjinių dogmų „tarybiniam žmogui“ turėjo būti nepriimtini, ir tai ne tik politiškai „suklaidinti“ autoriai. Bet nebebuvo įmanoma nubrėžti aiškios raudonosios linijos, kurią draudžiama peržengti – dalis XX a. Vakarų literatūros skendėjo neaiškioje migloje: modernizmas (juolab postmodernizmas) buvo nepriimtinas iš principo, bet kai kuriuos rašytojus buvo galima „teisingai“ interpretuoti kaip „buržuazinės visuomenės kritikus“, pavyzdžiui, Williamą Faulknerį, ir juos įsileisti. XX a. antrosios pusės pirmais dešimtmečiais JAV suklestėjo specifinė amerikietiška postmodernizmo atmaina, kuri kartais apibendrintai buvo vadinama absurdistine, arba džiugaus nihilizmo (cheerful nihilism), proza, ir štai populiariausias iš tų autorių, Kurtas Vonnegutas, tapo priimtinas. Bet ne kiti (Johnas Barthas, Robertas Cooveris, Donaldas Barthelme, Richardas Brautiganas, Johnas Hawkesas…).
Nekentėme mus okupavusios sovietinės valstybės ir Kremliaus diktatūros, bet gėrėjomės gerąja rusų literatūra. Ir nebuvo jokio pavojaus, kad pasiduosime Kremliaus propaguojamai minkštajai galiai, nes dalis tos kūrybos buvo galia būtent prieš sovietinę diktatūrą, rusų imperializmą. Andrejaus Platonovo Duobė, Annos Achmatovos poema Requiem (abu liet. 1988), Boriso Pasternako romanas Daktaras Živaga (liet. 1991) buvo ne tik gerai vertinami Lietuvoje – šie ir kiti rusų rašytojų kūriniai tapo nors ir ne svarbiausia, bet natūraliai integruota Lietuvos kultūrinio Atgimimo ir antisovietinio patoso dalimi. Didelio dėmesio sulaukė ir nauji kūriniai, pavyzdžiui, Anatolijaus Pristavkino gyvu pasakojimu pasižymintis romanas apie čečėnų tautos ištrėmimą Snaudė naktį aukso debesėlis (1987, liet. 1989), dabar jau visai užmirštas (ir nebevertas atgaivinti).
Rusiškai skaičiau visokių dalykų, taip pat ir nesusijusių su politika, pavyzdžiui, apie tai, kad rašytojo Italo Calvino požiūriu Lukrecijui rūpėjo, jog pasaulis mūsų nesutraiškytų savo svoriu, – todėl kūrinyje Apie daiktų prigimtį jis skaidė pasaulį į atomus: taip teigiama Calvino esė apie lengvumo ypatybę, apžvelgiamą įvairių laikotarpių pasaulio rašytojų kūryboje. (Tuo metu lietuviškai buvo pasirodęs tik vienas Calvino romanas, o įdomiausi jo kūriniai – Jeigu keleivis žiemos naktį ir Nematomi miestai bei keli kiti – pas mus išleisti tik XXI a.).
Šis aiškinimas apie lengvumą cituojamas straipsnyje, apžvelgiančiame po Calvino mirties išleistą jo knygą Amerikietiškos paskaitos (Lezioni americane) žurnaleСовременнаяхудожественная литература за рубежом (Šiuolaikinė grožinė literatūra užsienyje), 1989 m. Nr. 3 (gegužė-birželis), – ten buvo vien užsienyje išleistų knygų apžvalgos (straipsnio išnašoje nurodyta, kad straipsniai apie Calvino čia jau anksčiau publikuoti šešis kartus, pradedant 1975 m.). Šį veikiau specialistams skirtą leidinį prenumeravau keletą metų. Tų didžiųjų rusų žurnalų, publikuojančių rusų literatūrą, perestrojkos laikotarpiu Lietuvoje graibstomų, niekada neprenumeravau, nors, žinoma, skaitydavau, bet mane labiau domino Vakarų literatūra, o ją dar sovietmečiu skaičiau keliomis kalbomis. Kadangi galimybės buvo ribotos, ieškojau visokių prošvaisčių, ir jau buvau visai užmiršęs (tik dabar atradau savo kauptos apdulkėjusiose periodikos stirtose), kad kurį laiką prenumeravau dar vieną storą specializuotą žurnalą Diapazon (Вестник иностранной литературы – Užsienio literatūros biuletenis), leistą keturis kartus per metus (su analitiniais literatūrologijos straipsniais).
Čia jau nekalbu apie mėnraštį Inostrannaja literatura (Užsienio literatūra), skirtą literatūros kūrinių vertimams, – šį literatūros gurmanai Lietuvoje vertino nuo seno, nors sovietmečiu ten tik šis tas vertingo pasirodydavo, ko neturėjome lietuviškai, o perestrojkos laikotarpiu jis buvo reikšmingai išlaisvėjęs.
Sovietmečiu buvo tokia skirtis: žurnalas Inostrannaja literatura publikavo užsienio autorius, o žurnalas Družba narodov (Tautų draugystė) – Sovietų Sąjungos tautų literatūrą. Tačiau net 2005 m. Družba narodov Nr. 12 (jo didžioji dalis) buvo skirtas lietuvių literatūrai! Ten publikuoti lietuvių poezijos ir prozos vertimai, t. p. įvairūs straipsniai, recenzijos ir pan. Iš viso penkiolika lietuvių autorių (tarp jų Henrikas Radauskas, Bernardas Brazdžionis, Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis ir kiti jaunesni). O dar ir Laimantas Jonušys (su straipsniu „Žvilgsnis į naująją lietuvių prozą“). Tiesą sakant, tik dabar pirmą kartą atsidariau tą numerį (tebėra internete) ir pamačiau, kad mano gimimo vieta kažkodėl nurodyta Klaipėda (vietoj Kupiškio), bet tai nesvarbu.
Pagaliau įvyko seniai pribrendusi slinktis, ir lietuvių literatūrai skirtas jau žurnalo Inostrannaja literatura numeris (2015, Nr. 3). Maža to, 2018 m. (Nr. 11) pasirodė šio žurnalo dar vienas lietuviškas numeris, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui. 15min.lt publikuotas straipsnis su antrašte „Solidžiame literatūriniame žurnale – Lietuvos šimtmečio kelią liudijantys kūriniai rusų kalba“. Be kitų, Mariaus Buroko, Giedrės Kazlauskaitės, Benedikto Januševičiaus, Aušros Kaziliūnaitės, Rimvydo Stankevičiaus poezija, keleto autorių proza ir t. t. O dar būta šiai progai skirtų renginių Maskvoje ir Peterburge, žinoma, dalyvaujant lietuvių autoriams.
2018 m. pasirodė Rusijos ir Lietuvos bendros gamybos filmas Pasaulio šerdis.
Šis kultūrinis bendradarbiavimas su Rusija klostėsi jau po Krymo aneksijos ir vykstant karinei invazijai Rytų Ukrainoje, ir tai dabar, aišku, norime užmiršti. Ar dėl to reikia apgailestauti? Turbūt ne – buvo siekiama rusus supažindinti su geriausia mūsų literatūra, taip pat ir tokia, kuri atskleidė sovietines represijas Lietuvoje. Tuo metu Rusijos valdžia tai dar toleravo – dabar tai neįmanoma, o ir lietuvių rašytojams ten nė už ką nebesinorėtų lįsti.
Tačiau tada (ne tik 2005 m., bet ir po 2014 m.) klausimas, ar tokio bendradarbiavimo su Rusija reikia, niekam net nekilo. Labai lengva praeitį (kad ir netolimą) smerkti iš dabarties perspektyvos. O svarbiausia, reikia suvokti, kad pasikeitė ne tik perspektyva, bet gal ir istorinė epocha.
Taigi klausimą, ar galima atskirti kultūrą nuo politikos, dėl aiškumo apribojame klausimu, ar galima atskirti meną nuo politikos. Mano čia apžvelgtais aspektais aišku tik tiek, kad iki 2022 m. vasario daugelis mūsų dažniausiai tai sėkmingai atskirdavome – ta prasme, kad visos rusų kultūros netapatinome su viskuo, kas bloga Rusijos valstybėje. Tačiau dabar padėtis reikšmingai pakitusi, ir man visai suprantama, kad įsijungia emocinė reakcija ir pasipriešinimą kelia viskas, kas siejasi su valstybe agresore. Tad galbūt reikia kalbėti ne apie kultūros santykį su politika, o apie požiūrį į meno santykį su karu.
Tik čia lieka dar vienas logikos plyšys. Jeigu teigiame, kad kultūra (visų pirma menas) yra valstybės agresorės minkštoji galia, tai, pavyzdžiui, tie rusų rašytojai, kurie ne kartą viešai pasmerkė savo valstybės agresiją prieš Ukrainą ir dėl to buvo priversti emigruoti (arba jau anksčiau buvo emigravę, kaip, pavyzdžiui, Vladimiras Sorokinas), turėtų būti laikomi „minkštąja“ galia, veikiančia prieš valstybę agresorę ir dėl to mūsų teigiamai vertinami bei skatinami, kaip Antrojo pasaulinio karo metu Amerikoje (ir visur demokratiniuose Vakaruose) buvo palaikomi Vokietijos agresiją ir nacizmą smerkiantys rašytojai (Thomas ir Heinrichas Mannai, Bertoltas Brechtas, Alfredas Döblinas, Erichas Maria Remarque’as ir kiti). Vakaruose šiandien tokia nuostata ir vadovaujamasi, bet Lietuvoje yra kitaip.
Naujasis istorijos laikotarpis prasidėjo ne 2014 m., kai Rusija ėmėsi ribotos karinės agresijos prieš Ukrainą, o 2022 m. vasarį, kai agresija tapo neribota. Nuo tada šis tas pakito ir žmonių galvose – iki tol neprognozuotais būdais.
