Išrankesni keliautojai mano, kad tradiciniai turizmo maršrutai nebeįdomūs, – juos traukia trečiojo pasaulio šalys Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Bet dar yra tarpinis variantas – europietiškas, bet ir su šiek tiek egzotikos (vienur daugiau, kitur mažiau). Tai Rytų-Vidurio Europa – regionas, kuriame yra ir Lietuva.
Ši didžiulė pokomunistinė erdvė mums apgailėtinai mažai pažįstama – politikos žiniose nuskamba kokie nors kontroversiški aspektai, kurie arba greitai išnyksta iš žurnalistikos radaro, arba nuolat atsikartoja tapdami stereotipu. Apie Rumuniją išmanome itin mažai, Vengriją, regis, suprantame tik tiek, kiek žinome apie kreivą Viktoro Orbáno politikos orientaciją. Bet kaip ten gyvena žmonės, koks intelektualų, menininkų ir kultūros institucijų santykis su valdžia? Juk būtent pastarųjų sričių žmonės labiausiai linkę nepritarti dabartinės valdžios politikai, o ir Budapešto meras yra opozicijos veikėjas. O apie Serbiją jau buvo įdomu šį tą sužinoti iš straipsnio paskutiniame Naujojo Židinio-Aidų numeryje (2024, nr. 8).
Bet mane ypač vilioja Rumunija, kur vis planuoju apsilankyti, juolab kad tie, kas ten buvo, mini geru žodžiu. Rumuniją įsivaizduoju kaip prieštaringą šalį, ES kontekste gana skurdžią, bet su dideliu intelektiniu ir kūrybiniu potencialu. Bet kol man šiai kelionei vis dar pritrūksta turistinės valios, galiu žvilgtelėti į literatūrą. Čia pažinimo reikalai irgi prasti: artimiausių kaimynų (lenkų, latvių) literatūra per vertimus mus šiek tiek pasiekia, pastaruoju metu dar šis tas ukrainiečių, bet šiaip skurdu. Kai teigiama, kad nusigręždami nuo rusų kultūros galime geriau pažinti būtent šį, Rytų-Vidurio Europos, regioną, tai nevyksta, nes pastaraisiais dešimtmečiais ne tiek daug tos rusų kultūros pas mus ir buvo, kad jos trūkumas paliktų ryškią spragą, – visapusiškai dominuoja anglakalbių šalių įtaka.
Rumunų literatūra į lietuvių kalbą išvis nebeverčiama, o ir nėra kam versti. Kai ką, žinoma, būtų galima išversti – produktyvus rašytojas (pirmiausia poetas) Andrei Codrescu (g. 1946) nuo 1966 m. gyvena JAV ir rašo angliškai, bent pora jo esė yra pasirodžiusios lietuviškai. Jo knygoje Poetry Lesson (Poezijos pamoka, 2010), kaip nurodyta pavadinime, pasakojama apie kūrybinio rašymo paskaitą, bet įterpiama įvairių žaismingų istorijų, poezijos citatų, paradoksalių pasvarstymų ir pan. Pavyzdžiui, taip:
Savimonė – gražus dalykas, jeigu savastis suvokia savo grožį. Ar tokiai gražiai savasčiai reikia dar ir savimonės? Šiuo atžvilgiu katės mus užtikrintai prašoka. Jos ne tik nesirūpina estetika, bet ir nesidomi žinojimo, kaip pozuoti, stebuklu. Kažkas jų mikliuose kūnuose žino, kad yra stebimos ir reikia atrodyti kuo geriau. Tas kažkas yra poetinis pažinimas, kurio mes mokysimės šiame kurse.
Vis dėlto man įspūdingesnis yra rumuniškai rašantis Mircea Cărtărescu (g. 1956) ir jo didžiulis (angliško vertimo apie 650 puslapių) romanas Solenoid (2015). Čia nėra vientiso siužeto – tai srautas, galinga upė, per kurios slenksčius, gelmes ir seklumas plaukia pasakotojo paveikslas mozaikiškai besimainančiais vaikystės ir jaunystės laikotarpiais. Kai kurios dalys realistinės, matyt, daugmaž autobiografinės, bet į jas įpinta daug fantasmagorijų, haliucinacijų ir košmarų. Kai kurie fragmentai galėtų veikti kaip savarankiški tekstai – miniatiūros, novelės arba šiurpios stebuklinės pasakos.
Bukareštas (komunistinių laikų) čia neatrodo kaip miestas, kuriame norėtųsi lankytis: viskas nugyventa, apgriuvę, slegianti nykybė, retai kursuojantys perpildyti tramvajai, visa ko stygius, pienas parduotuvėse atskiestas dviem trečdaliais vandens ir t. t. „Tai buvo geltonas ligoninės pastatas po geltonais debesimis, tarsi debesis kažkas pastatė ir nudažė kartu su pastatu.“ Geltonas dangus ne kartą minimas kaip suterštos pramoninės tikrovės simbolis.
Tačiau, kitaip nei čia pavaizduotame Bukarešte, pačiame romane net labai norisi viešėti, nes tai nėra natūralistinis blogybių vaizdavimas ar socialinė-politinė kritika, tai magiškai kerinti pasakojimų fiesta. Skaičiau, žinoma, angliškai – su amerikiečio Seano Cotterio vertimu Solenoidas pelnė prestižinę Tarptautinę Dublino literatūros premiją (75 000 € autoriui ir 25 000 € vertėjui; literatūros premijomis romanas įvertintas ir Prancūzijoje bei Vokietijoje, išverstas į dešimt kalbų).
Angliškas vertimas atrodo geras, net, galėčiau sakyti, knyga tarsi angliškai ir parašyta, bet kad vakariečiai tokių romanų nelabai rašo. Tai yra įkvėpimo kūrinys, pulsuojantis teksto aistra ir pasižymintis inspiraciniu keistumu, tamsiojo romantizmo polėkiu.
Iš visa ko sprendžiant, tas Bukarešto buities vargas yra perdėtas, bet ne todėl, kad autorius norėtų kuo kritiškiau pavaizduoti komunistinių laikų tikrovę (fiksuoti istorines aplinkybes jam rūpi mažiausiai), o todėl, kad hiperbolė, groteskas, stilistinių akcentų perteklius yra jo kūrybos būdas – būtent iš šių priemonių tekste srūva magiškos elektros įtampa.
Pasakojime daug nevilties ir pragaišties, bet jis nėra slegiantis – ne tik todėl, kad esama ir humoro, ir žaismingumo, bet ypač todėl, kad negandų motyvas reiškiamas išradingu, žaižaruojančiu stiliumi, dominuojant energingo pesimizmo nuotaikai. Neaišku, ką seniai apleistas fabrikas kadaise gamino (minimas ne kartą, pavyzdžiui, „apleistas fabrikas, dabar apsisiautęs rudeniu ir melancholija“), tad pasakotojas nusprendžia taip:
Senojo fabriko gamybos linijos, varytos seniai nebeveikiančių variklių, gamino, – ir galbūt, tylioje atskirtyje anapus žmogiškumo, iki šiol gamina, – mūsų gyvenimo Žemėje baimę ir sielvartą, netektį ir kančią, melancholiją ir skausmą, užtektinai apylinkės gyventojams.
Tarpais užsisklęsdamas solipsizmo kiaukute, plaukiančiame nihilizmo bangomis (vertomis jo tėvynainio Emile’io Ciorano), pasakotojas randa savų išeičių – mokydamasis pradinėse klasėse neturi draugų, bet draugais tampa ryte ryjamos knygos. Devynerių metų ilgam laikui išsiunčiamas į vaikų tuberkuliozės sanatoriją ir ten pirmą kartą pabūna miške – šis iš pradžių baugina, o vėliau apžavi.
Dar vaikystėje užgimęs perdėto jautrumo ir baimės (ypač bijant gydytojų, seselių, stomatologų) motyvas eina per visą knygą. Bet baimė jau veikiau metafizinė, nors konkrečiu pavidalu pasireiškia, pavyzdžiui, šiurpstant nuo žvaigždėto dangaus. „Mano baimę ypač lėmė tai, kad mes nežinome, koks yra pasaulis, o žinome tik tą dalį, kurią nušviečia mūsų pojūčiai. Pažįstame tik tą pasaulį, kurį pojūčiai sudėsto mūsų galvose.“
O čia pasakoja apie haliucinaciją, kai naktį pabudęs pamato ant savo lovos krašto sėdintį žmogų:
Jis buvo lankytojas – kaip giminaitis, kuris ateina į ligoninę pas tave sergantį ir įskuodžia į palatą, pasisveikina su kitais ligoniais, vilkinčiais pižamas ir chalatus, ir ant naktinio staliuko numeta krepšį su jogurtu, sultimis ir sriuba celofanu uždengtuose indeliuose. Paskui jis sėdi ant tavo lovos krašto ir spokso į tave. Jūs pusvalandį šnekatės, o tada, lyg suskambėjus skambučiui, jis atsistoja ir išeina, tarsi jo čia nė būti nebuvę, palikęs tave žvelgiantį į paralyžiuotą pacientą gretimoje lovoje.
Čia yra svarbus talento požymis: sugebama įspūdingai aprašyti paprastus dalykus. Ir net sunku užčiuopti, įvardinti, kuo gi būtent tai nustebina, kai nėra itin išradingo, virtuoziško stiliaus (nors kai kur čia esama ir tokio). Retas rašytojas tai sugeba, tad kitais atvejais turime gėrėtis kūriniais, kurie patraukia kitomis ypatybėmis.
Bevardis pasakotojas dramatiškai dėsto, kaip jis jaunystėje svajojo tapti rašytoju, bet netapo, nes jo ilgai rašyta ir puoselėta poema, į kurią sudėjo daugybę vilčių, perskaityta universiteto studijų pirmais metais literatūros būrelyje, buvo negailestingai sutaršyta ir dėstytojo, ir kitų studentų. Kiek tai autobiografiška, tiek autorius gudrauja, bet įtikinamai, nors iš tikrųjų jo poezija buvo pripažinta anksti, bet netapusio rašytojo motyvas prasmingai plėtojamas nuolat (nors pats autorius jau iki šio buvo išleidęs keletą romanų), nes esą pripažinimas paikina asmenybę ir atitraukia nuo tikrovės – egzistencinio siaubo. Daugelis gėlos persmelktų pasažų įtikina, kad tai nėra poza.
Tad štai mokytojaudamas nykioje Bukarešto pakraščio mokykloje, pabrėždamas esąs niekas, nusprendžia rašyti savo gyvenimo istoriją tik sau pačiam:
ne tam, kad skaityčiau, kaip vienintelis būsimasis skaitytojas, kelias valandas užsimiršdamas prie židinio, o kad skaityčiau rašydamas ir stengčiausi suprasti. […] Tai galėtų būti utėlės arba erkės biografija, bet vis tiek ji bus tokia svarbi kaip mano paties oda […]. Net jeigu esu niekas, aš jaučiu skausmą dūręs sau į ranką, ir tas skausmas yra vien tik mano ir niekieno kito. Net jeigu tai niekam nerūpi, rūpi man.
Romane vis išnyra savitos išvados apie rašymą ir rašytojus:
Kai kurių rašytojų biografijos pasirodo įdomesnės, žmogiškesnės ir bent jau labiau nustebina negu jų knygos. Vieni rašytojai būna pranašesni už savo sukurtus romanus ir eilėraščius, o kitų gyvenimas toks drungnas, kad jų literatūrinius rūmus galima priskirti tik stropiems, atkakliems demonams, juose gyvenantiems dešimtmečius.
Pasakotojas vis pabrėžia nesąs rašytojas: „Kadangi nesu rašytojas ir nepaišau netikrų durų sienose, tenkinuosi tuo, kad rašau, ir šis pasitenkinimas atstoja šlovę“. Netikros durys sienoje yra atsikartojantis įvaizdis – taip autorius kalba apie tuos rašytojus, kurie parašė pasaulinio garso romanus, bet jų nupaišytos durys neatveria kito pasaulio. Cărtărescu sau kelia maksimalistinį užmojį: „Vienintelė padori vieta rašyti yra tavo oda, jokios knygos neįmanomos, išskyrus tas, kurios įrištos tavo oda, su gyvais lapais, pilnais nervų, pilnais Golgi ląstelių, plaukų šaknelių, prakaito liaukų ir tunelių su knibždančiomis erkutėmis“.
Ir su visai kitokia metafora: „Štai kas turi būti literatūra, kad ji ką nors reikštų: levitacijos virš puslapio veiksmas, orinis tekstas be jokio sąlyčio su materialiuoju pasauliu“, – teigiama čia, skeptiškai vertinant autorius, rašančius knygas „apie ką nors“. Iš tikrųjų sunku būtų pasakyti, apie ką yra romanas Solenoidas, nors kai kurios dalys turi gana aiškią ir mažiau asmenišką temą, tai yra, pavyzdžiui, Charleso Howardo Hintono ketvirtosios dimensijos paieškos arba įterptas mistifikuotas pasakojimas apie sapnų tyrimus. Šie man atrodė ne tokie įtaigūs kaip subjektyvioji plotmė, bet autorius visur išlaiko aukščiausio lygio literatūrinį meistriškumą.
Pasakotojo (žinoma, ir autoriaus) įsitikinimu, Franzo Kafkos dienoraščiai pranoksta jo romanus ir apsakymus. Paskutiniojo teismo dieną garsieji klasikai kreipsis į Dievą nešdamiesi savo didžiąsias knygas, pavyzdžiui, Jamesas Joyce’as: „Aš parašiau Finegano šermenis, ir tik Tau, nes niekas kitas negali perskaityti“. Bet ne šie būsią verti Dievo malonės, o
nusižeminę ir skarmaluoti: Kafka ir teisėjas Schreberis, Isidore’as Ducasse’as [Lautréamont’as], Swiftas, [Ernesto] Sabato, [Henry] Dargeris ir [Gregoras von] Rezzori [Schreberis ir Dargeris man buvo negirdėti, kiti skaityti], kartu su tūkstančiu anoniminių rašytojų, prirašiusių dienoraščių, kurie suplyšo, sudegė, sušalo, buvo palaidoti laiko bėgsme… Jie ateis tuščiomis rankomis, bet su delnuose išrašytomis raidėmis.
O štai dar koks provokuojantis pareiškimas: „Filosofai iki šiol tik skirtingai interpretavo pasaulį, – kartais tariu sau, parodijuodamas garsiąją frazę [Karlo Marxo, – L. J.], kuri išliejo tiek daug kraujo, – o iš tikrųjų reikia iš jo pabėgti“.
Bet Solenoide esama ir komizmo, žaismingumo. Bene daugiausia komiško absurdo yra pasakojimuose apie mokytojavimą. Kelis kartus varijuojamas motyvas, kaip šis mokytojas eidamas į pamoką niekada tiksliai nežino, kur yra reikiama klasė, koridoriuje girdi už klasės durų, „kaip įprasta, žvėryno garsus: klyksmus, mišrią erzelynę ir urzgimą, tarsi nežinomos rūšies gyvūnai, egzobiologijos pavyzdžiai, ten būtų surakinti dešimteriopomis grandinėmis“. Varsto duris vieną po kitos, kol suranda. O (kitoje teksto vietoje) pamokos pabaigoje
nuo skambučio aš krūpteliu. Vaikai pašoka ant kojų ir, nelaukdami mano leidimo, laksto į visas puses, tranko suolus, kažką keverzoja lentoje, persisveria per langą ir užplūsta koridorių. Mane stumia jų banga, esu nešamas ant jų pečių, kojomis į priekį, kaip numirėlis iš koplyčios. Mane išmeta į koridorių su klasės žurnalu ir viskuo.
O katastrofiškoje santuokoje įklimpęs mokyklos direktorius jaunesnius mokytojus pamoko: „Vesti yra blogiau negu būti pakartam! Nedaug blogiau, bet truputį“.
Šis didelis romanas yra įspūdingų pasakojimų ir minčių lobynas. Laikraštyje Die Welt buvo rašoma: „Skirtingose plotmėse ir vis naujais proveržiais Solenoide bylojama apie žmogaus egzistencijos ribų įveikimą, apie sąmonės praplėtimą, apie aukštesnės dimensijos pajautą“.
Apleistoje Bukarešto periferijoje plėtojasi metafizinis statinys iš komunistinės tikrovės pilkumos, bet taip pat iš košmarų, fantazijos ir filosofijos. Ir nuostabaus žodžio meno.
