Ar esama kokių nors sisteminių nuostatų ir temų, kurios gali tapti kliūtimi grožinės literatūros kilimui į aukštumas? Atsakydamas teigiamai ir susitelkdamas į prozą, čia pat turiu padaryti išlygą, kad kai kurie dalykai tik gali tapti kliūtimi, bet nebūtinai; kitaip sakant, nėraliteratūrai netinkamų temų ir objektų – sėkmingai vaizduoti galima viską ir visaip, bet kai kas kartais iš principo tampa svarsčiu, neleidžiančiu iškilti.
Kas galėtų būti ta aukštuma, kurios literatūrai vertėtų siekti? Tai yra menas, o nesileidžiant į meno apibrėžimų klampynę, galima pasakyti, kad menas yra tai, kas menininko sukurta, kas iki šiol pasaulyje neegzistavo, bet dabar mus palankiai sukrečia, ūmai pastūmėdamas už empirinio pasaulio ribų, atverdamas neregėtą erdvę, o kartu išlikdamas stulbinantis slėpinys.
Suprantu, kad tai, ką čia dabar būtent taip apibūdinau (o kitą kartą gal formuluočiau šiek tiek kitaip, nes iš principo tai nėra kategoriškai apibrėžiama), kai kam atrodys kaip tuščiai idealizuota mistika su miglotos transcendencijos kvapu ir kad aš čia meną perdėm išaukštinu. Išaukštinimą pripažįstu ir tegaliu atsakyti: o kodėl gi ne, jeigu tai man (ir, žinoma, ne tik man) suteikia išskirtinį prasmingą malonumą?
Toliau aiškindamas pasitelksiu ne tik literatūros, bet ir kino pavyzdžių (tik siužeto ir tematikos aspektu), nes būtent filmuose kai kurie dalykai išryškėja grynesniu pavidalu.
Tai štai trys (nors jų rastume ir daugiau) galimi kliuviniai, o jų bendras vardiklis yra susiaurinimas ir apribojimas, kai kūrybiškumas nepranoksta temos ribų: 1) politizavimas ir ideologizavimas; 2) buitiškumas ir socialumas; 3) iliustratyvumas (kartais prisišaukiantis ir didaktiką), – neretai šios savybės persikloja, viename kūrinyje jų būna ne viena. Apie visa tai būtų galima rašyti knygą, todėl čia teiginius remsiu tik vienu kitu pavyzdžiu, taip pat svarbi yra paties rašytojo intencija, skaitytojo lūkesčiai ir vertinimas. Ir čia pat reikia pridurti, kad neretai tie kliuviniai iškyla ne dėl kūrėjo talento stokos, o iš įsitikinimo, kad būtent taip ir reikia, kad tai yra gerai.
POLITIZAVIMAS IR IDEOLOGIZAVIMAS
Tuo pasižymėjo nemaža dalis idėjinės sovietmečio literatūros (nors anaiptol ne visa ji buvo realiai idėjinė). Buvo skelbiama, kad idėjiškai teisinga yra ta literatūra, kuri savo siužeto ir personažų raida iškelia marksizmo-leninizmo nustatytus neišvengiamus istorijos pažangos dėsnius. Vėlyvuoju sovietmečiu toks dogmatizmas faktiškai buvo nustumtas į paribius, bet nuo jo smarkiai nutolusi literatūra (bent proza) sunkiai skynėsi kelią.
Tačiau idėjinis angažuotumas reiškėsi ir visai kitaip. Ayn Rand romanai propagavo priešingą idėją – kapitalizmo ir laisvosios rinkos prioritetą, ir tai nebuvo romano meno laimėjimas. Apskritai vadinamoji angažuota literatūra Vakaruose turi nemenką tradiciją. Pastaraisiais dešimtmečiais dalyje visuomenės ir kultūroje stiprėja nauja idėjinio teisingumo atmaina – politinis korektiškumas, progresyvumas, kartais ir jį lydinti tapatybės politika, tai pereina ir į grožinę literatūrą.
Visai nenorėčiau teigti, kad romanuose dera vengti politikos ar ideologijos apraiškų. Čia reikia skirti du aspektus: vienas dalykas, kai tikslas yra atskleisti asmenybę ir unikalios situacijos aspektus politinių ar idėjinių struktūrų terpėje, ir kitas – kai per siužetą ir personažus siekiama parodyti kokios nors politinės linijos teisingumą arba klaidingumą. Tik pastaruoju atveju kūrinys vadintinas politiniu arba idėjiniu. Tada atsitinka tokia bėda, kad raiška susiaurinama iki tezės lygio, ir literatūra paverčiama įrankiu idėjai išreikšti. Neretai taip atsitinka literatūroje, vaizduojančioje neseną praeitį, ir čia paminėtina Milano Kunderos pastaba, o joje žodį „istorinis“ galima sėkmingai pakeisti žodžiu „politinis“: „Reikėtų nesupainioti dviejų dalykų: viena vertus, esama romanų, kurie gvildena žmogaus egzistencijos istorinį matmenį, antra vertus, romanai, kurie iliustruoja istorinę situaciją – aprašo visuomenę tam tikru momentu, ir tai yra literatūrinė istoriografija [kursyvas autoriaus]“. Būtent – istoriografija arba politizuota literatūra.
Bernardine Evaristo romanas Mergaitė, moteris, kita 2019 m. buvo įvertintas Bookerio premija (ši yra gerokai „progresyvesnė“ negu Nobelio) ir visaip kitaip apdovanotas bei išgirtas ir, be abejo, parašytas įdomiai bei išradingai, bet kokia jo esmė? Esmė nėra meniškumo užmojis arba tai, kas gali būti gelmėje, tarp eilučių, t. y. koks nors slėpinys, o viso to priešingybė – deklaracija ir tezė (kad ir kaip įmantriai įvilkta į siužetą bei personažus). Tai patvirtino ir pati autorė: „Aš norėjau nebūvį (absence) paversti būviu. Man buvo labai apmaudu, kad juodaodės britės nematomos literatūroje“.
Kaip minėjau, įvairios literatūrinės nuostatos, galinčios virsti kliūtimis, kartais susilieja, ir gana dažnai šiandieninėje Vakarų literatūroje buitiniame realizme privalomai sužėri socialinis jautrumas ir idėjinis angažuotumas, kartu su tuo, kas angliškai vadinama feel-good ypatybe, t. y. rašytojas ir skaitytojas pasijunta doroviškai gerai, nes romane (arba filme) reiškiama daug užuojautos pažemintiesiems bei nuskriaustiesiems (ir smerkiami skriaudėjai). Pavyzdžiui, populiaraus anglų rašytojo Nicko Hornby romane Tokie kaip jūs vaizduojama, kaip vidurinės klasės pusamžė moteris įsimyli bedalį jauną juodaodį.
Šį rudenį Britanijoje daug šurmulio ir, suprantama, neigiamų reakcijų sukėlė savaitiniame žurnale New Statesman publikuotas jaunos literatūrologės Charlotte Stroud straipsnis „Šaunios jaunos romanistės prakeikimas“ (ir nustebino, nes tas žurnalas šiaip jau yra kairiosios krypties), kur apie madingų romanų heroję rašoma: „Susipažinusi su intersekcionalumu1, ji luošinama kone nuolatinio nerimo dėl galios disbalanso ir nelygybės. Be to, amžinai susirūpinusi – varginamai, ne, išsekinamai, – dėl sunkios individo padėties kapitalizmo sąlygomis. Jos žvilgsnis blaškosi pasimetęs, o mintys neramiai šokinėja nuo vieno žlugdančio kaltinimo mūsų visuomenei prie kito. Galvoje čirška tokie žodžiai kaip ekocidas ir patriarchatas“.
Spalvos sutirštintos, bet, pavyzdžiui, Sally Rooney personažės nuolat padejuoja dėl mūsų planetos blogybių, nors romano rūmas statomas ant skaitytojoms (ir skaitytojams) patrauklesnių pagrindų.
Štai koks yra blogas, neretai žurnalistų užduodamas klausimas apie ankstesnę literatūrą: kuo šis romanas (arba šis autorius) mums aktualus šiandien? „Kuo mums šiandien aktualus Vladimiras Nabokovas?“ Niekuo neaktualus – jo kūryba todėl ir vertinga, nesenstanti, kad niekada nesiekė jokio aktualumo. „Svarbūs, aktualūs klausimai yra žurnalistikos, o ne grožinės literatūros sritis“, – teigė Grahamas Swiftas.
Esminį aspektą (tinkamą ir iliustratyvumui kritikuoti) išdėstė Javieras Maríasas (1951–2022), vienas geriausių pastarųjų dešimtmečių pasaulio rašytojų: „Tikras romanistas stengiasi atspindėti ne tikrovę, o tai, kas netikra, jeigu turime omenyje ne neįtikėtinus ar fantastinius dalykus, o tiesiog tai, kas galėjo atsitikti, bet neatsitiko, konkrečių faktų, įvykių ir incidentų priešingybę, to, „kas vyksta dabar“, priešingybę. Tai, kas yra „tik“ įmanoma, ir išlieka įmanoma, amžinai įmanoma bet kokioje epochoje ir bet kokioje vietoje – štai todėl iki šiol skaitome Don Kichotą ir Ponią Bovari, su jais galime kurį laiką pagyventi ir patikėti absoliučiai, užuot atmetę kaip neįmanomus, senamadiškus, atgyvenusius“.
BUITIŠKUMAS IR SOCIALUMAS
Archetipinis tokio susiaurinimo pavyzdys yra Žemaitės „Marti“ – čia viskas aišku, teisinga, ir nevalyvas storžievis teisingai smerktinas.
Iš šiuolaikinės literatūros ryškus atvejis yra ką tik minėtos, garsios ir populiarios autorės Sally Rooney romanai, pavyzdžiui, Gražus pasauli, kurgi tu. Dalį skaitytojų vilioja romanų apibūdinimas žodžiu „gyvenimiškas“ (praktiškai liudijantis negebėjimą ir nenorą pakilti virš buities, kūrybiškos vaizduotės stygių ir atitinkantis visokių televizijos pokalbių šou užmojį). Rooney kaip tik ir dėlioja tokias gyvenimiškas situacijas (be abejo, intriguojamai, patraukliai), kuriose šeimos ir romantinių santykių pynė yra apraizgiusi visą siužetą bei situacijas, ir nuo žemės niekur nepakylama. „– [Mama] nerimauja dėl tėčio, bet tai įprasta. Jis… jam viskas gerai, tik kraujospūdis aukštas, o ji įsitikinusi, kad jis ne visada išgeria vaistus. Tai daugiausia psichologinės problemos – juk žinai, kaip būna šeimose“ (vertė Viktorija Uzėlaitė).
Jeigu toks pasakojimas skaitytoją protarpiais kuo nors nustebina, tai tik tiek, kiek nustebintų gyvenime, o ne mene, „gyvenimiškai“, o ne kūrybiškai. Čia nėra jokios gelmės, jokio slėpinio, jokio literatūrinio originalumo ar stiliaus, tai yra romanas „pėstininkas“, na, kaip, pavyzdžiui, kai kurie šiandieniniai lietuvių autorių (arba minėtojo Hornby) romanai.
Nors kartais tai pačiai kategorijai priskiriama Rachel Cusk kūryba, tai šiek tiek kas kita. Autofikcijos raiška čia palieka erdvės vaizduotei, nes lėtas pasakojimas yra neįpareigojantis, subtilus, o štai ir pagaunamas egzistencinis momentas, kai tarsi nieko nevyksta, tik grynas egzistavimas (skrendančiame lėktuve): „Lėktuvas atrodė nurimęs, tarsi nė nejudėtų; tarp vidaus ir išorės buvo tiek mažai sąveikos, tiek mažai trinties, kad sunkiai sekėsi patikėti, jog judam į priekį. Lauke buvo tamsu, nors į akį durk, ir elektros šviesoje žmonės atrodė itin kūniški, itin tikroviški, jų bruožai tokie nesumeluoti, tokie beasmeniai, tokie beribiai“ (vertė Viktorija Uzėlaitė).
ILIUSTRATYVUMAS
2020 m. Bookerio premija įvertintas Douglaso Stuarto romanas Šugis Beinas, iliustruojantis Škotijos varguolių gyvenimą, pristatytas su tokia sentimentalia išvada: „širdį veriantis debiutas, gvildenantis nepalaužiamą meilę, kuria tik vaikai gali mylėti gyvenimo sužalotus tėvus“. Šiame pristatyme nėra nieko apie tai, kas keltų literatūrinę vertę, – stilių, siužeto originalumą, ypatingą autoriaus viziją. Tarsi pasakotų skaitytojų klubo entuziastas, į literatūrą žiūrintis kaip į jausmingą sunkaus gyvenimo atspindį. (Čia – ne tiek pačiame romane, kiek jo vertinime, – matome dar vieną kliūtį: sentimentalumą; ją būtų galima aprašyti atskirai, bet ši ypatybė dažniausiai būna pernelyg akivaizdi ir neproblemiška.)
Visai kitaip, tiesiog priešingai, literatūra apibūdinta skelbiant šių metų Nobelio premijos laureatą: „už pjeses ir prozą, suteikiančias balsą neišsakomybei“. Atitinkamai sureagavo ir pats laureatas Jonas Fosse: „Aš tai vertinu kaip apdovanojimą literatūrai, kuri pirmiausia siekia būti literatūra, be jokių kitų sumetimų“.
Tačiau kitų sumetimų turi ir kai kurie aukšto lygio kūriniai, pavyzdžiui, Michaelio Haneke‘s filme Baltas kaspinas vis dėlto esama pamokymo, kaip nusakė ir pats režisierius, teigdamas, kad čia kalbama „apie blogio šaknis: tas pats, ar tai būtų religinis ar politinis terorizmas“. Konkrečiau čia iliustruojamas teiginys, kad pernelyg griežtas vaikų auklėjimas gali sukelti pražūtingų padarinių. Tai yra kūrinys su teze, todėl didaktiškai susiaurintas.
Įspūdingoje Romualdo Granausko apysakoje Gyvenimas po klevu, kur vaizduojamas žmogus nykioje, kone absoliučioje fizinėje vienatvėje, iš esmės nekalbama apie metafizinę asmenybės vienatvę – ten kalbama apie socialinę vienišo žmogaus padėtį, atsiradusią dėl tam tikrų politinių ir socialinių valdžios (bet ne tik jos) veiksmų. Kitaip sakant, pagrindinė veikėja pateikiama kaip socialinių aplinkybių tipažas, iliustruojantis sovietmečio valdžios politiką, o kartu ir objektyvius socialinius poslinkius, ir t. t. Sovietinis režimas apribojo personažės gyvenimo galimybes, o autorius, vaizduodamas ją tik kaip aplinkybių auką, tam tikra prasme apribojo savo kūrinio galimybes ištrūkti iš tų pačių gniaužtų, ir šioje plotmėje teisingai padarė, nes tokia buvo kūrinio genezė ir tikslas.
Juozo Apučio apsakyme „Vieškelyje džipai“ vėlgi matome iliustratyvią tezę: naujųjų turtuolių įsibrovimas į harmoningą gamtos prieglobstį ardo natūralią kaimo gyvenseną, drumsčia ramybę.
Iliustratyvumas kartais siejasi su ankstesniuoju aspektu – politizavimu; toje Kunderos citatoje būtent skeptiškai ir vertinami romanai, „kurie iliustruoja istorinę situaciją“. Taigi pastaraisiais laisvės dešimtmečiais Lietuvoje išleista romanų ir sukurta filmų, kurie iliustruoja pokario partizanų kovą, sovietines represijas ir t. t. Nors tokios temos tiesiog vilioja prikišamai pirštu rodyti juodą ir baltą pasaulį, netikėtai sužibėjęs talentas pažvelgia kūrybiškai, ir tada skaitome nuostabius kūrinius: Justino Sajausko Suvalkijos geografiją arba Vlado Kalvaičio Sustiprinto režimo baraką.
Panašiai su filmais: Vienui vieni (2004) iliustruoja istorinę situaciją per asmenybę – gal tuo metu tokio filmo reikėjo. Kai kurie vėlesni filmai, pavyzdžiui, Purpurinis rūkas arba Sutemose (abu 2019) jau bando gvildenti (pasak Kunderos) žmogaus egzistencijos istorinį matmenį, ir tai yra aukštesnis kūrybiškumo lygmuo.
ŠIEK TIEK APIBENDRINANT
Gal galima kaip nors apibendrinti visas šias kliūtis? Jos kūrinį daro plokščią ir perdėm žemišką. Kodėl akcentavau slėpinį? Užuot daug aiškinęs, pacituosiu Aidą Marčėną: „jei eilėraštis – geras, jo autorius apie savo kūrinį ne viską žino“. Tai štai – visi mano čia skeptiškai paminėti autoriai apie savo kūrinius žino viską. Deja, viską žino ir jų skaitytojai, tuo tas viskas ir išsemtas.
Ir dar yra toks paprastas dalykas, kad jeigu meno kūrinį regime kaip priemonę (idėjai reikšti, skriaudžiamiesiems užjausti, tikrovei iliustruoti ir t. t.), tai iš jo laukiame praktinės naudos ir gėrio. Ir tada jį sumenkiname, kaip paaiškino dar Juozas Girnius: „Nauda yra iš esmės ne tikslo, o priemonės kategorija. Ir užtat ką nors vertinti tik dėl kam nors naudingumo yra lygu iš tiesų savyje nevertinti, o tik kaip priemonę tam, kas jau vertinama pačiu tikslu. […] Kas turi pats savyje prasmę, tas nereikalauja savęs pateisinimo jokia nauda“.
O Gabrielis Josipovici veikale Pasaulis ir knyga (1971, liet. 2003) apibendrino: „Meno kūrinys prikišamai pabrėžia, kad yra savarankiškas objektas, į nieką kitą neredukuojamas savitas reiškinys“.
Ir anaiptol nesiūlau atmesti tų kūrinių, kurie nesiekia svaigių aukštumų – grožinė literatūra arba kinas, be „aukso puodo“, teikia ir visokių kitokių laimėjimų, įdomių ir vertingų kitais, konkrečiais aspektais. Pavyzdžiui, kino filmas Oppenheimeris yra įdomus, prasmingas ir vertas žiūrėti. Bet jis yra iliustratyvus nuo pradžios iki galo (nors ir su kūrybiškos išmonės inkrustacijomis) – tokia jo paskirtis ir tikslas. Jis byloja tik tai, ką konkrečiai parodo. Yra suvaržytas savo temos.
Alpinistas Vladas Vitkauskas viename interviu sakė: „Sunkiausias klausimas būdavo, kai mokyklose užduodavo – o kurioje viršūnėje jautėtės geriausiai? Atrodytų, reikėtų sakyti Everesto – aukščiausia, reikėjo daugiausia pastangų, bet dūšioj taip gerai niekur nesijaučiau kaip ant Medvėgalio – aukščiausio Žemaitijos taško, kai 1996 m. liepos 13-ąją į jį kopėme ir šventėme su žemaičiais ir žmonėmis iš visos Lietuvos“.
Savaip įspūdingas atsakymas. Taip pat yra įdomių, savaip vertingų romanų, kurie nesiekia Everesto, bet visai prasmingai (arba ne) pasitenkina Medvėgaliu.
1 Intersekcionalumas (intersectionality) – teorinis pagrindas, skirtas gvildenti įvairiose tapatybėse gyvuojančius diskriminacijos ir privilegijų derinius (mano pastaba, – L. J.).
