IŠ IŠORĖS
Kad Vilnius yra (ir jau seniai) daugiakultūris miestas, turbūt niekas neabejoja, o tokį, kuris tuo abejoja ir mano, kad Vilniuje viskas turi būti grynai lietuviška, smagiai šaržavo Herkus Kunčius romane Lietuvis Vilniuje. Bet Vilnius kartu yra ir paribio miestas, ir turbūt jokia kita Europos valstybės sostinė nebuvo atsidūrusi dviejų ir net daugiau valstybių ginčijamoje teritorijoje. Kai Europos istorijos tyrinėtojai kalba apie paribio miestus, neretai mini Gdanską, Triestą, Lvovą, Vilnių (bet anie nėra ir niekada nebuvo sostinės). Ir dabar Lietuvos žemėlapyje aiškiai matome, kad Vilnius yra Lietuvos rytiniame pakraštyje – ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos. Gana nepatogi padėtis, šiuo požiūriu kur kas tinkamiau atrodytų Kaunas. Retai kur Europoje sostinė yra atsidūrusi tokioje valstybės nuošalėje, išskyrus tuos atvejus, kai sostinė prie jūros (Helsinkis, Talinas ir t. t.).
Šiek tiek panaši Berlyno padėtis, ir priežastis, kodėl šiuodu miestai daug nutolę į rytus nuo valstybės geografinio centro, iš esmės yra ta pati: praeities Drang nach Osten. Kai Berlynas tapo Vokietijos sostine, vokiečių užimtų rytinių žemių ribos buvo pasistūmėjusios daug toliau negu dabar. Tas pats ir su Vilniumi – LDK ribos anuomet buvo saugios (ir toli) rytuose, o nesaugios vakaruose.
Gerokai vėlesniais amžiais negu tapo sostine, Vilnius pasidarė paribio miestu, ilgą laiką nebūdamas sostine. Ir galiausiai tapo visai išskirtiniu, netipišku Lietuvos miestu, gana ilgai gyvavusiu beveik be lietuvių. Dabar kai kurie senieji Vilniaus lietuviai, turintys gilias vilnietiškas giminės šaknis (tokių tėra saujelė), didžiuojasi, kad yra vieninteliai tikri vilniečiai. Iš tikrųjų jie yra egzotiški aborigenai. Tokie neatrodo tik dėl to, kad susiliejo su daugumos mase. Tikrieji vilniečiai dabar yra tie, kurie antra arba trečia karta nuo žagrės (tiesa, dar reikia pridurti gerą pulką buvusių kauniečių). Jie sudaro ne tik daugumą miesto gyventojų, bet ir Vilniaus kultūrinio bei kitokio elito pagrindą.
Józefas Mackiewiczius romane Kelias į niekur rašė: „išsamiai apibūdinti [Vilniaus] krašto žmones užtruktų tiek pat ilgai, kaip ir išvardyti visus jo augalus, žvėris arba upes ir ežerus“ (vertė Leonardas Vilkas). Tautinė įvairovė neišnyko, nors ir kitaip susiskirstė, bet prieškarinis Vilnius išnyko negrįžtamai – kiti čia apsigyveno žmonės. Kažin ar po karo universitete liko bent vienas dėstytojas, dirbęs iki 1939 m.
Alfonsas Nyka-Niliūnas, prieš karą pradėjęs studijuoti Kaune, vėliau persikėlė į atgautą Vilnių. Šiuodu miestus jis sugretino negailestingai maždaug taip: kaip galima lyginti Rusijos imperijos provincijos garnizono miestą su didžiųjų kunigaikščių sostine?
Tačiau kaip tik tuo laikotarpiu Kaunas laimėjo dvigubą galimybę pakilti iš provincijos miesto iki europietiško modelio. Pirma, jis tapo laikinąja sostine, kuri tarpukariu de facto pasidarė nuolatine, todėl jo statybai ir gražinimui susitelkė tiek valstybinės, tiek privačios lėšos: iškilo daug gero architektūros lygio pastatų – slėnyje valstybinių, Žaliakalnyje ir kitur privačių. Antra Kauno laimė buvo ta, kad per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai iš jo pasitraukė be kovos, nes jų kariuomenei grėsė apsuptis. Todėl Kaune labai mažai kas buvo sugriauta.
Tai yra vienas iš tų istorijos paradoksų, kai nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ir dar viena Lietuvos sėkmės istorija. Kai Lietuva neteko Vilniaus, tai buvo skaudus blogis, bet dėl to suklestėjo Kaunas, o dabar Lietuva gyvuoja su abiem šiais miestais.
Sovietų Sąjunga sugrąžino Lietuvai Vilnių anaiptol ne tam, kad jis taptų nepriklausomos Lietuvos sostine, o tik tam, kad būtų „LTSR“ sostine, – be abejo, sovietai norėjo, kad Vilnius būtų valdomas ne iš Varšuvos, o iš Maskvos. Ir vėl istorija galiausiai sumaišė okupantų neva laiminčias kortas.
Lietuvą lydėjo sėkmė – jau banalu sakyti, kad tarpukariu nebuvo nė vienos dienos, kai Lietuvai priklausė ir Vilnius, ir Klaipėda. Dabartinė Estijos, Latvijos ir Lenkijos teritorija yra mažesnė negu buvo prieš karą (Lenkijos – smarkiai). Lietuva dabar turi didesnį plotą negu tada.
Tai, kaip etniniai lietuviai (re)kolonizavo Vilnių, yra dar viena sėkmės istorija, šis procesas tebevyksta iki šiol. Pokario dešimtmečiais dauguma naujųjų vilniečių buvo atsidūrę sau nepažįstamoje žemėje. Nors kai kuriuos lenkiškus vietovardžius stengtasi atlietuvinti dar tarpukariu, kai Vilnius Lietuvai nepriklausė, ši veikla buvo slidi. Pilaitė yra vertinys iš lenkiško Zameczek, Santariškės – iš Zgoda. Tauro kalnas buvo pavadintas visai ne pagal laukinį jautį.
Įsivaizduoju, kad ėmę keltis į Vilnių lietuviai tyrinėjo nepažįstamą aplinką ir pasigavo visokių atradimo džiaugsmų. Pirmą pokario dešimtmetį slėgė materialiniai nepritekliai ir stalinizmo perteklius, bet lietuviai, (kaip toliau įsivaizduoju) pirmiausia apsižvalgę savo artimiausioje aplinkoje ir pasigrožėję Senamiesčio bažnyčių bokštais, kurie, pasak Mikalojaus Vorobjovo, „grakštūs ir puošnūs, kaip simboliai tikėjimo, paauksinto minkšta meno šviesa“, vėliau išsiruošė į tolimesnes apylinkes ir vasarą rado pliažinių vietų: pirmiausia prie Neries, kur iki šiol nelabai aišku, ar tai Valakampiai ar Valakupiai, paskui sužinojo esant Žaliuosius ežerus, bet važiuodavo tik prie Balsio ežero (ir jį vis tiek vadino daugiskaita – Žaliaisiais), o jau daug vėliau – prie vakarinio ežero už miesto, vadinamo tai Gilužiu, tai Gėluže.
Bet Vilnius Lietuvos kontekste išskirtinis ne tik savo demografija ir politine istorija. Taip pat ir reljefu. Nuo Trijų Kryžių kalno atsiveria vaizdas į vakaruose išsidriekusį miestą, bet ir jis nėra lygumoje, o rytuose, ypač Rokantiškėse, yra didelės kalvos ir slėniai, kur aukščių skirtumai, ko gero, didesni nei bet kur kitur Lietuvoje.
Nors gal ir ne visai teisinga Lietuvą vadinti lygumų kraštu, nes visuose keturiuose etnografiniuose regionuose esama nemažų kalvynų (net ir Suvalkijoje – prie Vištyčio), bet didžioji dauguma Lietuvos miestų įsikūrę lygiose vietose. Vilnius šiuo atžvilgiu visai „nelietuviškas“. Ir Rokantiškių kapinės kalvotos, tai suteikia grožio. Visos senosios kapinės yra gražios – ne tik Rokantiškių, bet ir Rasų, Bernardinų, Saulės, Saltoniškių, Viršuliškių. Jos gražios tuo, kad ten daug medžių. Liepynės kapinės – plyno lauko nykybė, Kairėnų (Baniškių) kapines gelbsti tai, kad jos apsuptos miško.
Kai sakome „gražus miestas“, į tą grožį įtraukiame savo subjektyvią regą. Man atrodo, kad kalvotas miestas jau savaime gauna vieną papildomą grožio balą, nes nuo kalvų atsiveria panoraminiai vaizdai. Kaunas šiuo atžvilgiu panašus į Vilnių – aukšti upės krantai atveria vaizdus. Kiti Lietuvos didesni miestai yra lygumose, ir jie nėra prie didelių upių. Nors, pavyzdžiui, Varšuva ir Ryga taip pat prie didelių upių, bet tai lygumų miestai.
IŠ VIDAUS
Kaip ir gana daug mano kartos žmonių, Vilniuje apsigyvenau tapęs studentu. Mokyklos laikais čia vis trumpai apsilankydavau, kartais ir pernakvodavau pas tetos šeimą. Pro buto langą ketvirtame aukšte Antakalnyje matėsi gana nauji daugiaaukščiai, ir tai man atrodė kaip įspūdingo didmiesčio vaizdas.
Tuometinėje Černiachovskio (dabar Kudirkos) aikštėje ties prospektu buvo akmeninis parapetas, ant jo sėdėdavo ilgaplaukiai hipiai (ar bent tie, kas pas mus lyg ir atitiko Vakarų hipių įvaizdį). Kaip aš jiems pavydėdavau – man tai atrodė nuostabesnio gyvenimo apraiška. Kaip ir tada, kai mane, išlaikiusį stojamuosius egzaminus, tėtis nusivedė pavakare į „Dainavos“ restoraną pavalgyti, ta didelė erdvė dar buvo apytuštė, o prie vieno stalo jau rinkosi gana jauna kompanija, kažkoks barzdotas vyras, gražios merginos, jie netrukus jau pilstėsi į taures vyno butelį, ir man, provincijos vaikui, tai atrodė kaip magiškai viliojantis bohemiškas gyvenimas.
Vėliau daugelyje miestų esu pastebėjęs, kad pirmas apsilankymas sukuria topografiškai ribotą miesto įvaizdį, jo vėlesnis prisiminimas atrodo kurioziškai redukuotas. Bet tas pirminis, kaip vėliau paaiškėdavo, gana klaidingas įvaizdis, dvelkdavo pirmaprade magija. Kai kadaise pirmą kartą atsidūriau Tauro kalno papėdėje, vaizdavausi, kad į kalną kylanti dabartinė Kudirkos gatvė automobilius kelia iš tikrojo Vilniaus į kažkokį aukštutinį priemiestį.
O jau daug vėliau, žvelgdamas nuo Tauro kalno į plačią miesto panoramą (nors ten vaizdas ne toks žavus kaip nuo Trijų Kryžių kalno, nes čia Senamiesčio nesimato) ir gegužę leisdamasis laiptais, šalia kurių baltai žydėjo alyvos, pagalvojau, kad likimas man lėmė gyventi tokiame gražiame mieste – būtent lėmė, nes tai, tiesą sakant, nebuvo mano pasirinkimas: kitų realių gerų variantų nelabai turėjau.
Ankstyvoje jaunystėje bent porą kartų naktį teko pėsčiomis pėdinti iš centro į savo Lazdynus: pamenu, kaip, jau beveik pakilus iki Lazdynų, taip pat gegužę, užliejo žydinčių ievų aromatas.
O daug anksčiau, vėlgi man tik įstojus į universitetą ir dar neįsivaizdavus, kad ateityje gyvensiu Lazdynuose, tetėnas sumanė pavežioti mane automobiliu po Vilnių, ir, jau pradėjus temti, nuo Lazdynų tilto priekyje ant miškingų kalvų atsivėrė tie daugiaaukščiai, jau pradėję žibėti langų šviesomis, ir tai atrodė kaip fantastiškas, išgalvotas vaizdas. Tai, kas vėliau daugybę kartų regėjosi tik kaip kasdieniška banalybė.
Apsigyvenęs Vilniuje, mažai domėjausi miesto praeitimi ar architektūra, tik klaidžiodavau jo gatvėmis, kartais apgraibomis: kreivos senamiesčio gatvelės atrodė klaidžios. Sovietmečiu nebuvo skatinama domėtis Vilniaus praeitimi (juolab lenkiškąja). Todėl aštuoniasdešimtinių metų antroje pusėje man akis atvėrė sėkmingai į rankas patekusios knygos: Czesławo Miłoszo Rodzinna Europa ir Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus menas, romantiškai bylojęs: „bokštų ir varpinių lieknas miškas iškyla viršum jo [miesto] tarytum koks regimas simbolis, tarytum koks sursum corda“. O Miłoszas minėjo, kad Vilniuje yra keturiasdešimt bažnyčių, veikiau buvo anuomet, kai jis čia gyveno, bet aš, klajodamas mieste, tokio skaičiaus neįsivaizdavau.
Maždaug tuo metu, kai Ričardas Gavelis rašė Vilniaus pokerį, Valdas Papievis kūrė apysaką Geležiniai paukščiai, kur Vilnius taip pat yra esminė dominantė. Šios aplinkos nepažinęs žmogus galėtų padaryti išvadą, kad juodu rašė apie skirtingus miestus. Vilniaus pokerio miestas nejaukus, kartais grėslus, jo dvasia pažeista sovietinio režimo iškraipymų.
Tačiau Valdo Papievio Vilnius taip pat yra perdėm savitas. Tai – iš provincijos atvykusio jaunuolio Vilniaus įspūdis, bet Vilnių yra aprašęs ne vienas nauju vilniečiu tapęs lietuvių rašytojas, ir kiekvienas iš esmės kitaip. Štai kaip Papievis Vilniaus vaizdą aptraukia baltinančios žiemos įspūdžiais:
[…] iš vakaro dar lyg ir norėjo lynoti, o rytą prabudę pamatė tą pagaliau sulauktą baltumą, slystantį bažnyčių varpinių bokštais, užklojusį kreivus senamiesčio stogus, dengiantį aplink miestą besidriekiančius negyvus laukus. Žiema buvo šalta ir speiguota: sustingusios dundančios gatvės, vakarais spingsinčios blausiomis apledėjusių langų šviesomis, apšerkšniję medžiai ir aukštyn rūkstantys fabrikų kaminai, pranašaujantys dar didesnius šalčius. Brėkšdavo, brėkšdavo, o taip iki galo ir neprašvisdavo – diena dar nespėdavo išsirist iš anos nakties sutemų, kai jau vėl pradėdavo temti, prieblandoj skendintis miestas atrodė toks apleistas ir tuščias.
Įspūdingu Vilniaus rašytoju tapo Jurgis Kunčinas, sukūręs savitą anų laikų apšepusio Užupio vaizdą ir savaip prasiskverbęs į Žvėryną.
Dabar Vilnius tapo visai kitokiu miestu, negu buvo sovietmečiu. Anuomet kai kurios apgriuvusio senamiesčio vietos buvo virtusios landynėmis. Studijų laikais Universiteto gatvėje, kažkur ties Alumnatu, kartą su kažkokia kompanija užėjome į apleistą kambarį beveik be baldų, kur, regis neformaliai glaudėsi vyresnis nepritapėlis studentas pravarde Šekspyras.
Turbūt nekeista, kad anų metų vilniečiai pamilo Vilnių tokį, kokiame jaunystėje įsigyveno sovietmečiu, ir visos naujos architektūros bei miestovaizdžio permainos jiems pasidarė nepriimtinos.
Vilnių vaizdavo įžymūs šio krašto lenkų rašytojai Tadeuszas Konwickis ir Józefas Mackiewiczius. Juos skaitydami pamatome, kad tarpukariu ir dar vėliau traukiniai buvo esminė trumpojo susisiekimo priemonė – Konwickiui ir jo personažams iš Pavilnio, o Mackiewicziui, regis, iš Juodšilių. Konwickio romanas Meilės įvykių kronika prasideda kelione traukiniu, vėliau dar ne kartą čia šmėkščioja traukiniai, geležinkelio stotelė. Minimi tolimųjų reisų ir greitieji traukiniai, tik man neaišku, kur jie galėjo skubėti. Lenkijos užimta Lietuvos teritorija tuo metu buvo į šiaurę iškištas liežuvis, įsiterpęs tarp Lietuvos ir sovietinės Baltarusijos, atsirėmęs į Latvijos rytinį pakraštį. Žinoma, per Daugpilį buvo galima važiuoti tolyn į šiaurę, iki Leningrado arba ir Maskvos, nors kažin ar daug kas trisdešimtiniais metais važiavo tokiais maršrutais.
Sovietmečiu Vilniaus, kaip ir kitų miestų, geležinkelio stotis buvo tapusi klajoklių ir paraščių paklydėlių prieglauda. Ten laukimo salėje (kas dabar tokioje ilgam apsistoja?) su didelėmis drobinėmis terbomis kiurksodavo įvairiatautė liaudis, tarp šių charakterių sliūkindavo vietiniai padugnės, kišenvagiai, girtuokliai, čigonai ir, žinoma, milicininkai, taip pat ir neuniformuoti.
Buvo gana nepatraukli irštva, kurią daugelis padorių piliečių, keliaujančių vietiniais (ir ne vietiniais) traukiniais daug gausiau negu dabar, stengdavosi paskubomis praeiti. Išskyrus tuos atvejus, kai išlydint draugą, o gal ir šiaip, norėdavosi pasisėdėti antrame aukšte esančiame restorane, o ypač prie baro. Ten būdavo ir tolimųjų reisų keleivių, – kartą toks sovietų karininkas moldavas man aiškino, kad jis didžiuojasi prisišliejęs prie Rusijos, nes tai „velikij narod“ (didinga tauta).
Kai 1983 m. su standartine turistų grupe pirmą kartą išvažiavau į „artimąjį“ užsienį, iš traukinio išlipus Prahoje, toji stotis atrodė nuostabiai švari, tvarkinga, vos ne kaip koncertų salės vestibiulis. Kaip greitai viskas pasikeitė. Kai XX a. pačioje pabaigoje gyvenau Prahoje, renovuota Vilniaus geležinkelio stotis pasirodė jau švaresnė už Prahos.
KELIAI Į VILNIŲ
Šiais laikais į Vilnių dažniausiai važiuojame ne geležinkeliu, o automobilių keliais. Tad pažvelkime, kaip atvažiuojame.
Pirmiausia į Vilnių artėjame iš Kauno pusės. Atvykstame autostrada, kuri pritaikyta greito susisiekimo patogumui, todėl tai yra kelias, kuris nepaiso aplinkinio kraštovaizdžio, tad juo važiuodamas kraštovaizdį matai tarsi iš izoliuotos kapsulės. Apie tai kadaise rašė Regimantas Tamošaitis: kai važiuoji keliu, kuris vingiuoja prisitaikydamas prie kraštovaizdžio, važiuodamas tame kraštovaizdyje gyveni. Važiuodamas autostrada, esi tarsi atskirtas neregimos stiklo sienos, nepriklausomas nuo aplinkos. Dažnu atveju, artėdamas prie Vilniaus (ar kito didelio miesto), pamatai išdygusius urbanistikos ženklus: logistikos angarus, pakelės kebabinę. Ir čia dar viena ypatybė: nors pats Vilnius labai kalvotas, visos prieigos prie jo yra lygumoje. Jau nutolus nuo Grigiškių, reikia pasirinkti: ar sukti į dešinę, paskui vėl į dešinę, palįsti po autostrada ir važiuoti į Vilnių pro Gariūnus. Tą variantą kol kas atidėsime, tad važiuojame tiesiai, per mišką, kuris nevilioja, ir tada leidžiamės ilga pakalne. Tai gana senas kelias iš Kauno, todėl apsinešęs daugybės keleivių sielų dulkėmis, bet daug senesnis yra kairėje už miško juostos – akmeninis grindinys, dabar tinkamas tik pėsčiųjų žygiams. Nusileidę patenkame į Savanorių prospekto pramoninę-sandėlinę dalį – galbūt seniausią Vilniaus didžiulį pramoninį rajoną, suklestėjusį sovietmečiu. Kaip ir visos tokios vietos, ji yra akivaizdžiai nepatraukli: viskas, kas praktiškai labai naudinga ir reikalinga, būna negražu, – gražios esti rekreacijos, dykinėjimo vietos.
Tai mums nepatinka, tada bandome atvykti į Vilnių iš panašios, bet kitokios krypties – nuo Trakų, Alytaus, Druskininkų. Už Trakų Vokės leidžiamės į Vokės upelio slėnį, gana išvaizdų ir gamtišką, apžėlusį medžiais bei krūmais, bet, nuo jo pakilus aukštyn, iš abiejų pusių mus vėlgi pasitinka pramoninė-sandėlinė zona, naujesnė, bet taip pat neišvaizdi. O tada sukame į dešinę ir vėl į dešinę po estakada, o toliau važiuojame vadinamąja Kirtimų gatve per Panerių mišką – šis čia ir vėl nepatrauklus, tai nėra tokia vieta, kuri galėtų vilioti sustoti ir pasinerti tarp medžių, čia tik tranzitinis kelias, kuriuo reikia kuo greičiau prašvilpti ir jį užmiršti. Bet štai Gariūnai ir vėl leidimasis į Neries slėnį su atsiveriančia plačia panorama ir grynai funkciniu Gariūnų tiltu, kuriuo niekas neina pasivaikščioti. Taip pat pravažiuotina nesustojant.
Nuo Šalčininkų. Tai gana senas kelias, dailiai apsodintas medžiais, nors, žinoma, arčiau Vilniaus prasideda logistikos angarai, atsiranda sovietmečio baltų plytų dviaukščių daugiabučių, bet jau priemiestyje vaizdas pagražėja, nes su senais mediniais namais medžių ūksmėse, o tada Liepkalnio gatve žemyn į Vilniaus slėnį…
Nuo Minsko (Medininkų). Šiuo šiaip jau nevažiuojame, nes juk neatvykstame iš Minsko… O ir šiaip jis neįdomus, gana nykus su plyname lauke iškilusiais industrinių paslaugų angarais, tai yra susvetimėjusi autostrada, panaši į atvykimą nuo Kauno ir Ukmergės.
Nuo Šumsko. Šiuo turėtumėme važiuoti nė kiek ne dažniau kaip nuo Minsko. Bet jis Juoduoju keliu veda į Vilnių per Pavilnį – seną ir vaizdingą priemiestį, gyventą ir aprašytą Konwickio, ten akmenimis grįstu serpantinu galima nusileisti į Vilnios slėnio Žemutinį Pavilnį, kur eina senas geležinkelis.
Nuo Naujosios Vilnios Stepono Batoro gatve. Vis neapsisprendžiu, ar Naująją Vilnią laikyti Vilniaus miesto dalimi, tad šį praleisime.
Nemenčinės plentu. Kadangi jis eina nelabai toli nuo Neries ir priklauso upės slėniui, tai yra vienintelis kelias į Vilnių, nuo kurio nesileidžiama nuo aukštumos į gilią žemumą. Ir tai yra vienintelis beveik kurortinis kelias, nes eina per pušyną, slepiantį vasarnamius. Priešingai nei minėti pakelės miškai atvažiuojant Kirtimų ar Savanorių gatvėmis, šis yra svetingas. Vasarojimo kelias, juolab kad vienoje jo pusėje yra Balžio ir Tapelių ežerai, o kitoje – Turniškės ir Valakampiai su pliažais.
Molėtų plentu. Tai tas atvejis, kai, per laukus priartėjus prie didmiesčio, pirmiausia įvažiuojama į mišką. Apskritai miškas ir Vilnius yra nedaloma simbiozė. Pamenu dar sovietmečiu išgirstą vieno rusų rašytojo pasakymą apie Vilnių: tai miestas, į kurį ateina miškas. Molėtų plento miškas nei kviečiantis, nei atstumiantis, kažkoks per daug tvarkingas.
Nuo Ukmergės. Čia susidaro įspūdis, kad daug dangaus – atvykstant iš plačių Aukštaitijos lygumų. Vilniaus prieigos šiais laikais pasikeitė nevienodai – šioji bene labiausiai. Čia, kaip ir kai kuriuose jau minėtuose keliuose, nemažai ūkinių statinių, bet jie jau XXI amžiaus, su moderniu firminių automobilių servisų blizgesiu ir pan. Ir, žinoma, su naujais sugrūstais daugiaaukščiais.
Nuo Sudervės per Pilaitę. Įdomu, kad šiuo keliu į Vilnių neatvykstama iš jokio didesnio miesto, išvis iš jokio miesto. Tačiau eismo gausu: grįžtama iš Rastinėnų sodų, iš Karveliškių kapinių, bet ypač iš naujų individualių namų, chaotiškai išsibarsčiusių ne tik čia, bet ir aplink visą Vilnių.
