Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Alvydas Lukys. Banano žiedas. 2020. Pigmentinis atspaudas. 60 × 60

2022 m. gegužės pabaigoje leidausi į tolimą kelionę – į tarptautinį vertėjų kongresą Kuboje tokiu sudėtingu skrydžiu: Vilnius–Varšuva–Torontas–Varadero. Varšuvos oro uoste susigriebiu, kad nepasiėmiau elektroninės Kindle skaityklės kroviklio, o joje likę tik 24% energijos. Knygų žiurkę, ilgoje kelionėje ir savaitės trukmės viešnagėje liksiantį be jokio skaitinio (nes nė vienos popierinės knygos nepasiėmiau), turintį skaitymo priklausomybę, gali ištikti nesmagi abstinencija.

Pražuvėlį gelbės oro uosto knygynas. Nors lenkiškai esu perskaitęs ne vieną knygą, bet tai buvo seniai, o dabar ne metas atgaivinti šį įprotį, tad kreipiuosi į angliškų knygų skyrelį, o ten daugiausia vadinamieji „oro uostų bestseleriai“, bet ne tik – štai puikus knygos viršelis: Colm Tóibín The Magician. Žinau, kad airių rašytojas Tóibínas yra parašęs biografinius romanus apie Henry Jamesą ir Thomą Manną – neatsimenu pavadinimų, bet man puikiai tiktų bet kuris iš šių. Nedvejodamas pasiimu, sumoku 60 zł 40 gr ir jau galiu nusiraminti.

Iki skrydžio dar yra šiek tiek laiko, ir pasivaikščiodamas pastebiu elektronikos krautuvėlę, kur esama ne tik visokių žmogų su plačiuoju pasauliu bei jo žaidimais siejančių prietaisų, bet ir paprasčiausių kroviklių. Jaunam pardavėjui parodau savo skaityklę ir pasakau, kad man reikia tinkamo kroviklio. Puiku – jis man pasiūlo plastikinėje pakuotėje įkalintą baltą raizginį, nusiperku, bet nusprendžiu pasinaudoti tik įsitaisęs viešbutyje Kuboje.

O dabar viskas gerai – viršelyje vieniša skrybėlėta figūra valtyje su vaizdu į Veneciją. Savo personažų subtilias emocines perturbacijas šiame magiškame mieste yra aprašęs ir Jamesas, ir Mannas, bet ši knyga apie pastarąjį.

Ilgo skrydžio į Torontą vakaras prasideda Liubeke 1891 m. „Kol tarnai ėmė svečių paltus, šalikus ir skrybėles, motina laukė viršuje. Visi suėjo į svetainę, tik Julija Man tebebuvo savo miegamajame, o Tomas, jo vyresnysis brolis Heinrichas ir jų seserys Lula ir Karla žiūrėjo į apačią nuo antro aukšto laiptų aikštelės.“ (Dabar jau galiu cituoti iš gražaus Rasos Drazdauskienės vertimo, žr.: Colm Tóibín, Magas, Kaunas: Jotema, 2024, 494 p.) Kaip ir dera, pradedama nuo Thomo Manno vaikystės, ir aišku, kad tai yra ne tikrosios biografijos, o biografinio romano žanras, bet grindžiamas ne autoriaus impresijomis ir fantazijomis, o kruopščiai surinkta autentiška medžiaga. Angliško leidimo „Padėkoje“ („Acknowledgements“ – lietuviškame leidime praleistoje) pateiktas didžiulis bibliografijos sąrašas. Žinoma, detales nuspalvina romanisto išmonė.

Tóibínas stengiasi likti už kadro, vengia tiesiogiai reikšti savo požiūrį, ir tai jam pavyksta, o kartu per įvairias vaizduojamas aplinkybes, pokalbius, net ir protagonisto mintis subtiliai perteikia tiek kintančios epochos niuansus, iš lėto lūžtant sustabarėjusioms visuomenės normoms ir laisvėjant kultūrinei atmosferai, tiek jauno rašytojo rizikingus žingsnius kūryboje, kritišką Liubeko visuomenės vaizdavimą (Mannų šeimos laimė, kad pasirodžius Budenbrokams ji tame mieste nebegyveno) arba potekstėje slypinčias homoseksualumo apraiškas.

Liubeke būta tarnų ir didelio namo, priklausančio turtingam tarptautinės grūdų prekybos verslininkui. Per anksti jam mirus, verslas buvo parduotas, o šeima persikėlė į Miuncheną. Šeimoje dar Liubeke pripažinta, kad vyresniojo Mannų sūnaus Heinricho prie verslo reikalų ir su pagaliu nenuvarysi, užtat jis turi gabumų tapti rašytoju. Tad Miunchene motina Heinrichą rėmė finansiškai, kad jis turėtų laiko kūrybai, o Thomą įdarbino tarnautoju kontoroje. Bet ten jis ilgai neužsibuvo – greitai įrodė ko vertas kaip rašytojas.

Tais laikais Liubeką ir Miuncheną skyrė ne tik didelis atstumas, bet ir kitokia kultūra. Thomas „pajuto, kad niekina šaltą šiaurietišką Liubeko protestantizmą ir visa užgožiantį domėjimąsi prekyba. […] Tomui atrodė, jog [Miunchenas] įdomus atsipalaidavusių žmonių miestas“ (p. 47). Miunchene buvo daug menininkų, kavinėse ir salonuose Thomas jautė bohemišką atmosferą, ir tai jį traukė. Tačiau Thomas Mannas netapo bohemos žmogumi, jis vis dėlto išliko biurgerių šeimos nariu. Nuo šio pagrindo labiau nutolo Heinrichas, bet ne bohemiškumu, o kairiosiomis pažiūromis. Jis neigiamai vertino Vokietijos suvienijimą, o Thomui atrodė keista, kad jo klausia: „Tu manai, kad Bavarija ir Liubekas yra tos pačios nacijos dalys?“ (p. 62).

Brolių pažiūros išsiskyrė ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui – Thomas reiškėsi kaip Vokietijos patriotas su romantiniu įsivaizdavimu apie vokiečių kultūros pranašumą. O kai 1919 m. pavasarį Bavarijoje valdžią užgrobė revoliucionieriai ir ėmė įkaitus iš žymiausių vidurinės klasės šeimų, pavojus kilo ir Mannų šeimai. „Tomui prireikė nemažai laiko susitaikyti su tuo, kad Miunchene veikia nauja vyriausybė, sudaryta iš poetų, svajotojų ir Heinricho draugų“ (p. 157).

Išgąstis greitai pasibaigė, ir paskesniais metais Thomas Mannas mėgavosi jam, kaip rašytojui, rodoma pagarba: „Jam patikdavo būti pasitiktam prie traukinio ar sėstis į atsiųstą jo paimti automobilį. Jausdavo pasitenkinimą prieš renginį pavakarieniavęs su miesto meru ar kitais pilietinės visuomenės vadovais, arba su literatūriniais redaktoriais ir leidėjais. […] Be to, džiaugėsi pinigais, kuriuos jam mokėjo“ (p. 172–173).

Pinigų netrūko, o iš užsienio honorarai plaukė geresnėmis valiutomis negu infliacijos nokautuota reichsmarkė. Rašytojo finansinę padėtį dar labiau pagerino 1929 m. paskirta Nobelio premija, ir jis jautė aplinkui tvyrantį pavydą. 

Tuo metu jau turėjo šešis vaikus, nors tada dar nežinojo, kad sukūrė literatų ir menininkų šeimyną, o šioje knygoje per santykius su tėvais (Thomu ir Katia) punktyrais nubrėžiami ir vaikų likimai su šlovės bei tragedijos motyvais.

Colmas Tóibínas pats yra parašęs ne vieną romaną (lietuviškai išleisti Nora Vebster ir Bruklinas), bet šioje knygoje, manau, protingai nusprendęs nesigilinti į Thomo Manno kūrinius – pateikia kai kurių atsiradimo aplinkybes ir kokias nors ypatybes. Subtili Tóibíno vaizduotė pasireiškia aprašant Thomą Manną Prinstone 1938 m., bandantį pamatyti „amerikietišką gyvenimą“: „Tačiau vietoje žmonių matė švariai nušveistą tuštumą, tylą, trikdomą tik elektros prietaisų zvimbimo. Jis paprasčiausiai nežinojo, kaip čia gyvena žmonės, kokios jų mintys, ką jie vakarais veikia“ (p. 259). Ir tada ilgėjosi Vokietijos…

O štai blyksteli ir gilesni, esmingesni Manno kūrybos autorefleksijos aspektai: „Savo knygose, pamanė Tomas, jam kelis kartus yra pavykę iškilti virš kasdienio pasaulio, iš kurio atsirado jo darbai. Pavyzdžiui, Hano mirtis „Budenbrokuose“, arba geidulys, aprašytas „Mirtyje Venecijoje“, arba seanso aprašymai „Užburtame kalne“. Gal dar kitose knygose, kitose vietose“. Bet retai kur, nes jis „bijojo to, kas galėtų atsitikti, jeigu atsisakys atsargumo ir kontrolės“ (p. 378).

Įdomi pastaba, tarsi suponuojanti, kad buvo sausas rašytojas. Užburtame kalne man kadaise įspūdį padarė aistringas, beprotiškas Hanso Kastorpo monologas (prancūziškas!) Klavdijai Šaša pirmo tomo pabaigoje.

Užburtas kalnas man yra geriausias Manno romanas, nors anksčiau atrodė, kad pas mus peršama nuostata, jog jo kūrybos viršūnė yra Daktaras Faustas (sakyčiau, šiek tiek per daug kryptingas kūrinys). Taip pat buvau susidaręs įspūdį, kad bent Lietuvoje kai kurie filosofinio mąstymo žmonės Daktarą Faustą laiko ne tik šio autoriaus, o apskritai XX a. literatūros viršūne.

Viename iš „Šiaurės vasaros“ renginių (dar Jurbarke) kalbėjau, kad reikšmingiausias XX a. literatūros kūrinys yra Jameso Joyce’o Ulisas. Viena filosofė (matyt, Daktaro Fausto gerbėja) nusistebėjo: „Nejaugi tai geriausias romanas?“ Nebūtinai geriausias, atsakiau, bet reikšmingiausias, nes į jo išartas dirvas vėliau savo sėklas vaisingai bėrė įvairūs rašytojai.

Thomas Mannas karo metus praleido Amerikoje, ten buvo įgijęs lyg ir žvaigždės statusą, keliavo per šalį su paskaitomis, pritraukiančiomis tūkstančius klausytojų, bendravo su prezidento žmona Eleanor Roosevelt. Nuo pat 1938 m. kalbėjo apie fašizmo pavojų pasauliui, anksti įžvelgė Holokausto grėsmę, vėliau ragino Ameriką kuo greičiau įsitraukti į karą prieš Hitlerio Vokietiją, tuo keldamas nepatogumų prezidentūrai. Knygoje Magas truputį keistai atrodo Manno šeimos nerimas dėl savo vizų pratęsimo, o juk iš tikrųjų Kalifornijoje buvo apsistoję gana daug vokiečių rašytojų ir menininkų. Jo brolis Heinrichas vertėsi sunkiai ir protarpiais turėjo remtis Thomo pagalba.

Paskutinius metus Thomas Mannas nugyveno Šveicarijoje – šalyje, kuri dar 1933 m. buvo pirmasis jo su šeima prieglobstis pasitraukus iš hitlerinės Vokietijos. Jį savaip žavėjo tą šalį persmelkęs „švaros palaikymas“, ir būtent čia jam buvo lengva rašyti savo paskutinį romaną apie charizmatišką sukčių Feliksą Krulį – tokį personažą, nuo kurio tvarkingoji Šveicarija yra visada pasiryžusi apsisaugoti. Mintyse kilo tokia paralelė: ir Thomas Mannas, ir Williamas Faulkneris savo paskutinius romanus parašė lengvesnio žanro, tarkim, šelmiškus arba pikareskinius, Faulknerio tai buvo retu anglišku žodžiu pavadintas The Reivers (Plėšikai).

Kiek žinau, Thomas Mannas Kuboje niekada nesilankė. Bet viešėjo Nidoje, nors šioje knygoje tai neminima: čia Mannų šeima atostogauja tik Travemiundės pajūryje – Liubeko įlankoje.

Apsistojęs viešbutyje Kubos Varadere, pirmiausia pamatau, kad Varšuvoje man įsiūlytas kroviklis ne tas, kokio reikia, – jo kištukas tinka mano telefonui, bet ne skaityklei. Tiek to, gelbsti Thomas Mannas. Kadangi į Kubą vykau ne poilsiauti, o dalyvauti Tarptautinės vertėjų federacijos kongrese, knygą Magas baigiau skaityti tik į tėvynę skraidinančiuose lėktuvuose.

Čia, žinoma, nepasakosiu kongreso eigos ir jame vykusių svarstymų, tik paminėsiu kuriozišką momentą sprendžiant, kur bus kitas kongresas. Šie rengiami kas trejus metus, o konkurencija dėl būsimos kongreso vietos būna lyg miniatiūrinis olimpinių žaidynių miesto parinkimo atspindys (paprastai varžosi trys konkurentai). Neregėtas įžūlumas buvo Rusijos atstovės pasiūlymas rinktis Maskvą, nors, žinoma, visa reklaminė medžiaga tikriausiai buvo rengiama dar prieš Rusijos pradėtą didelį karą prieš Ukrainą (priminsiu – kongresas prasidėjo 2022 m. gegužės pabaigoje). O daugiausia pastangų ir lėšų reklaminei medžiagai skyrė Pekinas: pateikė storą, gausiai iliustruotą didelio formato leidinį ir turiningą filmuotą medžiagą su federacijai palankių finansinių sprendimų pažadais. Bet filmuotame pristatyme trumpas kalbeles pasakę du Kinijos vertėjų asociacijos atstovai atrodė kaip partiniai funkcionieriai – sėdintys su griežtais kostiumais, kalbantys monotonišku tonu.

Tą leidinį Kinijos atstovas dalino visiems asmeniškai, tardamas standartinę meilikaujančią kalbelę: „O, Lietuva, nuostabi šalis, puikūs santykiai su Kinija“, – aiškiai nenutuokdamas apie konfliktą dėl Lietuvos palankumo Taivanui. Balsavimo rezultatai buvo tokie: Maskva – 1, Pekinas – 18, Kosta Rikos sostinė San Chosė – 46. Tai dar kartą parodė, koks stiprus ir solidarus Lotynų Amerikos šalių vertėjų organizacijų blokas (praeitą kartą Brisbane dėl to Varaderas laimėjo prieš Torontą).

Iki šios kelionės buvau girdėjęs dviejų mūsų rašytojų (keliavusių atskirai) gražius įspūdžius iš kelionės Kuboje – nekomercinė turistinė aplinka, viskas pigu, draugiški žmonės ir t. t. Deja, Varaderas yra kitas pasaulis – tai siauras ilgas pusiasalis, kiek panašus į mūsų neriją, tik be lagūnos, visas prisitaikęs užsienio turistams, su atitinkamai užkeltomis kainomis. Nors Vilniaus oro uoste LOT atstovė žadėjo, kad mano lagaminas savaime nukeliaus į galutinį kelionės tikslą, jis su visais drabužiais užstrigo Toronte. Varadero oro uoste buvau patikintas, kad atveš man į viešbutį. Vėliau iš viešbučio į oro uostą kelis kartus skambinau, buvo žadama, kad atveš, betgi neatvežė – jį atsiėmiau oro uoste jau išvykdamas. Šį tą teko pirkti vietinėje parduotuvėje (aišku, ne tokioje, kurioje perka kubiečiai), tad ėmiau pigiausius marškinius – už 24 eurus.

Klimato apžvalgose skelbiama, kad liūčių sezonas Kuboje prasideda birželį – šį kartą lietus pademonstravo kalendorinį tikslumą: lyti ėmė birželio 1 d. Nusipirkau turistinę kelionę į Havaną (apie 140 km): nedidelis autobusas (visi autobusai Kuboje kiniški), visi kiti keleiviai kanadiečiai – jiems Kuba apskritai yra pigių pramogų šalis (amerikiečiai, kaip žinia, į Kubą vykti neturi teisės). Havanoje ir pakeliui susidarė įspūdis, kad visa gražiausia, vertingiausia architektūra sukurta iki 1959 metų revoliucijos. Beveik visą dieną lijo, basutės buvo permirkusios, bet tai ne bėda, nes gelbsti maloninga oro šiluma. Važiuojant atgal vienas kanadietis gido paklausė, kur būtų galima nusipirkti kokį nors vietinį užkandį tarpe tarp mūsų maitinimų viešbutyje. Klausimas pasirodė esąs blogas. Gidas paaiškino, kad jeigu rytą iš anksto atsistosite į eilę prieš atidarant parduotuvę, gal ką nors ir gausite, bet tai ir viskas. Iš tikrųjų kubiečiai gauna korteles, už kurias gali pigiai nusipirkti būtiniausių maisto produktų.

Jaučiausi sugrįžęs į komunistinį praeities „rytojų“. Bet žavus buvo kongreso dalyviams surengtas nepaprastai prašmatnus koncertinis vakaras restorane – tai, kas pas mus anuomet buvo vadinama varjetė: su keliais dainininkais ir daugybe šokėjų. Šokėjos gerokai apsinuoginusios, bet su kelių sluoksnių margaspalviais „tortais“ ant galvos. Tikriausias kičas, bet visiškai adekvatus sumanymui ir situacijai. Ir viskas atliekama su žaižaruojančia lotynų amerikiečių energijos liepsna. 

Žavus būdavo ir kitas koncertas – išbrėškus rytui, tą pačią akimirką pragysta visas paukščių choras, lyg dirigento lazdelei mostelėjus.

Kelionė atgal buvo panašiai kebli – abu LOT skrydžiai vėlavo, Vilniuje atsiradau ne dienos, o nakties vidury, ir vėl kol kas be lagamino…O apie spalvingą gyvenimą Havanoje iki revoliucijos patariu perskaityti kubiečio Guillermo Cabreros Infantės (1929–2005) magišką romaną Tres tristes tigres (šio sunkiai išverčiamo kūrinio lietuviškai neturime – skaičiau angliškai: Three Trapped Tigers).