Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Romano pradžioje minimas svarbus tėvo patarimas pasakotojui: „Jei norėsi ką nors pasmerkti, prisimink, kad ne visi žmonės pasaulyje turi tokias galimybes, kokias turėjai tu“. Vėlesniame leidime truputėlį paredaguota: „Jei kada norėsi ką pasmerkti…“ Bet „pasmerkti“ atrodo per stipru, nes štai kaip originale: Whenever you feel like criticizing any one…, – tad galima taip: „Jei kada kokį žmogų tau knietės supeikti…“

Visai suprantama, jeigu kam atrodo keista matyti (lyg ir) recenziją apie knygą, kuri lietuviškai išleista prieš 57 metus (F. S. Ficdžeraldas, Didysis Getsbis, vertė Gražina Zolubienė, Vilnius: Vaga, 1967, 221 p., 25 000 egz.) (tegul nestebina tiražas – tokie anuomet būdavo, kai labai daug ko nebūdavo, kas yra dabar). Bet šis tekstas yra apie vertimą, ir pirmasis akstinas buvo noras per klasika virtusio kūrinio (pirmojo Fitzgeraldo kūrybos vertimo į lietuvių kalbą) pavyzdį pažvelgti, ar per tą laiką kaip nors pasikeitė vertimo principai, o kartu ir kai kurie lietuvių kalbos vartosenos niuansai. Pasigilinus atsiskleidė įvairių dalykų, įdomu pažvelgti ir į jau nepriklausomybės laikais pasirodžiusį pataisytą leidimą.

Vis dėlto reikia tarti kelis žodžius ir apie patį romaną. Manau, galima pripažinti, kad Francis Scottas Fitzgeraldas (1896–1940) nebuvo toks originalus modernizmo genijus kaip, tarkim, jo bendraamžis Williamas Faulkneris, bet talentą turėjo ypatingą. Kritikai yra akcentavę, kad jo kūryba iš dalies tokia pat prieinama skaitytojams kaip XIX a. romanai, bet kartu turi ir sudėtingesnio kalbos bei struktūros rafinuotumo, būdingo Jameso Joyce’o ir Virginios Woolf prozai. Didysis Getsbis yra labai amerikietiškas romanas (su atspirties taškais specifinėse Vidurio Vakarų valstijų ypatybėse), tad čia kalbama ne tik apie asmeninių romantiškų siekių žlugimą, bet ir apie problemišką „amerikietiškąją svajonę“ „su visa jos didybe ir vulgarumu“, kaip įvardino britų kritikas Nicolas Tredellis.

Nors romanas sulaukė gerų vertinimų vos pasirodęs, didžioji šlovė Didįjį Getsbį aplankė tik po autoriaus mirties. Ne tik iškeltas į klasikos statusą, bet ir pasirodė daugybė vertimų, keturios ekranizacijos, spektakliai, miuziklai, net pora baletų ir opera.

Gražina Zolubienė išvertė nemažai iškilių anglakalbių rašytojų (tiesa, daugumą vėliau negu Fitzgeraldą). Apie šį vertimą norisi padaryti aptakią išvadą: vertimas geras, bet turi trūkumų. Dėl daugelio trūkumų vertėjai nebūtų kaip priekaištauti, nes kai kas atrodo kaip trūkumai tik žvelgiant šių dienų akimis, o tada tai tiesiog atspindėjo tuometinius vertimo principus ir kai kuriuos lietuvių kalbos vartosenos aspektus. Be to, prisimintina ir tai, kad anuomet lietuviai, nuo Vakarų atskirti geležine uždanga, turėjo mažiau galimybių perprasti anglų kalbos subtilybes, pažinti literatūroje minimas realijas, o ir žodynų bei žinynų pasiūla buvo katino ašaros. O juk Didžiojo Getsbio originalo tekstas yra gana sudėtingas.

Pagirtina, kad vertime yra daug sėkmingų atvejų, kai kiek nutolstama nuo konkrečių originalo žodžių, bet sklandžiai, gyvai perteikiama esmė: „…knyga gali jį išmušti iš vėžių“ (depressed by a book) (p. 29); „…buvau tikrai lyg nesavas“ (felt pretty weird) (p. 173); „Ir pradėjo verkti – rauda net baisu“ (p. 94); „Džiaugsmingas jos balso čiurlenimas buvo tarsi gaivinantis eleksyras (a wild tonic) lietaus migloje“ (p. 104); „kartą aš net užgriuvau patamsy ant atidengto pianino, pažerdamas spiečių garsų“ (p. 177).

Tokių pavyzdžių galima pateikti daug, bet dabar einame prie problemiškų atvejų (nors, žinoma, ne visų).

Naujas, pataisytas leidimas (toliau – PL), kaip minėta, pasirodė jau nepriklausomybės laikais ir pakartotas kelis kartus (čia aš remiuosi 2019 m. Obuolio leidyklos knyga). Redaguota nedaug, ištaisytos kai kurios klaidos, tikriniai žodžiai daug kur priderinti prie dabartinių rašybos principų, bet nemažai trūkumų liko nepaliesti.

Šiandien kurioziškai atrodo pirmojo leidimo sulietuvinta pavadinimų forma (tačiau tai ištaisyti lengviausia – PL jie pateikti originalo rašyba), štai tik kai kurie: „Esoušieited Transport“ [nors tai Traction], „Filmz Par Ekselenz“, „Džional“ (The Journal), „Seterdi Ivning Post“, bet prie šio radosi ir prasmės klaidelė: „kai ji vertė lapus“ (p. 26) – žurnalą skaitydama balsu, per kokią minutę Džordana Beiker galėjo versti tik vieną lapą – turned a page. Kas yra „Veldz Siriez“, turbūt neatspėtumėte, – beisbolo World’s Series (tuo metu taip vadinosi – su ’s).

Vietovardžiai su brūkšneliais: Niu-Heivenas, Niu-Orleanas, Džersi-sitis ir t. t. Kai kurie dabar mažai bevartojami žodžiai: virykla („viryklės“ reikšme), mėgiamas, aplamai, rifliuotas, hantelis, forma provinciališkas; prie pavardžių figūruoja mis, misis, misteris. „Tur būt“, „gal būt“ rašoma atskirai, ir yra kableliais išskiriamas įterpinys, bet tokia anuomet buvo taisyklė. PL visa tai pakeista, bet kai kas palikta kaip buvę.

„Nešiodavo suknelę“ – geriau būtų „vilkėdavo“, „dviem metais“ – dvejais (juk originale išsilavinusio pasakotojo kalba visiškai taisyklinga). Kelis kartus minima lavander čia yra „levendra“ (PL jau levanda).

Tissue paper yra ne „rūkomasis popierius“ (p. 191), o popierinė servetėlė ar pan. (bet tada pas mus tai buvo nežinoma). Netikslu žvarbų žiemos orą pavadinti „aitriu“ (p. 212; sharp), taip pat he was a tough one per stipru versti „buvo paprasčiausias banditas“ (p. 216).

The drive dabar vadiname (privažiavimo) keliuku, čia (ir PL) dar yra „(važiuojamoji) alėja“, tik p. 104 „keliukas“. „Žolės piaunama (sic) mašinėlė“ (p. 29 ir 102) – PL jau „žoliapjovė“, bet pirmu atveju tai klaida: grass roller yra žolės (vejos) volas. Motor road – „vieškelis“ (– autostrada, greitkelis). „Benzino kolonėlė“ – PL degalinė. Bonds (obligacijos) ir securities (vertybiniai popieriai) senajame vertime yra tiesiog „finansai“ ar pan., PL jau kitaip, bet netiksliai.

Kai kurios vertimo klaidos atsirado, matyt, per neapsižiūrėjimą.

„Aš priklausau garbingai pasiturinčiai šeimai, kuri štai jau trečias šimtmetis vaidina svarbią rolę vieno Vidurio Vakarų miestelio gyvenime“ (p. 7 – čia ir kitur cituojant kursyvas mano, – L. J.). PL gerai: „Mūsų giminė pasiturinti, gerai žinoma šiame Vidurio Vakarų mieste (city), kur gyvena jau trečioji jos karta (generation)“.

…one of the most powerful ends that ever played football at New Haven – „vienas stipriausių kairiųjų [– krašto] Niu-Heiveno komandos puolėjų“ (p. 11) – šiek tiek sutrumpinta, bet PL tai visai praleista. Yellow cocktail music  – regis, paties Fitzgeraldo sumanyta taip nusakyti lengvą, malonią, pobūviui tinkamą muziką, bet „auksinė kokteilių muzika“ (p. 51, liko ir PL) nelabai ką byloja.

Yra ir blogesnių atvejų.

The lawn started at the beach and ran toward the front door for a quarter of a mile, jumping over sun-dials and brick walks and burning gardens – finally when it reached the house drifting up the side in bright vines as though from the momentum of its run. Šio sakinio vertimas yra vienas iš pavyzdžių, rodančių, kad šį romaną reikia versti iš naujo, nes pataisytame leidime beveik nieko nepataisyta: „Žalia veja, prasidėjusi prie pat vandens, gerą ketvirtį mylios driekėsi link namo tarp gėlynų ir takelių, išbarstytų grūstom plytom, ir galiausiai, peršokusi saulės laikrodį, tartum iš įsibėgėjimo negalėdama sustoti, kilo namo sienomis, apsisagsčiusi skaidriomis vynuogių kekėmis“ (p. 12).

„tartum iš įsibėgėjimo…“ yra gerai, bet beveik visa kita abejotina arba netinkama. Gardens šiuo atveju gal ir yra gėlynai, bet žodis burning (ugningi, ugniaspalviai) praleistas. Takeliai iš tikrųjų nei „išbarstyti“, nei „grūstom“ plytom, o tiesiog plytomis iškloti. Sun-dials virto vienaskaita ir peršoko priekin. Jokių „vynuogių kekių“ čia nėra – namo šonu kilo tiesiog skaistūs vijokliai.

Yra ir daugiau prasmės klaidų, PL neištaisytų. Anuomet mokykloje mus mokė paprastai senoviškai: lunch yra priešpiečiai, dinner – pietūs, o supper – vakarienė. Tuo vadovaudavosi ir vertėjai, o kaip tai yra klaidinga, matome ir šiame vertime. Akivaizdu tiesiog iš sakinių konteksto:

„…pietūs greit pasibaigs, paskui baigsis ir vakaras…“ (p. 19); „Jeigu po pietų dar nebus tamsu…“ – vasarą! (p. 23). Ir vėliau dar daug kartų ne laiku valgomi „priešpiečiai“ ir „pietūs“ taip pat bado akis savo klaidingumu. Kartą iš tikrųjų yra priešpiečiai (luncheon), bet tai tik PL, o čia „pusryčiai“. 

„Džordana Beiker instinktyviai vengė protingų, įžvalgių žmonių [= vyrų], ir dabar supratau kodėl. Ji jautėsi saugesnė lėktuve, kur apie jokį nukrypimą nuo kurso niekas nė nepagalvoja“ (p. 73). Romano veikėjai lėktuvais neskraidė – tuo metu civilinė aviacija buvo vystykluose: on a plane where any divergence from a code would be thought impossible – žodis plane čia reiškia ką kita: terpėje (aplinkoje), kurioje nukrypti nuo elgesio normų būtų neleistina.

„…kai tiltas pakeliamas praleisti baržų, priemiestinio traukinio keleiviai gali gėrėtis tuo nykiu gamtovaizdžiu net po pusę valandos“ (p. 31–32). Jeigu „traukinio“ vienaskaita, tai ne „po“ pusę valandos, o tiesiog pusę valandos. Iš tikrųjų originale daugiskaita – waiting trains, ir tai ne „priemiestiniai“ traukiniai, o „laukiantys“ (kol bus vėl nuleistas tiltas). P. 52 „priemiestinis“ teisingai, kai yra commuting train. „Gėrėtis“ – tokios ironijos čia nėra: stare at – spoksoti į. 

Getsbis šnekėdamas su vyrais dažnai vartoja kreipinį old sport – „drauguži“. Reikšmė daugmaž ta, bet stilistika – nelabai; būtų gerai rasti kokį retą, ypatingą žodį ar frazę, nes vienas personažas nusistebi tuo old sport ir klausia Getsbio, iš kur tai ištraukė.

Breathless words kažkodėl virto „atsitiktiniais žodžiais“ (p. 22). „Aš norėjau surasti jam ką nors“ (p. 198). Šis motyvas toliau kartojasi, bet originale yra somebody, o „kas nors“ gali būti ir daiktas. „…švelnaus, bet stiproko klareto (p. 20) – PL corky jau nebe „švelnaus“, o „kamščiu atsiduodančio“.

Immanuelis Kantas spoksodavo ne į „varpinę“ (p. 108), o į bažnyčios bokštą (church steeple). ‘We’ve got to beat them down‘ – „Mes privalome jas [spalvotąsias rases] sunaikinti“ (p. 20). Čia Deizė ironizuoja rasistines savo vyro Tomo pažiūras, bet vis dėlto to beat them down nėra „sunaikinti“, veikiau sumušti, suraityti, suvystyti.

Apie dvejų metų mergaitę (nors yra klaidingai „trejų metukų“, PL jau teisingai): I suppose she talks, and eats, and everything. Sunku suprasti, kodėl žodis eats išverstas „vaikšto“ (p. 25). Čia norima pasakyti, kad valgo savarankiškai. Metropolitan twilight išversta „sostinės prieblandoj“ (p. 71), nors Niujorko miestas nėra net savo valstijos sostinė.

Matyt, per neapsižiūrėjimą vietoj mylių įrašyti kilometrai: „trisdešimt-keturiasdešimt kilometrų per valandą“ (p. 169) (kitur yra mylios).

…turkeys bewitched to a dark gold liko be metaforos: „nuostabūs tamsaus aukso spalvos kalakutai“ (p. 50), tiksliau – „užkerėti iki tamsaus aukso spalvos“.

PL yra paaiškinimų – 19 išnašų knygos pabaigoje. Pvz.: „ima suktis viena, virpindama rankom lyg Frisko“ (p. 51), – PL išnašoje paaiškinta, kad Joe Frisco buvo „mikčiojanti komikė ir ekscentriška šokėja“, bet iš tikrųjų tai vyras, ir ši išnašų klaida ne vienintelė.

Premature moon kažkodėl yra „per anksti pasenęs mėnulis“ (p. 54) (PL – „per anksti patekėjęs mėnulis“, kai dar tik prietema, twilight, ne „sutemos“ – galėtų būti tiesiog „ankstyvas mėnulis“). „paskutinį kartą“ – PL „pastarąjį“ (kai dar ne paskutinis).

that seemed a despicable occupation – „…man tai pasirodė keista“ (p. 173). Tai neadekvatu – tą lemtingą karštos dienos vakarą pasakotojas (Karavėjus) yra suirzęs ir pasipiktinęs šia draugija („jūs man šiandien per gerklę išlindote“), todėl ir tai, kad Getsbis tiesiog vienas stovi tamsoje, jam atrodė niekinga (despicable).

Matyt, tada lietuvių kalba dar neturėjo žodžio „savaitgalis“, todėl on weekends yra „šeštadienį ir sekmadienį“ (p. 49). Taip pat galima spėti, kad anuomet lietuvių šnekamojoje kalboje dar nebuvo mados šuniukų lytį apibūdinti žodžiais „berniukas“, „mergaitė“. Nes angliškai kaip tik taip: Is it a boy or a girl? – „ Ar tai jis, ar ji? – delikačiai pasiteiravo jinai“ (p. 36).

„Jis turi vaistinių, daug vaistinių“ (p. 133) – He owned: būtasis laikas; o ir pats Getsbis p. 110 sako dabar vaistais nebesiverčiąs.

Na, ir, žinoma, Fitzgeraldą mokyti politinio korektiškumo per vėlu, todėl PL „negrą“ pakeitus „juodaodžiu“ iškreiptas originalo žodis.

Verčiant iš anglų kalbos kartais tenka kasytis pakaušį, kaip dialoguose, kur kreipiamasi į vieną asmenį, versti you – „tu“ ar „jūs“. Fitzgeraldo laikais manieros buvo formalesnės negu dabar, bet vis dėlto knygos vertime įvardis „jūs“ atrodo per dažnas, kai kalbasi draugai. 2013 m. Bazo Luhrmano filmo su Leonardo di Caprio lietuviškame vertime dažniau nuskamba „tu“.

Didysis Getsbis jau laikomas klasika, gausu lietuviškų leidimų ir gausu jų bibliotekose, bet gauti nėra lengva, nes kūrinys įtrauktas į mokyklų programą. Tuo labiau reikia naujo vertimo.