Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Stefan Moster, NERINGA ODER DIE ANDERE ART DER HEIMKEHR, Hamburg: Mare Verlag,
2016, 288 p.

Vieną skaisčią 1964 m. birželio popietę Jakobas Flyderis pasikėsina nužudyti savo žmoną. Ne, jis nenori atsikratyti žmonos, nerezga jokio klastingo plano, o veikia apimtas afekto, kaip vėliau paliudija jo žentas, kuris tuo metu stovėjo šalia jo.

Puiki pradžia kriminaliniam romanui arba šeimos dramai, tačiau šioje Stefano Mosterio knygoje pasakojama daug subtilesnė istorija. Romane formuojami keli pasakojimo lygmenys: primiršta šeimos istorija, kurios pagrindinis veikėjas yra pasakotojo senelis, ir pasakotojo dvasinės krizės evoliucija. Abu šie lygmenys susiję tarpusavyje, jie papildo ir paaiškina vienas kitą, tačiau iškelia ir nemažai klausimų. Romano variklis – pasakotojo tapatybės paieškos, kurių metu jis bando išsiaiškinti savo šeimos praeitį ir joje atrasti savo problemų priežastis.

Dar vienas svarbus romano motyvas yra trauma, kurią patyrė pasakotojo senelis, kai dėl jo kruopščiai atlikto darbo, kuris iš tiesų buvo skirtas miesto gyventojų labui, kilo didžiulė nelaimė, kainavusi daug gyvybių. Pasakotojo (o ir paties autoriaus) senelis buvo patyręs ir puikiai vertinamas grindinio klojėjas, todėl nenuostabu, kad jis buvo pasamdytas miesto vadovams nusprendus, kad kai kuriose vietose bus klojamas ne pap­rastas akmenų grindinys, o nusmaluotų lentų gat­vė (kad pravažiuojantys vežimai keltų mažiau triukšmo). Tačiau šiuo sumanymu buvo pasirašytas mirties nuosprendis miesto gyventojams: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sąjungininkų bombonešiams numetus ant šios gatvės padegamąsias bombas, smala įsiliepsnojo ir gyvus prarijo gatve bėgusius žmones. Šia tema senelis niekada nekalbėjo.

Pats rašytojas teigia, kad pasakotojas neketina aiškintis savo šeimos kaltės, jis tiesiog ieško kažko panašaus į bendrą istorijos vardiklį: „Vis dėlto mes esame istorijos subjektai, vadinasi, mus formuoja praeities įvykiai. Todėl natūralu, kad žmonės stengiasi išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko ir galbūt pasidaryti atitinkamas išvadas“.

Romane autorius nesivaržydamas naudojasi plačiausiu psichologinių charakterių spektru – nuo ramaus, tačiau kartais susikaupusia tūžmastimi pratrūkstančio Jakobo Flyderio, iki neurotiško pasakotojo ar gyvenimišką išmintį įkūnijančios lietuvės Neringos. Vienas ant kito kraunami skirtingi pasakojimo sluoksniai: pirmiausia parodomas pasakotojas, nebejaunas vyras, kuris išgyvena skirtingas savo praeities patirtis – jaunystėje jį nuolat kamuoja mintys apie savižudybę, bet kokia psichologinė įtampa sukelia nevaldomas liguistas reakcijas, kurios sugriauna santykius su artimais žmonėmis, todėl pasakotojas galiausiai nusprendžia rimtai gydytis, o pokalbiai su psichoterapeutu iššaukia kitą istorijos sluoksnį – prisiminimus apie senelį Jakobą. Pasakotojas pamažu pradeda skverbtis į skirtingas praeitis, susijusias tarpusavyje, tačiau kartu ir atskiras. Autorius nepraleidžia progos paryškinti tam tikrą prieštarą: pasakotojas yra solidus verslininkas, dirbantis informacinių technologijų srityje, gyvenantis Londone ir parduodantis idėjas, t. y. nematerialius, neapčiuopiamus dalykus, jis kardinaliai skiriasi nuo savo senelio Jakobo – tvirtai ant žemės stovinčio grindinio klojėjo, darbštaus mažakalbio amatininko, kuris vis dėlto paliko vėlesnėms kartoms neišdildomą pėdsaką. Pasakotojas yra vienišas, jis neturi nė vieno tikro draugo, jis jau nutolęs nuo savo šeimos. Finansiniu požiūriu jam puikiai sekasi, tačiau jį nuolat persekioja mintis, kad jis užsiima menkaverčiais dalykais. Jo versle svarbus įvaizdis, charizma, derybiniai įgūdžiai, tinkamas laikas ir tinkamos pokalbių temos. Jam labai svarbu būti originaliu, išsiskiriančiu, „kažkuo“. Tačiau jam kaskart vis sudėtingiau pateisinti savo darbo prasmę ir būtinumą. Jis nelaimingas, tačiau net negali tiksliai pasakyti, kodėl. Galima tik spėti, kad pasakotoją ištiko vidurio amžiaus krizė. Sunkiomis akimirkomis jis mintimis sugrįžta prie savo senelio, kuris gyveno paprastą, aiškų gyvenimą, išgyveno net karą, bet nepalūžo, neprarado valstietiško realybės supratimo. Pasakotojas ima tapatintis su savo seneliu, todėl nusprendžia rekonstruoti jo gyvenimą, išsiaiškinti, ką nuveikė ir kaip mąstė senasis grindinio klojėjas Jakobas. Pasakotojas apsilanko tose vietose, kur Jakobas tarnavo Vokietijos kariuomenėje karo metu, ieško jo pėdsakų gimtosiose vietose.

Tačiau tos paieškos nuveda visai ne ten, kur tikėjosi pasakotojas – jam prieš akis atsiveria šeimos istorija, kurios išvysti jis visiškai nesitikėjo. Pasirodo, kad Jakobo santūrumas, kaip paaiškės vėliau, slepia paslaptį iš jo praeities. Pasakotojas nusprendžia, kad ši paslaptis gali padėti jam suprasti jo paties gyvenimą ir dvasines kančias. Bet ją atskleisti itin sunku, nes galiausiai paaiškėja, kad pasakotojas susikūrė pernelyg idilišką šeimos ir senelio portretą, jis daug ką išgalvojo, suklijavo iš miglotų vaikystės prisiminimų. Kažkas vis dar išlieka migloje, vis pabyra atskiromis detalėmis, kurias reikia sudėti kaip sudėtingą dėlionę.

Bendromis visų romano veikėjų pastangomis atkuriama triguba praeitis: pasakojami epizodai iš Jakobo gyvenimo, kurį savo vaizduotėje buvo susikūręs pasakotojas, praeitis dar kartą analizuojama ant psichoterapeuto kušetės ir vyksta reali senelio pėdsakų paieška. Mosteris naudojasi įvairiais būdais priartėti prie praeities. Tačiau jais ne visada galima pasikliauti norint pažinti praeitį, nes atmintis yra apgaulinga, jos vaizdiniai keičiasi, persidengia ir prisitaiko prie naujos patirties, atsiranda vis naujos neteisingos nuorodos, nuvedančios priešinga kryptimi.

Romane iškeliami keli klausimai, pirmiausia pasakotojui neaiški jo senelio praeitis Antrajame pasauliniame kare. Senelis mažai kalbėjo apie karinės tarnybos metus, praleistus Vakarų fronte, todėl pasakotoją nuolat kamavo klausimas, kurio jis nesusiprato, o gal nedrįso užduoti seneliui vaikystėje – koks buvo senelio vaidmuo kare? Negailestingas žudikas, Hitlerio vardu naikinęs visas žemesnes rases? Nelaimėlis, atsitiktinai pakliuvęs į karo mėsmalę, bet išsaugojęs žmoniškumą? Anot šeimos legendos, senelis niekada netaikydavo į priešą ir visus šovinius išpyškindavo į dausas.

Bet tai tik legendos. Romane daugelis pasakotojo vaikystėje susikurtų legendų nepasitvirtina – kaip ir, pavyzdžiui, jo susikurtas mitas, kad jis gimė labai silpnas, todėl jam jau buvo užsakytos mišios ir tik stebuklas padėjo išgyventi. Šį mitą išblaškė pokalbis su motina, kuri dalykiškai papasakojo tikrąją jo gimimo istoriją, kuri pasirodė daug proziškesnė ir visiškai įprasta. Taip atsitinka ir su daugeliu kitų istorijų, ypač susijusių su jo seneliu, todėl pasakotojas iš pradžių suglumsta, o paskui ima daug atsargiau gilintis į šeimos praeitį.

Būtent tada, kai pasakotojas suabejoja savo pasirinkta šeimos istorijos interpretacija, jo gyvenime atsiranda Neringa – lietuvė namų tvarkytoja. Ji nuo pat pradžių nustebina pasakotoją, nes nėra panaši į įprastas namų tvarkytojas: ji išsilavinusi, puikiai atlieka patikėtas užduotis, tačiau užmokesčio pernelyg nesureikšmina. Jai nerūpi karjera ir sėkmė, jai svarbiausia – patirti aist­rą ir laimę. Galbūt ne veltui autorius jai priskyrė įdomų ir šiek tiek simbolišką pomėgį: ji yra šešėlių teatro trupės aktorė. Nenuostabu, kad pasakotojas ja susižavi ir galiausiai jie abu pradeda ieškoti pasakotojo ir jo senelio praeities pėdsakų. Neringa yra tinkama atsvara neurotiškajam pasakotojui, ji tvirtai stovi ant žemės abiem kojomis, ji patenkinta savo gyvenimu, kuriame gal trūksta pinigų, tačiau pakanka laimės.

Vienas iš svarbesnių impulsų, išjudinančių romano veiksmą, yra pasakotojo matytas filmas Į stebuklą (To The Wonder, 2012), kuriame prie Sen Mišelio kalno (Mont-Saint-Michel) Prancūzijoje susitinka pagrindiniai filmo veikėjai. Ši scena sukrečia pasakotoją, nes jis prisimena atviruką su šio kalno (arba, tiksliau sakant – salos) vaizdu, kurį namiškiams išsiuntė jo senelis. Todėl pasakotojas nusprendžia išvykti į Prancūziją ir išsiaiškinti savo šeimos praeitį.

Šioje (auto)biografinėje kelionėje, kurioje autorius daugelio Vokietijos šeimų praeitį subtiliai susieja su dabartimi, pasakotoją lydi Neringa. Ji išmoko pasakotoją pažvelgti į gyvenimą kitaip ir džiaugtis juo, net jei kai kurie dalykai smarkiai nuvilia. Šiuo atveju turimi omenyje pasakotojo išsiaiškinti faktai – jo savęs pažinimo kelionėje tikrovė dažniausiai pasirodo esanti daug banalesnė už tą, kurią jis atsinešė iš savo vaikystės ar namiškių pasakojimų. Tuomet jis galiausiai supranta, kad vaizduotės pagražinti prisiminimai dažnai suteikia daugiau džiaugsmo už atrastus praeities faktus. „Vienintelis dalykas, kurį mes galime padovanoti mirusiesiems, yra su meile sukurtos legendos apie juos“, – sako išmintingoji Neringa. Liūdna, tačiau tai padeda susitaikyti su jų netektimi.

Reikia pasakyti, kad retai psichologiniai romanai būna tokie įdomūs ir patrauklūs savo naratyvu. Šiame romane puikiai dera, regis, tokie nesuderinami dalykai kaip laisvalaikio skaitiniai ir asmenybės analizė. Romane vaizduojamas personažų elgesys, charakterių skirtumai, užuominos į praeities mįsles skaitytojus verčia įtempti protą ir pabandyti įvertinti praeities įvykius iš jų liudininkų perspektyvos. Skaitytojas norom nenorom susitapatina su veikėjais ir pats susimąsto, kad vis dėlto mes patys kuriame savo ir savo šeimos istoriją, tačiau mūsų prisiminimai apie mus ir kitus žmones dažniausiai neatitinka tikrovės. Ši įžvalga mus lydi per visą romaną, tačiau pabaigoje ji atsiskleidžia aiškiausiai. Mosteris mėgsta neskubų pasakojimą, jo stilius yra lakoniškas ir tikslus, tačiau rafinuotas. Jis jau ne kartą yra minėjęs, kad savo kūryboje vaizduoja vokiečių kartą, kuri žavisi istorine atmintimi, tačiau per daug iš jos tikisi ir pernelyg romantizuoja, nes pati nebeturi jokios įsimintinos praeities.

Tai romanas apie praeitį, paslaptį ir savasties paieškas. Tai romanas apie sugrįžimą prie savo šaknų. O vienas iš pagrindinių klausimų, iškeliamų šiame romane – kas liks po manęs? Kokias istorijas kada nors pasakos apie mane?