Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Ignas Staškevičius, GYVENIMAS JŲ ŽODŽIAIS: POKALBIAI IŠ ESMĖS, Vilnius: Sofoklis, 2020, 496 p., 1500 egz.
Dizaineris Linas Spurga
Eglė Markevičiūtė, Benedikto Gylio paramos fondas, LIETUVA 2120, Vilnius: Lapas, 2020, 456 p., 1000 egz.
Dizainerė Aurelija Slapšytė

Igno Staškevičiaus Gyvenimas jų žodžiais bei Eglės Markevičiūtės ir Benedikto Gylio paramos fondo knyga Lietuva 2120 užpildo pastaruoju metu Lietuvoje susidariusį vakuumą – sukuriama didžiąją visuomenės dalį apimanti diskusijos terpė, skirta aptarti lietuvių asmeninę ir bendruomeninę būklę, kuri visuomenei suteiktų aiškią ilgalaikę raidos kryptį. Ilgalaikiškumo savimonės tema neseniai buvo apdorota iš istorinio pjūvio – 2018 m. pasirodė Norberto Černiausko, Marijos Drėmaitės ir Tomo Vaisetos sudaryta knyga Įsivaizduoti Lietuvą: 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018 bei Giedrės Jankevičiūtės ir Nerijaus Šepečio sudarytas esė rinkinys Pasakojimas tęsiasi: Modernizacijos traukinyje. Lietuvos šimtmetis: 1918–2018. Knygoje Įsivaizduoti Lietuvą aprašomos politikų ir intelektualų sugalvotos Lietuvos ateities idėjos, kurios turėjo padėti pamatą tolesnei valstybingumo raidai. Tuo tarpu Modernizacijos traukinyje pateikti 25 pasakojimai, bylojantys apie Lietuvos šimtmečio likimą, apimantys valstybės įvaizdžio ir modernėjimo iššūkių temas. Nūdien viešojoje erdvėje tvyro vis sparčiau auganti poliarizacija, kuri trukdo vystytis nuosaikiai diskusijai apie valstybės ateitį. Staškevičiaus ir Markevičiūtės knygose atskleisti samprotavimai padeda spręsti ateities ir tvarumo problemą, leidžia ištrūkti iš esamos įtemptos situacijos ir netrumparegiškai žvelgti į kuriamą šiuolaikinį asmeninį ir politinį lauką.

Gyvenime jų žodžiais yra atskleisti skirtingi žmogaus santykio su tikrove žiūros taškai. Vieniems šio santykio ypatumas atsiskleidžia išoriniuose atsitiktinumuose – jie mano, kad žmogaus protas nėra pajėgus dėsningai suplanuoti ateitį. Alphonso Lingis stebisi fanatiškomis pastangomis iš anksto numatyti kiekvieną įvykį (p. 22), esą manoma, kad aplinkybių nesuvaldymas yra blogis savaime. Šio požiūrio šalininkai savo kuriamame pasaulėvaizdyje akcentuoja nesuvaldomą pasaulio dinamizmą. Neišvengiamos kaitos šviesoje esminis klausimas tampa ne ar įmanomas pastovumas kaip toks, o kokio pobūdžio pastovumas. Pastovumo pobūdžių paieškos tuomet turi būti konstruojamos atsižvelgiant į kismo faktorių. Kitiems pašnekovams žmogaus santykis su tikrove yra sukonstruotas tam tikrų išorinių jėgų: Kazimieras Seibutis kalba apie medijų poveikį realybės konstravimui – informacijos pateikimo forma turi milžinišką įtaką kuriamam pasaulėvaizdžiui. Šioje vietoje tvyro įtampa tarp pačios tikrovės ir ją formuojančių išorinių veiksnių. Iš vienos pusės, galima klausti, ar žmogaus santykis su tikrove yra vien žmogaus konstruktas – ar Tiesa tėra vienmatė galingųjų valios išraiška? Iš kitos pusės, jei sutiktume, kad visa tikrovė yra subordinuota žmogiškajai valiai, galima klausti, pagal kokių žmonių valią yra formuojama tikrovė? Seibutis visgi atskiria tiesą ir tikrovę teigdamas, kad tiesa nėra objektyvi tikrovė ir ji niekada nebus įrankis paternalistiniam valdymo kontrolės tikslui (p. 75). Tikrovė gali būti paveikta ideologijų, kitaip tariant, gali būti įmanomas tikrovės visumos konstravimas, bet Tiesos turinys yra nepaveikus politinės tikrovės aplinkybėms. Kaip teigia Vytautas Landsbergis: „Tiesa yra žinojimas tikint tuo, ką žinai ir gali ją turėti kaip duotybę, kaip apsireiškimą. Jeigu aš žinočiau, kas yra svarbiausia, tai visa kita būtų mažiau svarbu“ (p. 331). Tretiems tikrovė pastebima savyje, atsiribojant nuo išoriškumo: vaišnavų dvasininkas Šatakula Das (Saulius Domarkas) pripažįsta, kad Krišnos sąmonė pajuntama tik bendraujant su savimi. „Hare krišna“ mantros kartojimas yra sielos valymo praktika, sukurianti erdvę pajusti tikrovės visumą.

Pliuralumas yra pamatinė idėja, vienijanti visus šiuos atsakymus. Žmogus, pastebėjęs pasaulio sudėtingumą, bando jį padaryti paprastesnį – ieškant Tiesos tikrovę bandoma pavaizduoti rėmuose. Visuomenėje gali egzistuoti skirtingi tikrovės visumos įrėminimai, bet knygos dialogų leitmotyvas leidžia suprasti, kad šis tikrovės visumos rėmas turi talpinti ir „kito“ žmogaus tikrovę. Ši mintis yra itin aktuali šiuolaikinei lietuvių visuomenei – viešoje erdvėje didėjanti įtampa gali peraugti (kai kuriuose rateliuose jau yra peraugusi) į Tiesos tironiją, tokią tironiją, kurioje pamirštamas „kitas“, kurioje nebesiekiama „kito“ suprasti, bet aklai bandoma įgalinti vienintelį savo tikrovės supratimo būdą, savo monistinę Tiesą. Gyvenimas jų žodžiais priverčia skaitytoją savęs paklausti, koks yra mano asmeniškas santykis su kitu – ar aš gerbiu kito nuomonę, ar ją leidžiu kitam išsakyti, ar mano įsitikinimai leidžia kitam be baimės atsiskleisti?

Jei Staškevičiaus imtuose interviu yra pabrėžiamas individo santykis su tikrove, tai Markevičiūtės knygoje dėmesys krypsta į platesnę visuomeninę perspektyvą. Lietuva 2120 pateikia strateginius pokalbius, verčiančius kritiškai žvelgti į valstybės būklę ir jos ilgalaikę padėtį. Markevičiūtės rengtuose dialoguose visų pašnekovų buvo klausiama to paties – kas yra Lietuva šiandien, kuo joje reikia didžiuotis ir ko gėdytis, kaip valstybė atrodys ateityje. Lietuva dažniausiai buvo apibūdinta kaip patrauklus galimybių kraštas. Darbštumas, veržlumas, sugebėjimas prisitaikyti yra įvardijami kaip teigiami lietuvių bruožai, leidę sukurti esamą solidžią valstybės padėtį.

Viena iš pagrindinių struktūrinių problemų, su kuria susiduria dabarties Lietuva, yra toliaregystės ir strateginio mąstymo trūkumas – politikoje yra priimami trumpalaikiai sprendimai, neatsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Iš to išsišakoja švietimo ar ekonomikos sektorių problemos – šie sektoriai nesugeba pakankamai operatyviai reaguoti į vykstančias tendencijas. Švietimo srityje problemiškiausia vieta yra paties mokymo turinys – akcentuojamas kontekstinio, kūrybingo ugdymo trūkumas, aplaidumas robotikos srityje. Trumparegystė kartu kenkia ir ekonomikos sričiai – energijos išgavimo šaltinių kismas (p. 88) žadins didžiulę ekonominę pertvarką, į kurią per menkai dabar reaguojama. Tarp pašnekovų regimas konsensusas, kad Lietuva dėl mažesnio resursų kiekio negali varžytis su kitomis valstybėmis, tad vienintelis galimas atsakas – tai investicija „į žmogų“ ir aukštos pridėtinės vertės kūrimas. Investicija į žmogų nėra vienmatė problema – ją turi apimti ne vien ekonominis, bet ir kultūrinis laukas. Kitaip tariant, reikia kultivuoti ne vien žmogaus išorę, bet kartu ir jo vidų – pilnavertė asmens raiška įmanoma realizuojant ne tik perskirstymo, bet ir politinį teisingumą.

 Kita problema, su kuria susiduria Lietuvos visuomenė, yra bendruomeniškumo stoka. Ji ne tik sutirština problemišką žvilgsnį į „kitą“, bet kartu sukelia iššūkių identifikuojant „save“. Kristupas Sabolius kalbėdamas apie stiprių bendruomenių svarbą teigia, kad turint stiprias bendruomenes, sumenksta ideologinė, dažnai fanfariniu veikimu pagrįsta valstybės mitologija (p. 100). Kitaip tariant, dingsta poreikis, kad kas nors iš aukščiau įvardytų, kas mes esame ir turėtume daryti. Atsakingumas ir bendruomeniškumas stiprintų tiek savo pačių identitetą, tiek vidinį požiūrį į „kitą“. Koks gi tuomet yra ar galėtų būti lietuvio santykis su išoriniu „kitu“? Šis santykis Lietuvai yra susijęs su jos valstybingumo išlikimu. Kalbant apie potencialaus priešiško santykio su „kitais“ grėsmes, vienus pašnekovus baimina Europos Sąjungos dezintegracija, kitus islamo plėtra Europoje, trečius auganti Kinijos įtaka. Daugelis sutinka, kad Lietuva po šimtmečio išliks, jei ji kitiems atrodys kaip patraukli partnerė bendradarbiauti. Mūsų valstybės ateities tvarumas priklauso nuo gebėjimo strategiškai mąstyti, o vidaus ir užsienio politikos darna bus užtikrinta, jei turėsime aiškų, modernų, įvairias struktūras apimantį ilgalaikį planą, kuriuo seksime ateinančius dešimtmečius.

Nors abiejų aptariamų knygų žanras yra panašus, skiriasi jų stiliaus raiška: Gyvenime jų žodžiais pateikti laisvai plaukiantys dialogai, o Lietuvoje 2120 – kritiški strateginiai pokalbiai. Skirtingi knygų stiliai netrukdo atrasti jas vienijančių motyvų. Vienas iš jų – tai mūsų santykis su ateitimi – Staškevičiaus pokalbiuose akcentuojama, ar jis apskritai mums pažinus, o Markevičiūtės – kaip planuoti tolimąją ateitį ir šiuos planus racionaliai formuluoti. Kalbant apie dabartį, Lietuva turi problemišką santykį su „kitu“ (ypač jei jis dar leidžia sau būti „skirtingu“). Abi knygos padeda suprasti, iš kur šis santykis gali būti kildinamas, koks jis galėtų būti ir kas konkrečiai spręstų šitą problemą. Jos užpildo savitas nišas – Staškevičiaus dialogų rinkinys giliu intriguojančiu turiniu numalšina skaitytojo troškulį, kilusį iš lėkštų pokalbių pritvinkusios kultūrinės erdvės, o Markevičiūtės projektas į dienos šviesą ištempia vieną rimčiausių Lietuvos problemų – ilgalaikių strateginių idėjų trūkumą. Šių knygų išliekamąja verte tampa dabarties lietuvių požiūrio bei ateities projekcijos į „save“ ir „kitą“ dokumentavimas.