Konferencijos akimirka. Vigmanto Butkaus nuotrauka
Pastarojo meto mokslo politikos tendencijos ir pakilios mokslinės diskusijos šimtmečiui skirtose mokslinėse konferencijose – du gerokai konfliktuojantys naratyvai. Lietuvoje netyla aistros dėl neseniai sustambintų universitetų ir ketinimų sujungti keturis mokslo institutus į vieną bendrą humanitarinį centrą, o šiuo metu Latvijos aukštojo mokslo ir mokslo finansavimas žemiausias visoje Europos Sąjungoje, nors XX a. trečiame dešimtmetyje pagal studentų skaičių Latvija buvo vienu iš Europos aukštojo mokslo lyderių. Kol lietuviai toliau „optimizuoja“, Latvijos Aukštojo išsilavinimo taryba kartu su 14 mokslo ir studijų institucijų pasiūlė skelbti ateinančius 2019 m. prioritetiniais aukštojo išsilavinimo ir mokslo sistemos šimtmečio metais. Mokslo infliacijos nuotaikoms nepasiduodantis Lietuvos ir Latvijos mokslininkų elitas 2018 m. kovo 15–16 d. rinkosi į plataus masto tarptautinę mokslinę konferenciją „Aktualios literatūros ir kultūros tyrimų problemos“ paantrašte „Latvijai, Lietuvai, Estijai – 100. Procesai Baltijos valstybių literatūrose ir kultūrose: istorija ir šiandiena“, kur diskutuota apie šimtmečio įnašą į kultūrą ir šiandienes tos kultūros apnašas. Mėginta aptarti kultūrą kaip mūsų valstybių (iš)tvermės šaltinį, prisiminti mūsų šalių kūrėjų vizijas, kuriose Baltijos šalys egzistavo kaip modernios valstybės, grįstos kultūra, žiniomis ir išsilavinimu.
Konferencija vyko Liepojoje – „mieste, kuriame užgimsta vėjas“. Audringa ne tik šiandienė viešosios mokslo erdvės situacija, ne mažiau audringos buvo ir konferencijos mokslinės diskusijos literatūros, teatro, kultūrologijos, filosofijos, komunikacijos, folkloristikos temomis. Kadangi konferencija šiemet skirta jubiliejiniams Baltijos valstybių metams, rengėjai siekė aprėpti kuo įvairesnius istorinius tarpsnius: tarpukarį, Holokaustą, pokario egzodą, sovietmetį ir šiuolaikinę literatūrą, taip pat įtraukti daugelį literatūros žanrų (poeziją, prozą, dramą, gyvenimo istorijas, dienoraščius, publicistiką) ir margą kultūros reiškinių spektrą nuo vaikų literatūros iki Latvijos Respublikos juridinės teisės, nuo teatro technologijų epochoje iki sunkiojo metalo, nuo Latvijos raganų persekiojimo iki naujų Eduardo Mieželaičio poezijos interpretacijų. Stengtasi aptarti ne tik literatūros kanono autorius, tokius kaip Augustas Deglavas, Janis Rainis, Aspazija, Adomas Mickevičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vaižgantas, Maironis, Lidija Koidula ir kt., bet ir nužymėti literatūros raidos trajektoriją, įvertinti ankstesnių kartų kultūros paveldą, konvertuoti jį į šiandienos metodologinį ir idėjinį formatą.
Iš viso renginyje dalyvavo 70 pranešėjų (15 jų – iš Lietuvos), darbas vyko trijose paralelinėse sekcijose. Konferenciją atidariusi latvių sociologijos profesorė Skaidrytė Lasmanė lygino dabartinės Latvijos viešąją erdvę su nacijos formavimosi faze prieš beveik šimtą metų, po 1934 m. gegužės 15 d. Karlio Ulmanio perversmo. Nors autoritariški Ulmanio laikai vertinami nevienareikšmiškai, pagrindinis diskursas tuomet buvo nacionalinis: Latvija suvokta kaip stipri, amžina, nebūta depresijos nuojautų, kaip mąstymo būdas siūlytas pozityvizmas. Spaudoje vyravo glorifikacijos ir sakralizacijos diskursai – bendro kraujo, stipraus priklausymo jausmo, kolektyvinio „mes“ tematika. Stengtasi nelikti Europos kultūros paraštėje, nes, pasak pranešėjos, „provincijai būdinga vėluoti ir perspausti“. XX a. pabaigoje pavyko atkurti nepriklausomą valstybę, nes dar tarpukariu buvo išplėtota savimonę stiprinanti nacionalinė mintis. Šiandienos Latvijoje prelegentė įžvelgė depresyvių, apokaliptinių nuotaikų, tamsių tonų ir nuojautų, kad ateinančio šimto metų latviai nebenugyvens (netgi Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta šimtmečiui skirta paroda „Šviesos raštai“ visuomenės ironiškai pervadinta „tamsiaisiais raštais“). Vienas iš depresijos požymių – menkstantis literatūros vaidmuo, o ji visada buvo svarbi idėjų kūrimui ir viešosios erdvės formavimui tiek demokratinės, tiek autoritarinės ar totalitarinės valstybės sąlygomis.
Vytauto Didžiojo universitete dėstantis italas Moreno Bonda novatoriškai interpretavo Simono Daukanto kūrybą, iškeldamas jo domėjimąsi paleontologija, dendrologija, geografija ir evoliucijos teorija – šių mokslų fosilijų pranešėjas įžvelgė Daukanto Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Netipišku politinio tarpininko amplua nušvito Manfredo Žvirgždo pristatytas Maironis, Lietuvos ir Berno konferencijose aktyviai pasisakęs būsimo valstybingumo, tautinių mažumų ir valstybės sienų klausimais. Alvydas Butkus aptarė lietuvių ir latvių nesutarimus dėl etnografinių teritorijų brėžiant Latvijos ir Lietuvos sieną 1918 m. Šie buvę tokie aršūs, kad prireikė net tarptautinių arbitrų įsikišimo.
Nemažai latvių pranešėjų susitelkė ties projektais, skirtais esminių Latvijos istorijos įvykių refleksijai: programa „Latvijos filmai Latvijos šimtmečiui“ (numatyti 6 vaidybiniai, 8 dokumentiniai ir 2 animaciniai filmai) ir 13 Latvijos istoriją interpretuojančių romanų serija Mes. Latvija, XX amžius. Šių projektų aptarimas aktualizavo ir žanro klausimą, ir atminties bei atsakomybės problematiką. Istorinės tematikos filmai analizuoti remiantis Karlo Mannheimo pasiūlytomis pasisavintos atminties (appropriated memory) ir protezinės atminties (prostetic memory) kategorijomis. Stebint kino filmą įgyta patirtis lyginta su protezine atmintimi – išviešinta, visiems prieinama, bet neturinčia tiesioginio sąlyčio su praeitimi.
Pranešime apie poezijos vietą trylikoje Mes. Latvija, XX amžius serijos romanų konstatuota, kad šimtmečio įvykius dokumentuojantys tekstai per poezijos intarpus atliepia šiandienos situaciją, paaštrina klausimą apie literatūros (kultūros) reikšmę XX a. žmogui ir menkstančią literatūros funkciją XXI a. Akivaizdu, kad naujausiuose serijos romanuose poezijos inkliuzų nebėra. Poezija, ypač sovietinį laikotarpį vaizduojančiuose romanuose, aktualizavo menininko atsakomybę prieš visuomenę ir klausimą, kiek lengvai jis pasiduoda kolaboravimui. Paulo Bankovskio romaną 18 filosofas Artis Ostupas analizavo remdamasis Walterio Benjamino koncepcija, kad fotografija gali tarnauti kaip istorijos supratimo modelis, praeities suvokimą paversdama iš esmės siurrealistine, šokiruojančia patirtimi, ir Jacques‘o Derrida pasiūlyta „šmėklos“ konceptualiąja metafora. Kitame pranešime abejota serijos romanų žanrine prieskyra, klausta, ar XX a. vaizduojančius romanus dera vadinti „istoriniais“, nes genetiškai šiam žanrui nepriskirtini kūriniai, parašyti rašytojų gyvenamuoju metu arba tuoj pat po vaizduojamų įvykių, o bent keli serijos darbai atspindi sovietmetį, perestrojkos laikus ir amžiaus pabaigos lūžius.
Aurelija Mykolaitytė aptarė atminties koncepto reikšmę šiuolaikinės kultūros diskursuose, analizei pasirinkdama tipologiškai artimus Baltijos šalių romanus (Rūtos Šepetys Tarp pilkų debesų, Maros Zalytės Penki pirštai ir Ilmaro Taskos Pobeda 1946) kaip „atminties medijas“ ir „atminties technologijas“. Tai buvo vienas iš nedaugelio konferencijos pranešimų, integravęs ir estiškąją dimensiją. Pranešėja pabrėžė, kad svarbu ne tai, kas atsimenama, bet tai, kaip atsimenama. Atminties problematika svarstyta ir kalbant apie Holokaustą. Liepojos universiteto profesorė Zanda Gūtmanė, rengianti monografiją apie Holokausto traumas lietuvių ir latvių literatūrose, konstatavo, kad Baltijos šalyse pavėluotai prasideda procesas, kuris Vakarų kultūrose vyko dar XX a. aštuntame dešimtmetyje, t. y. Holokausto reprezentacijų ir interpretacijų atgimimas. Remdamasi šia koncepcija Gūtmanė aptarė Holokaustą kaip post-kartos (post-generation) ir post-atminties (post-memory) reiškinį. Pripažinusi, kad lietuviai geriau ir šiek tiek anksčiau asimiliavo žydų temą ir praskleidė jų trauminę patirtį grožinėje bei dokumentinėje literatūroje, ji citavo britų istoriką Tony Judtą, kuris teigė, kad „Holokausto pripažinimas yra šiuolaikinis mūsų bilietas į Europą“. Kaip vieni naujausių Holokausto traumos literatūrinių pavyzdžių minėti koncentracijos stovyklas išgyvenusio Latvijos boksininko Nathano Shaporo memuarai The Boxer’s Story: Fighting For My Life in the Nazi Camps (2013) ir litvakės Ellen Cassedy archyviniais dokumentais paremtas asmeninis liudijimas We are Here: Memories of the Lithuanian Holocaust (2012).
Konferencija vyko prieš Londono knygų mugę, kur šimtmečio proga Baltijos šalys dalyvavo viešnių teisėmis, todėl profesorius Ojaras Lamas pasirinko suaktualinti latviškų vertimų ir išverčiamumo į kitas kalbas problematiką. Latvių autorės Nuoros Ikstenos romanas Motinos pienas anglakalbei publikai pristatomas kaip Sovietinis pienas – pavadinimu, žyminčiu specifinę Rytų Europos patirtį. Tuo tarpu latvių emigracijos autorius Vilis Lacytis pasirinko reprezentatyvų slapyvardį William B. Foreignerski (B. šifruoja bloody – prakeiktas), kuris veikia kaip užsienietiškumo žymeklis emigranto tekste ir kartu polemizuoja su britiška tradicija.
Nepamiršti ir marginaliniai reiškiniai – metalo muzika, populiarioji literatūra, humoristinė fantastika. Prie marginalėjančios literatūros latvių literatūrologai priskyrė ir profesionaliai nebekultivuojamas ir kritikų apleistas mažąsias literatūros formas. Iš dabarties tendencijų lietuvių ir latvių mokslininkų pranešimuose įvardyta literatūros fragmentacija, populiariųjų žanrų suvešėjimas, vizualiojo elemento skverbimasis į literatūros tekstus, patriotinio turinio literatūros nykimas, idealizmo trūkumas ir viską užvaldančios negacijos. Pripažindami žanrų entropiją, jų miksavimo principus, hibridinių tekstų įsigalėjimą, latvių tyrėjai vis tiek yra labiau už lietuvius prisirišę prie žanrinių definicijų.
Literatūrologiniame kontekste egzotiškumu išsiskyrė pranešimas apie sunkiojo metalo muziką Baltijos šalyse. Pranešėjo Ingaro Gusano skaičiavimu, Latvijoje metalo muzikos įrašų 2016–2017 m. buvo mažiausia – 21, Lietuvoje išleisti 36, o Estijoje – 41, tikriausiai dėl arti esančios Skandinavijos įtakos. Baltijos šalių metalo muzikos grupės neatsilieka nuo pasaulinių muzikos stilių tendencijų (stoner/doom, gothic, death metal ir kt.), integruoja vietinio folkloro ir tradicijų elementus (folk metal), dainuoja nacionalinėmis kalbomis, netgi kuria savitą stilių ir naujus subžanrus – post rock, post black metal, death’n’roll, depressive black’n’roll ir kt. Nors sunkiojo metalo subkultūra iš esmės yra protesto ideologija, ji vis tiek orientuota į masinę kultūrą ir vartojimą. Tik vienetams pavyksta įsiskverbti į pasaulio muzikos rinką – šiuo atžvilgiu sėkmingiausia estų grupė Metsatöll.
Renginiui, kuris angažavosi būti Baltijos šimtmečio konferencija, vis dėlto pristigo platesnių kontekstų analizės, apibendrinančių užmojų – daugelis pranešėjų pristatė aspektinę savo tyrimų sritį ir kalbėjo tik apie vieną-du kokio nors rašytojo kūrinius. Krito į akis ir nemotyvuotas kūrinių turinio referavimas be pastangų iškelti reikšmingesnį apibendrinimą. Kai kuriuose pranešimuose teorijos taikytos dekoratyviai, o iš metodologiškai sumuojančių pranešimų minėtinas Vigmanto Butkaus atliktas konceptualus lietuvių ir latvių literatūrų lyginimo tradicijų tyrimas. Vis dėlto iš ekstensyvios pranešimų imties ryškėjo tiriamųjų objektų dinamika, jų kontekstiniai pokyčiai, lyginimo pastangos, o pranešimų aspektinį pobūdį kompensavo atviros ir brandžios diskusijos. Abi konferencijos dienas kolegų klausęsi dalyviai galėjo susidaryti visuminį įspūdį apie šimtmetį ištvėrusias mūsų kultūras ir jų vertybinius pokyčius. Tokia konferencija – viena iš sėkmingų lietuvių ir latvių bendradarbiavimo platformų ir mokslo laboratorijų, padedančių kurti ir palaikyti dialogišką Baltijos regiono mokslinės minties erdvę.
