2021 m. gegužės 6–7 d. vyko Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto organizuota konferencija „Kaip pasakoti apie meną? Dailės istorija, kritika, tekstai ir pasakojimai Lietuvoje“. Kadangi buvau viena iš jos organizatorių (kartu su Aušra Trakšelyte ir Lina Michelkeviče), nepretenduoju į nešališką konferencijos recenziją, bet dalinuosi subjektyviais įspūdžiais.
Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai augant Lietuvos dailėtyros ambicijoms, natūraliai aktualizavosi disciplinos savirefleksijos būtinybė. Užčiuopusios šią aktualiją, pakvietėme mokslininkus ir tyrėjus analizuoti dailėtyros ir meno kritikos istoriją, dabartį ir perspektyvas. Skatinome pažvelgti į Lietuvos dailės istorijas, jų kūrėjus, pasakojimo strategijas ir siekius, kitaip tariant, diskutuoti apie patį pasakojimą. Kėlėme klausimus: Ar egzistuoja Lietuvos dailėtyros mokykla? Kas ir kaip rašo mūsų dailės istorijas? Kas disciplinuoja, o kas išlaisvina pasakojimus? Kaip pasakojimą veikia vaizduotė ir, atvirkščiai, kaip pasakojimas formuoja bei įkvepia vaizduotę? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo 19 konferencijos pranešėjų keturiose teminėse sesijose.
Konferencija maloniai nustebino rekordiniu dalyvių skaičiumi: nuotolinį renginį nuolat stebėjo virš 150 dalyvių, o atskirų sesijų klausėsi net daugiau kaip 200 susidomėjusiųjų. Šimtais skaičiuojama auditorija nebūdinga humanitarų konferencijoms, tad tokį aktyvumą priėmiau kaip itin aktualios tematikos atpažinimą.
Konferenciją pradėjo plenarinis Aleksandros Aleksandravičiūtės pranešimas, kuriame ji ėmėsi nelengvos užduoties aptarti bendriausią 1990–2020 m. Lietuvos dailėtyros vaizdą ir išryškinti atskirus jos raidos etapus. Puikiai suvokdama tokio užmojo mastelį, profesorė įžvalgiai pasirinko konkretų aspektą: įvardyti etapinius menotyros leidinius. Toks anotuotas sąrašas išryškino per paskutinius trisdešimt metų dailėtyroje įvykusių transformacijų mastą (tyrimo objekto, prieigų, tyrėjų kompetencijos prasme), o ateityje pasitarnaus kaip atspirties taškas diskusijoms apie galimus kitus nacionalinės menotyros pjūvius ir slenkstinius įvykius bei lemiamus žaidėjus. Įtariu, kad ne vienas pagalvojo, jog būtų buvę įdomu patirti, koks Lietuvos dailėtyros vaizdas atsiskleistų per parodų istoriją, ar kad spalvingumo ir provokatyvumo būtų įnešęs institucinis trijų dešimtmečių pjūvis.
Pirmosios sesijos „Didieji ir mažieji naratyvai“ pranešimai prasmingai pratęsė minėtąją apžvalgą, parodydami, kad pamatai šiuolaikinei Lietuvos dailėtyros mokyklai buvo padėti XIX–XX a. Antroji sesija aktualizavo pasakojimus apie šiuolaikinį meną ir ypač televizinės medijos vaidmenį juos kuriant bei legitimizuojant. Tarp pirmosios dienos pristatymų išsiskyrė du pranešimai, leidę įsitikinti, kad Lietuvos dailėtyra veikia globaliame tyrimų kontekste ir puikiai jaučia jo pulsą. Giedrė Mickūnaitė pristatė LDK Viduramžių dailės pasakojimo konstravimo problemiškumą trūkstant artefaktų ir šaltinių, ir atkreipė dėmesį į kuratorinius slystelėjimus, kai muziejininkai kartu su plačiąja visuomene pasiduoda geismui turėti daugiau senosios dailės eksponatų ir kaip Viduramžių objektus pristato XIX a. produkciją. Kartu mokslininkė nužymėjo LDK Viduramžių dailės tyrimų reikšmę europiniame kontekste: visas pasaulietinis bizantinis paveldas Europoje yra sunaikintas per osmanų užkariavimus, todėl vien tai, kad Lietuvoje yra išlikę jo fragmentų, kad ir kokių smulkių, yra didžiulis įvykis bizantistikos studijose. Konferencija patvirtino nenaują tiesą, kad Lietuvos tyrimus veikia pasaulinės idėjų mados. Kaip pademonstravo Erika Grigoravičienė, tokių populiarių autorių kaip Donna J. Haraway tekstai ne tik intensyviai skaitomi, bet ir kritiškai permąstomi, įvedant juos į vietinę apyvartą bei plečiant lietuvišką mokslinę terminiją. Lietuviškos menotyrinės kalbos ir jos tobulinimo klausimas be galo svarbus, nes, perfrazuojant filosofą Arūną Sverdiolą, originalus lietuviškas menotyrinis mąstymas gali vykti tik gimtąja kalba.
Vieną įtaigiausių diskursų šioje konferencijoje kūrė trečioji sesija, ieškojusi atsakymų į klausimą – kaip parodos rašo meno istoriją? Sesijos pranešimai iš dalies kompensavo tai, ko dalis klausytojų pasigedo įvadiniame konferencijos pranešime, t. y. parodų ir jų katalogų išsamaus aptarimo ir jų vietos dailės istorijos kanono kūrime nusakymo. Be to, įtikinamai parodė, kad parodos yra bene pats paveikiausias būdas pasakoti istorijas. Lolita Jablonskienė atskleidė, kaip pastarųjų dviejų dešimtmečių parodos iš esmės „sukūrė“ naują menotyrinį objektą – Lietuvos dizainą. Kitaip tariant, parodė, kad kuratorystė turi galią išrasti, sukurti tai, ko anksčiau tarsi nebuvo, o taip pat kaip pasakojimai apie dizainą veikia istorijos ir atminties santykio režime. Giedrė Jankevičiūtė savo pranešime atkreipė dėmesį į pasyvios užmaršties užutekius ir pastangas iš jų ištraukti ne tik nepatogų sovietmečio ir nacių okupacijos metų dailės paveldą, bet ir apskritai nepatogią istoriją. Jos kuruotos parodos jau yra tapusios etapiniais dailės istorijos įvykiais, tad papildomos vertės pranešimui suteikė pastebėjimai apie egzistuojančius parodų rengimo trūkumus Lietuvoje.
Ketvirtoji sesija, kurioje apie tekstus ir pasakojimus kalbėjosi menininkai, atskleidė, kokius sudėtingus procesus išgyvena naujai gimstanti disciplina, šiuo atveju – meninis tyrimas, funkcionuojantis įtampoje tarp meno ir mokslo, praktikos ir teorijos. Meno daktarai Vilniaus dailės akademijoje rengiami tik dešimtmetį, meninio tyrimo disciplina labai jauna, tad gilesnė refleksija būtų pasitarnavusi tolesniam jos formavimuisi ir įsitvirtinimui. Ši galimybė buvo menkai išnaudota, nors jos svarbą įtikinamai pademonstravo antrąją konferencijos dieną pradėjęs plenarinis vizualumo studijų atstovės Natalijos Arlauskaitės pranešimas. Mokslininkė labai taikliai įvardijo, kad sąlyginai jaunas, pasauliniu mastu prieš trisdešimt metų pradėjęs formuotis vizualumo studijų projektas savo gyvybingumą išlaiko nuolatinės refleksijos gesto dėka: taip apibrėžiami konkrečios tyrimų praktikos ribotumai ir galimybės bei fundamentalios disciplinos vertybės.
Įdomiausios ir profesiškai naudingiausios būna tos konferencijos, kuriose sudera du dėmenys: intriguojantys, akiratį išplečiantys ir permąstyti savo tyrimo išeities taškus priverčiantys pranešimai ir sodri stimuliuojanti diskusija po jų. Tad kėliau klausimą, kodėl diskusijos po šios konferencijos sesijų smarkiau neįsisiūbavo. Kalbėdamasi su renginio dalyviais, įsivardijau bent keletą priežasčių, kurios nemaža pasako apie nacionalinę dailėtyrą ir gal netgi Lietuvos visuomenę apskritai.
Pirma, nors ir sugrupuoti teminėmis sesijomis, pranešimai dažnai turėjo nedaug bendrų sąlyčio taškų, todėl rasti visiems konkrečios sesijos pranešimams bendrų probleminių klausimų ir išvystyti įtraukią diskusiją buvo nemenkas iššūkis. Viena vertus, tai paaiškinama tuo, kad Lietuvos dailėtyrininkų cechas yra nedidelis, o kiekvienas jos narys dažniausiai specializuojasi konkrečioje „siauroje“ srityje. Paprastai tokioje tematikoje dirba 2–3, o kartais apskritai vienas mokslininkas ir jis/ji yra vienintelis tos temos žinovas. Tokia situacija liudija apie tyrimų laisvę. Pasigėrėjimą kelia plati menotyros tyrimų chronologinė ir probleminė aprėptis. Kita vertus, akivaizdi ir viena problema: Lietuvoje, skirtingai nei kitose, didesnėse Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, nesiformuoja tyrimų mokyklos. Bene vienintelė išimtis šioje vietoje būtų solidžia tradicija, specifinės žinijos, prieigų ir metodų perimamumu, tyrimų tęstinumu pasižyminti sakralinės dailės tyrimų mokykla.
Antra, mokslinio polilogo iššūkis. Konferencijos metu buvo užduota smalsių, įžvalgių ir daugiasluoksnių klausimų, bet dalis dalyvių kažkodėl pasirinko klausti ne viešai, o parašydami privačią žinutę konkrečiam pranešėjui. Taip liko nuskriausti kiti renginio dalyviai, neišgirdę nei įdomaus klausimo, nei atsakymo. Panašiai, beje, vyksta ne tik nuotolinių, bet ir „kontaktinių“ konferencijų metu, kai įdomiausios įžvalgos neretai išsakomos ne viešai į mikrofoną, o neformaliai bendraujant per kavos pertraukas. Panašu, kad tai platesnio reiškinio – gilesnių diskusijų kultūros tradicijų nebuvimo ir nepasitikėjimo savo nuomone – simptomas.
Trečia, diskusiją galbūt slopino ir netolygi pačių pranešimų mokslinė kokybė, kuri gana tiksliai atspindėjo esamą Lietuvos dailėtyros lauką su ryškiomis jo stiprybėmis ir kai kuriomis silpnybėmis.
Galvodama, ar savirefleksijos judesys pasiteisino, esu nusiteikusi pozityviai. Į organizatorių užduotą klausimą – ar egzistuoja Lietuvos dailėtyros mokykla? – pranešimų visuma atsakė teigiamai, o Aleksandravičiūtė jos atsiradimą susiejo su XX a. paskutiniu dešimtmečiu, kai pradėti sistemingai ruošti šios disciplinos mokslininkai (atsirado menotyros doktorantūros studijos), imti leisti periodiniai menotyriniai leidiniai ir užmegzti reguliarūs tarptautiniai kontaktai. Atsigręžimas į save paskatino gilesnę disciplinos savižiną, leido užčiuopti reikšmingas slinktis bei transformacijas ir įvardyti, kaip funkcionuoja ir keičiasi dailėtyriniai pasakojimai. Stiprioji šios mokyklos pusė – ant solidaus šaltinių pagrindo konstruojami pasakojimai. Rečiau imamasi kurti platesnį laikotarpį ar problematiką apimančią sintezę, besiremiančią jau atliktais tyrimais. Vis dar neturime naujai, po tūkstantmečio lūžio parašytų Viduramžių dailės istorijos, XX a. dailės istorijos ir kitų iš savo kartos perspektyvos papasakotų didžiųjų naratyvų. Ir bene rečiausiai praktikuojama trečioji dailėtyros rūšis – naujausių teorinių ir metodologinių veikalų interpretacija.
