I
Tai ką, pradėkim – to miesto gyventojai buvo sužeisti.
Sužeisti kaip visi, bet savaip. Kelios kartos užaugo prie minuso.
Jei nori išgyvent, sukis. Kartok, kad viskas į pliusą.
Paskui tai pranyko – stebuklas! – bet šis tas liko.
Juokeliai. Kapeikos stalčiuose. Sekretai ar šitie, skeletai.
Minusą pakeitė mažesnės neteisybės:
kieno alkūnės aštresnės, ranka ranką plauna,
maloniai prašom prie suskilusios geldos.
Ne mano kiaulės, ne mano pupos.
Jei nori prasigyvent, sukis. Žmonės gyrėsi turtais,
kelionėm, pergalėm, troško, kad jiems pavydėtų.
Taip pat kaip visi, bet savaip. Nes žaizda, ji negijo, kažkokia mistika.
Metai ėjo, mirgėjo ekranai,
dalindami lovos patarimus ir nušviesdami skyrybas,
kviesdami gedėt įžymios įžymybės.
Nagi rodyk jautrumą, pajuski bendrumą! –
(– nu bet ką jūs čia, poete.
Mažytis mūsų vazonas, užtat ant savos palangės.
Kai kur, pavyzdžiui, rytų pusėj blogiau.)
Nuomojamuose bendrabutiniuose butuose
tūnojo pagyvenęs jaunimas, turintis pastabų.
Pro orlaides kartais atsklisdavo aidai prakalbų,
prikaišiotų tarptautinių terminų. Jei jas nugirsdavo kaimynas,
sutikęs laiptinėj nutaisydavo priešišką miną. Dėl viso pikto ir kad.
To miškų apsupto miesto žmonės buvo žiauriai švelnūs.
Jie užsisakydavo daug veidrodžių, bet jų neatsiimdavo.
Vartojo miestiečiai kaip ir visi –
svaigalus, saldumynus, serialus.
Bet paklausiausia rinkoje buvo užmarštis:
užmaršties eliksyras, išskirtinio aromato,
natų lyg tai figos ar lotoso,
vienas dvelktelėjimas ištrina visa, kas buvo, buvai.
Bet šiai dienai rinkoje užmaršties nebuvo.
II
(palinkęs veidas abrozdėly su ateljė antspaudu)
virtuvėj ligi vėlumos – menai, pasaulis, naujienos iš radijų
kvatojimas iš pusės sakinio, kavos malūnėlio ūžimas
– svečio švarkas, kodėl pamušalas toksai rudas
kodėl dugne tirščiai, nors turėtų narsumas
norėjai būt dartanjanas, už teisybę partizanas, norėjai:
barzdočius su ragotine šapokos istorijoj
pavakariais ant kilimo, sutemų santvarkoj, kai ir lauki grįžtant
ir jauti, kad vietos bus per mažai
arba grojimas nuo tyliai tyliai iki fortissimo
riktelėjimas ant studentų: stop! blogai! nėra emocijos!
norėjai būti emocija, išsproginti nepakenčiamą vilkimąsi
norėjai užtrenkti visus ir išnykti
ir vasarą prigulęs pieniško miego, vos nesusprogai
– važinėjai tikrintis, kad savavališkai neišskristum į kosmosą
užtamsintais langais į upę, prie pakaušio prijungtais laidais
ir atsidūrus akligatviuose suūždavo nemuzika
tik po pusės gyvenimo, kai užkritusį už svetainės sekcijos
radai netikėtą sekretą
toptelėjo, kaip viskas susiję
vėlai, taip vėlai, bet geriau negu kilimai
ilgaplaukiai švelnūs korekt kilimai
III
Kiekvienas yra menininkas… sužeistas, bet tik jūs tą žinot
Nu okei. O kas toliau?
– Ir prasideda vaikščiojimas ratais, stalčių šukavimas
savo pavardės gūglinimas, prakalbos lempai ir susidaužimas su veidrodžiu
prasideda niujorko gaisai ir balio auksiniai vakarai, apeigos
su prigimtiniais rugiais ir „mes tokie kilnūs, tokie neįvertinti!“
eilės apie blogietį testosteroną, planavimas šimtą žingsnių į priekį
panikos priepuolis šimtas pirmajame
– Prasideda špilkutės ir kas pirmas sumirksės, nelaikinimo būdai ir formos
dėl viso pikto ir kad
atsirado mat ryškintojai, ko čia drumsčiate darną, iš savo molio
kapstykitės patys!
Geriausi šios šalies detektyvai baigiasi detektyvo mirtim – tai yra, baigtųsi
O tada išeinat į laiptinę ir matot: kaimyniniam lange
žvakidė, žinot, pati paprasčiausia, iš ikėjos ar maksimos
kaimyniniam name – smulkutė močiutė,
našlė, savo laiku dirbus slaugytoja
dabar slauganti kiemą, atsidėjusi
kažką juodai dienai – gal svogūno daigą
gal linkėjimą koncertui per radiją
IV
jei tik pajėgdavau išnirti iš tų lėtų naktų
vėsindavausi rytinėj pirty pasiplaukiodamas
gyvenimas likęs kažkur kitur
sniego dar nėr
franzai k., kiekvieną rudenį
dovanoju tau sušalusių šermukšnių kekę
ir nueinu, nes žinau, kad nėra many nieko
turiu išplėšti
baimė čionai ilgalaikė, daug patvaresnė už kūnus
kas dabar mus pavaduos? kam bus reikalingas
gruodžio lietus, vasario perkūnija, kovo sausra?
franzai k., mano drauge
mus jungia skiriamoji juosta
V
dar viena data ta pati nata
termometras vos virš nulio
šlapdriba ant gatvės guli
figūra to kambario dugne
rodosi pažįstama, bet ne
suspaudimas buvo ir liepsnų liežuviai
paskutinės žuvys miega šaldytuve
(miega diegas
ir tegu)
šildo, reiškia, priešas mus primiršo
nebeminkyki tuščių klavišų
jeigu kiemuose nerasi ateities
bent rankovės prasilenkiant susilies
pro našlaujančią adventinę žvakidę
ką vienodai pasitinka ir palydi
pas naujakurius ir senbuvius pasibastyt
eisi kojas pramankštinti, eisi įsigyt
balto kūdikėlio sniego –
priešais veidrodį skutimosi sniego
VI
(prisėdau stotelėje ateities g.)
Mano drauge randuota letena, kuris gruodžio vakarais
aplink tvenkinį vedžioji šunį,
kuris išslysti iš įvardijimų ir priešpriešų kaip zigis iš antkaklio!
Drauge, kuris blausioj salėj iki kelinto prakaito zulini metimą,
kuris stovi po dušu,
nusikalęs ir patenkintas, ir lauki atbėgant karšto –
Mano draugės, siuvinėjančios laikraštį ir mezgančios šventę,
auginančios fikusą ir disertaciją, sužiūrinčios vaikus
ir sąskaitas, mažų didelių dalykų sielos!
Užsimaskavęs šakelėm, ištrynęs paskyras
ir sudaužęs mobilų, nepažįstamas
drauge, poste papsintis bedūmę pypkutę,
ir tu, keturiais varomais gabenantis elektrą į ukrainą,
magaryčių pridėjęs megztinių ir šviežio medaus!
Mano po svietą pasvydę draugai, kurių esatis
nepasveriama, kurių šypsnys neįkainojamas –
žiūrėkit, štai miestas, įsigavęs kaip pašinas
po nagu, kaip sopuliai į mergelės širdį,
štai aš ant suoliuko, vėstantis,
tuščia pirštine mėginantis parodyti,
kur ieškoti mumriko,
stiklinėj būdelėj prie maršrutų voratinklio
laukiantis savo A, A-A, autobuso jeruzalėn
