Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

I

Tai ką, pradėkim – to miesto gyventojai buvo sužeisti. 

Sužeisti kaip visi, bet savaip. Kelios kartos užaugo prie minuso. 

Jei nori išgyvent, sukis. Kartok, kad viskas į pliusą. 

Paskui tai pranyko – stebuklas! – bet šis tas liko. 

Juokeliai. Kapeikos stalčiuose. Sekretai ar šitie, skeletai.

Minusą pakeitė mažesnės neteisybės: 

kieno alkūnės aštresnės, ranka ranką plauna, 

maloniai prašom prie suskilusios geldos. 

Ne mano kiaulės, ne mano pupos. 

Jei nori prasigyvent, sukis. Žmonės gyrėsi turtais, 

kelionėm, pergalėm, troško, kad jiems pavydėtų. 

Taip pat kaip visi, bet savaip. Nes žaizda, ji negijo, kažkokia mistika. 

Metai ėjo, mirgėjo ekranai,

dalindami lovos patarimus ir nušviesdami skyrybas, 

kviesdami gedėt įžymios įžymybės. 

Nagi rodyk jautrumą, pajuski bendrumą! – 

(– nu bet ką jūs čia, poete. 

Mažytis mūsų vazonas, užtat ant savos palangės. 

Kai kur, pavyzdžiui, rytų pusėj blogiau.) 

Nuomojamuose bendrabutiniuose butuose 

tūnojo pagyvenęs jaunimas, turintis pastabų. 

Pro orlaides kartais atsklisdavo aidai prakalbų,

prikaišiotų tarptautinių terminų. Jei jas nugirsdavo kaimynas, 

sutikęs laiptinėj nutaisydavo priešišką miną. Dėl viso pikto ir kad. 

To miškų apsupto miesto žmonės buvo žiauriai švelnūs. 

Jie užsisakydavo daug veidrodžių, bet jų neatsiimdavo.

Vartojo miestiečiai kaip ir visi – 

svaigalus, saldumynus, serialus. 

Bet paklausiausia rinkoje buvo užmarštis: 

užmaršties eliksyras, išskirtinio aromato, 

natų lyg tai figos ar lotoso, 

vienas dvelktelėjimas ištrina visa, kas buvo, buvai. 

Bet šiai dienai rinkoje užmaršties nebuvo.

II

(palinkęs veidas abrozdėly su ateljė antspaudu) 

virtuvėj ligi vėlumos – menai, pasaulis, naujienos iš radijų

kvatojimas iš pusės sakinio, kavos malūnėlio ūžimas

– svečio švarkas, kodėl pamušalas toksai rudas 

kodėl dugne tirščiai, nors turėtų narsumas 

norėjai būt dartanjanas, už teisybę partizanas, norėjai: 

barzdočius su ragotine šapokos istorijoj

pavakariais ant kilimo, sutemų santvarkoj, kai ir lauki grįžtant

ir jauti, kad vietos bus per mažai 

arba grojimas nuo tyliai tyliai iki fortissimo

riktelėjimas ant studentų: stop! blogai! nėra emocijos! 

norėjai būti emocija, išsproginti nepakenčiamą vilkimąsi 

norėjai užtrenkti visus ir išnykti 

ir vasarą prigulęs pieniško miego, vos nesusprogai 

– važinėjai tikrintis, kad savavališkai neišskristum į kosmosą

užtamsintais langais į upę, prie pakaušio prijungtais laidais

ir atsidūrus akligatviuose suūždavo nemuzika

tik po pusės gyvenimo, kai užkritusį už svetainės sekcijos 

radai netikėtą sekretą 

toptelėjo, kaip viskas susiję 

vėlai, taip vėlai, bet geriau negu kilimai

ilgaplaukiai švelnūs korekt kilimai

III

Kiekvienas yra menininkas… sužeistas, bet tik jūs tą žinot 

Nu okei. O kas toliau? 

– Ir prasideda vaikščiojimas ratais, stalčių šukavimas 

savo pavardės gūglinimas, prakalbos lempai ir susidaužimas su veidrodžiu 

prasideda niujorko gaisai ir balio auksiniai vakarai, apeigos 

su prigimtiniais rugiais ir „mes tokie kilnūs, tokie neįvertinti!“

eilės apie blogietį testosteroną, planavimas šimtą žingsnių į priekį 

panikos priepuolis šimtas pirmajame

– Prasideda špilkutės ir kas pirmas sumirksės, nelaikinimo būdai ir formos 

dėl viso pikto ir kad

atsirado mat ryškintojai, ko čia drumsčiate darną, iš savo molio 

kapstykitės patys!

 Geriausi šios šalies detektyvai baigiasi detektyvo mirtim – tai yra, baigtųsi 

O tada išeinat į laiptinę ir matot: kaimyniniam lange 

žvakidė, žinot, pati paprasčiausia, iš ikėjos ar maksimos

kaimyniniam name – smulkutė močiutė, 

našlė, savo laiku dirbus slaugytoja

dabar slauganti kiemą, atsidėjusi 

kažką juodai dienai – gal svogūno daigą

gal linkėjimą koncertui per radiją

IV

jei tik pajėgdavau išnirti iš tų lėtų naktų 

vėsindavausi rytinėj pirty pasiplaukiodamas

gyvenimas likęs kažkur kitur

sniego dar nėr 

franzai k., kiekvieną rudenį 

dovanoju tau sušalusių šermukšnių kekę 

ir nueinu, nes žinau, kad nėra many nieko 

turiu išplėšti

baimė čionai ilgalaikė, daug patvaresnė už kūnus 

kas dabar mus pavaduos? kam bus reikalingas 

gruodžio lietus, vasario perkūnija, kovo sausra? 

franzai k., mano drauge

mus jungia skiriamoji juosta

V

dar viena data ta pati nata

termometras vos virš nulio 

šlapdriba ant gatvės guli 

figūra to kambario dugne

rodosi pažįstama, bet ne

suspaudimas buvo ir liepsnų liežuviai

paskutinės žuvys miega šaldytuve

(miega diegas 

ir tegu)

šildo, reiškia, priešas mus primiršo

nebeminkyki tuščių klavišų

jeigu kiemuose nerasi ateities 

bent rankovės prasilenkiant susilies 

pro našlaujančią adventinę žvakidę

ką vienodai pasitinka ir palydi

pas naujakurius ir senbuvius pasibastyt 

eisi kojas pramankštinti, eisi įsigyt 

balto kūdikėlio sniego –

priešais veidrodį skutimosi sniego

VI

(prisėdau stotelėje ateities g.)

Mano drauge randuota letena, kuris gruodžio vakarais 

aplink tvenkinį vedžioji šunį, 

kuris išslysti iš įvardijimų ir priešpriešų kaip zigis iš antkaklio! 

Drauge, kuris blausioj salėj iki kelinto prakaito zulini metimą, 

kuris stovi po dušu, 

nusikalęs ir patenkintas, ir lauki atbėgant karšto –

Mano draugės, siuvinėjančios laikraštį ir mezgančios šventę, 

auginančios fikusą ir disertaciją, sužiūrinčios vaikus 

ir sąskaitas, mažų didelių dalykų sielos! 

Užsimaskavęs šakelėm, ištrynęs paskyras 

ir sudaužęs mobilų, nepažįstamas 

drauge, poste papsintis bedūmę pypkutę,

ir tu, keturiais varomais gabenantis elektrą į ukrainą, 

magaryčių pridėjęs megztinių ir šviežio medaus! 

Mano po svietą pasvydę draugai, kurių esatis

nepasveriama, kurių šypsnys neįkainojamas – 

žiūrėkit, štai miestas, įsigavęs kaip pašinas 

po nagu, kaip sopuliai į mergelės širdį,

štai aš ant suoliuko, vėstantis, 

tuščia pirštine mėginantis parodyti, 

kur ieškoti mumriko, 

stiklinėj būdelėj prie maršrutų voratinklio 

laukiantis savo A, A-A, autobuso jeruzalėn