Laurynas Keturakis. Kaip JAV keitė Europos ir Lietuvos likimą: Woodrow Wilsono politikos reikšmė ir kritika (NŽA nr. 2)

Woodrow Wilsonas (1856–1924) yra vienas labiausiai XX amžiaus raidą lėmusių ir prieštaringiausiai vertinamų moderniųjų laikų JAV prezidentų. Dabartinio JAV piliečio akimis dvidešimt aštuntas Amerikos prezidentas, valdęs 1913–1921 m. ir įtraukęs valstybę į Pirmąjį pasaulinį karą, buvo tikras prieštaravimų rinkinys: jis tapo pirmuoju pietinių valstijų atstovu, kuris po Pilietinio karo įsikraustė į Baltuosius rūmus, garsėjo atvirai rasistinėmis pažiūromis, bet taip pat priklausė aršiai progresyviajai demokratų pusei. 1916 m. prezidento rinkimuose Wilsonas dalyvavo su šūkiu „Jis neįtraukė mūsų į karą“ (angl. „He kept us out of war“), o 1917 m. balandžio 2 d. per neeilinę jungtinę Senato ir Atstovų rūmų sesiją jis kvietė Kongresą paskelbti karą Vokietijai.

Dėl to Wilsonas yra skirtingai vertinamas tiek liberalesnės JAV visuomenės dalies, kuri jo progresyviąją politiką sunkiai suderina su rasistinėmis pažiūromis, tiek konservatyvesnės, kurioje skirtis matoma tarp vilsonizmo inspiruotų (vadinamųjų „neokonservatyvių“) ir jam skeptiškesnių jėgų. Už JAV ribų, ypač Europoje, taip pat gausu įvairių Wilsono vertinimų, bet galima pastebėti, kad kraštuose į Rytus nuo Berlyno – įskaitant Lietuvą – jis yra vertinamas kur kas pozityviau. Prahoje stovi jo statula, Čekijoje ir Lenkijoje jo vardu vadinamos aikštės (pavyzdžiui, Poznanėje). Šį Vidurio Rytų Europos palankumą Wilsonui iš pirmo žvilgsnio lengva paaiškinti – neretai teigiama, kad būtent jo vizijos ir politinio spaudimo dėka nemaža dalis šių valstybių, taip pat ir Lietuva, galėjo susikurti. Jo pateikta bekompromisės moralinės užsienio politikos vizija stip­riai įsitvirtino JAV tradicijoje, o tokią politiką daugelis lietuvių, lenkų ir kitų šio regiono europiečių pripažįsta kaip pavyzdinę.

Bet minint atkurtos Lietuvos šimtmetį prasminga klausti, ar toks Wilsono vertinimas yra pagrįstas? Ar istorinė Wilsono ir vilsonizmo analizė pateisina mūsų supratimą? Didžiausia radikalios idėjinės užsienio (ir vidaus) politikos problema – nenumatytos pasekmės. Jos atsiranda, kai politika formuojama remiantis ne kruopščia visuomenės istorinio ir kultūrinio konteksto analize, bet norimu būsimo pasaulio įsivaizdavimu. Tada nepaisoma vizijai prieštaraujančių aplinkybių, kurios vėliau įvairiais pavidalais gali tą viziją sugriauti. Wilsono atsinešta ir įtvirtinta Europos santvarkos vizija buvo grįsta radikalia ir tuo metu Europos šalims svetima ideologija, kuri kūrė pokario santvarką kitoniškais principais ir taip atvėrė skylę XX a. totalitarinėms jėgoms įsiviešpatauti regione.

IDEOLOGINĖS KARO TIKSLŲ IŠTAKOS

Diskusija dėl Amerikos įsitraukimo į Europos karą 1914–1918 m. sena ir sudėtinga. Nuo pat Nepriklausomybės karo laikų amerikiečiai vengė įsitraukti į Senojo pasaulio reikalus – dar George‘as Washingtonas perspėjo, kad JAV turėtų vengti susisaistyti su Europos šalimis. Pagrindinė priežastis, kodėl Amerika atsitraukė nuo Europos iki 1914 m., buvo baimė prarasti suverenitetą sudarius sąjungą su kuria nors iš valstybių. Taip pat baimintasi prarasti teritorinį vientisumą – ilgą laiką JAV buvo vienintelė nepriklausoma valstybė Vakarų pusrutulyje, supama Didžiosios Britanijos konsoliduojamų teritorijų Kanadoje ir Ispanijos kolonijų Floridoje bei Meksikoje. Šiuos geopolitinius veiksnius stiprino ir moralinės nuostatos. Įkurta ir puoselėta daugiausia iš Europos pabėgusių religingų protestantų, JAV norėjo būti kitokia nei senoji Europa, kurią imigrantai paliko. JAV turėjo tapti „švytinčiu miestu ant kalvos“, Apšvietos idėjų įsikūnijimu, aukštesne pavyzdine valstybe, kuri neįsitraukia į „purvinas“ Europos interesų varžybas. Ši „Amerikos išskirtinumo“ nuostata visuomet buvo viena svarbiausių JAV tapatybės dalių.

Dažnai teigiama, kad Wilsonas buvo pirmasis JAV prezidentas, kuris pažadino šalį iš izoliacionistinio miego, tačiau tai nėra tiesa. Jo pirmtakas Theodore‘as Roo­seveltas tai padarė anksčiau. Dar 1902 m. jis kalbėjo Kongresui, kad „sudėtingėjantys tarptautiniai politiniai ir ekonominiai santykiai reikalauja aktyvesnio civilizuotų šalių vaidmens šiuos santykius prižiūrėti“. Žinoma Roosevelto frazė „Kalbėk švelniai, bet nešiokis didelę lazdą“ iš esmės apibrėžė jo „raumeningos diplomatijos“ politiką. Remdamasis Monroe doktrina¹, Rooseveltas iš pradžių įtvirtino JAV įtaką Centrinėje Amerikoje, o vėliau žengė už Vakarų pusrutulio ribų. Laikydamas Vokietiją pagrindine grėsme, jis norėjo susieti JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos interesus (tai vėliau tapo Antante). 1914 m. rudenį Rooseveltas siekė įtraukti JAV į karą, nors tuo metu jau nebuvo prezidentas. Iš esmės jis suprato, kad JAV saugumas tiesiogiai priklauso nuo situacijos pasaulyje, todėl joms būtina dalyvauti formuojant šią situaciją. Tačiau Rooseveltas nemokėjo suprasti visuomenės nuotaikų ir jos sutelkti tarptautinei politikai – jis rėmėsi senosios Europos politikos principais, grįstais nacionaliniu interesu, o tai buvo svetima JAV visuomenei.

Tuo tarpu Wilsonas suprato, kas veikia visuomenę. Vilsonizmas rėmėsi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. iškilusiu progresyviosios dvasininkijos judėjimu JAV. Istorikas Richardas Gamble‘as knygoje The War for Righteousness rašo, kad 1914–1918 m. įvykiai progresyviajai dvasininkijai tapo galimybe įgyvendinti jų teologinius principus². Judėjimas, nors gana radikalus, darė didelę įtaką tuometinei JAV visuomenei ir Wilsonui: dvasininkų turai po valstijas sulaukdavo didelio žiniasklaidos dėmesio, jų pamokslai būdavo publikuojami garsiausių laikraščių puslapiuose, judėjimo atstovai susitikdavo su Wilsonu. Anot šio judėjimo atstovų, Pirmasis pasaulinis karas buvo ne vien susidūrimas tarp Europos imperijų interesų, bet ir senojo pasaulio, paremto „tradicija ir reakcionizmu“, triukšminga griūtis, kuri turėjo iškelti naująjį pasaulį, paremtą „reforma ir liberalizmu“³. Šio savotiško religinio apokaliptinio Didžiojo karo vaizdinio šerdyje buvo JAV ir Centrinių valstybių sąjungos (Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijos) priešprieša. Vokietija buvo hunas, Antikristas, užėmęs Naująjį Izraelį, barbarybę pavertęs mokslu, savo „ugningomis kanopomis trypiantis Dievo sodą“⁴. Tuo tarpu JAV atliko Kristaus, mesijo, pasiaukojusio už kitų nuodėmes, vaidmenį. Iki tol puoselėta Amerikos išskirtinumo nuostata turėjo būti pritaikyta XX amžiui. „Spindinčio miesto ant kalvos“ paradigmos paaiškinti JAV vaidmenį pasaulyje nebeužteko: Amerika nebenorėjo būti tik pavyzdžiu kitoms tautoms – ji norėjo įžengti į tarptautinę areną ir nuvesti kitas šalis į naują teisingą pasaulį.

Šios ideologinės nuostatos formavo Wilsono užsienio politiką, o vėliau – karo tikslus. Wilsono mesianizmas išryškėjo dar 1914 m. per Vėliavos dieną, kai prezidentas kalbėjo, kad JAV vėliava simbolizuoja „vienos tautos teisę tarnauti kitoms pasaulio tautoms“⁵. Iš Wilsono karo kalbų taip pat akivaizdu, kad progresyviosios dvasininkijos judėjimas darė nemažą įtaką jo pasaulėžiūrai. Pavyzdžiui, prezidentas kalbėjo Kongresui, kad Vokietija, atsitraukusi nuo teisės ir žmoniškumo, kariauja prieš pačią žmoniją. Anot jo, įstodama į karą, JAV turėjo laisvų šalių moralinius principus priešpastatyti autokratiniam savanaudiškumui. Šis karas – tai karas už pačią laisvę visoje Europoje ir pasaulyje, o JAV buvo priversta į jį įsitraukti vardan laisvės ir lygybės.

KARAS IR KOMPROMISAI

Čia ir atsiveria didžioji vilsonizmo problema. Kaip rašė istorikas Herbertas Butterfieldas, kai karas ir užsienio politika formuojami pagal abstrakčius idealus ir moralines kategorijas, kompromisui vietos nebelieka. Nacionalinis interesas yra lankstus ir tiesiogiai priklauso nuo aplinkos sąlygų, jis yra formuluojamas ir per derybas, ir per konfrontaciją su oponentu. O kai karas ir užsienio politika yra transcendentalizuojami, kai tampa priemone kovoti už naują pasaulį, tuomet bet koks nesutarimas yra erezija, o kompromisas – moralinė išdavystė⁶. Anot Butterfieldo, modernųjį karą tokiu pražūtingu pavertė ne tiek technologijos ar ginkluotė, kiek požiūris į karą, jo tikslus ir priešą.

Šiuo atžvilgiu JAV 1917 m. buvo panaši į Europos valstybes 1914 m. Pastarųjų nacionalinių interesų formuluojami karo tikslai buvo pakankamai platūs. Rusija siekė, kad įskelta kibirkštis Balkanuose nebūtų lokalizuota ir išplistų į plataus fronto karą prieš Vokietiją ir Austriją-Vengriją. Vokietijos Schlieffeno planas rėmėsi masišku kariuomenės judėjimu iš vieno fronto į kitą – iš pradžių įveikiant Prancūziją, vėliau persimetant į Rytų frontą Rusijoje. Kaip rašo istorikas Michaelas Howardas, prieš karą Europoje susiformavo „puolimo kultas“, t. y. vyravo įsitikinimas, kad naujojo tipo ginkluotę, kuri suteikė besiginančiai pusei pranašumą, gali atsverti iniciatyva, kruopštus pasiruošimas ir kone fanatiška drąsa⁷. Neatsitiktinai Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo drąsiais puolimo veiksmais.

Skirtumas tas, kad trečius metus industrinio karo tragediją išgyvenę europiečiai jau buvo linkę tartis dėl kompromisinių karo pabaigos variantų. Carinės valdžios žlugimas Rusijoje 1917 m. vasarį pastūmėjo Didžiąją Britaniją ir Prancūziją būti palankesnėms taikos pasiūlymams iš Centrinių valstybių sąjungos. Austrijos-Vengrijos imperatorius Karolis I mėgino ta situacija pasinaudoti ir ištraukti šalį iš karo, susiderėjus su Antante anksčiau. Derybos žlugo, o kai amerikiečiai įstojo į karą, situacija drastiškai pasikeitė.

1918 m. sausį JAV prezidentas Wilsonas paskelbė savo žymiuosius Keturiolikos punktų principus – sąlygas taikos deryboms. Jis suprato, kad karo pabaigoje JAV galės diktuoti sąlygas net ir savo sąjungininkams. Todėl kaip JAV progresyviųjų dvasininkų karta pasinaudojo Pirmuoju pasauliniu karu jų ideologinėms nuostatoms propaguoti, taip Wilsonas karo pabaigoje pasinaudojo JAV ekonominiu pranašumu savo pasaulėžiūrai paskleisti Europoje. Jo Keturiolika punktų pristatė visai kitokią pasaulio santvarkos viziją nei daug metų egzistavo Europoje. Wilsonas kaip vieną pagrindinių karo priežasčių įvardijo „galios politiką“, kuri, anot jo, paskatino ne ką kita, kaip slaptų karinių aljansų formavimąsi ir tarptautinės tvarkos nestabilumą. Atvira tarptautinė bendruomenė buvo Wilsono siūlomas atsakymas į šią problemą. Ji kovą už šią idėją tęsė ir po karo. Kalbėdamas konferencijos dalyviams 1919 m. sausį, jis teigė, kad JAV kariai atėjo į Prancūziją kaip „kryžininkai, laimėti ne tik karą, bet ir siekti aukštesniojo tikslo“⁸. Nors Wilsonas bijojo bolševikų iškilimo Vokietijoje, todėl nebuvo nusiteikęs jos taip bausti, kaip to norėjo sąjungininkai, bet jo nepasitikėjimas „galimu vokiečių militarizmu“ sulaikė jį nuo didesnio įsikišimo.

Tačiau turbūt labiausiai Europą keitė kitas Wilsono pateiktų Keturiolikos punktų principas – tautų apsisprendimo teisė. JAV prezidentas, būdamas progresyviu demokratu, atvirai baisėjosi hierarchinėmis ir tradicinėmis santvarkomis, grįstomis europiečių galios politika ir įtakos sferomis. Šiuos dalykus jis įvardijo kaip sistemines Europos karų priežastis, todėl naujoji pokario tvarka turėjo juos išnaikinti. Vietoj to turėjo įsivyrauti demokratinės šalys, suformuotos iš buvusių imperijų tautų. JAV sąjungininkai Europoje, žinoma, šios minties nepripažino (Prancūzijos ministras pirmininkas Georges‘as Clemenceau savo nepasitenkinimą išdavė išraiškinga replika, kad „net Dievui užteko dešimties įsakymų“), nors karo metais ir po to jie savo nepasitenkinimo amerikiečių idealizmu nereiškė ir nekonfrontavo su svarbiausiu sąjungininku.

NAUJOSIOS SANTVARKOS PASEKMĖS

Neretai istorikai Antrąjį pasaulinį karą įvardija kaip Pirmojo pasaulinio karo neišspręstų padarinių rezultatą. Kai kurie teigia, kad abu karai buvo to paties Ant­rojo Trisdešimtmečio karo intensyvesni epizodai su trumpu paliaubų periodu tarp jų. Viena aišku: Pirmojo pasaulinio karo pabaigos politiniai sprendimai turėjo didžiulę įtaką tolesnei XX amžiaus Europos istorijai. Neabejotina, kad prezidento Woodrow Wilsono politikos Europoje pasekmės Lietuvai buvo gerokai platesnės, nei iki šiol yra įvardyta.

JAV įsitraukimas į Pirmąjį pasaulinį karą ir Wilsono tautų apsisprendimo teisė buvo reikšmingi veiksniai atkuriant Lietuvos valstybę. JAV karinis įsitraukimas reiškė, kad Vokietijai, kuri po Rusijos bolševikų perversmo karą buvo beveik laimėjusi, padėtis tapo kur kas sunkesnė. Be tiesioginio karinio spaudimo Vokietijai taip pat buvo ir politinis: atviras apsisprendimo teisės palaikymas sukūrė precedentą Lietuvos valstybei atsikurti.

Tačiau tos pačios Wilsono politikos nenumatytos pasekmės turėjo stiprų destruktyvų poveikį Vidurio Rytų Europos regionui. Wilsono iniciatyva griuvo Austrijos-Vengrijos imperija, jungusi žemes į Rytus ir Pietryčius nuo Vokietijos. Austrijos-Vengrijos imperija, kuri savo gyvavimo pabaigoje buvo turbūt dabartinę Europos Sąjungą primenanti tautų konfederacija, nebuvo stip­ri valstybė, bet šiame regione atliko svarbią vienijimo funkciją. Jai griuvus, regione susiformavo galios vakuumas, kurio nė viena iš naujai atsikūrusių ar susikūrusių valstybių negalėjo užpildyti dėl įvairių tarpusavio konfliktų. Žymiausias bandymas vėl suvienyti šias žemes – Józefo Piłsudskio Tarpjūrio projektas – žlugo dar 1920 m. dėl Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Čeko­slovakijos, Vengrijos ir kitų konglomeratą sudaryti turėjusių valstybių tarpusavio pykčių. Pagaliau būtent šis regionas ir tapo pirmuoju, pasmerktu dviejų totalitarinių režimų tironijai prasidedant Antrajam pasauliniam karui.

 

¹ Prezidento Jameso Monroe (1758–1831) paskelbta politika, kuri apibrėžė JAV įtaką Vakarų pusrutulyje.

² Richard M. Gamble, The War for Righteousness: Progressive Christianity, the Great War, and the Rise of the Messianic Nation, Wilmington: ISI Books, 2003, p. 3.

³ Ibid.

⁴ Iš Plimuto bažnyčios pastoriaus Newello D. Hilliso kalbos, publikuotos laikraštyje; žr. „Dr. Hillis Attacks Britain’s Enemies“, in: The New York Times, 1917-09-24, p. 13.

⁵ Richard M. Gamble, op. cit., p. 87.

⁶ Ibid., p. 157.

⁷ Peter Paret, Gordon A. Craig, Felix Gilbert, Makers of Modern Strategy from Machiavelli to the Nuclear Age, Princeton University Press, 1986, p. 510–511.

⁸ Wilsono kalba Sąjungininkų konferencijos taikos deryboms plenarinėje sesijoje, iš: Woodrow Wilson, The Papers of Woodrow Wilson, t. 54, Princeton University Press, 1966, p. 268.