Po Vilniaus 700 metų jubiliejaus šventimo turbūt daugelį kamavo ar gal net tebekamuoja pagirios – jei ne fizinės, tai bent metafizinės. Situacija, deja, kaip rodo istoriniai faktai, nėra unikali. Pavyzdžiui, šumerai, kaip ir pridera visoms civilizacijoms, taip pat turėjo ne tik miestus, raštą ir alų – jie turėjo ir pagirias. Netgi vienas seniausių žinomų užrašytų šumerų anekdotų yra apie į užeigą (aludę) užeinantį šunį. Peršasi kontraintuityvi išvada: atrodytų, kam žmogui, turinčiam alaus, raštas? Bet alkoholio atradimui esminės reikšmės turėjo sėslus gyvenimo būdas ir žemdirbystė, todėl alkoholio atsiradimas maždaug tuo pačiu metu ir tose pačiose vietose kaip ir apskritai didžiųjų civilizacijų susiformavimas – ne atsitiktinumas. Savo ruožtu alchemijos ir chemijos pirmeiviai ir pirmtakai mums davė distiliavimo procesą, kuris atvėrė pavojų kupiną ir sudėtingą stipriųjų gėrimų pasaulį, su gražiomis metafizinėmis sąvokomis essentia, spiritus (liet. dalykų esmė) ar poetiškąja aqua vitae (liet. gyvybės vanduo).
Tad ir rašant apie Vilnių ar jo istoriją, vertėtų atsigręžti į miesto alkoholinę praeitį ir dabartį, gėrimų vartojimo kultūros peripetijas ir gal net plačiau apmąstyti pagirių mieste fenomeną. Tiesa, sunku nuspręsti, nuo ko tekstą pradėti, galiausiai netgi kaip pavadinti: „Vilnius ir alkoholis“ ar „Vilnius ir pagirios“, jei sektume XIX a. rusų literatūros pavadinimų šablonais? Gal verčiau „Vilnietiškos pagirios“, ar akcentuoti priežastingumo ryšį – „Gėrimas ir pagirios Vilniuje“? O gal semtis stiprybės iš Ričardo Gavelio: „Vilniaus pachmas“? Kaip matome, tema problemiška įvairiais aspektais, be to, sulaukusi ir mokslininkų dėmesio1. Nederėtų pagirių painioti ir su Pagiriais, nors, tiesa, Pagiriuose taip pat galima kiek netikėtai sau atsirasti ištiktam pagirių. Tačiau kol kas palikime kelionių istorijas nuošalyje ir imkimės fenomenų esmėžvalgos, būdingos apsvaigusių, t. y. pakeliui į pagirias atsidūrusių studentų šnekoms.
PERKŪNSARGIS
Viskas, ką skaitysite šiame tekste toliau, yra alkoholio antireklama. Taip rašau ne tik juridiniais sumetimais. Kaip žino turbūt kiekvienas, alkoholis yra gana pavojinga substancija, ypač nesaikingas jo vartojimas neabejotinai kelia pavojų žmogaus sveikatai, tačiau taip pat paskui save neša ir įvairias kitas rizikas – socialines, psichologines ir net dvasines2. Žinoma, bet kuri priklausomybė kelia pavojų ir blogina mūsų gyvenimus, tačiau priklausomybė nuo alkoholio yra viena pavojingesnių ir labai paplitusių priklausomybės rūšių. Alkoholis gali būti mirtinai pavojingas (anaiptol ne atsitiktinumas, kad šventiniu laikotarpiu padaugėja pankreatito atvejų, o ne viena roko žvaigždė užspringo savo skrandžio turiniu). Visa tai daug kartų nagrinėti ir aptarti dalykai, apie kuriuos, deja, nuolat tenka priminti. Tačiau šiuokart juos palikime nuošalyje.
Tiesa yra ir tai, kad Lietuvą, mandagiai formuluojant, yra užvaldęs pseudoblaivybinis politinis korektiškumas. Dažną kovotoją už „dorą“ ir „vertybes“ ne tiek domina kovos rezultatai ar socio-psichologinių problemų sprendimas, kiek dorovinga poza ir snobiškas tonas: „Aš tai, žinokite, negeriu“. Tiesa ta, kad žmonės Vilniuje visais laikais gėrė ir geria beveik visas žmonijai žinomas alkoholio rūšis: vyną, alų, viskį, romą, tekilą, kokteilius. Covidiniais laikais vienas kitas pilietis net sriūbtelėdavo dezinfekcinio skysčio Vilniaus viešajame transporte. Penktadienio vakarą rasti vietą mėgstamame bare Vilniuje – Heraklio vertas iššūkis, o vasarą žygdarbis gali pasirodyti neįveikiamas net pirmadienio vakarą. Bet į socialinius tinklus nuotraukas su gėrimais rankose kelti – kažkaip nepadoru (nebent į istorijas, skirtas tik draugams) – ne tik alkoholio „reklama“ gali būti įtarta, bet ir tiesiog laikoma prastu tonu. Vilniuje santykis su alkoholiu komiškai veidmainiškas – gerti viešose vietose negalima, viešai kalbėti apie gėrimą negalima (tik apie negėrimą), bet po vestuvių prie zakso ar bažnyčių šaunamas šampanas; alkoholis nuo švietimo proceso atskirtas griežčiau nei Bažnyčia nuo valstybės, tačiau po paskaitų studentai vis dar eina alaus; po disertacijų gynimų ir konferencijų mokslo žmonės eina pakelti taurės ir tik tada įvyksta tikra mokslinė diskusija, kurioje viena pusė supranta kitą; sovietiniuose miegamuosiuose rajonuose ant suoliuko geriamas alus (ir ne tik jis) yra vieša paslaptis, kai tuo tarpu Vokiečių gatvės suoliukų ir alaus dvasinė sąjunga menama tik „G&G sindikato“ odėje.
Net norint pasiekti „Vilniaus degtinės“ internetinę svetainę teko pasitelkti VPN (ang. virtual private network). Veidmainiškumas labiausiai atsiskleidžia alkoholio reklamose: reklamuojamas nealkoholinis alus ar vynas, tarsi nealkoholinė jo versija nenurodytų į savo tikrąjį – laipsniais praturtiną – variantą. Mes galime kalbėti apie alkoholio žalą, tačiau ne apie patį alkoholį. Suprantama, esama girtuoklių ir blaivininkų, kuriems nėra jokio esminio skirtumo tarp Château Pétrus ir „lengvai spiritizuoto“ uogų-vaisių „vyno“ egzotiškais pavadinimais iš Château Anykščiai, tačiau tai daugiau bendro turi ne su alkoholiu, o su psichine būkle ir išsilavinimu. Alkoholis, su visais savo trūkumais ir šalutiniais efektais, yra (Vakarų) civilizacijos dalis – istoriškai, kultūriškai ir net anekdotiškai.
Apie alkoholį ir jo vietą žmonijos istorijoje galime kalbėti įvairiais aspektais. Mes žinome, kad alus buvo plačiai vartojamas senovės Egipte ir Mesopotamijoje, vynas Graikijoje ir Romoje. Tačiau alkoholis vartotas ne vien su tikslu apsvaigti ar užsimiršti. Ką jau kalbėti apie Dioniso ar Bakcho garbinimą… Svarbus miestų modernėjimo bruožas, pagal kurį galima spręsti apie miesto išsivystymo lygį – žmonių ėjimas į kavines, restoranus, aludes, vynines ir kitas įstaigas. Alkoholio kultūra ir gėrimas vienam namuose yra sunkiai suderinamos, menkai susijusios paradigmos. Alkoholio socialinė funkcija buriant bendruomenes, pralaužiant bendravimo ledus toli gražu nėra įsikalbėta pačių vyno gurkšnotojų, apie tai kalbėjo dar graikų filosofai. Platonas dialoge Puota mums pateikia senovės Atėnų simpoziumo – pažodžiui verčiant, sugėrimo – vaizdą, kai susirinkę įvairių interesų ir pažiūrų piliečiai kalbasi rimtais klausimais ar filosofiškai blevyzgoja. Įstatymuose Platonas bendrą vyno gėrimą pristato kaip piliečių bendrystės kūrimo ir tikrųjų žmonių charakterių atskleidimo priemonę, kartu tai yra mokymasis apie saiko dorybę. Tai anaiptol ne kvaila įžvalga – alkoholis apnuogina žmonėse dalykus, kuriuos jie paprastai linkę prisilaikyti sau. Kai kuriais atvejais silpnas alus ar vynas buvo saugiausias būdas vartoti vandenį. Tiesa, nereikia pulti į kitą kraštutinumą, esą žmonės vandens negėrė – tiesiog rašyti istorinį šaltinį ateities istorikams apie tai, kaip gėrei su draugais vandenį, ne taip įdomu (reta išimtis: Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio Nilo vandens aprašymas ir vartojimo instrukcija)3.
Susiaurindami mūsų kultūrologinį žvilgsnį iki protėvių žemės ir amžinosios baltų civilizacijos plotų, taip pat galime pastebėti, kad vyskupas Valančius ne už tokią blaivybę kovojo, kaip kai kurie šiuolaikiniai valančininkai. Ką jau ten ne vieno mokinuko kadaise užrašinėtas, Jonui Jablonskiui priskiriamas „alus gerti sveika“ (reikėtų klausti savęs, kokį alų šiandien gertų Jablonskis? Sprendžiant iš barzdos – kraftinį, su daug apynių). O kur Maironis, Kaune garsėjęs savo krupnikais, kur Juozas Tumas-Vaižgantas, ten pat garsėjęs krupnikų pakaštavojimu! Ar jie mums kultūriškai svarbūs dėl savo santykio su alkoholiu? Greičiausiai ne. Bet pastarasis bent jau nesutrukdė. Alkoholis ir kultūra – ne priešai, dažniau sąjungininkai.
VILNIAUS GĖRIMAI
Ryga turi balzamą, Talinas irgi apsiginklavęs savo vardiniu nuodu. Net Palanga turi savo vardo stiprųjį eliksyrą – atskiras klausimas, ar juo reikėtų didžiuotis. O kokią taurę pakelti švenčiant miesto gimtadienį derėjo vilniečiams ir svečiams? Ką taurelėn įlašinti vargšui turistui, atsidūrusiam sostinėje? Vilnietiškų ženklų čia ne tiek ir daug. Pakalnės gatvėje kadaise buvo Vilhelmo Šopeno įkurtas alaus bravoras, menantis XIX a. buržuazinio sluoksnio augimą, bet dabar jo nebėra. Taip, egzistuoja pramonės objektas „Vilniaus degtinė“, tiesa, negalinti veikti be Obeliuose varomo spirito. Tačiau jos gėrimai ypatingu vilnietiškumu neatsiduoda – Čepkelių raisto garbei užvadintas gėrimas netinka geografiškai, o štai džinas gal labiau tiktų kaip aproksimacija 1984 George’o Orwello aprašytam Pergalės džinui. Dar yra alus, Vilniaus vardu pavadintas, bet klausimas, ar jame kas ypatingai vilnietiško.
Net kokteilio savo firminio nei Lietuva, nei Vilnius neturi, nors tautiniai miksologijos meistrai dieną (mažiau) ir naktį (labiau) pluša maišydami starkas, žalgirius, suktinius, devynerias, stakliškes ir kitas įvairias trauktines ar krupnikus į žmonijai dar nepažintas kombinacijas. Tačiau tautinis brendas, prilygintinas „Manhattan“, „Long Island Iced Tea“, „Chicago Fizz“ ar „Milano-Torino“, kol kas nesigauna. Aišku, yra su nostalgija atsimenančių ir aprašiusių sovietinių laikų kavines, jų florą, fauną ir ritualus, bet kažkokio ilgaamžio paveldo gėrimų srityje jos taip ir nepaliko. Žvilgtelėjus į sovietmečio įsivaizdavimą apie kokteilius – gal ir gerai, kad paveldo iš tų laikų gėrimų srityje ne tiek ir daug. Vienoje gėrimams skirtoje knygoje randame kokteilį „Jūreivis“: „120 g starkos, 120 g citrinos trauktinės, 60 g mėtinio likerio, 30 g citrinų sulčių, konservuotų vaisių, ledo“4. Net jei doram tarybiniam piliečiui ir būtų pavykę aname erdvėlaikyje trumpam surinkti visus šiuos ingredientus, vargu ar jie suteiktų ką nors be jūrligę primenančio pykinimo ar kirviu į kaktą artimo galvos skausmo. Kontrafaktinės istorijos meistrai dar klaustų, ar (ir kodėl) nebandė kas su citrina ir ledu šeikinti odekolonų „Trojnoj“ ir „Šipr“? Bet vaizduotės šis klausimas nekutena, atsakymas, nors tik numanomas, bet aiškus – efektas turėtų būti panašus į „Jūreivio“.
Vis dėlto Vilniaus alkoholio gamybos ir vartojimo istorija gerokai senesnė. Neabejotina, kad į Vilnių vakarietiška alkoholio kultūra atėjo visų pirma per dvarus ir vienuolijas. Yra, pavyzdžiui, žinoma apie vienuolių virtą (ir – horribile dictu – gertą!) alų. Alumi, ir ne tik juo, garsėjo karmelitės. Kaip nustatė Tojana Račiūnaitė, „[b]ūtent meduoliais ir degtine Vilniaus basosios karmelitės vaišino jų vienuolyne 1655 m. apsilankiusį karalių Joną Kazimierą. Vilniaus kronikininkė liudija: „Mūsų motina, įpylusi į taurelę degtinės, padavė, o jis [karalius Jonas Kazimieras] kuklius meduolius, kokių turėjome, ne tik su didele meile iš mūsų motinos priėmęs suvalgė, bet paprašė ir likusius į popierių suvynioti“5. Alus ir degtinė apskritai šių geografinių platumų gėrimai – vynas gi buvo importinė prabangos prekė. Deja, istorija nusinešė vienuolijų ir dvarų gamybos ir varybos tradicijas beigi įdirbį, o kartu – galbūt ir kažkokį autentiškai vilnietišką gėrimą.
Tautinio atgimimo ir valstybės kūrimo laikotarpiu, XIX–XX a. sandūroje, kažkuo ypatingu vilnietiškoji alkoholinė kultūra nepasižymėjo. Józefas Mackiewiczius, fiksuodamas Lietuvos atsiimtą Vilniaus būklę ir lietuvių valdininkų lėbavimus restoranuose atėjus komendanto valandai, ironiškai pasigėrėjo: „Kai įžengiu į restoraną, širdis džiaugiasi… Seni buržuaziniai laikai: vynai likeriai, … prisidėjo dar ir puikūs lietuviški krupnikai“6. Be krupniko jokio kito unikaliai lietuviško indėlio į Vilniaus gyvenimą tarsi ir nebuvo, bet tai vis plona jungtis tarp Kauno ir Vilniaus Lietuvos. Tiesa, karas ir ilgi sovietinio obščepito metai nutrynė ir tuos kultūrinius sluoksnius, kuriuos brangino tokie seni vilniečiai kaip Mackiewiczius. Sovietmetis nutrynė ir kitą svarbų aspektą – valgymo ir gėrimo vietų nuosavybę. Tai kartu sunaikino ir asmeninio rūpesčio tokiomis vietomis ir jų lankytojais tradicijas.
Po 1990 m. pradėjo formuotis naujas kavinių, alubarių ir užeigų žemėlapis, didele dalimi nutrynęs ne tik prieš tai buvusių kavinių pavadinimus, tačiau ir po savęs palikęs vos vieną kitą pavadinimą ar interjerą. Bet per trisdešimtmetį susiformavo nauji įpročiai ir papročiai – Modestas Vaišnoras 2011 m. gražiai aprašė penktadienio vakaro esmę „iki-kriziniame“ Vilniuje: „Prieš gerą pusmetį dar buvau tipiškas iš provincijos atvykęs ir per dešimtį metų vilniečiu tapęs ciniškas pižonas. Darbas kūrybos sektoriuje – radijas, reklama, televizija. Laisvalaikis: barai, naujos kartos renginiai su progresyviomis grupėmis, neblaivių nuotykių kolekcija, sostinės undergroundo kultūra, šokiai su Rožyte, priešaušrio „McDonald’s“ ir mąstymas, kad jei penktadienį neišeisi į centrą, ką nors praleisi. Arba dar blogiau – miestas ką nors praleis“7. Nors mus paliko ir Rožytė, ir kunigaikštis Vildaugas, ir pats Vaišnoras, o barų bei užkandinių pavadinimai ir alaus rūšių gausa persivertė per tuos tuziną metų bent kelis kartus, bet iš esmės sostinės gyvenime nekas tepasikeitė. Gal tik vėl sumažėjo vietų, kuriose naktį pavargęs keleivis gali pasistiprinti riebiu maistu.
… IR SUNKŪS RYTAI PO JŲ
Lėbavimai mieste visiems baigiasi skirtingai, o ir faktorius čia ne vienas. Vakaro pabaiga ir ryto pradžia priklauso nuo piniginės storio, nuo išgertų gėrimų kokybės ir kiekybės, nuo socialinio statuso. Labai turtingi yra surenkami asmeninių vairuotojų, mažiau – pėsčiomis kėblina į savo būstus senamiestyje ar jo prieigose, vidurinioji klasė sėda į taksi ar pas pavežėjus, o štai studentai laukia pirmųjų troleibusų. Žinoma, didžiausi vakaro nelaimėliai paprastai važiuoja į priimamąjį ir areštines. Bet yra tam tikra demokratinė viso to dalis: Vilnius yra beprotiškai žavus, kai išvirsti iš savo mylimos landynės ketvirtą ar penktą ryto.
Pagirios – vienas iš mažiausiai kultūriškai ir filosofiškai reflektuotų žmogiškojo gyvenimo reiškinių. Galbūt todėl, kad pagirios menkai susijusios su protine refleksija, veikiau su dvasine plotme. Tik vienas kitas drąsesnis mąstytojas yra šį bei tą parašęs apie nelengvus rytus ir liūdnas dienas po vakaro linksmybės8. Pagiriotą rytą daug kas žada „mesti gerti“, t. y. nebevartoti alkoholio. Civilizacijų istorija rodo, kad tai klaidingas požiūris, nors pagrindimą ir turi. Silpnumas, nerimas, drebulys ir net pykinimas daugeliui nesvetimas ir jokie kiekiai gaiviųjų gėrimų, greito maisto ar juolab daržovių pagirių nepagydo akimirksniu. Pagirios mums primena apie kainą. Vakar vakare smagiai kelta taurė su burbuliukais ar kai kuo smarkesniu šiandien ne vienam mūsų primena, kad galbūt apsiskaičiavome savo jėgose, neįvertinome varžovo besidžiaugdami akimirkos malonumais. Kaip Lietuvos krepšinio rinktinė – mums prognozavo medalį, o mes iš grupės vos išėjome ir greitai kritome kovoje su čempionu.
Nuo pagirių nėra vaistų. Jas galima kiek pasilengvinti, tačiau didžiąja dalimi jas tiesiog reikia iškęsti. Žinoma, yra žmonių, kurie bando pagirias bent jau nukelti vėl iš naujo imdamiesi to, kas juos ir susargdino. Galutiniame rezultate pagirios nėra įveikiamos, jos tik nukeliamos, dar padidinant ir taip nemažą jų paliktą žalą (čia slypi ir vienas tiesesnių kelių į priklausomybę ir įvairias kitas sveikatos problemas). Tačiau Vilniuje yra šį kario kelią pasirinkęs piliečių luomas – ryžto kupini veidai „prie arklio“ Lazdynuose, „Kometos“ ir „Saturno“ Karoliniškėse, nesvarbu ar lyja, ar saulė tvoskia, ar šaltis spaudžia, kaip prieš dvidešimt metų,
taip ir dabar.
Ko mus moko įvairių rūšių pagirios skausminguoju būdu, tai nuolankumo dorybės, primena mūsų žmogiškąjį ribotumą, trapumą ir net mirtingumą (ir anaiptol ne perkeltine prasme – pagiringi išgyvename organizmo apsinuodijimą). Pagiringame žmoguje nelieka puikybės, vakar dienos žaižaruojančios charizmos ir šmaikščių remarkų. Pagiriose nėra nieko romantiško: erzina kvapai, skoniai, organizmui trūksta gliukozės ir elektrolitų, kuriuos atstatyti streikuojant skrandžiui gali būti nemažas iššūkis. Kartu, žinoma, pagirios yra savotiškos vilties ir laukimo metas – tik čia laukiama nebe šventės, o palengvėjimo. Beje, yra teorija, kad angliškas žodis blues, kurio garbei vadinasi ir vienas svarbiausių muzikos žanrų Vakarų kultūros istorijoje, kyla iš frazės the blue devils, kuria buvo nusakomas abstinencijos sindromas ir delirium tremens (lietuviškai mėlynieji velniai skamba ne mažiau poetiškai nei baltieji arkliai). Bliuzas – sunkus, vien žmogiškosiomis priemonėmis nepagydomas liūdesys. Jį galima tik išlieti, bet ne išgydyti. Taigi vakar dienos smagumas ir šėlas netrunka virsti proporcingo dydžio naujos dienos kančia. Pasaulis, žinoma, iš džiaugsmingo ir švytinčio staiga netapo blyškiu, tačiau problemas patiria ne vienas jo stebėtojų. Taigi pagirios mums primena ir apie liūdesį kaip neatimamą egzistencijos dalį. Tiesa, yra vienas receptas, kaip išvengti pagirių – negerti. Bet tai irgi būtų pasidavimas savotiškam liūdesiui.
Žinia, jei mėlynųjų velnių pinklių nepavyko išvengti, lieka griebtis kažkokios žalos valdymo taktikos. Sunkus rytas kaime yra kova už išgyvenimą – namą pasikurti teks pačiam, maisto susiruošti kokio nors taip pat (ar iš čia ir pagunda „taisyti sveikatą“?). Mieste gi daug lengviau: net labai sunkų rytą yra pasiekiamas greitas maistas ir kokakola. Turint kiek daugiau sveikatos ir valios, galima išsiristi į lauką medžioklei. Esant visiškam nusilpimui – keli brūkštelėjimai išmaniojo telefono ekrane ir pagalba jau kelyje. Bet ar turime išskirtinį Vilniui ar Lietuvai pagirių šlamštmaistį ar atgaivinantį gėrimą? Iš mano tėvo kartos pasakojimų – mineralinių vandenų ir vaisvandenių krautuvėje Lenino prospekte (dabar kažkur ties Gedimino pr. 32A) pagiriotiems jaunuoliams geraširdė teta sumaišydavo pomidorų sulčių ir mineralinio vandens „Vytautas“. Vanduo, žinia, iš Birštono, bet prospektas bent Gedimino.
Taigi Vilnius turi knygas, eilėraščius ir dainas apie save. Kai kuriose dainose net apdainuojami vidutinės ir aukštosios kilmės eliksyrai. Bet neturi savo gėrimo – net nealkoholinio. Gal tai mūsų kartos iššūkis prieš 800 metų jubiliejų?
1 Kadaise Vilniaus universiteto studentų alkoholio vartojimo įpročiai panagrinėti ir akademikų: Jekaterina Tarejeva, Kęstutis Žagminas, Danielius Serapinas, „Vilniaus universiteto studentų rizikingos elgsenos įvertinimas“, in: Sveikatos mokslai, 2015, t. 25, Nr. 6, p. 51–55.
2 Vilniaus miesto ir alkoholio trajektorijų susikirtimai taip pat pasirodė ir kituose akademiniuose tyrimuose: Pranciškus Juškevičius, „Vilniaus miesto socialinės erdvės ir deviacijos“, in: Urbanistika ir architektūra, 2006, t. 30, Nr. 2, p. 69–77; Valentinas Uvarovas, Liudvikas Kervys, Eugenijus Piešina, Vytenis Adomaitis, „Alkoholio vartojimo įtaka ambulatorinėms traumoms Vilniuje“, in: Lietuvos chirurgija, 2006, t. 4, Nr. 4, p. 269–275; Ilona Tamutienė, „Sąsajos tarp alkoholio pardavimo vietų tankio, jo vartojimo viešose vietose ir socialinės žalos Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos skirtingo tipo mikrorajonuose“, in: Kultūra ir visuomenė: Socialinių tyrimų žurnalas, 2013, Nr. 4 (2), p. 37–48; Lukas Tubutis, Nusikalstamų veikų ir alkoholio pardavimo vietų teritorinio sąryšio kartografinė analizė Vilniaus mieste: Magistro darbas, Vilniaus universitetas, 2018.
3 „Vanduo, tiesa, kaip jau sakyta, drumstas, bet inde per porą valandų nusistoja. Per naktį pastovėjęs, pasidaro tyras kaip krištolas ir labai skanus gerti“ (Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Kelionė į Jeruzalę, iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, Vilnius: Mintis, 1990, p. 145).
4 Birutė Purvinienė, Šalti patiekalai ir gėrimai, antrasis pataisytas leidimas, Vilnius: Mintis, 1971, p. 179.
5 Tojana Račiūnaitė, „LDK istorija: Basųjų karmelitų (karmeličių) reflektorius“, in: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-basuju-karmelitu-karmeliciu-reflektorius-582-420439?fbclid=IwAR2YFGBvOUNXABFwilWKFWtI4aT97KZlgEMmUzgT9MxE7vVBKguMP9CjQSo&copied, (2023-01-30).
6 Józef Mackiewicz, Tiesa akių nebado, iš lenkų kalbos vertė Jonas Malinauskas, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 116.
7 Modestas Vaišnoras, „Laiškai nuo dirvožemio“, in: Modestas Vaišnoras, Rudens kelias pas mane, sudarytoja Evelina Paliulytė, Vilnius: Grafija, 2011, p. 116.
8 Mark Edmundson, „The Metaphysics of the Hangover“, in: https://hedgehogreview.com/issues/the-meaning-of-cities/articles/the-metaphysics-of-the-hangover, (2023-01-30).
