Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Justinas Dementavičius, TRADICIJOS PALIKIMAS: CENTRO DEŠINĖS IDEOLOGINĖ VAIZDUOTĖ LIETUVOJE: Monografija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2023, 448 p., 300 egz.
Dailininkė Jurga Tėvelienė

Tarp rašančiųjų apie muziką yra tokia klišė: išleisti vieną gerą albumą gali beveik bet kas, bet štai išleisti po jo sėkmingą antrąjį yra žymiai sunkesnė užduotis. Senos medžiagos ir dainų čia jau nebepanaudosi, reikia naujų dainų ir naujų idėjų. Savo disertacinį ir podisertacinį tyrimo įdirbį Justinas Dementavičius jau buvo sunaudojęs debiutinėje monografijoje Tarp ūkininko ir piliečio (2015), kurioje nagrinėjo lietuviškos politinės minties raidą nuo Simono Daukanto iki Sąjūdžio, apimdamas itin platų filosofinių ir ideologinių srovių spektrą. O štai naujoji jo knyga susitelkia į „centro dešinės“ politinę mintį, iš esmės aprėpiant visą XX a. ir net užgriebiant šiek tiek plačiau į praeitį ir ateitį. Užsiimti intelektualine istorija – nelengvas darbas. Nebūsi savas nei tarp filosofų, nei tarp istorikų, nei tarp kitų humanitarinių ir socialinių mokslų. Tad akivaizdu, kad Dementavičius kaip tyrėjas ir toliau lengvų kelių neieško. Kaip jam pavyko šį kartą? Bendriausia prasme – puikiai. Atliktas didžiulis (28 autorinius lankus viršijantis), gilus ir įdomus tyrimas. Mąstytojas ne tik puikiai valdo plunksną, tačiau ir drąsiai mąsto, interpretuoja atsirinktus tekstus ir autorius.

Kas Dementavičiui yra centro dešinė? Visų pirma, tai krikščionys demokratai ir konservatoriai – jiems tyrėjas paskiria visą pirmąją knygos dalį ir iš karto griebiasi problemų šias politines sroves apibrėždamas, aptardamas jų istorinę raidą/kaitą, kartu bandydamas pateikti plačią, tarsi visus knygos motyvus apimančią panoramą. Analizėje jungiamas tekstų ir sąvokų tyrimas, gausiai naudojamasi prieinama istoriografija, politikos mokslininkų ir politikos filosofų darbais. Žvelgdamas į dešiniosios politinės vaizduotės ištakas, Dementavičius bando ne tik rasti tinkamus bendruosius politologinius apibrėžimus, tačiau ir tokius, kurie jungtų teorinį lygmenį su istoriniu kontekstu, pavyzdžiui: „Vienas svarbiausių lietuviško centro dešinumo bruožų ir kartu lietuviškojo dešinumo specifikų yra tai, ką galima būtų vadinti dvigubu neigimu – ne tik atmesti vadinamąją liberalią, socialistinę, revoliucinę politiką, kas ir buvo būdinga konservatizmui, bet ir nesutikti su rusiškojo valstybinio konservatizmo postulatais“ (p. 89). Kitaip tariant, dešinieji įtariai žiūrėjo ir tebežiūri ir į prancūziškąją „laisvę, lygybę, brolybę“, bet nemažiau nepatikliai ir į rusiškąją „patvaldystę, stačiatikybę, liaudiškumą“. Kritiškai užklausiama ir konservatorių nuostata, kad konservatizmas esą nėra ideologija, ypač jeigu politine ideologija laikytinas „bet koks sistemiškas politinės tikrovės interpretavimas“ (p. 34), net jei kiekvienos politinės bendruomenės konservatizmas bus kitoks dėl skirtingo istorinio ir kultūrinio konteksto. Krikščioniškosios demokratijos ir katalikų politinių galvojimų komplikuota istorija irgi pranarpliojama su deramu savikritiškumu ir išsamumu, ypač išryškinant įtampas dėl modernios sekuliarios valstybės kūrimo ir katalikiškosios pasaulėžiūros principų bei skirtingų pastarųjų interpretacijų.

Likusios aštuonios knygos dalys vis kitais kampais plėtoja ir gilina bendrąją, knygos pradžioje išskleistą problematiką. Imdamasis Adomo Jakšto-Dambrausko, Jurgio Matulaičio, Stasio Šalkauskio, Mykolo Krupavičiaus, Antano Maceinos, katalikiškojo pogrindžio sovietmečiu ir Vytauto Landsbergio Dementavičius taip pat eina į savo nagrinėjamų autorių (intelektualinės) biografijos tyrimą, ne vien apžvelgia kas pasakyta, o bando interpretuoti tų ištarmių kontekstus ir – o tai visada labai rizikinga – autorines motyvacijas. Veikalą taip pat papildė solidus Viliaus Kubeko skyrius apie Praną Dielininkaitį. Apskritai knyga rodo, kad jau yra nuveiktas nemažas darbas, tiriant dalį autorių ir jų idėjas, tačiau Dementavičius pagaliau žengia aiškų žingsnį nuo istorinės faktografijos/doksografijos lygmens link aktyvios ir refleksyvios interpretacijos. Pateikiamas ne šiaip atpasakojimas – mums duodama subtili, sisteminė analizė. Kas ypač džiugina, tai kad neužsidaroma vien Lietuvos politiniame kontekste, o lietuviškieji politiniai svarstymai matomi kaip platesni savo laiko idėjiniai artefaktai, dalyvaujantys gerokai platesniame intelektualiniame ir kultūriniame procese, reaguojantys į tai, kas vyksta anapus lietuviakalbių tekstų erdvės, o kartu bandoma užčiuopti jei ne įtakas ir raidą, tai bent jau politinio galvojimo sąskambius, kurie jungtų praeitį ir dabartį. Be to, autorius sąžiningas ir atviras su savo skaitytojais, neturi paslėptos ar nereflektuotos intelektualinės darbotvarkės.

Išvardinus visas knygoje aptariamas asmenybes, tampa akivaizdu, kur link krypsta Dementavičiaus kaip tyrėjo „simpatijos“ – tai visų pirma katalikų intelektualai ir jų svarstymai apie demokratiją (nuo variacijų krikdemiškume, iki šalkauskiškojo pilnutinės demokratijos projekto). Tuo tarpu vieninteliai tikri konservatoriai jo knygoje yra Landsbergis ir Tėvynės sąjunga – jam skirta knygos dalis yra bene įdomiausia ir kartu problemiškiausia. Ne tik dėl to, kad, Dieve duok jam sveikatos, tyrimo objektas vis dar gyvas ir retoriškai aktyvus. Atsekti Landsbergio kaip politinio mąstytojo intelektualines šaknis nėra taip paprasta, ypač sunku būtų akademiškai preciziškai susieti jį su senesne lietuviškų politinių galvojimų tradicija, o ne vien priešinti su sovietine ar nacionalkomunistine galvosena. Kas Dementavičiui pavyksta puikiai, tai atskleisti istorijos/tradicijos/restitucijos ir progreso/kaitos/reformų ašių įtampą Landsbergio politiniame pasaulėvaizdyje, nematant šių klausimų artikuliacijos kaip išimtinai kubiliško konservatizmo teritorijos. Čia tyrėjas galiausiai prisiruošia pateikti ir lietuviškojo konservatizmo portretą visu ūgiu: „tradicija Lietuvoje nėra organiška tikrovė, o kaip institucija, kuri buvo valingai formuojama kitų, todėl gali būti transformuojama ir mūsų pačių. Lietuvos konservatorius, kaip jokios kitos ideologijos atstovas, rūpinasi identifikuoti gerąsias ir blogąsias tradicijas, praktikas, erdves ir atitinkamai jas palikti – abiem šio žodžio prasmėmis“ (p. 418). Tai ir lietuviškojo konservatizmo dinamizmo, unikalumo pamatas, ir amžina problema.

Kas lieka anapus dešinės ideologinio žemėlapio ir tyrimo? Visų pirma tautininkai. Pastarieji pasirodo Dementavičiaus knygoje tik kaip katalikų intelektualų oponentai, katalikiškam universalizmui priešinę nacionalistinį partikuliarizmą ir dažnu atveju buvę veikiau demokratijos priešininkais. Taip, Antano Smetonos buvimas nerinktu diktatoriumi ir tautininkų režimas, dalies tautininkų radikalizmas ar kaip tik vėlesnis atsivertimas iš flirto su fašistinėmis idėjomis į liberalizmą, smarkiai komplikuotų tyrimą – ypač „centro“ ir „nuosaikumo“ sąvokų atžvilgiu. Tačiau nemažiau problemiškas yra ir Jono Basanavičiaus ar Smetonos – kad ir ką apie jį manytume – ir nuosaikiojo tautininkų kaip pasaulėžiūrinės grupės flango išeliminavimas iš bendro dešinės peizažo. Nagrinėjant atidžiau, pavyzdžiui, Smetonos kaip politiko veiklą ir ypač diskursyviai dėstomas idėjas, galima įžvelgti konservatizmo bruožų: jo tautininkiškumas yra veikiau ramstis valstybei, nei šovinistinis nacionalizmas, santykis su kitomis ideologijomis veikiau pragmatiškas ir nuosaikus, nei zelotistinis, Smetonos nuolatos ieškota, kaip sutaikyti katalikus ir „pirmeivius“, svarstytas lenkų ir žydų inkorporavimo į tautinę valstybę klausimas. Tiek politinio centro, tiek nuosaikumo veikime idėjos, ypač jaunam Smetonai, taip pat buvo artimos. Žinoma, tai niekaip negali būti kritika bendrai Dementavičiaus knygos vizijai ir strategijai. Tiesiog vis dar lieka platesni dirvonai būsimiems darbams.

Bičiuliška kritika tilptų formaliose priekabėse. Kartais atrodo, kad nepaisant didžiulių autoriaus pastangų, skirtingoms monografijos dalims pritrūksta vienijančių gijų, net jei atkartojama panaši dėstymo struktūra. Nepadeda akademiškai klampokas įvadas, dalį kurio (ypač autoriaus pozicijos autorefleksijas) galbūt vertėjo iškelti į užsklandą. Kita vertus, čia būtų galima skųstis ir bendresne problema, kad Lietuvoje nėra nusistovėjusi tradicija, kaip turėtų būti rašomi tokie tekstai, tad nenuostabu, kai tam tikrų įvadui būdingų bruožų randame ir įvade, ir pratarmėje, ir pirmajame skyriuje. Iš esmės kiekviena monografijos dalis galėtų funkcionuoti kaip atskiras tekstas – tai ir patogu skaitant, ir kartais gali erzinti. Tačiau šitokia kritika veikiau yra bumbėjimas, nerandant prie ko prisikabinti.

Užbaigiant vertėtų sugrįžti prie knygos visumos ir jos pasisekimo. Dementavičiaus teigimu, ji gimė iš įsitikinimo, kad apie Lietuvos politinių idėjų ir ideologijų istoriją vis dar žinome pernelyg mažai. Monografija šią spragą toliau neabejotinai padės mažinti. Juo labiau atsimenant pirmąją Dementavičiaus knygą ir jo darbą prie Lietuvos politinę mintį apžvelgiančių antologijų, galima autoriui net užpavydėti – jo sąžinės skolos tikrai neturėtų graužti. Autorius, regis, jau yra rašęs ir apie Šalkauskį, ir apie Maceiną ar kai kuriuos kitus autorius – bet vėl sugeba nustebinti „išsunkdamas“ iš šaltinių ir savojo kūrybiškumo naujus interpretacinius kampus. Turbūt įspūdingiausias knygos pasiekimas yra nuolatinė produktyvi įtampa tarp veikalą rašiusio istoriko, filosofo ir politologo „viename asmenyje“. Grįžtant prie muzikinės analogijos, antrasis intelektualinis „albumas“ ne tik sodresnis ir sunkesnis – jis ne mažiau pavykęs.

Nesibijant šiokio tokio patoso, galima pripažinti, kad Justino Dementavičiaus knyga yra ne tik istorinis dešiniųjų politinių idėjų tyrimas, bet ir indėlis į jas. Knygos negalės apeiti nei save laikantys tikrais konservatoriais, nei intelektualiais krikdemais. Tad autorius tirdamas ir interpretuodamas keičia tą politikos lauko dalį, kurią tiria. Vien dėl to šios knygos pasirodymas suprastinas ne vien kaip intelektualinis ar akademinis, tačiau ir politinis įvykis. Maža to, paženklintas tikru valstybininkišku rūpesčiu.