Aktyvaus lituanistinio sąjūdžio veikėjo Petro Rimšos patriotinės simbolikos skulptūra Lietuvos mokykla 1864–1904 (1906 m., dar vadinama Vargo mokykla) yra visiems puikiai žinoma. Šis amžininkų įvertintas, lietuvių skulptūros klasikai atstovaujantis kūrinys tapo į lietuvišką kaimą besiremiančios kultūros gyvybingumo, sugebėjimo išgyventi sunkiausiomis priespaudos sąlygomis simboliu ir būsimos Lietuvos tautinės mokyklos atspirties ženklu. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje aptikus neskelbtas skulptoriaus refleksijas apie šį kūrinį, atsirado poreikis plačiau pažvelgti į jį iš sociokultūrinių pozicijų ir paieškoti kitų, ilgąjį XIX amžių gyvavusių, edukaciją skatinusių vizualizacijų.
Ko Petras Rimša atsiminimuose „nepapasakojo“?
Rimšos pamąstymams apie savo kūrybą teko laimė būti užrašytiems, todėl turime puikią progą pažvelgti į Vargo mokyklą ir jos epochą autoriaus akimis. 1964 m. Juozo Rimanto sudarytuose atsiminimuose Petras Rimša pasakoja teigiama, kad skulptorius šiuo kūriniu norėjo išreikšti dėkingumą savo mamai, visus vaikus slapta išmokiusiai prie ratelio skaityti, ir visoms moterims, „turėjusioms valios ir energijos joms prieinamu būdu kovoti su cariniais suvaržymais“1. 1906 m. kurtai ir pirmojoje lietuvių dailės parodoje eksponuotai kompozicijai Lietuvos mokykla 1864–1904 pozavo į septintą dešimtmetį įžengusi Rimšos motina. Vėlesniuose kompozicijos variantuose (1914, 1921, 1939) autorius pajaunino verpėją, nes pirmajame variante ji atrodė kaip senelė, o ne aštuonmečio berniuko mama, į motinos ir vaiko santykius įdėjo „žymiai daugiau šilumos“2.
Gilinantis į debiutinio, milžiniško populiarumo sulaukusio kūrinio autoriaus vertinimus, kilo klausimas, iš kokios knygos Rimšos verpėja mokė sūnų skaityti? Mūsų – keturiasdešimtmečių – kartai, iš sovietinių vadovėlių mačiusiai šios skulptūros iliustraciją atrodė, kad tai neabejotinai turėtų būti elementorius. Publikuotuose Rimšos atsiminimuose ji lakoniškai įvardijama tiesiog knyga. Intriguojantis rezultatas išaiškėjo, kai teko palyginti knygos Petras Rimša pasakoja tekstą su jos cenzūros girnų nepaliestu mašinraščiu. Pasirodo, kompozicijoje motina, „sulaikiusi ratelį ir galvą pakreipusi į vaiką, kairiąja ranka laiko paėmus siūlą, o dešiniosios pirštais atskleistoje maldaknygėje rodo, kaip teisingai paskaityti greičiausiai mišių maldas. Mat, anuo metu išmokyti vaikus paskaityti šias maldas buvo laikoma pirmaeilės reikšmės dalyku. Norėta, kad, nuėję į bažnyčią, vaikai nežiopsotų, o turėtų „doro“ darbo“3. Knygoje cenzorius išbraukė ne tik šias eilutes, bet ir ištisas su skulptoriaus religiniu auklėjimu susijusias pastraipas. Taip Lietuvos Vargo mokyklos simbolis buvo „apvalytas“ nuo režimui nepalankių kūrinio sąsajų su XIX a. pabaigos religinio auklėjimo realijomis.
Vartant mašinraštį paaiškėjo, kad Rimša augo giliai religingoje šeimoje, o Lietuvos mokyklos 1864–1904 kompozicija sukurta remiantis jo paties mokymosi skaityti patirtimi. Skulptoriaus motina buvusi gera mokytoja, visus vaikus išmokiusi poterių, katekizmo ir dar lietuviškai skaityti. Kaip pastebi Rimša, taip būdavo ne kiekvienoje suvalkiečių šeimoje: „Kitos niekaip to nesugebėdavo: jos turėdavo išmaningesnes davatkėles samdytis“4. Jo motina paprastai mokydavo pasisodinusi prie ratelio, nes neturėdavo laisvo laiko, ant jos pečių gulė namų ruoša, lauko darbai ir vaikų auklėjimas. Rimšų vaikai iš pradžių mokėsi lenkiškų raidžių tarimo iš to paties lenkiško elementoriaus, iš kurio mama mokėsi Pilviškių (Vilkaviškio raj.) mokykloje. Vėliau pereidavo prie lietuviškų maldaknygių ir giesmynų. Pirmiausia buvo mokoma gerai paskaityti mišių maldas, kad bažnyčioje spėtų su kunigu. Už pastangas būdavo skatinami, pavyzdžiui, už išmoktą maldaknygės eilutę lėkštėn įpildavo antpirštį aliejaus arba duodavo gabalėlį cukraus ar obuolio5. Rimšų vaikai daugelį maldų ir giesmių mokėjo mintinai. Jiems paaugus, sekmadienio rytais visa šeima giedodavo valandas („Gadzinkas“), per Gavėnią – Švč. Mergelės Marijos karūnėlę („karunką“) „Kas nori panai Marijai slūžyt ir jos asablyvu mylasniku būt“ ir kitas giesmes. Ne visi giesmių žodžiai buvę suprantami, klausdavo tėvo, bet ir jam, matyt, buvo neaišku, nes trumpai atsakydavo: „Kur čia viską žinosi – dievas supranta!“ Negavus atsakymo, Petrui teko pačiam aiškintis ir kūrybiškai mokytis: „Sakysim, „asablyvas“ man primindavo džiovintas slyvas, kurių duodavo mama, kai būdavau geras, o „mylasnykas“ – „lisniką“, atseit citvarą, kurio mums duodavo kirmėlėms išvaryti. Toks biaurus, kartus“6. Dailininko brolis Juozas, būsimasis knygnešys, irgi buvęs atkaklus, linkęs viską išsiaiškinti. Kartą Pilviškių rabino prašė paaiškinti apie „Gadzinkų“ psalmėje minimą Dovydą. Sulaukęs senatvės, Rimša atmintyje išlaikė ir Rimantui pagiedojo keletą giesmių posmų, kaip pavyzdį pacituosiu jo ausyse tebeskambėjusį dvieilį su pašmaikštavimu: „Jei ką dirbai šventą dieną, / čiorts užrašė tau kiekvieną… / Taip man ir vaizduojasi tas čiortas kaip koks kolūkio brigadininkas“7.
Rimšos mamos kantička, iš kurios buvo mokomasi giedoti, gimtuosiuose Naudžiuose ilgai buvo saugoma kaip relikvija. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą ji nukentėjo – pusę surūkė rusai kareiviai, nes buvo popieriaus trūkumas.
Kadangi Rimšos motina rašyti nemokėjo, tai vaikus rašto teko mokyti tėvui. Jis taipogi supažindino su šventųjų gerbimu, vaikams išaiškino, į kokį šventąjį kokiu reikalu galima kreiptis malonės. Pavyzdžiui, kad neskaudėtų dantų, patardavo melstis šv. Apolonijai. Tėvas dažnai kentėjo dantų skausmus ir „matyt Apolonija nepagelbėdavo, o dantistų tuomet arba visai nebuvo, arba buvo sunkiai pasiekiami, arba jais nepasikliauta“.
Rimšų namuose buvusi tam metui palyginti nemaža bibliotekėlė – apie trisdešimt knygų. Suprantama, cenzorius iš atsiminimų knygos išbraukė, kad jos buvusios daugiausia religinio turinio. Tarp jų skulptorius prisiminė Šv. Izidorių, Peklą, Gyvenimus šventųjų, Stepą Raudnosį, o vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriaus Juozapo Silvestro Dovydaičio Šiaulėniškį senelį išskyrė kaip paveikiausią to meto kaimo žmonėms didaktinės literatūros pavyzdį.
Šv. Ona – mama ir mokytoja
Neginčytina, kad Rimšos Lietuvos mokykla 1864–1904 yra spaudos draudimo epochą Lietuvoje įprasminantis nacionalinis simbolis. Žvelgiant retrospektyviai, kyla klausimas, ar iki jo XIX a. egzistavo edukaciją, savišvietą skatinantys vaizdiniai? Tyrinėdama šv. Onos kultą ir atvaizdus Lietuvoje, Palonų Dievo Apvaizdos bažnyčioje aptikau vieną įdomų Švč. Mergelės Marijos auklėjimo paveikslą, kuriame šv. Ona moko dukrą skaityti, o šalia jų pastatyta verpstė, kaip nuoroda į šių šventųjų gebėjimą verpti. Rimša tikriausiai šio pavyzdžio nebuvo matęs, tačiau lankydams pamaldas Švč. Mergelės Marijos auklėjimo paveikslų negalėjo nepastebėti – jie labai dažnai sutinkami XIX a. Lietuvos katalikų bažnyčiose. Švč. Mergelės Marijos auklėjimo paveikslų siužetas labai paprastas: šv. Ona laiko knygą arba ritinėlį, o Marija gali sėdėti ant jos kelių, klūpoti arba stovėti. Nuo Viduramžių atversta knyga simbolizuoja Kristų – įsikūnijusio Dievo Žodį (Logos). Be įsikūnijimo istorijos reprezentavimo Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizduose slypi dar vienas kontekstas: jie yra susiję su moterų krikščioniškojo auklėjimo ir raštingumo kultūrine tradicija. Ilgainiui šis aspektas tapo itin reikšmingas, atvaizdai diegė motinos, privalančios pasirūpinti savo vaikų raštingumu, modelį visuomenėje.
Dailėtyrininkės Teresė Jurkuvienė ir Alė Počiulpaitė atkreipė dėmesį į Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdų sąsajas su spaudos draudimu, vėliau joms antrino Regimanta Stankevičienė8. Skaidrė Urbonienė surado netgi keletą liaudiškų šio siužeto skulptūrinių kompozicijų, kuriose vaizduojama knygų lentynėlė gali būti interpretuojama kaip nebyli paskata skaityti uždraustą lotyniškais rašmenimis išspausdintą literatūrą9. Vis dėlto apžvelgus išlikusių XIX a. Švč. Mergelės Marijos auklėjimo paveikslų masyvą ir patyrinėjus jų genezę Lietuvoje, tenka konstatuoti, kad jie yra ne vien spaudos draudimo laikotarpio, o labiau Apšvietos epochos įtakotas fenomenas10.
Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai pasirodė Anglijoje XIV a. ir išplito visoje Europoje. Jų siužetas nebuvo paremtas jokiu tekstiniu šaltiniu iš Biblijos ar apokrifinės literatūros, kas buvo labai neįprasta Viduramžių ikonografijoje. Palyginus su Vakarų Europa, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jie atsirado gana vėlai – pasirodė XVII a. antroje pusėje ir pamažu išpopuliarėjo XVIII a. antroje pusėje. XIX a. Lietuvoje, galima sakyti, įvyko savotiškas Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdų sklaidos bumas. Katalikų bažnyčiose ir liaudies mene šis ikonografinis tipas savo populiarumu nustelbė ir išstūmė iki tol mėgiamą „Šv. Onos, pačios trečiosios“ tipą, kuriame buvo vaizduojama žemiškoji Švč. Trejybė – šv. Ona su vaikeliu Jėzumi ir Švč. Mergele Marija. Įvyko ženklių pokyčių ir paties Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdų prasmės traktavime. Palyginus šio siužeto paveiksluose Onos ar Marijos rankose laikomos knygos ar ritinėlio įrašus XVIII–XIX a. kūriniuose, prieita išvados, kad XVIII a. antroje pusėjedar buvo svarbu perteikti įsikūnijimo idėją. Tuo tarpu XIX a. pastebimas posūkis į edukacijos akcentavimą: panašiai kaip ir Vakarų Europoje, Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai pradėti suvokti siauriau, labiau kaip Švč. Mergelės Marijos mokymas katekizmo arba krikščioniško auklėjimo pamoka. Pavyzdžiui, XVIII a. septintame-aštuntame dešimtmetyje nutapytame Šilalės parapinės bažnyčios paveiksle (jo aptaisai nukalti XIX a. antroje pusėje) Ona rodo dukrai atverstą pranašystę iš Izaijo knygos: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų [ir pavadins jį Emanuelio vardu]“ (Iz 7, 14). Šv. Ambraziejus teigė, kad Švč. Mergelei Marijai vaikystėje buvo parodytas šios pranašystės fragmentas, todėl pradėta aiškinti, kad Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai reiškia ne pažodinį Marijos mokymą, o momentą, kai Ona aiškina dukrai tą Šv. Rašto vietą, kurioje kalbama apie mesiją ir jo motiną. Iš to sektų, kad Ona turėjo pranašavimo dovaną ir iš anksto žinojo apie Dievo paskirtą planą. Kitas įrašas Šilalės paveikslo apačioje iš Izaijo pranašystės „[Bet atžala išdygs iš Jesės kelmo ir] pakils žiedas iš jo šaknies“ (Iz 11, 1) kildina Kristaus genealogiją iš Senojo Testamento ir užtvirtina paveiksle išreikštą įsikūnijimo idėją.
XIX a. datuojamų kai kurių Švč. Mergelės Marijos auklėjimo paveikslų įrašai liudija, kad Ona moko dukrą tikėjimo tiesų, t. y. katekizmo. Paveiksle iš nežinomos vietovės Vilkaviškio rajone angelas laiko lentą su dešimt Dievo įsakymų, tuo tarpu bažnytinės vėliavos paveiksle iš Pievėnų bažnyčios11 (1864) Marija skaito maldaknygę ar katekizmą su lenkų kalba užrašytu Kryžiaus ženklu. Galima pamanyti, kad Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai XIX a. pradėti suvokti siauriau, vien kaip Švč. Mergelės Marijos mokymas arba krikščioniško auklėjimo pamoka. Šią tendenciją patvirtina tokie argumentai, kaip XIX a. pas mus išpopuliarėjusių liaudiškų Švč. Mergelės Marijos auklėjimo skulptūrėlių pavadinimas „Ona moko Mariją“ ar „Ona mokytoja“, o XIX a. religinėje literatūroje akcentuotas jos vaidmuo auklėjant vaikus, raginta jai melstis, kad vaikai išaugtų geri krikščionys, ji laikyta vaikų globėja12. Galiausiai, XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje buvo sukurta tokių paveikslų kaip Polianų Šv. Onos koplyčioje (dab. Baltarusija), kuriuose atsirado aiškių užuominų, kad Ona moko Mariją lotyniškos abėcėlės. Lenkijos bažnyčiose irgi yra išlikę daugiau tokių atvaizdų, viename jų iš Druźbino Šv. Stanislovo bažnyčios Marija yra mokoma netgi hebrajiškos abėcėlės.
Minėtas mažiau žinomas ir XIX a. išplėtotas turinio apektas Švč. Mergelės Marijos auklėjimo kūriniuose – tai rankdarbių, rankų darbo mokymo tradicija. Palonų paveiksle verpstė yra užuomina į mokymą verpti, Polianų paveikslo siūlų kamuoliai krepšelyje – aliuzija į verpimą ar mezgimą, graviūrose dar galima pamatyti įkomponuotą krepšį su audiniu ir žirklėmis, reiškiantį, kad be skaitymo motina dukrą mokė siuvimo amato. Tokios moralinės vertybės kaip darbštumas propagavimas, akcentavimas šventųjų paveiksluose yra ir XIX a. antros pusės – XX a. pradžios laikmečio aktualijų atspindys, pakanka prisiminti tuo metu išpopuliarėjusius šv. Juozapo, mokančio Jėzų staliaus darbų, devocinius paveikslėlius. Reziumuojant galima pasakyti, kad aukščiau išvardyti pavyzdžiai liudija apie Švč. Mergelės Marijos auklėjimo siužeto turinio suvokimo kaitą XVIII–XIX a. ir virsmą į edukaciją skatinančius vaizdinius.
Sugrįžkime prie principinio klausimo, ar galėjo Rimšos Lietuvos mokyklą 1864–1904 inspiruoti katalikiškas Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdas? Vienareikšmio atsakymo nėra. Veikiausiai Švč. Mergelės Marijos auklėjimas galėjo funkcionuoti kaip netiesioginis provaizdis. Iš pirmo žvilgsnio religinė ir pasaulietinė dailė atrodo kaip du atskiri, mažai ką tarpusavyje bendra turintys pasauliai. Jų tarpusavio sąveikos klausimų išrišimas pas mus tebėra terra incognita. Žinoma, kad XIX a. Vakarų Europos dailėje, ypač romantizmo laikotarpiu iš katalikiškos ikonografijos buvo „skolinamasi“, pavyzdžiui, kraštutinių emocijų raiškos perteikimo būdų plastiniuose sprendimuose, tai įvardijant sakralizacijos terminu. Dailės istorikė ir muziejininkė Anna Kozak surado analogiškų pavyzdžių garsių to meto Lenkijos dailininkų Michało Stachowicziaus, Arturo Grottgerio, Jano Stykos, Kazimierzo Alchimowicziaus ir Jaceko Malczewskio kūryboje13. Lyginant Rimšos Lietuvos mokyklą 1864–1904 ir Švč. Mergelės Marijos auklėjimo kūrinius, tenka kelti klausimus apie religinių ir pasaulietinių atvaizdų sąveikos reikšmę sociokultūrinei lietuvių mobilizacijai.
Atkreiptinas dėmesys, kad Rimšos Lietuvos mokykloje 1864–1904 skaityti yra mokomas berniukas. Vargu ar galėjo XX a. pradžioje Lietuvos vargo mokyklos simboliu būti mergaitė, kai šeimose pirmenybė buvo teikiama sūnų išmokslinimui. Nepaisant neaukštos meninės kokybės, šis pradedančio skulptoriaus kūrinys susilaukė sklaidos žiniasklaidoje ir didžiulio publikos palaikymo, veikė ją emociškai, nes apeliavo į tautos siekį šviestis ir mokytis gimtąja lietuvių kalba. Paprastas realistinis siužetas virto nacionaliniu simboliu. Tuo tarpu Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdų atveju diegiamas mergaičių auklėjimo modelis, kuriame motinos pareiga yra pasirūpinti savo dukros krikščionišku ugdymu ir raštingumu. Taigi liaudiškame pamaldume jie funkcionavo kaip moterų švietimo motyvaciją žadinanti vaizdinė priemonė. Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai irgi labai dažnai pasirodydavo visuomenės akiratyje: sutinkami kone kas antroje bažnyčioje, o liaudiškų skulptūrų, devocinių paveikslų pavidalais figūravo valstietiškų namų aplinkoje. Svarbu paminėti, kad valstiečiams XIX a. Lietuvoje katalikiška dailė buvo kone vienintelė prieinama, pasaulietinės dailės kūriniais namus puošti išgalėdavo tik aukštesnių luomų atstovai. Bažnytinis menas yra labai paveikus dėl jam priskiriamos didaktinės funkcijos – gebėjimo žiūrovui įsimenamai perteikti religinius, moralinius vertybinius vaizdinius ir filosofines žinias. Dar pridėkime tuo metu plitusią didaktinę literatūrą, ir gausime visą to meto valstiečių katalikiško švietimo modelį.
Pabaigai galima pasakyti, kad Petro Rimšos ir šv. Onos atvejus vienija juose reprezentuojamas ir simbolizuojamas besimokančio skaityti vaiko įvaizdis. Rusifikacijos politikos akivaizdoje, esant griežtiems carizmo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis ir bendruomeninių katalikiškų praktikų apribojimams, valstiečių luomas, slapta mokęsis lietuviško rašto, stebėtinai greitai įgijo modernų tautinį identitetą. Negalima paneigti, kad tautinės savimonės formavimui įtakos galėjo turėti Švč. Mergelės Marijos auklėjimo atvaizdai, šiame kontekste įgiję lietuvišką edukaciją skatinančių kultūros vaizdinių prasmę.
Straipsnis parengtas vykdant projektą, bendrai finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (09.3.3-LMT-K-712-19-0088).
1 Juozas Rimantas, Petras Rimša pasakoja, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, p. 121.
2 Ibid., p. 124.
3 Juozas Rimantas, Petras Rimša pasakoja, 1962-12-16, in: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RS), f. 47, b. 336, l. 227.
4 Juozas Rimantas, Kas knygon nesudėta, [nepatekę į knygą „Petras Rimša pasakoja“ skyriai „Kova“ ir kt.], in: LNMMB RS, f. 47, b. 345, l. 4 (24).
5 Juozas Rimantas, Petras Rimša pasakoja, 1959, [rankraštis], in: LNMMB RS, f. 47, b. 338, l. 18–22.
6 Ibid., l. 20.
7 Ibid., l. 19.
8 Teresė Jurkuvienė, „Žemaitijos liaudies tapybos ikonografiniai ypatumai“, in: Menotyra, 1985, t. 13, p. 116; Alė Počiulpaitė, „Tautodailės siužetai, personažai, jų vaizdavimas: šventosios Ona, Barbora, Kotryna“, in: Liaudies kultūra, 1992, nr. 3 (24), p. 43; Regimanta Stankevičienė, „Paveikslas „Šv. Ona (Marijos Auklėjimas)“, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 2: Šiaulių vyskupija, d. 1: Joniškio dekanatas, kn. 1: Balkaičiai–Joniškis, sudarytojos Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Dalia Vasiliūnienė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 357.
9 Skaidrė Urbonienė, Religinė liaudies skulptūra Lietuvoje XIX a. – XX a. I pusėje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, p. 191.
10 Lijana Birškytė-Klimienė, „Šv. Onos – idealios žmonos, motinos ir senelės įvaizdis XVIII a. – XIX a. pirmos pusės Lietuvos katalikiškoje dailėje“, in: XVIII amžiaus studijos, t. 8: Vyrai ir moterys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas 2022, [spausdinama].
11 Bažnytinė vėliava su šv. Barboros ir Švč. Mergelės Marijos auklėjimo paveikslu anksčiau priklausė Pievėnų Nukryžiuotojo bažnyčiai, vėliau atsidūrė privačioje kolekcijoje; paveikslo iliustracija publikuota: Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija, sudarytoja Elvyda Lazauskaitė, (ser. Muziejus ir kolekcininkas, nr. 6), Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 256–257.
12 Skaidrė Urbonienė, op. cit., p. 187–190.
13 Anna Kozak, „Sakralizacja form obrazowych w sztuce XIX w.: Stan badań i problemy“, in: Biuletyn historii sztuki, 1988, Nr. 1–2, p. 93–104.
