Gerbiamas Redaktoriau,
Kare gyvenimas nepraranda prasmės, bet įgauna visai kitus akcentus. Šiandien kiekvieno iš mūsų pasaulis pasidalino į tuos, kurie viską supranta, ir tuos, kurie turi kitų problemų. Ant tų pirmųjų ir laikosi mano pasaulis.
Vasario 24 d. 3 val. 40 min. aš atsibudau naujoje baisioje tikrovėje: mano Ukrainoje – karas. Negalėjau susitaikyti su šia tikrove, bet vasario 24-ąją aš supratau, kad jeigu nepakeisiu požiūrio, nesusitvarkysiu.
Tąnakt sėdėjau virtuvėje ir, kol visi miegojo, planavau ateinančią dieną. Planavau ir negalėjau nė įsivaizduoti, kad vos po penkių valandų viskas apvirs aukštyn kojomis, ir tai nebus kino filmas apie karą – tai nauja tikrovė, kurioje teks gyventi.
Nuo karo pradžios praėjus vos kelioms dienoms, netoli savo tylių, jaukių ir tokių mylimų namų Lvive išgirdau sprogimus. Instinktyviai išbėgau į kiemą, bijodama, kad namo sienos neužgriūtų, ir pilna baimės ir siaubo klausiausi, ar neatskrieja kita raketa. Neįstengiau ištarti nė žodžio, suregzti aiškios minties, nes kūnas drebėjo nuo plaukų galiukų iki mažojo kojos pirštelio, o protas nieko kito neįstengė, tik instinktyviai kartoti: „Dieve, atleisk, Dieve, išgelbėk!“ Tai truko ilgai. Supranti, kad kita raketa gali tavęs ir neaplenkti. Visi planai subyra į šipulius, ir imi suprasti gyvybės kainą: „Gyventi reikia čia, šiandien, dabar, šią minutę ir sekundę, ir tenkintis mažiausiais dalykais“.
Tokių sprogimų buvo ne vienas. Jau nebesupratau, kurioje miesto dalyje jie girdėti. Kai viskas nurimo, ir pirštai galų gale įstengė surinkti skaičius mobiliajame, apskambinau artimuosius, draugus ir pažįstamus, kad sužinočiau, kaip jie. Visi ateities planai tapo nereikšmingi, dabar svarbiausias mūsų visų uždavinys – išgyventi. Jau radosi supratimas, kaip reikia veikti, kai įsijungia sirena, jau susidarė sąrašas Telegram kanalų, kuriais galima pasitikėti. Bet yra ir kita tikrovė: kažkam tenka palikti savo namus, persikelti toliau nuo karštųjų taškų.
Mūsų įprastą gyvenimo rutiną – susitikimus su draugais prie kavos puodelio, keliones – pasiglemžė karas, ir gali atrodyti, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Tačiau atsiranda naujos vertybės: tu ir toliau ką nors palaikai, aukoji ginkluotosioms pajėgoms ir kovoji su propaganda internete. Laikui bėgant, nustoji teikti šiems veiksmams reikšmės, nes jie jau tapo kasdiene norma. Be jų – niekaip.
Karo fone aktualumo įgijo ir mirties tema. Žinių pranešimuose, socialiniuose tinkluose, pokalbiuose kasdien matome atskriejančių raketų ir gausių aukų vaizdus. Tokiu metu žmonės paprastai išgyvena egzistencinę krizę, mąsto apie gyvenimo prasmę ir rytojų, kuris gali ir nebeateiti. Ilgainiui tai tampa norma, kad ir kaip baisu tą ištarti. Žmogus prie visko pripranta.
Paskui ateina dar viena nauja tikrovė: daugelis pažįstamų ir draugų išsilakstė po pasaulį. O kai kas iškeliavo amžinybėn.
O po to ir vėl dieną, vakarais ir naktį – oro pavojus. Jei esi namuose, tenka žadinti miegančius vaikus arba anūkus, nešti į slėptuvę, trikdyti miegą, išgyventi stresą ir klausytis, kaip per eilinį oro pavojų vėl kažkas atskrido… iš kaimyninės Baltarusijos, kuri įtikinėjo, kad mes – broliai. Po eilinių naktinių antskrydžių vėl išgirsti apie sugriovimus, kūno sužalojimus ir mirtis. Suniokota infrastruktūra, prarasti būstai, darbas, siaubinga žala. Ir vėl oro pavojai, antskrydžiai ir „dovanėlės nuo brolių-rusų ir baltarusių“. Pastarieji formaliai su mumis lyg ir nekariauja.
Tie mirties nešėjai lekia be atvangos. O jie, rusai ir baltarusiai, taikiai sau gyvena, eina į darbą, vaikštinėja po parkus ir nesijaudina, kad mainais už tai kas nors atskris ir pas juos. Toks mūšis be taisyklių.
Psichologai sako: norint išgyventi ir neišprotėti, reikia ko nors laikytis. Kokio nors labai rutiniško dalyko, kuris leistų pajusti, kad esi gyvas. Kad bent šį tą kontroliuoji savo gyvenime. Man tas dalykas yra mano šeima, mano namai ir banalus puodelis lvivietiškos kavos. Pasirodo, kad paprastas puodelis kavos su pižama virtuvėje – tai laimė. Karas su savimi atnešė naują laimės suvokimą.
Mano gyvenime netrūko įvairiausių momentų. Sakoma: jei gyvenimas pametėja citrinų – gamink iš jų limonadą. Tai ne banali frazė, o labai veiksminga schema. Dabar tiesiog reikia labai atsargiai ir dėmesingai pragyventi artimiausias dienas, savaites, mėnesius, neduok, Dieve, metus šioje naujoje karo tikrovėje. O taip norisi paprasto, ramaus pasaulio, pergalingos taikos.
Kai tave gąsdina karu, branduoliniais sprogimais – tai baisu. Bet kai karas jau prasidėjo – tema išsemta, agresorius jau pasirodė, kas esąs, – tada jau niekas nebaisu. Jis tą supranta, jo mėginimai gąsdinti yra absurdiški ir beprasmiški, jis toliau mėgins, bet neišvengiamai pralaimės. Tą sugalvojau ne aš – taip sutvarkytas pasaulis. Dievas negali leisti dar didesnio blogio!
Užvis labiausiai noriu, kad visa tai baigtųsi. Likimas mums siunčia išbandymus, visiškai neparengdamas kančioms, bet tik nuo mūsų priklauso, kaip išnaudosime šį laiką. Mes kartu. Mes stiprūs. Mes tikri. Kiekvienas, kiek leidžia jėgos, laikome dangų virš tų, kurie gina mūsų šalį, kepa duoną ir saugo tvarką mūsų miestuose. Mes, tokie skirtingi, tapome viena. Karas išmokė susivienyti ir tapti viena šeima. Atveriame savo namų duris tiems, kurie neteko namų. Sėdame prie vieno stalo su tais, kurie liko be nieko. Tvirtai apkabiname tuos, kuriems baisu. Šypsomės pro ašaras. Drebame iš įtūžio. Mylime iki išprotėjimo. Kiekvieną dieną išgyvename kaip paskutinę, bet su tikėjimu žvelgiame į ateitį. Ir labai stipriai laukiame šilto, pergalingo pavasario.
Šiandien laikas man, kaip ir daugeliui ukrainiečių, sustingo. Kaip ir kraujas gyslose, matant tai, kas vyksta aplink. Kaip kaimyninė šalis griauna mano Ukrainą. Mėto bombas, trina nuo žemės paviršiaus kvartalus ir miestus. Griauna namus ir kelius savo z-tankais, z-gradais, z-raketomis. Charkivas, Kyjivas, Chersonas, Sumai, Černihivas, Irpinė, Buča, Melitopolis, Iziumas, Mykolajivas – vaizdas ne silpnadvasiams. Tūkstančiai sužeistų likimų. Sugriauti planai. Viltys. Gyvenimai.
Vis dėlto kiekvieną rytą perskaitę žinias ir susitvarkę su nerimu bei įniršiu, mes toliau gyvename savo gyvenimą. Laikome dangų vienas virš kito ir tikimės geriausio. Dievas yra. Ir ten, aukštai, tiesos niekas neatšauks. „Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus“ (Pr 8, 22). Šimtai ukrainiečių negali būti fronto linijose arba teritorinėje gynyboje. Tačiau dabar mes visi – tie, kurie užnugaryje, turime savo darbą – išgyventi per karą ir kiekvienas, kiek tik sugebame, įdėti savąjį gabalėlį į pergalės dėlionę.
Šiandien, kai rašau šį laišką – 229-oji karo diena. Šiandien Lvive mes vėl pabudome, kaip ir tada, vasario 24-ąją, nuo naujų sprogimų. Per pusę dienos agresorius paleido į Ukrainos miestus 83 raketas, paskelbta apie keturiolikos žmonių žūtį, dar 97 žmonės suluošinti.
Tai 229-oji diena gyvenimo, kuriame su žeme sulyginami ištisi miestai. Gyvenimo, kuriame sudužo visos iliuzijos žmonių atžvilgiu. Gyvenimo, kuriame moteris, motina, močiutė iš Rusijos gali ištarti: „Taip jums ir reikia!“ Gyvenimo, kuriame Rusijoje gyvenanti mama teisindama žudynes sako Ukrainoje gyvenančiai dukrai: „Vadinasi, nebuvo kitos išeities“.
Tačiau ateis laikas, ir jos nebegalės užsidengti akių ir užsikimšti ausų. Ateis laikas, ir joms bus gėda dėl savo sūnų ir anūkų, kurie daužė gradais mūsų miestus. Dėl kiekvieno „Putinai, ateik“. Dėl kiekvienos vaiko ašarėlės. Dėl kiekvieno sugriauto gyvenimo.
Jau 229 dienos, kaip neįstengiu suprasti, kodėl liudytojų žodžiai pralaimi prieš „zombinimo dėžę“. Jau 229-ą dieną prašau: „Viešpatie, laikyk virš mūsų dangų“.
Šiandien kiekvieno ukrainiečio pasaulis susitraukė iki trumpučių, bet labai imlių žodžių: „Kaip tu?“ Svajojame sugrįžti į pasaulį, kuriame žmonės rytais geria kavą, o ne bėga į rūsį kaukiant sirenoms. Sunku susitaikyti su šia tikrove. Melas, įžūlus įsiutusio tirono melas. Prašau jūsų, netikėkite šiais melagingais pareiškimais. Aš ukrainietė, aš myliu savo šalį. Aš noriu gyventi savo žemėje. Nereikia manęs gelbėti. Šlovė Dievui! Šlovė Ukrainai! Ir ačiū tiems, kurie netiki okupantais ir meldžiasi už mus.
O rusams ir baltarusiams štai ką pasakysiu: bumerangas sugrįžta, neišvengiamai. Kadaise broliška ir draugiška Baltarusija šiandien pavirto tokių pačių taikių ir darbščių ukrainiečių žudymo placdarmu. Užuot besivysčiusi, Baltarusija sėja karą ir sumaištį savo ateičiai. Labai gaila. Ukraina pereis jai tekusius išbandymus. Užsigydys žaizdas. O Rusija ir Baltarusija pradės pjauti tai, ką dabar sėja. Neabejoju, kad tai įvyks. Nes toks yra Dievo įstatymas, kuris neturi išimčių.
O kol kas mes kiekvieną dieną sakome: „Laba diena, mes iš Ukrainos!“ ir „Viskas bus Ukraina!“ Tai – jau mūsų kasdienis laimingai pergyventos nakties ir sutikto naujo ryto lozungas. Šie pasakymai mums tapo tautinio identiteto simboliu ir ukrainietiško mentaliteto ypatybe. Mes skirtingi, bet siekiame to paties: gyventi taikoje, mylėti ir laisvai rinktis savo ateitį. Mes skirtingi, bet juk čia ir slypi visas Ukrainos grožis. Mes nusiteikę statyti, o ne griauti, pasitikime savimi ir semiamės stiprybės iš šios įvairovės.
Mes niekada nesuprasime Putino geismo perbraižinėti sienas, įtvirtinant kažin kokį istorinį teisingumą, kuris visai ne istorinis, o prasimanytas pamišusio diktatoriaus galvoje. Kam žudyti ir perbraižinėti kaimyninės šalies sienas, jei galima branginti tai, kas kitoniška, o ne štampuoti panašius į save, kaip taisyklė, nesuvokiančius, ką reiškia orumas, pasididžiavimas, gerovė ir laisvė. Tokius, kurie akyse nėra matę skalbyklės ir unitazo. Kurie plėšia nuo langų užuolaidas, vagia rūbus, apatinius drabužius, techniką, pliušinius vaikiškus žaislus. Koks stulbinamas žiaurumas! Baisu, kad jie mums keršija už tai, jog mes geriau gyvename. Kas ta motina, kuri juos pagimdė?!
Visą karo laiką galvoje kyla įvairiausi klausimai: kas tie žmonės, atėję į mūsų žemę? Kokias pasakas jiems sekė vaikystėje? Apie ką jie kalbasi su savo moterimis? Ką sako vaikams? Kaip jie miega naktimis? Kodėl Bučoje, Irpinėje, Iziume įvyko tos siaubingos žudynės, moterų, vyrų, vaikų prievartavimai? Kodėl giminės ir draugai, pažįstami aname gale, Rusijoje, netiki savo artimųjų žvėriškumu? Kaip, esant sveiko proto, galima tikėti rusiška propaganda, skelbiančia apie Ukrainoje nukryžiuotus berniukus? Kas darosi tos užzombintos liaudies galvose? Kaip jie gali gyventi po to, ką padarė Ukrainoje?! Jeigu jų mamos Rusijoje iš ekranų kalba, kad jų vaikai ne tokie, kad juos privertė, tai reikia prisiminti, kad gyvenimas – tai nesibaigianti pasirinkimų seka.
Šiame kare tėra viena tiesa. Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, prišėrusi liaudį pasakaitėmis apie fašistus. Tačiau dabar rusų fašistai iš rusiško reketo nustekento Krymo kasdien bombarduoja mano šalį. Kokia tiesa galima visa tai pateisinti? Kokiais argumentais paaiškinti nekaltų žmonių mirtį? Tam nėra jokio pateisinimo. Negali būti. Bent jau ne žmogui, turinčiam širdį ir sąžinę. O tas, kuris ieško pateisinimo žudikui – pats yra žudikas. Tuo įsitikini nuolat, kiekvieną sekundę, matydamas rusų okupantų žvėriškumus, jų nusikaltimus žmonijai, padarytus mūsų, Ukrainos, žemėje. Dar nespėjome atsigauti po Bučos skerdynių, o jau Iziumo rūsiuose, masinėse kapavietėse, miesto gatvėse rasti 403 gyventojai, žuvę nuo rusų okupantų rankos. Dokumentuose užfiksuoti 25 merginų ir moterų, kurių amžius nuo 14 iki 24 metų, pažeminimo ir išprievartavimo faktai. Jos buvo laikomos namo rūsyje. Tie žmogaus vardo nevertieji tyčiojosi iš merginų ir aiškino, kad prievartaus jas, jog jos niekada negimdytų ukrainiečių vaikų.
Kiekvieną dieną stebina nauji faktai ir skaičiai apie civilių gyventojų aukas. Kaskart su siaubu žvelgiame į baisią mūsų vaikų ir artimųjų žūčių statistiką – mūsų, nes svetimų nėra. Spalio 4 d. rytiniais duomenimis, nuo Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos Ukrainoje nukentėjo daugiau kaip 1204 vaikai, 418 vaikų žuvo. Suprantu, kad šie skaičiai bus daug didesni. Norisi visu balsu sušukti pasauliui: „Už ką?!“, ir nuolat prašai Visagalio, kad šis karas greičiau baigtųsi. Nors rusų ordos pajėgumų atsargos vis dar didžiulės. Jų kolonos slenka ir slenka prie mūsų sienų, jas pervaro net iš Sachalino. O mes jau pasiruošę viskam! Karas mus užgrūdino. Mes, ukrainiečiai, žinome tik viena: „Nevalia nuleisti rankų!“
Kartais mane užplūsta emocijų bangos. Mūsų karių sėkmė fronte, Charkivo srities išvadavimas leidžia be proto džiūgauti ir dėkoti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Tačiau vos išgirdus apie tai, kad Rusijos povandeninis laivas Belgorod tikriausiai paliko savo bazę ir pajudėjo Arkties link, kur gal išbandys torpedą Poseidon, dar vadinamą „apokalipsės ginklu“, apima didžiulė įtampa ir suvokiu, kad dabar belieka laukti ir melstis. Paskui vėl išgirstu naujienas apie sėkmingą Ukrainos karių proveržį Chersono ir Luhansko kryptimis. Vėl aiškiai suvokiu, kad gyvenu geriausioje šalyje su geriausiais žmonėmis, su kuriais nebaisu eiti per šią skaistyklą. Mes nesustosime, nenuleisime rankų ir ginklų. Mes tiesiog neturime kitos išeities.
Kantrybė nėra viena stipriausių mano savybių, todėl aš noriu šios pergalės dabar! Ukraina stovi, Ukraina kovoja. Ukraina laimės. Nes kiekvienas blogis turi būti nubaustas! Rusai nežinojo apie vieną mūsų savybę. Kasdieniame gyvenime ukrainiečiai yra kiekvienas sau. Bet vos tik ištinka nelaimė – visi kaip vienas viską metame ir susivienijame į vieną, nesunaikinamą ir dvasiškai stiprią ukrainiečių tautą.
Mano draugė savanorė pasakojo, kad vieną dieną į kraujo priėmimo punktą atėjo elegantiška senolė ir stojo į eilę. Lazdelė nublizginta rankenėle, gintaro karoliai, padažytos lūpos. Jai neleido duoti kraujo dėl garbaus amžiaus (82 metai), ir ji apsiverkė. Sako, vaikinai mane gina, o aš neturiu kuo jiems atsidėkoti. Kitas senelis, kaupęs pinigus senatvei, atnešė ir perdavė juos karinėms reikmėms. Vaikai šoka ir dainuoja, o uždirbtus pinigus skiria armijai. Ukrainietės gamina koldūnus frontui. Visi, kas tik sugeba, dirba frontui. Tokios tautos neįmanoma palaužti. Mes atsilaikysime, nes mūsų dvasia grūdinosi šimtmečiais. Mes atlaikysime dar vieną genocidą, nes mums brangi dvasia, o ne materija.
Gyvenimas propagandos sukurtame pasaulyje yra bene blogiausia, ką žmogus leidžia daryti su savimi. Taip, tiesa skaudina. Kartais labai smarkiai. Tačiau praregėjimas ir nusivylimas skaudės dar labiau.
Kartais kvailumas ir aklumas yra labai jaukus ir patogus pasirinkimas, bet tik laikinai. Tačiau yra ir kitų strategijų. Bombarduoti svetimus miestus, užuot stačius savus, o prieš savo žmones taikyti informacinę blokadą. Šerti juos pasakomis apie tai, kad kažkur ten, mitinėje tolybėje, nėra nieko švento, kad ten dalina talonus maisto produktams ir su siaubu laukia žiemos be tokių „unikalių“ ruzdujų. „Ir aplink – vieni priešai“…
Pasaulis jau seniai gyvena visiškai kitoje plotmėje, bet jiems, rusams, taip norisi tikėti melagingomis legendomis ir gyventi iliuzijomis, plaukiančiomis iš „zombinimo dėžės“. Būtent už žmogaus orumą ir laisvę šiandien grumiasi manoji Ukraina. Todėl neabejoju, kad pergalė bus mūsų. Dėkoju jums, brangieji, už palaikymą. Kartu nugalėsime šį blogį.
Ir dar, mano brangūs bičiuliai lietuviai, skubėkite gyventi ir branginti kiekvieną taikaus gyvenimo akimirką, kiekvieną jo smulkmeną, kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį. Šios mažytės smulkmenos ir sudaro laimę, jos neįkainojamos, kaip ir pats gyvenimas. Dabar tą žinau.
Taikos jums!
Lvivas, 2022 m. spalio 10 d.
Redakcijos prierašas. Lilija Kovalyk – žurnalistė, Ukrainos religinės informacijos tarnybos (RISU) vyr. redaktorė. Pirmą ir paskutinį kartą gyvai matėmės 1998 m. Paryžiuje, Tarptautinės katalikų spaudos sąjungos (UCIP) pasauliniame kongrese. Kontaktas visiškai netikėtai atgijo pirmąją šių metų spalio dieną, o tada įvykiai ėmė klostytis lyg kaleidoskope – pasiūlymas parašyti laišką Naujajam Židiniui-Aidams, sutikimas ir po penkių dienų atėjusi žinutė: „Straipsnis parašytas. Bet po sprogimų nėra elektros ir interneto. Pas mus Lvive šiandien 6 sprogimai, persiųsiu, kai tik galėsiu“. Buvo spalio 10-osios rytas, kai Rusija surengė masinį Ukrainos apšaudymą. Vėlai vakare – kita žinutė: „Siunčiu, kol yra elektra ir internetas. Nežinau, kaip bus rytoj“. (Rūta Tumėnaitė)
