Vytautas Kaziela, ALYVMEDŽIAI: Poezija, Kaunas: Kauko laiptai, 2018, 111 p., 500 egz.
Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė
Alyvmedžiai – vienuoliktoji Vytauto Kazielos poezijos knyga. Negali sakyti, kad autorius nežinomas – publikuotas kultūrinėje spaudoje, almanachuose, matomas poezijos renginiuose. Vis dėlto šiokio tokio atokumo esama, gal dėl to, kad autorius yra ne „centro poetas“, gal dėl vidinės laikysenos. Manau, kad jo poezija – pakankamai įdomi ir verta būti skaitoma ir komentuojama. Periferijos ar centrai – antro svarbumo klausimas.
Galvojant apie recenzijos pavadinimą, į galvą šovė būtent šios eilutės, neblogai atspindinčios knygos eilėraščių esmę. Biblinis, mitinis simbolis turi kelias konotacijas. Balandis su alyvmedžio šakele, kaip žinoma, yra ir taikos, ir bundančios gyvybės simbolis. Kita vertus, Kristus suimamas Getsemanės sode, ant Alyvų kalno. O knygoje daug rašoma apie gyvastį, amžinumą, bet daug ir apie mirtį, todėl pasirodė, kad varnas, laikantis snape alyvą – tinkamas Kazielos eilėraščių kodas.
Pirmas į akis krintantis dalykas – taupi, prie minimalistinės artėjanti eilėraščių forma. Autoriaus daugžodžiavimu tikrai neapkaltinsi – žodis lingvistinėmis svarstyklėmis kruopščiai pasvertas, kalba išgryninta, preciziška, tačiau ne sausa, ypatingai smūgiuojama eilėraščių pabaigomis: „ir nieko nelieka daugiau – / tik siūlą įverti / į atminties auselę“ (p. 69), „kai duria Tavo šviesa, Viešpatie!“ (p. 79), „nutolsta namai ir šventųjų paveikslai / o mes tiktai žmonės / ir mums mūsų laisvė / sunki“ (p. 43). Autorius nežaidžia ypatingai naujais įvaizdžiais, eilėraščiuose rasime ir „nemiegotų naktų tuštumą“, ir „į sielą besisunkiantį juodą rudenį“, ir „aguonos grūdo juodumą“, tačiau kartais net tie „nuskalbti“ įvaizdžiai, tinkamai surikiavus žodžius, nuskamba gana įdomiai ir savitai: „kai tu išėjai / dar ilgai laikiau Tavo ranką“ (p. 35).
Kazielos poezijos temos nėra itin naujos – tai namai (benamystė), senatvė, mirtis, amžinybė, meilės (ne)-išsipildymas, gamtos motyvai. Originalumo suteikia šviežias požiūris, žodžių rikiuotės ir tai, kad eilėraščiai stipriai kvėpuoja autoriaus ir subjekto meile kalnams, „kurie jo neužstoja“, o padeda likti vienam su savimi, tyrumo apsuptyje. Viršukalnės, alpinistų motyvai („o kai / alpinistų kūnai / atitirps po pusšimčio metų – / kiek laisvės bus jų akyse / kiek išdidumo“ (p. 25) gražiai kontrastuoja su kasdieniu, žemėn įaugusiu gyvenimu – senėjimu, ligomis, prarastimis, monotonija. Subjektas trokšta ir kopti, ir tykiai gėrėtis kalnų pasauliu. Gražiai, švelniai ironiškai ir daugiaprasmiškai skamba subjekto balsas, deklaruojantis, kad kartais gyvenimiškosios būtinybės paliepimu kopiama į visai kitokias viršukalnes – „širdies kardiogramoje / tokios aukštos viršukalnės – / į kurias visada troškau užkopti“ (p. 28).
Įdomiai su alpinizmo, laisvės, amžinybės motyvais dera ir senatvės tema. Man ji Kazielos poezijoje skambėjo labai nuoširdžiai ir leido su subjektu empatizuotis – nebijoma atvirai pripažinti nemalonių kūno ir dvasios laiko atnešamų pokyčių. Vis dėlto prieš nebūtį „atsišaudoma eilėraščių žodžiais“, jie tampa ne tik priebėga nuo gyvenamojo pasaulio šalčio, bet ir savotišku mirties užkalbėjimu, šiapusybę ir amžinybę, mirtį ir gyvastį sujungiančiu tiltu: „kai gulėsi žemai / ir plėšrūs paukščiai / lesinės tavo akis / susijungs gyslos / su upėmis ir upokšniais / pursluojančiais / eilėraščių žodžiais“ (p. 11).
Namų, dangiškų ir žemiškų, benamystės motyvas Kazielos poezijoje taip pat svarbus, visa knyga yra persunkta šios tematikos, kuri itin ryški skyriuje „namai šiaurės pusėj“. Subjektas jų „taip ieško / taip nori“, dažnai mėginama kiek utopiškai rekonstruoti, atgaivinti praėjusį laiką, praeities namus, tačiau apčiuopiamas niekis, prarastis. Namai Alyvmedžiuose tampa praeities konsolidavimosi prieiga, jos sąsajomis su dabartimi – senas protėvių statytas namas ir dabarties subjektas, besikalbantis su moterimi, geriantis vyną. Vien iš knygos pavadinimo ir kai kurių cituotų vietų galima daryti išvadą, kad autoriui svarbi Dievo, tikėjimo tema. Gerai, kad ji nėra nei perdėm optimistinė, nei pesimistinė.
Dauguma knygos eilėraščių yra be pavadinimų, juos turi tik diptikai ir triptikai. Apskritai knyga konceptuali, vientisa. Bene labiausiai patiko tai, kad tekstai yra kupini asmeniškų prieigų prie universalių modusų, kad išlaikyta poetinė pusiausvyra tarp tamsos ir šviesos. Labai graži ir gili atsvara – jau minėtas stiprybės ir amžinumo simbolis kalnai. Net jei alyvos šakelę neša varnas.
